Žinduolių tyrimai Lietuvoje turi ilgą istoriją, apimančią kelis dešimtmečius ir skirtingus etapus. Šių tyrimų dėka buvo sukaupta daug žinių apie Lietuvos žinduolių fauną, ekologiją, populiacijų struktūrą ir genetinę įvairovę. Šios žinios yra labai svarbios žinduolių apsaugai ir valdymui.

Pradžia ir faunos inventorizacija

1941 m. įkurtas Biologijos instituto Zoologijos poskyris, o 1945 m. jis buvo atkurtas. Pagrindinė mokslinio darbo kryptis buvo faunos inventorizacija ir rekonstrukcija. 1959 m. liepos 1 d. įkurtas Zoologijos ir parazitologijos institutas. Jame Stuburinių zoologijos sektoriaus darbuotojai iki 1963 m. tyrė sausumos stuburinių fauną ir paukščių migracijas. 1946-1955 m. faunistiniai tyrimai buvo neintensyvūs.

N. Likevičienė tyrė pelinius graužikus. 1964 m. išleistas „Vadovas Lietuvos TSR žinduoliams apibūdinti” (T. Ivanauskas, N. Likevičienė ir S. Maldžiūnaitė).

Ekologiniai tyrimai ir teritorinis pasiskirstymas

1964-1976 m. buvo vykdomi sausumos stuburinių ekologijos bei fiziologijos tyrimai, o nuo 1974 m. - žinduolių teritorinio pasiskirstymo įvairiuose landšaftuose dėsningumų tyrimai. Sektoriui vadovavo: 1959-1960 m. akad. P. Šivickis, 1960-1964 m. A. Vaitkevičius, 1964-1974 m. prof. J. Cukerzis, 1974-1977 m. S. Maldžiūnaitė, 1977-1980 m. P.

1976 m. pradėti žinduolių biotopinio-sezoninio pasiskirstymo įvairiuose Lietuvos landšaftuose dėsningumų tyrimai: kanopinių gyvūnų, bebro, smulkiųjų žinduolių gausumas ir pasiskirstymas priklausomai nuo rūšies biologinių savybių ir buveinės. Išskirti elninių žvėrių žiemos ganyklų tipai, išnagrinėti briedžių, tauriųjų elnių ir stirnų erdvinio pasiskirstymo ypatumai Lietuvos miškuose (P. Bluzma, R. Baleišis, J. Prūsaitė, J. Tauginas), bebrų pasiskirstymas ir gausumas (A. Mickus) bei smulkiųjų žinduolių gausumas ir pasiskirstymas kultūrinėse ganyklose (S. Maldžiūnaitė, R. 1980 m. Stuburinių zoologijos sektorius (vadovas P. Bluzma) performuojamas į Teriologijos laboratoriją.

1979-1981 m. buvo ištirta žinduolių mitybos ir teritorinio pasiskirstymo priklausomybė nuo miškų, žemės ūkio plotų ekologinių sąlygų. Nustatyta, kad stirnų raciono sezoninę dinamiką sąlygoja gyvenamos teritorijos miškingumas (J. Prūsaitė), gausumą ir sezoninį pasiskirstymą žemės ūkio plotuose bei „lauko“ stirnų ekotipo formavimąsi - landšafto struktūra (P. Bluzma, R. Baleišis). Atlikus tauriojo elnio takų sistemos sezoninį kartografavimą, išaiškintas didelis šių žvėrių ekologinis plastiškumas bei adaptacijų specifika intensyviai sukultūrintame kraštovaizdyje (L. Balčiauskas, J. Tauginas).

Įvertinti svarbiausi veiksniai, lemiantys bebrų pasiskirstymą miško vandens telkiniuose bei jų žala miško medynams (A. Mickus). Nustatytas paprastojo pelėno gausumo dinamikos 3 metų ciklas, įvertinta tręšimo ir kitų antropogeninių veiksnių įtaka jo mitybai bei pasiskirstymui (S. Maldžiūnaitė, R.

