Lietuvių kalbos tarmės yra tikras mūsų tautos pasididžiavimas. Nedidelė ta Lietuva, tačiau kiek daug joje įvairių tarmių, šnektų ir šnektelių.
Pasaulyje reta tokių unikalių atvejų, kad toks maža plotas turėtų tiek daug ir, svarbiausia, tokių skirtingų tarmių, palyginti neblogai išlaikytų net iki šių dienų. Juk kai kurios mūsų tarmės labiau skiriasi negu artimos skirtingos kalbos.
Pastaruoju metu pastebimai atsigręžta į tarmes, pasikeitė požiūris į jas, į tarmiškai šnekančius žmones. Šiandien jau dauguma supranta, kad tarmė yra tokia pat tobula bendravimo priemonė, kaip ir kiekviena kita kalbinė sistema - kaip ir kultūringiausios tautos bendrinė kalba.
Filosofas K. Stoškus rašo: „Šiuo metu nėra stipresnio pamato kultūrai atgaivinti kaip tradicija. O tarmės ir yra kalbos tradicija. Šiuo atžvilgiu atkurti gyvosios tarminės kalbos tradiciją yra svarbu ne tik tam, kad ta tradicija sudarytų bendrinės kalbos šaltinį, bet kad ji kaip tautos dvasinis turtas atgautų savo prestižą, kad žmonės nesigėdytų savo tarmėmis kalbėti“.
Daugelyje kraštų, pavyzdžiui, Norvegijoje, Šveicarijoje, Italijoje pagal iš seno susiklosčiusią tradiciją kalbėti bendrine kalba buitinėje aplinkoje yra nemandagu, beveik netaktiška. O Šveicarijoje tarmių mokoma net mokyklose ir pradinės mokyklos baigiamos šveicarų vokiečių tarme; vokiečiai tarmiškai kalba net parlamente.
Žinoma, tarmės kinta drauge su gyvenimu: po truputį paprastėja, didėja jų plotai, apskritai po truputį artėjama prie bendrinės kalbos. Tačiau naivu būtų manyti, kad tarmės kada nors visiškai išnyks ir kad jas reikia stumti iš gyvenimo.
Turime visi įsisąmoninti ir suprasti, kad dabartinės mūsų kalbos šaknys, gyvasis, neišsenkamas ir neišsemiamas šaltinis buvo ir kol kas dar tebėra mūsų nuostabiosios tarmės. Šiandien jų reikia ne tik pajuokavimui ar palinksminimui, bet ir tikram, nuoširdžiam bendravimui.
Todėl negalima ignoruoti, niekinti, dirbtinai varyti į kapus savo tėvų, senolių, prosenolių kalbos. Kiekvieno lietuvio šventa pareiga - gerbti, toleruoti, globoti ir visaip palaikyti tarmes.
Žemaičių ir Aukštaičių Tarmės
Iš kur tie vardai, kuriais šiandien vadiname ne tik dvi pagrindines lietuvių kalbos tarmes, bet ir apskritai dvi didžiausias lietuvių etnografines grupes? Daugelis linkę manyti, jog abu vardai padaryti iš būdvardžių žemas, aukštas.
Tačiau nesunku pastebėti, kad dabar tie aiškinimai geografiškai netikslūs. Juk žemaičiai šiandien užima aukštesnes vietas negu aukštaičiai, t.y. Pasirodo, tie vardai buvo vartojami jau labai seniai.
Tik tada jais, kaip spėjama, vadintos ne tarmės, o atskiros Lietuvos valstybės dalys. Beje, dažniau tos dalys anuomet buvo vadinamos ne žemaičiais ir aukštaičiais, o žemaičiais ir lietuviais.
Tai įrodo ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 1420 m. rašytas Vokietijos imperatoriui Zigmantui laiškas, kuriame sakoma: „Kadangi Žemaičiai yra žemiau negu Lietuva, tai ir vadinami Žemaičiais, kas lietuviškai reiškia žemesnė žemė. Žemaičiais likusią Lietuvą vadina Aukštaičiais, nes šioji žemė, palyginti su Žemaičiais, yra aukščiau“.
