Žanos Kalman gimtadienis tapo švente ir visai Prancūzijai, 1997 m. jai mirus, apie tai parašė visi Prancūzijos laikraščiai.
Žana buvo ketvirtoji prancūzų buržua šeimos dukra. Jos tėvas pagal profesiją buvo laivų statytojas ir dar Arlio miesto tarybos narys. Žana pasakojo, kad būdama paauglė buvo sutikusi V.van Gogą (V.van Gogh). Jis užėjo į jų parduotuvę, ir jai nepatiko. Ji sakė prisimenanti nemalonios išvaizdos prastai apsirengusį vyrą, nuo kurio sklido nemalonus kvapas.
Žana ištekėjo už pasiturinčio žmogaus, todėl po vedybų nedirbo, finansinė padėtis jai leido maloniai leisti laiką: ji mėgo žaisti tenisą, plaukioti, važinėtis riedučiais, skambinti fortepijonu ir vaikščioti į operos teatrą.
Jiems gimė dukra Ivona, kuri vėliau susilaukė sūnaus, o Žana - anūko. Žana liko gyventi su žentu ir anūku. Bet taip susiklostė, kad suaugęs anūkas Frederikas, būdamas 37 metų, 1963-iais žuvo automobilio avarijoje, o žentas po metų iškeliavo jam iš paskos.
Viažė (Viager) sutartis
Supratusi, kad neturės net kam palikti buto, 90-metė su 47 metų teisininku Andrė Fransua Rafrė (Andre Francois Raffray) sudarė vadinamąją Viažė (Viager) sutartį - tai ypatingos rūšies nekilnojamojo turto sandoris, kai pirkėjas įgyja nekilnojamąjį turtą, tačiau juo naudotis gali tik pardavėjui mirus. Vyras turėjo jai kas mėnesį, iki jos mirties, mokėti 2,5 tūkst. A.Rafrė tikėjosi, kad sielvarto palaužta senutė vargiai pratrauks kokius trejus metus. Teisininkas manė, kad pasirašė labai naudingą sutartį: buto vertė maždaug atitiko sumą, kurią jis būtų sumokėjęs per 10 metų.
Jis taip ir nesulaukė, kada galės paveldėti butą, nes 1995 m. mirė. Paskutinius porą metų pinigus senutei mokėjo jau bėdžiaus „verslininko" našlė. Iš viso butas jiems atsiėjo milijoną frankų, o tai beveik tris kartus viršijo buto vertę rinkoje.
Naujas gyvenimo etapas
Naujas Žanos Kalman gyvenimo etapas prasidėjo sulaukus 110 metų. Kartą gamindama pietus ji netyčia sukėlė gaisrą, ir po to persikėlė į slaugos namus „Namai prie ežero". Nuo tada ji pradėjo švęsti gimtadienius apsupta žurnalistų.
Žana Kalman iki gyvenimo pabaigos buvo šviesaus proto, deklamuodavo vaikystės metų eilėraščius, spręsdavo matematikos uždavinius. Jos gydytojas sakė, kad jokiomis rimtomis ligomis Žana niekada nesirgo. Kad galėtų prisidegti cigaretę, jai reikėdavo pagalbos iš šalies, o ji nemėgo prašyti ir būti našta. Iki to amžiaus ji gerdavo pigų vyną ir valgydavo riebų maistą. Gydytojai neatkalbinėjo jos atsisakyti žalingų įpročių, tik pasakė, kad dėl amžiaus pigaus vyno reikėtų atsisakyti. Bet būtent tai, ką ji mėgo, ir suteikdavo jai jėgų - ji gyveno, nes gyvenimas jai teikė malonumą.
Sprendžiant iš gyvenimo trukmės, Žana daug patyrė ir matė: kaip vystosi pramonė, atsiranda naujos technologijos, ji išgyveno Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus ir ekonominę krizę, pergyveno 24 ministrus pirmininkus ir sulaukė interneto atsiradimo. Šimto metų jubiliejų Žana atšventė tyliai ir nepriėmė žurnalistų. Buvęs Arlio meras Žakas Pero (Jacques Perrot) prisiminė, kad moteris kategoriškai atsisakė iškilmių, bet galų gale vis dėlto sutiko ateiti į meriją atsiimti dovanos.
„Aš ilgai jos laukiau priimamajame, kol paaiškėjo, kad viena iš sėdinčių moterų, kuriai iš pažiūros buvo ne daugiau kaip 80, ir yra jubiliatė.
Žanos istorija gerontologams ne kartą kėlė įtarimų: atsirado mokslininkų, kurie mėgino įrodyti, kad jos amžius suklastotas, kad 1934 m. Tiksliai įrodyti, kas yra teisūs, galėtų tik motinos ir dukters kūnų ekshumacija, tačiau to daryti Prancūzijos valdžia greičiausiai niekada nesutiks.