Istorikai tikina, kad Lietuvos didikai Užgavėnes švęsdavo lygiai kaip Vakarų Europos aukštuomenė, tačiau apie liaudiškas tradicijas mūsuose žino kone kiekvienas, o aukštuomenės paslaptys likusios tarp rūmų sienų.
Dvariškos Užgavėnės Lietuvoje
Kaip tikina Valdovų rūmų Mokslinių tyrimų centro muziejininkas istorikas Eimantas Gudas, bene pirmosios istorinės žinios apie Užgavėnių karnavalą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovų rūmuose yra iš Žygimanto Augusto laikų. „1546 m. Vilniaus Žemutinės pilies statybos sąmatoje matome, kad tų metų lapkritį skirta pinigų ne tik ūkiniams trobesiams, tiltams ar pavėsinėms statyti, bet ir Užgavėnių dekoracijoms įrengti. Tai leidžia ne tik nustatyti Užgavėnių su menine programa šventimo faktą, bet ir tai, kad šventei ruoštasi gerokai iš anksto,“ - pastebi jis.
„Vėlesnė informacija apie mūsų valdovų Užgavėnes išliko iš 1549 m., kada Lenkijoje, Krokuvos Vavelyje ir medžioklės rezidencijoje Nepolomicuose, Žygimantas Augustas su ką tik jo žmona tapusia Barbora Radvilaite praleido vasario mėnesį buvusią Užgavėnių sezono atkarpą. Per ją būta karuselės žaidimų, žiedo gaudymų, kaukių balių, o vieną Užgavėnių vakarą Žygimantas Augustas liepęs dvariškiams eiti miegoti, nors pats, simboliškai dvarui parodęs einąs gultų, su keliolika artimiausių rūmininkų žmonos Barboros apartamente surengė šokių vakarą, kuriame grojo pučiamųjų instrumentų konsortas,“ - dalinasi pikantiškomis detalėmis mokslininkas.
Pasakojama, kad tuosyk dvariškiai šoko tris valandas, o ir pats valdovas su žmona pašokęs keletą kartų. Per tų metų Užgavėnių sezoną buvo surengta net keletas maskaradų, ir amžininkai pabrėžė, kad juose valdovas būdavo puikios nuotaikos, o dvariškiai po kiekvieno karnavalo vakaro leipdavo girti.
Panašias žiemos palydėtuves istorikai fiksuoja ir Vazų dinastijos valdymo metu. Užgavėnių pokyliai Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje pasižymėjo neįtikėtinu rafinuotumu, išskirtine prabanga ir labai žaismingomis tradicijomis. Manoma, kad mūsų kilmingųjų švęstos Užgavėnės turėjo akivaizdžių sąsajų su žymiausiais Europos karnavalais. Tai unikali, bet mažai populiarinta tradicija, tad iki šiol neatgaivinta.
Dvaruose Užgavėnės švęstos ne tik antradienį ir ne tik vieną dieną. Yra sakoma, kad šventė tęsiasi tris dienas iki pat gavėnios pradžios, tad baigdavosi tik Pelenų dieną, paryčiais. Istorikai laikosi nuomonės, kad tradicija turi prisitaikyti prie šiandieninės visuomenės poreikių, kad žmonės turėtų laiko ir galėtų sudalyvauti, todėl ragina neprisirišti prie kalendoriuje nurodyto antradienio.
Svarbiausias patiekalas - blynai
Nekyla abejonių, kad blynai yra būtinas ir pats svarbiausias Užgavėnių valgis. Šis sotus patiekalas valgomas su įvairiais pagardais ir sočiais padažais pvz. spirgučiais, riebia grietine. Žiūrint į papročius, svarbi ir simbolinė blyno prasmė. Manyta, kad karštas, auksinis, apvalus blynas - sugrįžtančios saulės simbolis.
