Sėkmė - slidi kaip žuvis. Pagavęs ją, žinoma, stengiesi laikyti kuo tvirčiau savo rankose. Tačiau ką gali žinoti, kiek tau seksis?
Kalbos Filosofijos Problemos
Platonas tarėsi galįs daiktuose glūdintį logos suvokti daikto pavadinime. Upei prie Trojos dievų duotas vardas Ksanthos jam įrodė esąs tikresnis, nei žmogiškasis tos pačios upės pavadinimas Skaman-der; tikresnis todėl, kadangi "dievai vadina daiktus prigimtais jų vardais (Kratylos 391 C). Visas "kraty-los" dialogas yra ne kas kita, kaip ilgos svarstybos, koks gi iš tikro yra santykis tarp žodžio ir daikto.
Ar iš tikro Ksantho reiškia upės esmę arba jos logos, o Skamander tik sutartinį anos upės ženklą? Tas pat yra ir su lietuviškąja Nerimi bei lenkiškąja Vilija. Būdinga - ir į tai reiktų kreipti daugiau dėmesio, - kad izraelitiškai krikščioniškojoje religijoje Dievas daiktų nepavadina; jis juos sukuria, tačiau pats jiems vardų neduoda, palikdamas šį reikalą žmogui.
Tai šis duoda vardus "ir galvijams, ir dangaus paukščiams, ir laukiniams žvėrims" (Pr 2, 20). Izraelitiškai krikščioniškai religijai daikto pavadinimas yra antroploginio, ne teologinio pobūdžio. Tai apsprendžia ir apreiškimo sąvokų sampratą bei jų aiškinimą: visos jos yra žmogaus tarti pavadinimai. Dieviškojo žodžio niekur nėra. Tuo krikščioniškasis Dievas skiriasi nuo graikiškųjų dievų, kurie duoda daiktams vardus ir tuo, Platono pažiūra, atskleidžia daikto esmę.
Krikščioniškojoje religijoje atskleisti daikto esmę yra palikta pačiam žmogui. "Kratylos" dialoge Sokrato pokalbininkas Her-mogenas atstovauja dar ir šiandien analitinėje kalbotyroje tebesančiai pažiūrai, esą "pagrindas vardo tikrumui yra susitarimas ir pritarimas" (384 B). Nuostabu, kad šią Hermogeno pažiūrą kartoja beveik pažodžiui St. Šalkauskis, sakydamas: "Žodžiai, kaipo bendra taisyklė, yra iš nuožiūros nustatyti arba sutartieji ženklai ir todėl yra įvairūs įvairioms kalboms vienai ir tai pačiai sąvokai reikšti" (Rinktiniai raštai, Roma 1986 m. p. Priešingai Hermogenui Sokratas moko, kad daiktus "privalu taip vadinti, kaip to reikalauja jų prigimtis" (387 B).
Daiktai juk turį "savą, visados tą pačią esmę: jie vadovaujasi ne mūsų norais ir nėra mūsų valdomi: daiktai yra savarankiški" (t. p.). Norėdami, sakysime, ką nors pjaustyti, privalome tai daryti pagal pjaustomojo sąrangą; pjaustydami šiai sąrangai priešpriešiais, nieko nepasiektume. Taip yra su visais veiksmais, liečiančiais daiktą; taip yra ir su pavadinimu, kuris "irgi yra veiksmas" (t. p.). O šio veiksmo įrankis - kaip grąžtas gręžti ar staklės austi - yra žodis: "Žodis yra pranešantis ir esmę sklaidantis įrankis" (388 D).
M. Hermogeno atsakymą Sokratui atspėti nesunku. Juk patys daiktai visur ir visados turi tą pačią esmę, gi jų pavadinimai yra įvairių įvairiausi. "Tie patys daiktai, sako Hermogenas, skirtingose tautose turi ir skirtingus vardus; skirtingus tiek tarp pačių graikų, tiek tarp graikų ir barbarų" (386 D). Kalbų įvairumas prieštarauja prigimtiniam bei esminiam žodžio santykiui su daiktu.
Sokratas mėgina atremti šį priekaištą nuoroda, esą žodis reiškiąs ne daikto pavidalą ar jo spalvą, ar jo garsą, bet jo įdėją (eidos); todėl nesvarbu, kaip žodis skambėtų ir iš kokių skiemenų ar raidžių jis susidėtų; svarbu tik, kad "jis sugebėtų apreikšti daikto idėją" (393 E). Karo vadas, sakysime, gali būti vadinamas įvairiai: agis, polemar-chos, euopoemos; tačiau visuose šiuose varduose glūdinti ta pati žmogaus - vadovo idėja; visi jie turi tą pačią prasmę (plg.