Istorinė žemaičių-aukštaičių (ar žemaičių-lietuvių) riba buvo ne tokia kaip dabar. Žemaičiai buvo užėmę visą teritoriją į šiaurę ir vakarus nuo Nemuno ir Nevėžio upių.
Kaip priešpriešą jai viso kito Lietuvos ploto tarmė vadinama aukštaičiais (pirmą kartą tas pavadinimas minimas vienoje Gedimino sutartyje), bet tai nebuvo visiems lietuviams žinomas vardas beveik iki mūsų dienų; visai jo nežinojo rytų slavai.
Turint galvoje visus suminėtus geografinius neaiškumus, kyla mintis: ar kartais tik nebuvo teisus šviesaus atminimo profesorius Vladas Grinaveckis, bandęs žemaičių vardą sieti su daiktavardžiu žemė ir tokiais vietovardžiais, kaip Žemalė, Žemytė ir pan.? Taip suprantami žemaičiai būtų tiesiog „šios žemės žmonės“ - ir tai visiškai suprantama, turint galvoje tradicinį žemaičių sėslumą ir jų gebėjimą priešintis viskam, kas svetima.
Žemaičių vardas pirmą kartą paminėtas 13 a. pradžioje Volynės kronikoje, kur kalbama apie 1215 m. įvykius. Aukštaičių vardas į istorikų dokumentus pateko visu šimtmečiu vėliau. Pirmą kartą, kaip sakyta, jie minimi 1322 m. Gedimino sutartyje su Ordinu.
Jeigu žemaičiai ir aukštaičiai (žemaičiai ir lietuviai) istorijoje minimi kaip atskiros teritorijos, grupės, netgi gentys su savita kultūra, papročiais, etnografija ir pan., tai be jokios abejonės ryškiai turėjo skirtis ir jų kalba.
Archeologas A. Tautavičius teigia, kad jau IV-V a. Mūsų manymu, žemaičiai ir aukštaičiai kalbos atžvilgiu turėjo būti atsiskyrę ne vėliau kaip VII a. - tuo pat metu nuo lietuvių bus atskilę ir latviai (tikriau sakant, senieji latgaliai).
Veikiausiai bendros lietuvių prokalbės apskritai nėra buvę: žemaičiai, kaip ir žiemgaliai, sėliai, gal ir kuršiai bei sen. lietuviai, kalbėjo viena iš gentinių rytų baltų kalbų; lietuvių kalbos tarme žemaičių kalba virto artėdama prie aukštaičių (sen. lietuvių) jau po XIII a.
Turint tai galvoje, taip pat laikantis iki šiol gyvos tradicijos drąsiai galima vartoti terminą žemaičių kalba ir žemaičių tarmę palikti tik „grynajam“ kalbos mokslui.
Pagrindinis žemaičių ir aikštaičių skiriamasis požymis yra dvibalsių, kilusių iš senovinių rytų baltų*ō, *Ė, tarimas. Aukštaičiai (bent kirčiuotuose skiemenyse) juos taria kaip uo, ie - žemaičiai vietoj jų turi kitus garsus.
Taip jau susiklostė istorinės aplinkybės, kad labiausiai apnykusi yra vakarų žemaičių (Klaipėdos krašto) tarmė. Mat po karo daugumas senųjų vietinių gyventojų pasitraukė į Vokietiją, o į jų vietas daugiausia atsikėlė kaimynų - šiaurės ir pietų žemaičių.
Todėl aiškindamiesi žemaičių rašybą daugiausia ir remsimės šiaurės ir pietų žemaičių pavyzdžiais. Be to, ir tos dvi žemaičių dalys skyla į dar smulkesnes patarmes.
Štai šiaurės žemaičiai skirstomi į telšiškius (rytinė dalis apie Skuodą, Ylakius, Akmenę, Mažeikius, Sedą, Tirkšlius, Telšius, Luokę) ir kretingiškius (vakarinė dalis apie Lenkimus, Salantus, Kretingą, Plungę, Gargždus, Rietavą).
O pietų žemaičiai ryškiai skyla į raseiniškius (pietryčių dalis apie Pagramantį, Tauragę, Skaudvilę, Raseinius, Kelmę) ir varniškius (šiaurės vakarų dalis apie Šaukėnus, Užventį, Varnius, Laukuvą, Šilalę, Kvėdarną, Švėkšną).