Apskritai šventės dieną gausiai ir sočiai valgyti - paprotys gajus ne tik mūsų krašte, bet ir daugelyje Europos šalių. Gausus pasistiprinimas prieš artėjantį Gavėnios laikotarpį buvo puoselėjamas nuo kaimuose gyvenusių namų šeimininkių ištaisytų sočių vakarienių iki iškilmingų puotų valdovų dvaruose. Žinoma, valgomi buvo ir kiti sotūs patiekalai. Tikima, kad galiojo taisyklė: valgyti tai, ko norima turėti ir ateinančiais metais.
Po Užgavėnių seka 40 dienų pasninkas, tad reikėjo suvalgyti maistą, kuris greitai genda: kiaušinius, pieną, riebalus, kad puikiai tinka tą dieną valgomiems blynams. Visgi ir buitiškam sprendimui buvo suteikta mistikos.
Maistas, kūnas ir meilės santykis
Šeimos santykius geriausiai atskleidžia būtent pietų ritualas. Valgymas yra labai archajiškas, susijęs su gyvybės palaikymu ir tarpusavio santykiais. Pastarieji remiasi gavimu ir davimu, arba „kiek aš tau, tiek tu man“. Jeigu „aš tau daugiau nei tu man“ - santykiai išsibalansuoja, vienas iš partnerių ima jausti nuoskaudą, nepasitenkinimą, galiausiai pyktį, kol neišvengiami konfliktai išardo ryšį.
Šeimos valgymo įpročiai ir tradicijos, tai, kaip jausdavomės prie pietų stalo, įsiterpia į dabartinį mūsų gyvenimą. Vienas iš atsakymų į klausimą, kodėl šiais laikais tiek daug nutukusių žmonių, - vis dažniau tarp „meilės“ ir „maisto“ sąvokų dedamas lygybės ženklas. Neturėdami laiko, nuolat skubėdami nebesigiliname į kito sielą (būtent šito reikėtų meilei pamaitinti), o sotiname kūną. Tai kur kas paprasčiau ir greičiau.
Kad atsirastų tas ridikėlis ar agurkėlis, tekdavo sukasti daržą, suformuoti lysves, sėti, sodinti ir laistyti, ravėti piktžoles, šimtus kartų paliesti lapus, dešimtis kartų sukišti pirštus į dirvą... Mūsų kūnui vis dar reikia žemės, jausmo, kvapo.
Prieš du dešimtmečius maisto ruošimo procesas užtrukdavo mažiausiai kelias valandas, kartais net pusdienį. Dabar pietus pasigaminame per 15 minučių. Praryjame juos, nė nespėjusios suvokti, kas vyksta, įsispoksojusios į televizorių, beskaitydamos laikraštį, besibardamos su vaikais.
Valgymo procesas simboline prasme - tai išorinio pasaulio dalies ėmimas į save, kad ji taptų kūno dalimi. Kūnas pasiima tai, ko jam reikia, ir pašalina, ko nereikia. Todėl labai svarbu suvokti ir įsisąmoninti, kaip valgome.
Žmonės, kurie nuolat persivalgo, dažnai ir kitose srityse negali sustoti: jiems visko reikia daugiau ir daugiau - valdžios, draugų, pinigų, pagarbos, sekso, dėmesio... Jei nealkstame fiziškai, matyt, alkstame dvasiškai. Paklauskime savęs, ko trokštame... Gal trūksta šilumos, supratimo, palaikymo, meilės?
Jei dažnai pykina pavalgius, jei kai kurių produktų nenorime nė matyti, pagalvokime, kokių gyvenimo patirčių negalime „suvirškinti“? Gal slegia santykiai, nes nesijaučiame gerbiamos ir vertinamos, gal širdyje nešiojamės senas nuoskaudas, o gal kuris nors įvykis yra toks sunkus, kad jį „išvemti“ būtų lengviau nei „nuryti“?
Bet kuri dietapirmiausia prasideda ne nuo leistinų ir neleistinų produktų sąrašo, o nuo meilės savo kūnui. Ne nuo noro jį pakeisti, o nuo gebėjimo priimti tokį, koks yra.