1982-1986 m. buvo tiriami natūralių ir kultūrinių biotopų žinduoliai. Įvertinta dominuojančių Lietuvos landšaftų struktūra ir jos reikšmė gyvūnų buveinių kokybei, jų gausumui ir teritoriniam pasiskirstymui (P. Bluzma). Nustatyta, kad optimalios sąlygos stirnai yra kalvotose-moreninėse aukštumose, tauriajam elniui - molingose lygumose, briedžiui - smėlingose lygumose (P. Bluzma, R. Baleišis). Įvertintos klasterinio analizės metodo galimybės Lietuvai rajonuoti pagal žvėrių gausumą (L. Balčiauskas). Išaiškinta, kad medžiojamųjų žvėrių gausumą bei pasiskirstymą agroželdiniuose sąlygoja jų dydis, išsidėstymas teritorijoje bei fitocenozių struktūra (J. Tauginas).

Ištirtas miškinių kiaunių sezoninis pasiskirstymas miško buveinėse (K. Baranauskas), įvertinta bebrų buveinių kokybė (A. Mickus), tiriama smulkiųjų žinduolių rūšių įvairovė, gausumas ir pasiskirstymas (R. Mažeikytė), lazdyninės miegapelės populiacijų sezoniškumas (R.

1987-1988 m. nustatyta, kad elninių žvėrių tankumas yra 1,5-2 kartus didesnis negu nurodoma oficialioje statistikoje ir šakelinių pašarų gausumas miškuose neatitinka buveinių kokybės (P. Bluzma, R. Baleišis). Sudarytas elninių žvėrių populiacijų tankumo ir jų erdvinio pasiskirstymo priklausomybės modelis (L. Balčiauskas), išbandytas biotelemetrijos metodas elninių žvėrių individualių teritorijų tyrimui (J. Tauginas), išaiškintos briedžių sezoninės mikromigracijos (R. Baleišis), stirnų ir briedžių mikrobuveinių naudojimo sezoniniai ypatumai (P. Bluzma, R. Išaiškinta plėšriųjų žvėrių urvų naudojimo sezoninė dinamika ir nustatyta barsukų veiklos įtaka urvų kolonijų funkcionavimui (K. Baranauskas).

Ištirta bebrų populiacijų erdvinė-fenetinė struktūra Lietuvoje, nustatyta, kad fenotipų dažnumas upių baseinuose skiriasi (A. Ulevičius), atlikta šių žinduolių pasiskirstymo smėlingų lygumų vandens telkiniuose faktorinė analizė (L. Balčiauskas, A. Ulevičius), įvertintas antropogeninis poveikis ūdrų gausumui ir pasiskirstymui (K. Baranauskas). Ištirta lazdyninės miegapelės populiacijų erdvinė-demografinė struktūra (R.

Pokyčiai ir naujos tyrimų kryptys

1989 m. Zoologijos ir parazitologijos institutas perorganizuotas į Ekologijos institutą. Teriologijos laboratorija liko Sausumos ekosistemų skyriuje, vėliau reorganizuota į Teriologijos sektorių. Nuo 1991 m. sektoriaus tematika - „Antropogenizuotų ekosistemų ir žinduolių bendrijų struktūriniai-funkciniai ryšiai“. 1994 m. Sausumos ekosistemų skyriuje nuo Teriologijos sektoriaus atsiskyrė Ekosistemų bioįvairovės sektorius (vadovas L.

Teriologijos sektoriuje buvo įvertinta retų ir saugomų rūšių (baltojo kiškio, lūšies, vilko) populiacijų būklė, išaiškintos jų paplitimo ir gausumo dinamikos tendencijos; sukaupti kadastriniai duomenys apie modelinę rūšį - bebrą, atlikta kelių rajonų hidrografinio tinklo tipologinė-struktūrinė analizė. Kartu su Norvegijos ir Estijos mokslininkais išaiškinta Lietuvos šikšnosparnių rūšių įvairovė, gausumas, paplitimas, susikaupimo vietos, 16 rajonų išaiškintos penkių į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų rūšių naujos radavietės, įvertintas antropogeninis poveikis jų būklei.