Žodžio ir Daikto Santykis
Kas tada yra žodis daikto atžvilgiu: sutartinis ženklas galimas keisti kitu ženklu, ar paties daikto idėjos ištara - net jei ji ir būtų įvairi savais garsais? Tai pagrindinė kalbos filosofijos problema. Joks daiktas nėra mąstomas be žodžio: nepavadintas daiktas yra nepažintas daiktas, gi pažintas daiktas yra jau visados kalbiškai apspręstas. Šventraščio pasakojimas, esą Dievas taręs "teesie šviesa", ir žodis šviesa taps daiktų šviesa (plg. Pr 1,3), lyg ir rodo, jog būtybė pati savyje yra kalbiškai suręsta ir todėl reikalauja būti tariama. Išvada: žodis yra ištartas daiktas.
Bet ir vėl: ką gi mes iš tikro tariame, tardami daiktą? Tikriausiai ne daiktą kaip tokį, vadinasi, ne daiktą savyje, nes tokiu atveju visų daiktų vardai būtų visur ir visados tie patys, kaip ir daiktai savyje visur ir visados yra tie patys. Hermogeno nuoroda į vardų skirtingumą kaip priekaištas Sokrato teorijai, nėra taip lengvai pašalinama. Tačiau jei žodis taria ne daiktą savyje, tai ką jis taria ryšium su daiktu, jei nepriimsime nė Hermogeno teorijos, esą žodis yra tik atsitiktinė daikto etiketė, kilusi iš susitarimo bei pritarimo?
Vienoje "Kratylos" vietoje jis klausia Hermoge-ną: "Ar galėtum man pasakyti, pagal kokį požiūrį yra pavadinta py r (ugnis)?" (409 C). Hermogenas atsako negalįs. To negali nė Sokratas, todėl spėja, kad gal žodis pyr būsiąs graikų kalboje svetimybė, būtent, skolinys iš frygų kalbos, kurioje ugnis irgi panašiai vadinama. Tas pat galį būti ir su tokiais žodžiais, kaip hidor (vanduo) ar kynes (šunes), nes "graikai, kurie gyvena barbarų valdžioje, daugelį vardų yra iš jų prisiėmę" (409 B - 410 A). Mums čia nesvarbu, ar kalbotyra šį Sokrato spėjimą patvirtintų.
Mums tik rūpi pabrėžti, kad daikto pavadinimui apspręsti čia yra įvedamas naujas mastas, būtent, požiūris. Tai reiškia: daiktą galima pavadinti ir pagal tam tikrą požiūrį, kuris nėra nei sutartinis garsų ženklas, kaip nori Hermogenas, nei daikto esmės arba idėjos ištara, kaip nori Platonas, kalbėdamas Sokrato lūpomis. Požiūris yra tam tikras 'kampas', kuriuo žvelgiame į daiktą ir šį savo žvilgį ištariame žodžiu kaip daikto vardą.
Spalvų Suvokimas Skirtingose Kultūrose
Savo knygoje "Stiliaus menas" Ludwig Reiner-sas klausia: "Ar graikai buvo akli spalvoms?", pateikdamas nemaža pavyzdžių, kurie, mūsų akimis žiūrint, iš tikro atrodo kaip spalvų maišatis. Euripidas "Ifigenijoj" kalba apie aukurą, aptaškytą krauju, ir vartoja būdvardį ksanthon: taigi raudonas. Tačiau Aischylas "Persuose" kalba apie alyvmedžio lapus irgi kaip ksanthon: taigi žalias. Graikų medicininė literatura nurodo, kad karščio turintį ligonį galima pažinti iš to, jog jis yra ochron: taigi raudonas. Hip-pokratas net pabrėžia, esą ochron yra ugninės spalvos.
Šitokia spalvų maišatis ir yra pažadinusi teoriją, esą graikai buvę spalvoms fiziologiškai nejautrūs: jų akies tinklainė (retina) buvusi iš prigimties ydinga, todėl spalvas maišiusi, teikdama daiktams dažnai netikrą vardą (plg. Ludtvig Reiners, Stillkunst, Mūnchen 1943, p. O vis dėlto šio reiškinio priežastis glūdi kur kitur. Tai autoriui paaiškėjo, stebint televizijoje filmą, vaizduojantį Capri salos gamtovaizdį, gyventojus, senovinius griuvėsius ir pasakojantį jos istoriją.
Filmo korespondentas kalbėjosi tarp kitko ir su viena amerikiete dailininke (deja, jos vardas išdilo man iš atminties), kuri dažnai atvykstanti į Capri piešti paveikslų. Tačiau nuostabu, kad pačioje saloje ji juos tik apmetanti, tik pieštuku apibrėžianti jų bruožus, o spalvas teptuku ji dažanti jau Amerikoje. "Kodėl?" - klausė ją korespondentas. - "Todėl, kad čia per daug šviesos. Stipri šviesa blankina spalvas, jas maišo, keičia; jos blizga ir nesileidžia tinkamai sugaunamos".
