Sukanka tik 200 metų, kai žemaičiai jas išvydo pirmą kartą ir, vokiečių patariami, ryžosi auginti patys. Mūsiškę datą tiksliai įvardijo didysis žemaičių šviesuolis vyskupas Motiejus Valančius. Malonu žinoti, kad bulvių Žemaitijoje gimtinė sutampa su šių istorinių eilučių autoriaus vyskupo M. Valančiaus gimtine.
Jo gimtinės muziejuje Nasrėnuose (Kretingos raj.) 2006 m. rugsėjo 9 d. buvo švenčiamas šis jubiliejus. Tarsi gerai numanydamas, ką daro (kad kada nors ši data žemaičiams darysis įdomi, reikšminga, bus svarbus ir tikslus jos šaltinis), viską ir nurodė M. Valančius.
Štai ką rašė vyskupas M. Valančius: „Pirkau kelias kartopeles, bet nežinau, kaip su jomis apsieiti. Pamokyk mane“. Vokietis apsakė, jog vėlai rudenį reikia jas rauti, norint valgyti, reikia virti ar kepti, per žiemą laikyti arba rūsy, arba kamaroj it batvinius; pavasarį anksti sėti, bet retai. O jogei bulvės yra apvalios kaip ropės, dėl to ir praminė roputėmis. Kitur jas vadina bulvėmis, dar kitur dūlėmis.
Savo krašto praeitimi ir dabartimi besidomintiems asmenims kaimiška sodyba Nasrėnuose - šalia kelio į Salantus visada atvira, patraukli ir svetinga. Ir žemaitiškų švenčių čia būna gana dažnai. Jas organizuoja sodybos-muziejaus vedėjas Algirdas Čėsna.
Bulvių kelias į Europą ir Lietuvą
Informacinės visuomenės amžiuje per kelis mirksnius galima sužinoti, kad tikroji bulvių tėvynė yra Pietų Amerika. Andų kalnų atšlaitėse jos augusios jau prieš 5 000 metų. Spėjama, kad XVI amžiuje jos atvežtos į Angliją ir greitai paplito Airijoje. Beje, kitus Amerikos kraštus bulvės pasiekė per Atlantą, ne iš kaimyninės Pietų Amerikos.
Kiti Europos kraštai į bulves nežiūrėjo taip palankiai, kaip Airija. Reikėjo, kad jas pripažintų kas nors iš garsių didikų. Kai kur nurodoma, kad pirmieji Europoje bulvę „įsileido“ olandai. Garsūs aristokratų sodininkai sodino jas kaip retą gėlę. Damos pripažino egzotišką bulvės žiedų grožį. Prancūzų valstiečiai bulvių ilgai kratėsi, laikė jas netinkamas. Prancūzams padėjo garsus agronomas Augustas Parmentjė. Jis XVIII amžiaus pabaigoje rašė mokslinius darbus apie bulvių vertę ir taip įtikino savo tautiečius jas auginti. Atkaklaus agronomo dėka bulvės tapo pagrindiniu prancūzų maistu iki pat mūsų dienų.
Manoma, kad pirmosios bulvės Lietuvoje pasirodė XVII amžiuje - kaip egzotinis augalas dvaruose - gėlynams paįvairinti. Paspėliokime, kad tam galėjo tarnauti visagalė mada: tai, kas naujo dvaruose Prancūzijoje, turėjo atsirasti ir Lietuvoje. Be to, prancūzai turėjo pas mus savo dvarų.
Iš senų rietaviškių pasakojimų galima tikėti, kad Žemaitijoje bulves įtvirtino grafai Oginskiai, nes XIX amžiuje bulvės Žemaitijoje jau paplito „pas biednus ir pas bagotus“, tapo antrąja, o sunkiais metais ir vienintele duona.
Kyla teisėtas klausimas, ką valgė žemaičiai, lietuviai, kol neaugino bulvių? Mūsų dienų istorikas Alfredas Bumblauskas knygoje „Senosios Lietuvos istorija, 1009 - 1795“ rašo: „Neaugino žmonės bulvių, morkų, burokėlių, kopūstų, žinoma, nė agurkų ar pomidorų. Maistui vartojo žirnius, pupas ir svogūnus, pagrindinė daržovė buvo ropė“.
Bulvių karai ir maištai
Istorijos žinynuose minimi ir „bulvių karai“. Prievarta bulves augino vokiečių valstiečiai, net pasitelkus karius. Ne kartą bulvių maištai vyko Rusijoje. XIX amžiaus viduryje maištavo Rusijos įvairaus rango valstiečiai. Tuometinė valdžia liepdavo geriausiose žemėse auginti bulves, valstiečiams uždėdavo didžiulius mokesčius. Valstiečiai atkakliai priešinosi, ragino vienytis ir bendrai nepaklusti valdžios reikalavimams auginti daug bulvių.