Įvertinti antropogeninių veiksnių neigiami pokyčiai elninių žvėrių populiacijoms. Po 1996 m. kompleksinis tyrimas „Sausumos ekosistemų biologinės įvairovės vertinimo ir kadastro mokslinių pagrindų sukūrimas“ apjungė dviejų entomologinių padalinių bei Teriologijos ir Bioįvairovės sektorių tyrėjų potencialą (V. Jonaitis, L. Balčiauskas). Buvo parengtas gyvūnų kadastrinių rodiklių sąrašas, jų nustatymo metodika.

Baigtas plėšriųjų gyvūnų urvų kolonijų kartografavimas. Tiriant briedžių gausumo mažėjimo priežastis, parengtos rekomendacijos jų pagausinimui. Įvertinti danielių introdukcijos rezultatai. Bioįvairovės duomenų bazė papildyta duomenimis apie Lietuvos biotopinę struktūrą ir mozaikiškumą. Parinkti įvairių gyvūnų grupių biologinės įvairovės vertinimo indeksai.

2000-2002 m. buvo įvertinti rajoninių bioįvairovės tyrimų duomenys, išnagrinėtas sausumos stuburinių rūšių įvairovės pasiskirstymas šalies rajonuose ir biologinei įvairovei vertingiausiose teritorijose. Tyrimai apėmė penkis Lietuvos rezervatus.

2001-2004 m. tęsti kompleksiniai ekologinio, biocheminio-genetinio ir parazitologinio pobūdžio tyrimai, atlikti kartu su Vytauto Didžiojo ir Klaipėdos universitetais (L. Balčiauskas, R. Juškaitis ir kt.), tiriant graužikų faunos populiacinę-ekologinę struktūrą. Buvo įvertintas smulkiųjų žinduolių pasiskirstymas įvairiose buveinėse, užsikrėtimas protistais ir helmintais, graužikų genetinė įvairovė.

2003 m. transformuota institucijos struktūra (reorganizuota į VU Ekologijos institutą). Teriologijos ir Ekosistemų bioįvairovės sektoriaus vietoje įkurta Žinduolių ekologijos laboratorija (ŽEL). vadovas dr. L. Balčiauskas. Nuo 2010 m. 2003-2007 m. 2004 m. įvertintas visuomenės požiūris į vilkus ir lūšis, jų paplitimas, daromos žalos gyvulių augintojams dydis šiaurės-rytų Lietuvoje. Tiriamas vilkų poveikis elninių žvėrių populiacijoms Lietuvos regionuose.

Įvertinta laisvosios stumbrų populiacijos perkėlimo į aptvarus galimybė ir parengtos metodinės rekomendacijos tokios programos vykdymui. Nustatyta, kad inkilų iškėlimas padidina lazdyninės miegapelės populiacijos tankumą ūkiškai naudojamuose miškuose. Išanalizuota ūdrų mityba pietryčių Lietuvos upėse, nustatyta žuvų ir varliagyvių dalis maiste, ūdros bei kanadinės audinės mitybinės nišos persidengimas. Įvertintas šikšnosparnių naudojimasis dirbtinėmis slėptuvėmis.

2005 m. 2006 m. įvertintas vilkų populiacijos gausumas ir pasiūlytos priemonės populiacijos valdymui bei monitoringui. Ištirta pralaidų gyvūnams greitkeliuose reikšmė avaringumo sumažinimui ir pateiktos rekomendacijos pralaidų efektyvumo didinimui ir jų projektavimui. Aptikta nauja Lietuvai žiemojančių šikšnosparnių rūšis - dvispalvis plikšnys, patikslinant jo žiemojimo arealą. Ištirta ūdros mityba žuvininkystės tvenkiniuose. Tęsiami socioekonominiai žinduolių bei saugomų teritorijų vertinimo tyrimai.