Tai ir yra atsakymas į aną graikiškąjį spalvų maišatį, kuris leidžia tos pačios spalvos žodį taikyti net labai skirtingiems objektams: ksanthon kraujui ir alyvmedžio lapams, glaukon mėnuliui ir vijokliais papuoštam prieangiui, ochron karščiuo-jan čiam ligoniui ir varlei. Šviesa čia yra tarsi fluidas, kuris perskverbia būtybes, siedamas jas į vienetą, taip kad jos darosi panašios viena į kitą, būdamos apsuptos bei persunktos visur esančio blizgesio.
Jei nūn žvilgterėsime į lietuvių kalbą ir mūsiškius spalvų vardus palyginsime su graikų vardais, rasime nuostabią priešingybę. Graikai tos pačios spalvos vardą taiko įvairiems objektams, lietuviai tą pačią spalvą vadina įvairiais vardais pagal objektą. Graikui, kintant objektui, spalvos vardas nekinta; lietuviui, kintant objektui, kinta ir spalvos vardas, nors spalva lieka ta pati. Lietuviui ta pati spalva kalbiškai įvairėja, kai įvairėja jo objektas.
Ruda spalva, atsajai imama, yra visur ruda; tamsiau ar šviesiau ruda, bet visada ruda. Tačiau, siejama su tam tikrais objektais, ji gauna vis kitokį vardą. Iš naminių gyvulių lietuviui šuo yra rudas. Gi tos pačios spalvos karvė yra žala, o tos pačios spalvos arklys yra sartas. - Tas pat yra ir su pilka spalva. Ji taip pat siejasi su tam tikrais objektais, keisdama savo vardą.
Fiziologiškai lietuvis labai gerai regi, kad ir šuo, ir karvė, ir arklys, ir kelnės, ir batai yra tos pačios - sakykime: rudos - spalvos. Net ir onomatopėjiniai žodžiai gali turėti kitokį savo kilmės kampą, nors gamtinis garsas kaip jų pagrindas visur yra toks pat. Sakysime: žodis švilpti slepia savyje tam tikrą skardų lūpomis kildinamą garsą, visiems žmonėms maždaug vienodą. Todėl europinėse kalbose šis žodis ir yra panašus į lietuviškąjį švilpti: pranc. sifler, isp. silbar, rus. svistatj: visur čia tarsi girdėti švilpesys. Švilpti yra pfeifen, o švilpė - pfiff- Čia jau girdėti duslūs priebalsiai P ir f ar jų junginiai pfiff gepflffen.
Medžioklės Pavadinimo Skirtingumas
Imkime, pavyzdžiui, žodį medžioklė arba - dar tiksliau - medžionė (plg, kelionė; Gr I, 296-297). Tai veiksmas ar užsiėmimas, lietuvio vykdomas tarp medžių būti medžionėje reiškia būti tarp medžių, kaip būti kelionėje reiškia būti pakeliui arba kelyje. Lietuviškasis pergyvenimo kampas žodžiams medžioklė, medžionė, medžioklis, medžiotojas yra medžių gausa: čia žvėrys slepiasi, čia reikia jų ieškoti, juos gaudyti ar šaudyti.
Vokiškasis gi medžioklės pavadinimas yra J ag d. Tai vedinys veiksmažodžio jagen - vytis, vejoti, gainioti, persekioti. Tai reiškia: vokiškasis medžioklės pergyvenimo kampas yra ne aplinka, kurioje žvėris slapstosi, o jo vijimasis. Lietuvis medžiodamas žvėrį irgi vejasi, tačiau jis vejasi jį 'tarp medžių' (kur), todėl šį vijimąsi vadina medžione, o ne vejone (plg. lapė kiškį vejoja). - Dar būdingesnis yra ispaniškasis medžioklės pavadinimas monteria, kilęs iš veiksmažodžio montar (pranc. monter) - kopti, lipti, sėsti ant arklio.
Savo pagrindu jis turi lotyniškąjį žodį mons - kalnas arba montana (pl. tantum) - kalnuotos vietos. Tad medžioklė ispanui yra susieta su lipimu bei kopimu - vis tiek ar tai būtų pavienė medžioklė, laipiojant po kalnelius, ar didikų medžioklė su varovais, užsėdus ant arklių. Žodis ir yra tuo nuostabus, kad jis pro savo skirtingą kampą regi pilnybę to, ką jis taria.
Ispanų filosofas Jose Ortega y Gasset yra gražiai pastebėjęs, kad "kiekviena tauta kai kuriuos dalykus nutyli, kad galėtų kitus pasakyti, nes pasakyti visko nėra galima" (Der Mensch... p. Tokio nutylėjimo pavyzdys gali būti, sakysime, lietuviškasis račius: tai amatininkas, kuris dirba vežimus su visomis medinėmis dalimis. Tačiau jo vardo kampas yra ne vežimas, kaip vokiškojo Wag-ner (Wagen - vežimas), bet ratas. Račius dirba ne tik ratus; jis gamina visą vežimą, tačiau jo v...