Siclija (Sicilia) - sala Viduržemio jūroje, į pietvakarius nuo Apeninų pusiasalio pietinio galo. Kartu su nedidelėmis Liparų, Egadų, Pelagų, Usticos, Pantelerijos salomis sudaro Italijos autonominę sritį.
Seniausi žinomi Sicilijos gyventojai saloje gyveno nuo neolito laikų, graikai juos vadino sikanais. 13 a. pr. Kr. Viduržemio jūros pakrantėse prekyvietes steigę finikiečiai 11 a. pr. Kr. įsikūrė Sicilijos vakarinėje dalyje. 8 a. pr. Kr. į Sicilijos rytinę ir pietinę dalį pradėjo keltis graikai. 734 pr. Kr. jie įkūrė svarbiausią savo koloniją - Sirakūzus.
Didžiausia Viduržemio jūros sala Sicilija, yra piečiausioje Italijos dalyje, atskirta nuo žemyno siauru Mesinos sąsiauriu.
Geografija ir administracinis suskirstymas
Jos plotas 25 708 km2. 4,79 mln. gyventojų (2024). Administracinis centras - Palermas (628 900 gyventojų, 2024). Kiti didesnieji miestai: Catania (298,2 tūkst. gyv.), Messina (217,9 tūkst. gyv.), Sirakūzai (116,1 tūkst. gyv.), Marsala (79,8 tūkst. gyv.), Ragusa (73,7 tūkst. gyv.), Gela (70,8 tūkst. gyv.), Vittoria (64,7 tūkst. gyv.), Trapani (55,2 tūkst. gyv.).
Sicilijos autonominė sritis suskirstyta į 3 metropolinius miestus (Catania, Messina, Palermas) ir 6 provincijas: Agrigento, Caltanissettos, Ennos, Ragusos, Sirakūzų, Trapani. Liparų salos priklauso Messinos metropoliniam miestui, Usticos sala - Palermo metropoliniam miestui, Egadų ir Pantelerijos salos - Trapani provincijai, Pelagų salos - Agrigento provincijai.
Sicilijos salos forma panaši į trikampį. Šiaurės rytuose Messinos sąsiauris (plotis 3,3-22,0 km) skiria Siciliją nuo Apeninų pusiasalio. Sicilijos kranto linija mažai vingiuota. Rytuose yra Catanijos, Augustos, pietryčiuose - Noto, pietuose - Gelos, šiaurėje - Palermo, Termini Imerese’s, šiaurės vakaruose - Castellammare’s įlankos.
Paviršius daugiausia kalnuotas ir kalvotas. Šiaurinėje dalyje lygiagrečiai su krantu nutįsę Le Madonie (didžiausias aukštis - 1979 m, Carbonaros masyve), Nebrodi, Peloritani kalnagūbriai - Kalabrijos Apeninų kalnų (Apeninų pusiasalyje) tęsinys. Salos rytuose iškilęs aukščiausias Europoje (3323 m) veikiantis Etnos ugnikalnis. Piečiau jo yra derlinga aliuvinė Catanijos žemuma. Salos vidurinėje dalyje - aukštumos ir neaukšti Sicani, Erei, Iblei kalnagūbriai (didžiausias aukštis 986 metrai). Pietinėje ir vakarinėje pakrantėse - siauri žemumų ruožai.
Sicilija yra seisminėje zonoje, dažni žemės drebėjimai. Klimatas mediteraninis. Sausio vidutinė temperatūra 10-12 °C, liepos - 25-27 °C (aukščiausia daugiau kaip 40 °C); karštą orą dažnai lemia nuo Sacharos atkeliaujantis sausas vėjas. Svarbiausios upės teka iš salos vidurinės dalies į Viduržemio jūrą: į rytus - Simeto, Gornalunga, Alcantara, į pietus - Salso, Platani, Belice. Būdingi augalijos tipai - gariga, makija. Kalnuose yra išlikusių kaštainių, bukų miškų; Etnos masyvo šlaituose didesniame kaip 2000 m aukštyje - subalpinė ir alpinė augalija. Gyvūnija dėl ūkinės veiklos labai pakitusi, daug gyvūnų rūšių išnykusios.
