Klaipėdoje atsidarė šeimos restoranas „Sotus vilkas“ ir netruko sulaukti lankytojų dėmesio. Ši apžvalga bus kitokia nei įprastai, nes joje pateikiama nuomonė apie patiekalus, kainas ir aptarnavimą.
Apsilankymas restorane
Specialiai pasirinktas darbo dienos laikas, kada visose maitinimo įstaigose būna mažiausiai klientų (15:00 - 17:00). Salėje buvo laisvi pusė stalelių, tad pasinaudoję galimybę rinktis, išsirenkamas nuošalesnis stalelis, nes mėgstama stebėti dirbančius padavėjus. Restoraniukas jaukus, yra net kampelis vaikučiams pažaisti, didelė įstiklinta terasa, kurioje, manoma, klientai bus priimami dar ir visą rudenį, nors orai paskutinėmis dienomis ir nelepina.
Nors meniu pasirinkime buvo ir jautienos žandai, kuriuos mėgstama, ir midijos bei mėsainiai, renkantis patiekalus atsižvelgiama į tą meniu, kuriuo gyvena šio restorano bendravardis Vilkyčiuose. O ten meniu, sakytina, užeigos lygio, su daugybe lietuviškų patiekalų ir kepsnių, margintų padažais. Dienos sriuba tądien buvo trintų pomidorų. Pomidorų sriuboms būdingas salstelėjęs su rūgštele poskonis nebuvo toks intensyvus dėl proporcingo pomidorų ir kitų daržovių kiekio. Ir tai tą sriubą padarė tik skanesne.
Kukurūzų krakmole apvolioti sparneliai, aplieti salstelėjusiu padažu, puikiai tiko ne tik prie gertos naminės giros, bet taip pat būtų geras užkandis prie alaus taurės.
Patiekalų įvertinimas
Kai atnešė pagrindinius patiekalus, pirma, kas pagalvota - kaip reikės tą kiaulienos kepsnio porciją įveikti. Jis toks didelis, kad net ir padėjus jį į didelę lėkštę ir šalia prikrovus kalną bulvyčių iš gruzdintuvės vargšėms daržovėms vietos nebeliko. Dėl to jos buvo sudėtos į mažesnę pailgą lėkštutę, ją taip pat prikraunant taip, kad lėkštėje net musei nebūtų kur nutūpti. Baimė, kad jiems gali nepavykti tinkamai pagaminti mėgstamų patiekalų, ir privertė užsisakyti karbonadą su baravykų padažu vietoje jaučio žandų. Man tikrai būtų užtekę ir pusės porcijos, bet plonytė paniruotė, baravykų padažas užbūrė taip, kad nepastebėta, kaip lėkštės ištuštėjo.
Akylesni skaitytojai, manau, atkreipė dėmesį į tai, jog kepsnio paniruotė - be jokių pašalinių degėsių, ir tai yra ženklas, rodantis, kad kepsnį dėjo į švarią keptuvę, o ne tiesiai į tą, kurioje ką tik kepė panašus kepsnys ir joje liko aliejaus su keliais apskrudusiais džiūvėsėliais.
Čioriso dešreles mėgstame dėl to, kad nuo kitų dešrelių jos skiriasi savo specifiniais bruožais - ryškesniu, aštresniu ir, svarbiausia, - aitresniu skoniu. Šios greičiausiai buvo subalansuotos atsižvelgiant į nuolatinius klientų pageidavimus. O šie greičiausiai mėgsta tokias, kurios nelabai kuo skiriasi nuo kitų dešrelių, nebent rausvesne spalva dėl saldžiųjų paprikų miltelių. Ir šioje vietoje smerkti „Sotaus vilko“ negalima, kad jie nutolo nuo klasikinių čioriso dešrelių receptūros, nes kiekvienas verslas prisitaiko prie regiono poreikių. Kaip ir sušių restoranai Lietuvoje suka tokius sušius, kurie neturi nieko bendro su gaminamais Japonijoje. O mes juos valgome ir giriame. Šiaip dešrelės skanios, ir jei klasikinių čioriso dešrelių aš mažiems vaikams nerekomenduoju dėl minėtų specifinių poskonių, tai šias su bulvių koše siūlau drąsiai keisti vietoje įprastų gruzdintų bulvyčių su kepta pieniška dešrele.
