Saldžiosios bulvės, dar žinomos kaip batatai, yra skanios ir maistingos daržovės, kurias galima sėkmingai auginti ir Lietuvoje. Nors jos kilę iš šiltesnių kraštų, tačiau su tinkama priežiūra ir pasiruošimu, galima išauginti gausų ir kokybišką derlių net ir mūsų klimato sąlygomis. Saldžioji bulvė (Ipomoea batatas) yra šakniavaisis, kuris priklauso vijoklinių šeimai. Skirtingai nuo mums gerai pažįstamų įprastų bulvių, saldžiosios bulvės turi švelniai saldų skonį ir daugybę sveikatai naudingų medžiagų. Jos auginamos dėl stambių, spalvingų šakniavaisių, kurie gali būti oranžiniai, balti, violetiniai ar net geltoni.
Saldžiųjų bulvių auginimo ypatumai
Saldžiųjų bulvių auginimas - išties įdomus procesas, tačiau reikalaujantis šiek tiek kitokio požiūrio nei įprastų bulvių auginimas. Svarbu suprasti, kad saldžiosios bulvės nėra giminingos įprastoms bulvėms ir jų auginimo būdas skiriasi. Negalima tiesiog įmesti saldžiosios bulvės į žemę ir tikėtis derliaus - ji tiesiog supūs.
Daiginimas
Saldžiųjų bulvių auginimas prasideda nuo daigų, kurie išauga iš jau užaugintos bulvės. Švelniai atskirkite daigus nuo bulvės ir įšaknydinkite juos vandenyje, kol pasirodys šaknys. Tik tada galite sodinti daigus į žemę.
Saldžiąją bulvę galima užsiauginti iš gumbo. Gumbą galite gauti iš kitų batato augintojų arba tiesiog nusipirkti parduotuvėje, maisto skyriuje. Saldžiosios bulvės pradedamos daiginti sausio-vasario mėnesiais. Šakniagumbiai iki pusės pamerkiami į stiklines su vandeniu. Pirma jie išleidžia šaknis, o po to mums reikalingus daigelius. Kai saldžiosios bulvės išleido šaknis, galima jas iš vandens persodinti į dirvą, taip pat iki pusės. Augdamas dirvoje daigas turės daugiau maistingųjų medžiagų. Batato daigams pasiekus 20 cm aukštį, jie atskiriami nuo gumbo ir pamerkiami į vandenį savo šaknims išleisti.
Sodinimas
Lietuvoje saldžiosios bulvės sodinamos tik pavasarį, kai dirva pakankamai įšilusi (gegužės-birželio mėn.). Šios kultūros auga lėtai ir reikalauja šilumos, kad išsivystytų pilnaverčiai gumbai.
Saldžias bulves sodinkite tik pavasarį, kai dirva jau pakankamai įšilusi (paprastai gegužės-birželio mėnesiais). Kad pagreitintumėte dirvos įšilimą, rekomenduojama sodinti į pakeltas lysves (apie 20 cm aukščio). Tai ne tik gerina drenažą, bet ir padeda išvengti šalčių pakenkimo.
Svarbu suprasti, kad saldžiosios bulvės nėra giminingos įprastoms bulvėms ir jų auginimo būdas skiriasi. Negalima tiesiog įmesti saldžiosios bulvės į žemę ir tikėtis derliaus - ji tiesiog supūs.
Sodinami į purios dirvos aukštesnes lysves, kas 40-50 cm. Saldžiosios bulvės yra vijoklinis augalas, plačiai išsirango po lysves, tad tarp lysvių taip pat reikia palikti nemažą atstumą, geriausiai - apie metrą. Galima uždengti lysves juoda plėvele (šilumai palaikyti) su prakirptomis angomis daigams.
Sodinkite saldžiųjų bulvių daigus maždaug 30-45 cm atstumu vienas nuo kito ir 1-1,2 metro atstumu tarp eilučių. Atsižvelgiant į tai, kad augalai stipriai plečiasi, svarbu palikti pakankamai vietos jų augimui. Daigus sodinkite negiliai, užtikrindami, kad šaknys būtų gerai įsikūrusios drėgnoje dirvoje.
Dirvožemis ir vieta
Sėkmingo saldžiųjų bulvių derliaus paslaptys slypi tinkamame sodinimo laike ir vietos parinkime.
Saldžiosios bulvės mėgsta saulėtas vietas ir gerai drenuojamą dirvą. Idealiai tinka smėlinga, derlinga žemė. Jei jūsų dirva sunki ar akmenuota, geriausia rinktis pakeltas lysves ir naudoti purią, smėlingą sodinimo žemę.
Saldžiosios bulvės geriausiai auga lengvame, pralaidžiame dirvožemyje, kuriame nėra vandens sąstingio. Dirvožemis turi būti neutralus arba šiek tiek rūgštinis, su pH tarp 5,5 ir 6,5.
Kad užtikrintumėte gerą derlių, pasirinkite saulėtą ir gerai drenuojamą vietą, reguliariai laistykite ir purenkite dirvą.
Gerai drenuojantis dirvožemis - raktas į sveikus ir gausius saldžiųjų bulvių gumbelius. Smėlinga arba priesmėlio dirva yra geriausias pasirinkimas, nes užtikrina optimalų drėgmės ir oro pralaidumą. Venkite sunkių, molingų dirvų, nes jose gali kauptis vanduo ir pakenkti augalų šaknims.
Priežiūra
Laistykite saldžiąsias bulves reguliariai, ypač sausros metu, tačiau venkite perlaistymo. Augalai geriausiai auga drėgnoje, bet ne per drėgnoje žemėje.