Ekonomika
Ekonominiu atžvilgiu Sicilija - viena silpniausių Italijos sričių. Gaunama nafta (netoli Ragusos ir Gelos), gamtinės dujos, siera (prie Agrigento), asfaltas, kasama akmens ir kalio druska, laužiamas marmuras. Apdirbamoji pramonė daugiausia sutelkta Palerme, Messinoje ir Catanijoje; svarbiausios šakos - maisto (vyno, žuvų, alyvuogių aliejaus), naftos perdirbimo ir naftos chemijos (įmonės Milazzo, Geloje, Augustoje, Sirakūzuose, Ragusoje), chemijos, cemento, tekstilės, odos pramonė, laivų statyba, automobilių surinkimas. Amatai. Auginama įvairūs citrinmedžiai (ypač Catanijos žemumoje; Sicilija daugiausia iš Italijos sričių tiekia apelsinų, mandarinų, citrinų), vynmedžiai (jų daugiausia Marsalos apylinkėse Sicilijos vakarinėje dalyje), alyvmedžiai, vilnamedžiai, migdolai, daržovės, kviečiai, miežiai, pupiniai augalai. Veisiama galvijai, mulai, asilai, avys.
Turizmo svarbiausi objektai: Etnos ugnikalnis, paplūdimiai, Palermo, Catanijos, Taorminos, Sirakūzų, Agrigento, Messinos, Cefalù ir kiti miestai, Liparų salos. Vandens sportas. Jūrų svarbiausi uostai: Palermas, Catania, Augusta, Messina, Milazzo, Sirakūzai, Gela, Marsala, Trapani; keltai į Apeninų pusiasalio, Sardinijos salos, Maltos uostus.
Istorija
Dėl salos kontrolės graikai ilgai kovojo su Kartagina, šie karai baigėsi 3 a. pr. Kr., kai per pūnų karus Siciliją pajungė Roma, sala tapo jos provincija. Valdant Romai 135-132 ir 102-99 pr. Kr. čia vyko dideli vergų sukilimai, 42 pr. Kr. Siciliją buvo užėmęs karvedys Pompėjus Jaunesnysis, 440 po Kr. Bizantijos karvedys Belisarijas 535 prijungė Siciliją prie Bizantijos imperijos. Valdant Bizantijai dauguma gyventojų vėl pradėjo kalbėti graikiškai, paplito rytų krikščionių apeigos.
Po 826-965 trukusių permainingų kovų salą nukariavo arabai, jie įkūrė Sicilijos emyratą. Šiuo laikotarpiu saloje pradėta auginti citrinmedžiai, cukranendrės. Krikščionių valdžią saloje 11 a. sugrąžino iš Normandijos atvykę ir Pietų Italiją nukariavę vikingų palikuoniai normanai, vadovaujami Robert’o Guiscard’o. Sicilijos grafas Rožeras II 1127 tapo Apulijos ir Kalabrijos kunigaikščiu ir 1130 įkūrė Sicilijos karalystę.
Iš pradžių ją valdžiusi normanų kilmės Gotvilių dinastija gyvavo neilgai, 1194 išmirė. Vedybomis Sicilija perėjo Švabijos kilmės Štaufenų dinastijai. Šv. Romos imperatorių įsigalėjimu saloje nepatenkintas Romos popiežius Inocentas IV Sicilijos ir Neapolio karaliumi 1266 karūnavo Anžu dinastijos kunigaikštį Karolį. Šis sprendimas turėjo didelių padarinių: nepatenkinti prancūzų valdžia siciliečiai 1266 sukilo (Sicilijos mišparai) ir valdovu paskelbė Aragono dinastijos karalių Petrą III. Neapolio karalystę nukariavus Aragono karaliui Alfonsui V 1443 ji sujungta su Neapolio karalyste (Abiejų Sicilijų karalystė).
Pagal Ispanijos įpėdinystės karą užbaigusią Utrechto taiką 1713 Sicilija atskirta nuo Neapolio ir perduota Savojiečių dinastijai, bet šie 1720 mainais už Sardiniją perleido ją Austrijai. Valdančioji dinastija vėl pasikeitė, kai 1734 Siciliją ir Neapolį nukariavo Burbonų dinastijos atstovas Parmos kunigaikštis Karolis (nuo 1759 Ispanijos karalius Karolis III).