Deserto tikrai jau nebereikėjo, bet noras paskanauti vaflio su ledais paėmė viršų. Juolab, kad priimdamas užsakymą padavėjas paminėjo, kad jie čia gaminami pagal klasikinį belgiškų vaflių receptą. Vaflio skonis nieko nenusileido vaizdeliui lėkštėje - lengvas tešlos traškumas, ledai ir vaisiai privertė mus nusidėti ir eilinį kartą pamiršti apie kalorijų skaičiavimą.
Padavėjų darbas
Nepaminėta padavėjų darbo, o jie čia - profesionalai. Ir sakydamas „profesionalai“ nė kiek neperdedama. Puikus tądien dirbusio vaikino ir merginos duetas, kurio galėtų pavydėti net geriausi Lietuvos restoranai. Taip viso apsilankymo metu ir nesuprasta, kuriam iš jų priklausė stalelis. Nes vienas iš jų priėmė gėrimų užsakymą, kitas - patiekalų. Vienas atnešė sriubą, kitas - pagrindinius patiekalus. Draugiškas bendravimas tikrai prideda didelį pliusą bendram restorano „Sotus vilkas“ vertinimui.
Įvertinimas ir palyginimas
Vertinant restoraną „Sotus vilkas“ Klaipėdoje visiems galima pasakyti, kad jis su bendravardžiu Vilkyčiuose turi tik du panašumus: tai didelės porcijos ir pavadinimas. Visa kita - aptarnavimas, maisto kokybė - kardinaliai skiriasi. Ir tegu nesupyksta mano skaitytojai, trumpai tariant: Vilkyčiuose esantis baras subalansuotas kaimo žmogui, o Klaipėdoje esantis - miestiečiui. Tiek vieni, tiek kiti mėgsta gausiai pavalgyti, bet miestiečiai yra labiau išlepę ir priekabūs kokybei bei aptarnavimui.
Kainos
Kadangi paskutinį kartą čia lankytasi prieš trejus metus, vartant meniu pirmiausia dėmesys atkreipiamas į kainas. Buvo smalsu, kaip kainų kilimo tendencijos Lietuvoje paveikė šios kavinės patiekalų kainas. Kaimiška burokynė, anąkart kainavusi 5,00€, šį kartą pasitiko kita kaina - 5,60€. Sterkas su voveraitėmis, kainavęs 7,90€, šį kartą bandė sugundyti pabrangęs iki 9,60€. Bet prisimenant milžiniškas porcijas, ir dabar užsisakinėjant sakyta, kad kainos vis tik dar į mažąją pusę.
Kritika ir prieštaringi vertinimai
Kaip ir tą kartą, taip ir šį ant stalo atnešta burokynė gąsdino savo dydžiu. Bet visa pompastika baigėsi, vos tik pakabinus kelis šaukštus sriubos. Prieskonių gausa bei druskos perteklius „prasimušė“ taip greitai, kad suprasta: be gėrimų čia neišsiversiama. Atkeliavę pagrindiniai patiekalai vėl pribloškė dydžiu. Porcijos tiesiogine žodžio prasme milžiniškos ir orientuotos labiau į tuos, kurie keliese valgo vieną porciją.