Kaip vienas žymiausių minimas 1834 - 1844 metais vykęs bulvių karas Kazanės, Permės, Viatkos, Orenburgo, Maskvos, Vologdos ir kitose gubernijose. Prie Uralo ir Volgos taip pat sukilo apie 500 tūkstančių valstiečių. Šie brutaliu būdu naikino bulvių pasėlius.
Šiandien galima pasvarstyti, kodėl rusų valstiečiai taip elgėsi. Mūsų tremtiniai ir šiandien gali papasakoti, kad ištremti į Rusijos gilumą vietinius gyventojus mokė sodinti ir auginti daugiau bulvių, išplėtojo bulvininkystę. Naudodami tik paprasčiausią kastuvą, bulvėmis užsodindavo didelius plotus. Gal „kastuvo technologija“ labiausiai ir nepatiko tradicijų neatsisakantiems ir maištavusiems XIX amžiaus valstiečiams?
Bulvės šiandien
Lietuvoje, Žemaitijoje, bulvė įsitvirtino amžiams, gilias šaknis mūsų kaimuose įleido ir bulviasodžių, ir bulviakasių tradicijos. Nors galybę darbų tenka atlikti rankomis - tik su pačiais paprasčiausiais įnagiais - bulvė iš kaimo tikrai nesitrauks! Kas rudenį rengia bulviakasio, o kas pavasarį - bulviasodžio talkas. Jos turi savo patrauklumo ir žavesio. Tai toks labai artimas pokalbis su motina žeme, duodančia mums ir jėgos, ir šviesos.
Bulvės tarnaudavo ir labdarai, artimo meilei išreikšti: „anos Lietuvos“ laikais pasiturintys ūkininkai specialiai pasodindavo kelias vagas bulvių neturtingoms šeimoms. Bulves brangino po karo, itin saugodavo skirtas sėklai, joks badmetis nepriversdavo paskutinių suvalgyti. Nupjaustydavo pasturgalius, likusias puseles su akutėmis palikdavo sodinti.
Metas būtų apie „bulvių laidojimą“ žemaičių kaimuose parašyti bent kokį etnografinį darbą, nes paprotys „laidoti bulves“ jau beveik išnykęs. Dabar bulvės laikomos arba specialiuose sandėliuose, arba rūsiuose, ar net negyvenamoje namo dalyje. „Kapčiai“, tarsi mažyčiai piliakalniai, vis rečiau besutinkami net nuošaliausiose kaimo sodybose.
Bulviakasio vaizdai itin tapybiški, ypač kai maišai ir krepšiai buvo tik iš natūralių medžiagų: pintinės iš karklų plėšų, maišai - iš pakulų, o moterys - tik pačios gamtos išpuoštos ir kaimiško gyvenimo laisve apdovanotos. Fotomenininkai tai pastebėjo, įamžino.
Agronomai daug kalbėtų apie bulvių rūšis, tarp jų - ir lietuviškas. Kalbėtų apie tręšimą, auginimą, dirvožemius. Apie tai, kad pažaliavusios bulvės yra nuodingos, jų net pašarui negalima naudoti. O virėjai, kulinarai, ypač mūsų tautiečiai, gali siūlyti ištisus tomus patiekalų iš bulvių.
Modernių technologijų laikais bulvės tapo net skanėstu, supakuotu į tokius pat tviskančius maišelius, kaip ir saldainiai, - tai bulvių traškučiai. Bulvės galia - didžiulė. Jai iš tiesų verta statyti paminklą ne tik Žemaitijos, bet ir Europos mastu.
Kiekvienas „bėglys“ iš Lietuvos pripažins, kad bulvė... vienija tautiečius. Airijoje, Vokietijoje, Briuselyje ar Liuksemburge dirbantiems lietuviams patraukliausias pretekstas susitikti taip pat yra bulvė: rengiami cepelinų, kugelio ar bulvinių blynų vakarėliai.
Bulvės yra geros draugės kosmetikai ir dar geresnės gydytojos. Bulvėse yra vitaminų C, E, karotino, gausu kalio ir kalcio, fosforo ir organinių rūgščių. Vertinga yra šviežių bulvių sunka: reguliuoja skrandžio sulčių rūgštingumą, normalizuoja kepenų veiklą, malšina skrandžio ir žarnyno skausmus, gydo opaligę.
Bulvių sunkos galią patyrę žmonės sako, kad šis preparatas numalšina galvos skausmus, sugrąžina sveiką, žvalią savijautą. Bulvių sunka teigiamai veikia nervų sistemą, gerina savijautą sergantiems vadinamąja struma. Tinka sklerozės profilaktikai. Patariama nuo 40 metų kas rytą „ant tuščios“ išgerti stiklinę ką tik išsunktos bulvių sunkos. Svarbu, kad bulvės būtų užaugintos be cheminių trąšų, ekologiškai švarios. Šiandien tai svarbi sąlyga. Sveikatai tarnauja ir su lupena virtos bulvės bei tokių bulvių garai.