19 a. Sicilija buvo įvairių revoliucinių judėjimų centras, kilo ir judėjimas dėl autonomijos. Iš Burbonų valdžios 1860 Siciliją išvadavo G. Garibaldi vadovaujami sukilėliai, sala tapo Italijos karalystės dalimi. Po karo 1948 Sicilijai suteikta plati autonomija, bet šio laikotarpio industrializacija neužtikrino darbo vietų daugeliui žmonių, daug jų emigravo į Šiaurės Italiją, Vokietiją, Šveicariją, Šiaurės ir Pietų Ameriką, Australiją.
Turizmas Sicilijoje
Daugelio kultūrų, kurios dominavo saloje, palikti pėdsakai, autentiški žavūs miesteliai, kerintis kraštovaizdis skatina vis daugiau keliautojų atrasti šią nuostabią salą, o besiveržiantis Etnos ugnikalnis išlieka svarbiausias turistinis objektas.
Sicilija - puiki kryptis norintiems suderinti poilsį šalia šiltos jūros ir atradimo džiaugsmą: net jei norite tiesiog pasyviai pailsėti, poilsinės kelionės metu rekomenduojame pasirinkti vieną iš gausios ekskursijų pasiūlos ar išsinuomotu automobiliu bent porą dienų pakeliauti savarankiškai.
Etnos ugnikalnis
Etnos ugnikalnis - vienas didžiausių ir aktyviausių pasaulyje veikiančių ugnikalnių ir aukščiausias Europoje (3329 m), esantis Sicilijos salos rytinėje dalyje, netoli Katanijos miesto.
Nei viena fotografija neatspindės ir pasakojimai neatspindės jausmo vaikštant po pajuodusį mėnulį primenančią žemę. Kad esi žmonių planetoje Žemėje primena tik po didžiulį, iš viso 140 km perimetro kalną knibždantys žmogeliukai.
Yra keli pagrindiniai keliai, vedantys link ugnikalnio viršūnės. Populiariausias yra Pietinis kelias per Sapienza Refuge, kuri yra 1910 m aukštyje. Iki šios vietos nuvažiuoti galima automobiliu, o toliau rinktis pagal nuotaiką ir galimybe: vieni į kalną kopia smagiai modami lazdomis, kiti mina dviračiaius, treti tiesiog kopia.
Tiek dviračius, tiek lazdas išsinuomoti galima šalia automobilių stovėjimo aikštelių esančiuose kioskuose. Yra ir lengvesnis būdas - keltuvas, kuris užkelia į 2500 m aukštį, kur dar galima išsinuomoti ir šiltesnę striukę bei batus, jei atvykote su marškinėliais - ugnikalnio viršūnėje vėjuota ir žvarbu. Toliau kelionė tęsiama pėsčiomis arba specialiais autobusiukais, kol pasiekiama 2920 m aukštyje esančio kraterio zona.
Palermas
Sicilija yra autonominis Italijos regionas, kurio sostinė - Palermo miestas, suklestėjęs jau romėnų laikais, tačiau dar labiau iškilęs atėjus arabams. Palermas - vienas labiausiai turistų lankomų Sicilijos miestų, nors ir nukentėjęs II Pasaulinio karo oro atakų metu, šiandien tai tarsi muziejus po atviru dangumi. Miestą puošia arabų, normanų, burbonų viešpatavimo laikus menantys statiniai. Kvapą gniaužia karališkieji normanų rūmai su Palatino koplyčia, kurioje stovi marmurinis normanų karalių Rodžerių sostas, o ant lubų kabo gipsiniai stalaktitai.
Bene žymiausia Palermo lankytina vieta - tai silpnesnių nervų žmonėms nerekomenduojamas Kapucinų vienuolynas. Šiame 17 a. vienuolyne iki pat 20 a. buvo mumifikuojami vienuolių palaikai (iš viso - apie 8000!).
Palazzo dei Normanni - tai Palermo istoriniame centre esantys karališkieji rūmai. Pirmieji rūmai šioje vietoje buvo pastatyti dar 9 amžiuje ir iš jų likę praktiškai tik pamatai. Dabar rūmuose įsikūręs Sicilijos parlamentas. Bene žymiausia rūmų vieta - tai puošnioji Capella Palatina koplyčia.
Quatro Canti, arba Keturi kampai - tai istorinė vieta Palerme, kur susikerta Corso Vittorio Emanuele ir via Maqueda gatvės. Kadaise tai buvo mėgstama palermiečių susitikimų vieta, nes šioje vietoje jungėsi keturi istoriniai Palermo kvartalai. Tačiau dabar čia išvysite ne susitikti atėjusius žmones, o chaotiškai lekiančias transporto priemones.