2007 m. išaiškintos krašto ir rajoninių kelių atkarpos, kuriose dėl transporto susidūrimų su laukiniais gyvūnais būtinos apsaugos priemonės (ženklai, tvoros ir pralaidos). Nustatytas lūšies gausumas ir pasiūlytos priemonės populiacijos valdymui, monitoringui bei apsaugai. Pradėtas ūdros paplitimo ir populiacijos gausumo įvertinimas. Pasiūlyti inkilai šikšnosparniams, leidžiantys padidinti jų užimtumą 80-90%. Įvertinta plynųjų ir atrankinių miško kirtimų reikšmė lazdyninėms miegapelėms bei pievos-miško sukcesijos įtaka smulkiųjų žinduolių bendrijos formavimuisi. Genetiniais metodais išaiškintas pievinio pelėno filogenetinių mDNR linijų paplitimas Baltarusijoje, Latvijoje, Estijoje ir Rusijoje (Karelija). Tiriant mažojo erelio rėksnio mitybą, įvertintas dviejų žinduolių liekanų apibūdinimo metodų efektyvumas.

Naujausi tyrimai ir genetinė įvairovė

2008 m. įvertinta manguto ir ūdros populiacijų gausumas, paplitimas, dauginimosi rodikliai, buveinių išsaugojimo laipsnis, grėsmės ir apsaugos perspektyvos, pateikti pasiūlymai populiacijų valdymui. 2009 m. rastos Latvijos (Microtus subterraneus) ir Lietuvos (Neomys anomalus) faunai naujos žinduolių rūšys, ištirta pelkinio pelėno plitimo Lietuvoje tendencija per 50 metų. Išaiškinta, kaip miškingose vietovėse privilioti Natuzijaus šikšniukų ir šikšniukų mažylių veisimosi kolonijas.

Nustatyta, kad per metus Lietuvos greitkeliuose suvažinėjama apie 20.000 dvidešimties rūšių žinduolių. Įrodyta, kad naudojant atbaidančius kvapus, galima 40% sumažinti gyvūnų patekimą ant kelių per aptvėrimų spragas. 2010 m. nustatyta, kad Lietuvai rekomenduojamas minimalus gyvybingos vilkų populiacijos dydis yra 100 individų, ekologiškai optimalus populiacijos dydis - 150-250 individų. Minimalus irštvų skaičius galėtų būti 5-10, priimtinas - 15 (10-20). Nustatyta, kad 2010 m. žiemą Lietuvoje buvo apie 300 vilkų. Modeliavimo būdu patvirtinta, kad rekomenduojama 50-60 individų sumedžiojimo kvota populiacijos gyvybingumui įtakos neturi.

2011 m. nustatyta, kad kasmet Lietuvos magistraliniuose keliuose žūsta ir oficialiai neužregistruojama 20-25 tūkstančiai gyvūnų, tai apie 20 kartų viršija oficialius duomenis. Įvertintas visuomenės požiūris į lūšių populiacijos valdymo priemones. Išaiškinta, kad letalių kontrolės priemonių priimtinumas priklausė nuo lūšių keliamos grėsmės suvokimo.

2012-2016 m. Įvertinta Lietuvos briedžių, lūšių, vilkų ir mangutų genetinė įvairovė Europos kontekste, išskirtos Skandinavijos ir kontinentinė briedžių populiacijos, trys lūšių populiacijos bei trys mangutų genetiniai klasteriai, kurių didžiausias apima visą Centrinę Europą. Išaiškinta, kad per Lietuvą galimai eina riba tarp dviejų genetiškai skirtingų briedžio klasterių. Įrodyta, kad lūšims ypatingai svarbi buveinės fragmentacija, atranka skirtingai veikia patinus ir pateles. Nustatytas vilkų heterozigotiškumo erdvinis trendas nuo pietvakarių Europos (mažiausia genetinė įvairovė) į šiaurės-rytus (didžiausia genetinė įvairovė).

Lietuvos vilkų populiacija pasižymi heterozigotiškumu, jai nebūdingas butelio kaklelio efektas, nėra hibridizacijos su šunimis požymių. Manguto centrinės populiacijos dydis (>1500 km) patvirtina šios rūšies gebėjimą plisti, įveikiant didelius atstumus ir homogenišką populiacijos struktūrą. Filogeografiniai lazdyninės miegapelės tyrimai didesnėje arealo dalyje parodė, kad yra dvi labai skirtingos genetinės linijos: Vakarų Europos ir Vidurio bei Šiaurės Europos, Balkanų ir Turkijos. Bendradarbiaujant su užsienio kolegomis nustatyta, kad 21-oje Europos rudojo pelėno populiacijoje TRL2 genui (toll-like receptor gene) būdinga haplotipinė struktūra. Šios populiacijos išsiskiria į 4 klasterius, kurie persidengia su trimis mitochondrinėmis linijomis.

