Įsivaizduokite situaciją, kai po mėnesio, praleisto Palangoje, su kosminėmis kurorto restoranų kainomis, grįžtate į Kauną ir užsukate į restoraną „Senasis stumbras“.
Kai gavome sriubas, iškart buvo paneigta pirminė mintis apie galimas mažas porcijas. Vien dienos sriuba už 1,20 euro išties nustebino daržovių gausa.
Man patiekti barščiai su kaupu atitiko tai, ką skelbė meniu, o jame rašė apie barščius su šonkauliukais ir baravykais. Savo nuostabai radau net du parūkytus šonkauliukus ir stambiai pjaustytus baravykus, o ne jų fragmentus. Išties soti sriuba, po kurios ne vienas padėkotų už gausius pietus ir pakiltų nuo stalo. Dienos sriubai - riebus 5/5.
Jei reikėtų konvertuoti šių sriubų kainas į vieno iš brangiausių kurortų žemėje Palangos kainas ir prisiminus, kad šaltibarščiai ten kainavo 6,50 euro, tai šie barščiai su šonkauliais ir baravykais kainuotų gal 15 eurų. Tokia kaina susidarytų įvertinus sriuboms naudojamų produktų savikainą.
Kol laukėme pagrindinių patiekalų, svarstėme, kodėl vieni gali pateikti klientams maistą už tokias kainas, o kitiems nepavyksta? Gal patalpų nuomos kaina Kauno centre ir Palangoje skiriasi, bet abejoju, kad personalo algos skiriasi dvigubai. Tad kurortas su savo kainomis man vis dar lieka neįmenama mįslė.
Antrieji patiekalai nesiskyrė nei garnyru, nei lėkštės papuošimu. Bet tai mums nelabai kliuvo, nes patiekalų kainos, įvertinus milžiniškas porcijas, tiesiog juokingos.
Kadangi ji yra savotiška „Kijevo“ kotletų ir cepelinų ekspertė, prie dienos sriubos jai kaip priedas buvo užsakytas ir minėtas kotletukas.
„Kijevo“ kotletas buvo normalaus dydžio - būtent tokio, kokį mes įpratę matyti. Tad nuogąstavimai dėl mažesnio dydžio ar net maltos paukštienos nepasitvirtino. Nesuklysiu teigdamas, kad ir galutinę formą jis įgavo čia, virtuvėje, o ne buvo atvežtas šaldytas.
Ar aš tikėjausi kažko kito? Tikrai ne, nes ir meniu buvo parašyta, kad bus kepsnys, užkeptas grybais. O kiek man atmintis leidžia nugrimzti į prisiminimus, tokie kepsniai buvo pirmųjų kavinių, atsiradusių Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pasididžiavimas.
Ant kepsnių būdavo dedama kuo didesnė kepurė, ir ji būtinai būdavo uždedama ant gruzdintų bulvyčių. Valgydamas kepsnį pasinėriau į tuos laikus, kai už jį dar buvo galima atsiskaityti „meškiukais“, mobilieji telefonai neturėjo fotografavimo funkcijos, o padėti ant stalo užimdavo didelę jo dalį.
Galiu pasidžiaugti, kad po sūriu nesislėpė gausus majonezo ir pomidorų padažo mišinys, kuris, vos kepsnį spustelėjus peiliu, išsiliedavo po visą lėkštę. Džiugu, kad metams bėgant virėjos puikiai įvaldė šių milžinų gamybą.
Atneštas „desertas“ - rankų darbo koldūnai - man nebyliai pakuždėjo, kad po jų aš atsijungsiu pamiegoti ir ant kėdžių. Skanūs koldūnai, gausūs mėsos, plona, kiek trapi tešla. Gal aš būčiau kiek anksčiau ištraukęs juos iš gruzdintuvės. Bet česnakinis padažas šiek tiek suminkštino tešlos paviršių.
Nevyniodamas į vatą galiu drąsiai teigti: už juokingus 20 eurų mes prikimšome pilvus ir išsiridenome laimingi namo.