Teatro Massimo - tai neoklasikinio stiliaus Didysis teatras, vienas Palermo simbolių. Teatras iškilo 19 amžiaus pabaigoje, o bene labiausiai jį išgarsino scena žymiojo kino filmo „Krikštatėvis“ trečiojoje dalyje.
Vucciria turgus yra bene žymiausias Palerme ir savo vaizdais bei kvapais vilioja jau apie 700 metų. Nuo Viduržemio jūros regiono gėrybių ir skanumynų iki amatininkų dirbinių bei rūbų - Vucciria turgus yra tikras rojus norintiems įsigyti originalių dalykėlių.
Atokiau nuo Palermo ant Kaputo kalno įsikūręs Monrealės miestelis garsėja katedra, kuri laikoma vienu gražiausių normanų architektūros pavyzdžiu pasaulyje. 12 amžiuje iškilusi katedra ir benediktinų vienuolynas yra vieni labiausiai lankomų Sicilijos saloje., iš kurios atsiveria nuostabi Sicilijos sostinės panorama.
Katanija
Rytinėje Sicilijos salos pakrantėje, prie Jonijos jūros, netoli aktyvaus Etnos ugnikalnio įsikūrusi Katanija (Catania) ne sykį buvo smarkiai apgriauta per ugnikalnio išsiveržimus ir žemės drebėjimus. Katanijoje išlikęs Romėnų teatras (Teatro Romano) buvo pastatytas iš lavos 2 a. vietoje anksčiau čia buvusio graikų teatro. Katanijos miesto simbolis - Fontana dell’Elefantefontanas.
Sirakūzai
Istorinis Sirakūzų (Siracusa) miestas Sicilijos saloje nuo seno garsėjo kaip vienas gražiausių senovės graikų miestų. Sirakūzuose išlikę V a.pr.Kr. statyto graikų teatro griuvėsiai. Jame įrengtos 67 eilės žiūrovams - tai vienas didžiausių graikų teatrų, kadaise talpindavęs per 15 tūkst. žiūrovų. Antikinio miesto griuvėsiuose taip pat rasite Apolono ir Dzeuso šventyklas, romėnų amfiteatrą, kitus statinius. Sirakūzų senamiestis įsikūręs Ortigijos pusiasalyje ir yra saugomas UNESCO.
Taormina
Taormina - poilsiautojų pamėgtas kurortas Sicilijoje prie Jonijos jūros. Kurortą sudaro dvi dalys - istorinis miesto centras ir kurortinė zona pajūryje. Pats miestelis įsikūręs ant kalno, o į paplūdimį tenka leistis specialiomis kabinomis. Taormina - nedidelis miestelis, tačiau jame gausu restoranų, klubų, barų, kavinių. Čia taip pat galima aplankyti viduramžių pilį, antikinio teatro griuvėsius bei Taorminos sodus, kuriuose auginami egzotiniai augalai.
Čefalu
Čefalu - dar vienas populiarus Sicilijos kurortinis miestelis, kuriame galima rasti visko: ir siauras viduramžių gatveles, ir antikinės šventyklos griuvėsius, ir gausybę turistinių parduotuvėlių, ir poilsiautojų pamėgtus paplūdimius.
Marzamemi
Tik keli kilometrai nuo Italijos piečiausio taško, pakrantėje, yra vienas iš Sicilijos gražiausių pajūrio kaimų - Marzamemi. Tai žavingas žvejų kaimelis, kuris užaugo aplink dabar jau apleistą, tunų žvejybos įmonę. Čia vis dar galite pamatyti keletą šios jūrų veiklos priminimus: aplink išlikę valtys, sandėliai ir įvairūs įrankiai.
Kaimo pavadinimas yra arabų kilmės ir kilęs iš „Mârza-Memi” (mažas uostas). Būtent arabai jau X amžiuje mini Marzamemi žemėlapyje. Jie ne tik davė kaimui pavadinimą, bet taip pat pastatė originalų Tonnara - tuno perdirbimo įmonę, kuri tapo viena iš svarbiausių saloje.
Nors pačios įmonės jau nebėra, Marzamemi tęsia žvejybos ir perdirbimo veiklą, tiekia jūros gėrybių, tuno konservus, džiovintus tunų ikrus, marinuotus ančiuvius, tuno dešras ir kt.