Lietuvoje - cepelinų sezonas! Bulvių kailiniais lietuvių lėkštėse jau dabinasi ne tik tradicinė kiauliena, bet ir žvėriena, žuvis, paukštiena, morkos, sūris, grybai. Įdomu, kad Jungtinių Tautų Maisto ir Žemės Ūkio organizacijos duomenimis, lietuvis per parą suvalgo apie 250 g bulvių, tad per metus - beveik 100 kg!
Pilnais pilvais būtinai stabtelkite ir kitose „bulvinėse“ stotelėse Lietuvoje: Bulvių muziejuje, prie paminklų bulvei bei cepelinui ar Bulvių kelyje.
Nasrėnų kaimas Kretingos rajone ypatingas tuo, jog būtent čia buvo pasodintos pirmosios bulvės Žemaitijoje. Tai įvyko prieš daugiau negu 200 metų.
Žemaitis ir bulba du neatsiejami dalykai. Man asmeniškai susidaro toks jausmas, kad jas pirmi pamatė valgyklos „Bulvė“ lankytojai.
Man labiau patiktų paprasta grietinė su spirgučiais, o ne skysta jos improvizacija, čia vadinama grietinės padažu.
Cepelinai buvo mažiausi, kuriuos man kada buvo tekę valgyti, kaip ir jų kaina - mažiausia, kokią man kada teko už juos mokėti - 2,45 euro. Jei ne plokštainis ir vėdarai, manau, jų man sočiai privalgyti būtų reikėję kokių 6 vienetų. Bet tam, kad įvertinti jų skonį, pakako ir dviejų.
Bulvių masėje, nesuklysiu teikdamas, labiau dominavo virtos bulvės nei tarkiai. Tai išdavė masės tąsumas.
Keturis dešimtmečius skaičiuojanti valgyklėlė man paliko tikrai gerą įspūdį. Džiaugiuosi, kad dar yra tokių vietų, kurios gali pasidžiaugti ne tik ilga gyvavimo istorija, bet ir skaniu maistu ir jaukia aplinka. Vien už tai, kad išliko ištikimi tradicijoms. Kad ir kaip mes bandome būti šiuolaikiški apsistatydami miestus kebabinėmis, picerijomis ar burgerinėmis, mes vis tiek paskanavę tų patiekalų, išliekame ištikimi bulvei.
Maistas nebuvo įmantrus ir įvairus. Bulvės pradėtos sodinti ir paplito ganėtinai vėlai - XVIII a. Vienas seniausių ir pagrindinių maisto produktų - duona. Labiausiai vertinta juoda ruginė duona. Kartenos apylinkėse labiausiai buvo paplitusi tvilkyta duona.
Būtini duonos komponentai - kmynai, druska. Kartais į ruginę duonos tešlą įdėdavo sėmenų, cukraus. Ant ližės, kad duoną būtų patogu pašauti į duonkepę, dėjo ne tik kopūstlapių ar klevo lapų, ajerų, bet ir paparčių, ližę tirštai pabarstydavo sėmenimis.
Skirtingai negu Aukštaitijoje, dažnai duoną minkydavo ir vyrai, bet pašauti į krosnį jiems nepatikėta. Ant pirmojo kepalo, kaip ir visoje Lietuvoje, dedamas kryžiaus ženklas. Kartenos apylinkėse buvo paplitęs kraštinėmis nesujungtas kryžius-saulutė, kai iš visų keturių duonos kraštų pirštu brėžiami pailgi brūkšniai.
Žemaičiai mėgo kiaulieną. Sunaudodavo ir avių, kiaulių kraują. Ūkininkai užaugintą žąsieną dažniausiai parduodavo, bet iš paukščio kraujo gamino blynus - kraujinę plincią.
Pusryčiams virdavo sriubas. Dažniausiai - raugintų kopūstų su neluptom bulvėm. Vasaros sriuba - rūgštynių, kurių parsinešdavo iš laukų. Tokiai sriubai nereikėdavo mėsos, paskanindavo virtais kiaušiniais. Dar virdavo bulvynę su perlinėmis kruopomis, kurių pasigamindavo iš miežinių grūdų. Dažniausias pietų patiekalas - košės.
Patiekdavo kastinio, duonos, sviesto, kmynų arba mėtų arbatos. Vakarienė būdavo pati nesočiausia. Virdavo kruopų sriubą, kleckynę, kartais trintynę. Ligonį palepindavo virtu kiaušiniu, blynais.
Kavą susimaldavo iš gilių ranka sukamu malūnėliu. Giles išdžiovindavo krosnyje po duonos kepimo. Gamindavo ir miežinę kavą. Rudenį valgydavo grybus su grietine, svogūnais.
Pieną mašinuodavo (separuodavo) 10 litrų talpos įrenginiu, sukamu ranka. Iš separuoto pieno darydavo sūrius. Juos sudėdavo į trikampius lininius sūrmaišius, spausdavo specialiuose slėgtuvuose (sląstuose) arba varstote, džiovindavo.