Nors saldžiosios bulvės gana atsparios sausrai, ypač po įsišaknijimo, reguliariai laistykite augalus, kad dirva būtų drėgna, bet ne permirkusi. Optimalus laistymo dažnis - kartą per savaitę, išlaistant apie 2,5 cm vandens. Tačiau svarbu prisiminti, kad likus 3-4 savaitėms iki derliaus nuėmimo, laistymą reikia sumažinti arba visiškai nutraukti.
Nors saldžiosios bulvės nėra labai reiklios trąšoms, reguliarus organinių trąšų naudojimas gali padėti pagerinti derliaus kokybę.
Saldžiosios bulvės yra šilumamėgiai augalai. Sodinimas į atvirą gruntą rekomenduojamas tik tada, kai dirvos temperatūra pasiekia bent 15°C. Optimali dirvos temperatūra augimo metu yra 15-29°C, o oro temperatūra - 18-35°C.
Saldžiosios bulvės nėra didelės maisto medžiagų reiklės, tačiau subalansuota mityba užtikrina geresnį derlių. Geriausia vengti per didelio tręšimo, nes tai gali skatinti lapų augimą, o ne gumbelių formavimąsi. Optimaliausias būdas - pagerinti dirvožemio kokybę įterpiant kompostą prieš sodinimą. Jei reikia, galima naudoti ekologiškas skystas trąšas, vadovaujantis gamintojo instrukcijomis.
Derliaus nuėmimas ir laikymas
Priklausomai nuo veislės, saldžiųjų bulvių derlius skinamas po 90-150 dienų nuo sudygimo.
Saldžiosios bulvės paprastai yra pasiruošusios derliui praėjus 90-120 dienų po sodinimo. Derliaus nuėmimas priklauso nuo regiono klimato ir augalų augimo sąlygų. Norėdami nuimti derlių, atsargiai iškaskite šakniavaisius, kad nepažeistumėte jų odos.
Saldžiosios bulvės užauga maždaug per 5 mėnesius, tad jų derlius kasamas ne anksti, rugsėjo antroje pusėje. Pirma nukerpama lapija, o po 2-3 dienų esant sausam orui iškasami šakniavaisiai.
Saldžiosios bulvės turėtų būti sandėliuojamos sausoje, vėsioje vietoje, kurioje yra pakankamai oro cirkuliacijos.
Derlius laikomas apie 13 oC temperatūros rūsyje ar kitoje tamsioje patalpoje. Priklausomai nuo veislės ir laikymo sąlygų, saldžiosios bulvės išlaiko savo maistingąsias savybes 1-2 metus.
Populiariausios saldžiųjų bulvių veislės
Populiariausios yra oranžinės spalvos saldžiosios bulvės, tačiau galite rinktis iš baltų, geltonų ar net violetinių veislių. Mažesniam daržui tinka kompaktiškos, krūminės saldžiųjų bulvių veislės.
Specialistė išskyrė tris jai labiausiai pasiteisinusias batatų veisles, kurių sodinukus siunčiasi iš Lenkijos: ‘T65 white’, ‘Orange African’, ‘Radiosa’. Augintoja sako, kad šių veislių batatai labai derlingi. Editai yra pavykę iš vieno daigelio užauginti po 10 gumbų. Kai kurių ilgis siekė net 40 cm!
Saldžiųjų bulvių panaudojimas
Saldžiosios bulvės yra ne tik skanus, bet ir itin sveikas produktas. Jose gausu maistinių skaidulų, kalio, vitamino A, C, K, B6, kalcio, geležies.
Saldžiosios bulvės turi daug naudingų medžiagų ir vitaminų, todėl yra vertingas maisto produktas kiekvienam. Vitaminai ir mineralai: saldžiosios bulvės yra puikus A, C ir E vitaminų šaltinis.
Kulinarijoje šios bulvės naudojamos labai įvairiai - jos gali būti virtos, keptos, troškinto, spaudžiamos į sultis. Tinka garnyrams, salotoms, sriuboms, apkepams, desertams.
Saldžiąsias bulves galima ruošti įvairiais būdais: kepti, virti, troškinti ar naudoti sriubose, salotose. Jos tinka ir desertams - pyragams, blynams.
Taigi, šios bulvės yra ne tik patrauklios išvaizdos ir skonio, bet ir naudingos sveikatai daržovės, kurias verta auginti savo darže.
Saldžiosios ir įprastos bulvės turi skirtingas maistines savybes, todėl sunku pasakyti, kurios sveikesnės. Saldžiosios bulvės turi daugiau beta-karotino, vitaminų A ir C bei skaidulų.
Saldžiosios bulvės turi santykinai žemą glikemijos indeksą, todėl sukelia mažesnį cukraus šuolį kraujyje nei kai kurie kiti angliavandeniai.
Saldžiosios bulvės gali būti naudingos metant svorį, nes yra mažai kaloringos, bet turtingos skaidulomis, kurios ilgiau palaiko sotumo jausmą.
Saldžiosios bulvės retai sukelia alergijas, tačiau individualūs atvejai pasitaiko. Dėl oksalo rūgšties jose, jos gali prisidėti prie inkstų akmenų susidarymo linkusiems žmonėms.
Kenkėjai ir ligos
Lietuvoje saldžiosios bulvės retai kenčia nuo kenkėjų, tačiau šiltuose klimatuose jos gali tapti amarų, nematodų ar kitų vabzdžių taikiniu.