Išanalizuotas vilkų, lūšių, rudųjų lokių ir ernių statusas visoje Europoje. Išaiškinta, kad dėl įstatyminių apsaugos priemonių, visuomenės pakantumo plėšrūnams ir ilgo politinio stabilumo periodo dauguma populiacijų atsistatė iki 20 amžiaus pradžios/vidurio lygmens. Šios rūšys stebimos fragmentuotame, žmogaus pakeistame ir intensyviai naudojamame landšafte. Didelę reikšmę turėjo miškingumo didėjimas ir kanopinių gyvūnų gausėjimas.

Įvertinta visuomenės nuomonė apie stumbrų buvimą Centrinėje Lietuvoje, sub-optimaliose buveinėse, kur laisvųjų stumbrų banda gyvena jau 40 metų. Nustatyta, kad 85% respondentų juos vertina teigiamai, tačiau 47,4 % juos toleruotų ne arčiau kaip 10 km atstumu nuo namų. Daugiau kaip 60 % gyventojų pritartų stumbrų skaičiaus didėjimui, 51 % - jų buvimui laisvėje.

Naudojant sujungtos sklaidos diagramos (connected scatterplot) metodą įvertintas briedžių ir tauriųjų elnių populiacijos gausumas ir sumedžiojimas Lietuvos regionuose, populiacijos kitimo trendai šalyje ir apskrityse. Briedžio populiacijos valdymo metodai neužtikrino stabilios populiacijos būklės po 1990 m. Išanalizuotas automobilių susidūrimų su gyvūnais skaičius ir jų pasekmės visuose magistraliniuose keliuose ir...

Leidiniai

• 1964 m. išleistas „Vadovas Lietuvos TSR žinduoliams apibūdinti” (T. Ivanauskas, N. Likevičienė ir S. Maldžiūnaitė).
• Išleista: „Lietuvos kanopiniai žvėrys“ (R. Baleišis, P. Bluzma, L. Balčiauskas, 1987).
• Išleista: „Teriologiniai tyrimai Lietuvoje“ (autorių kolektyvas, 1988).
• Išleista: „Lietuvos fauna.
• Išleista: „Lietuvos kanopiniai žvėrys“, 2-asis leid.
• Išleista: „Mažeikių rajono gyvūnijos atlasas.
• Išleista: „Lietuvos kanopiniai žvėrys“, 3-asis leid.
• Ulevičius A., Juškaitis R. 2005.
• Augustaitis A. … Mažeikytė R. ir kt. 2006.
• Juškaitis, R. 2008. The Common Dormouse Muscardinus avellanarius: Ecology, Population Structure and Dynamics.
• Juškaitis, R., Büchner, S. 2010. Die Haselmaus Muscardinus avellanarius. Die Neue Brehm-Bücherei, Bd.
• Andersone-Lilley, Ž., Balčiauskas, L., ir kt. 2010. Ungulates and their management in the Baltics (Estonia, Latvia and Lithuania). In: European ungulates and their management in the 21st century.
• Jedrzejewski, W., … Balciauskas, L., et al. 2010. Synthesizing wolf ecology and management in Eastern Europe: similarities and contrasts with North America. The world of wolves: new perspectives on ecology, behaviour and management.
• Juškaitis, R. 2010. Inkilų gyventojai: paukščiai, žinduoliai, bendruomeniniai vabzdžiai.

Pagrindiniai etapai

Laikotarpis	Pagrindinės tyrimų kryptys
1941-1955 m.	Faunos inventorizacija ir rekonstrukcija
1956-1980 m.	Sausumos stuburinių ekologija ir fiziologija, žinduolių teritorinis pasiskirstymas
1980-1990 m.	Natūralių ir kultūrinių biotopų žinduoliai
Nuo 1991 m.	Antropogenizuotų ekosistemų ir žinduolių bendrijų struktūriniai-funkciniai ryšiai, genetika

---