Vištiena su makaronais priminė maistą, kurį vaikas pasišildė namie. Toks jausmas, kad tėvai iš vakaro privirė makaronų, bet virė ilgiau nei makaronams reikėjo, tad jie buvo pervirę. Vištienos filė tokio plonumo, kad norint ją gerai iškepti keptuvėje, pakaktų iš abiejų pusių apkepti po minutę. Bet ir ją aiškiai kepė per ilgai. Juk tėvai rūpinasi vaikais, tad vištienoje turi žūti visos ten tūnančios bakterijos. Jautienos kepsniui bent kiek suminkštėti nepadėjo net jį visą nuklojęs padažas. Peilis mėsai pjaustyti buvo toks, kad greičiau būtų perpjovęs lėkštę, nei įkibęs į mėsą. Kalmarai su baravykais buvo viso to cirko, kurį patyrėme, tęsinys. Nežinau, kaip reikia sugebėti taip sugadinti kalmarus, kad patiekti tik vos vos išlaikė tekstūrą ir labiau priminė troškintas medūzas, negu kalmarus.
Savo nuomonę apie nevykusius bandymus pamaitinti išsakyta padavėjai, patardamas virėjoms paskanauti visų tų šedevrų, kad ateityje žinotų, kas yra blogai. Tikiuosi, bulvinis blynas su mėsa nenuvils jūsų, ištarė padavėja, dėdama lėkštę su bulviniu mutantu per vidurį. Naminė duonos gira 0,5l. Gerdamas skanią naminę girą, dėliojamos mintis, ką norėsiu parašyti apžvalgoje. Tiek burokynė, tiek kalmarai su baravykais, tiek jautienos kepsnys į virtuvę buvo sugrąžinti tik paskanauti. Gal pretenzijos buvo neįtikinamos?
Tad jei jums nesvarbus patiekalo skonis, nesvarbu kad sriuba plaukia prieskoniais ir druska, o svarbiausia yra porcijos dydis, tai „Sotus vilkas“ yra jūsų svajonių maitinimo įstaiga. Tiesa, nepamirškit su savim turėti ir virškinimą gerinančių vaistų, nes jų prireikė net nepavalgius, tik paragavus tų patiekalų.
„Sotus vilkas“ savininkams turiu tokią rekomendaciją: išimkit iš menių karvieną. Suprantu, kad patiekti geresnę jautieną neleidžia patiekalų kainos, nurodytos meniu, ir tenka pirkti prasčiausią rinkoje siūlomą mėsą už mažiausią kainą. Na ir kalmarai… Manau, sunku moterėlėms, kaime pratusioms prie bulvinių patiekalų, gerai paruošti jūros gėrybes.
Baro savininkas Simas taip pakomentavo tinklaraštininko apžvalgą: „Pirmą kartą pas mus prieš keletą metų apsilankęs Riebus katinas džiaugėsi gražia dvariška aplinka, o šįkart užsukęs į naują įrengtą salę iš karto pareiškė, kad joje nesėdės, nes ji, anot jo, primena valgyklą. Burokynė verdama iš rūkytos karkos, sriuba skaninama druska, pipirais ir lauro lapais. Virtuvė labai reaguoja į lankytojų skundus - ir tąkart, išgirdusios priekaištus, virėjos paragavo burokynės, joms sriuba pasirodė tokia, kokia ir turi būti.“
Taigi, kiekvienas baras renkasi, kuo išsiskirti: jeigu kai kažkur į lėkštę pilama po 200 ml sriubos, tai „Sotaus vilko“ kavinėje pilama visą litrą. Nors bulvinis blynas, kaip išsireiškė tinklaraštininkas, skendo riebaluose, suvalgė jį visą ir priekaištų neturėjo. Kalmarų padažas ruošiamas tik iš aukščiausios kokybės grietinės ir grietinėlės, į jį nesame dėję nė gramo miltų.
Mūsų baras veikia 30 metų. Turime didžiulį ištikimų lankytojų ratą. Gal tik vienas iš šimto lieka nepatenkintas, nes maitinimo versle visko pasitaiko. Bet jeigu likę ir toliau mina mūsų slenkstį, o savaitgaliais net stovi eilė, tai tik įrodo, kad gaminame maistą, kuris patinka žmonėms. Didelės porcijos, mažos kainos. Tai dažniausi terminai, daugelio vartojami norint apibūdinti kokią maitinimo įstaigą.