Reikia pasakyti, kad žemaičiai raseiniškiai ir varniškiai tarpusavyje skiriasi kur kas labiau negu šiaurės žemaičiai kretingiškiai ir telšiškiai. Raseiniškiai visais atžvilgiais artimesni vakarų aukštaičiams. Tai lyg pereinamoji tarmė tarp aukštaičių ir žemaičių, be to, ji labai sparčiai praranda būdingiausias savo ypatybes.
Taigi vietoj minėtų bendrinės kalbos dvibalsių uo ir ie pietų žemaičiai rašys raides ū, ī (pvz.: ūšvis „uošvis“, ūga „uoga“, pūlė / pūli „puolė“, dejū „dejuoja“, dīna „diena“, kīk „kiek“, līpė / līpi „liepė“, mīžiu „miežių“), o šiaurės žemaičiai - dviraidžius ou, ėi, svetimus bendrinei kalbai, užtat panašius į atitinkamus anglų kalbos (ypač amerikiečių) garsus (pvz.: souls „suolas“, šlouta „šluota“, sapnou „sapnuoja“, brėidis „briedis“, kvėitė „kvietė“, pėimou „piemuo“, žėima „žiema“, dar plg. šiaurės žemaičių šou „šuo“ ir neseniai išgarsėjusį anglišką skolinį šou, š. žem. doutė „duoti“: angl. doty „papuvęs“, š. žem. lėik „liek“: angl. lake „ežeras“, š. žem. tėik „tiekia“: angl. take „imti“).
Būtina atkreipti dėmesį, kad žemaičių ėi ir ei yra du visiškai skirtingi dvibalsiai ir rašte jokiu būdu negalima jų painioti. Išimčių labai nedaug. Dvibalsį ie žemaičiai išlaiko skoliniuose (pvz.: biesos „velnias“, grieks „nuodėmė“, miests „miestas“, sviets „pasaulis; žmonės“), priesagoje -ien (pvz.: Butkienė, Petkienė, aviena, vištiena, kamiens), kai kuriuose kituose žodžiuose (pvz.: nieks „niekas“, Lietova „Lietuva“, Dievs „dievas“, bet Pondėivs „Ponas Dievas“, sodėivo „sudieu“, Dėivaliau, Dīvaliau „dievuli“).
Yra šiek tiek atvejų, kai vietoj bk uo, ie visi žemaičiai turi ū, ī arba trumpuosius u, i, pvz.: Jūzaps (arba Jūzops) „Juozapas“, kamūlīs (vns. gal. kamūli) „kamuolys“, kumet „kuomet, kada“, kėtumet „kitada“, kažėn kumet „kažin kada“ (ir kaikumet, kažėkumet „t. p.“), tumet „tada“, vėsumet „visuomet, visada“, tujau „tuojau“, vuobūls „obuolys“ (gali būti ir vuobols), kinuo „kieno“ (kai kur - kėinuo), mīls, mīla „mielas, miela“ (plg.: katras gierė saldi vīna, tas pragierė sava mīla - iš dainos), prīšās „priešais“, prīšings „nemalonus“, prīšininkė „priešinė, galinė troba (karšinčiams gyventi)“, ana šuok tā muotinā prīš, tik, tiktā „tiktai“, viniouleka „11“ (neretas ir vėiniouleka), žimmilžie „žiemmilžė, per žiemą melžiama (karvė)“; ypač įsidėmėtinas I linksniuotės daugiskaitos vietininkas: laukūsė (arba laukūs), žaliūsiūsė mėškūsė (žaliūsiūs mėškūs), Telšiūsė (Telšiūs), - tiesa, kur ne kur pasakoma ir laukūnsė, mėškūnsė, Telšiūnsė.
Čia priskirtini ir prielinksniai bei priešdėliai nu (nū-), pri (prī-), priš (prīš-), atliepiantys bk nuo(), prie(-): tas nūspruoga ontā nukrėtės nu stuoga „tas nuosproga (dvasna) antai nukritęs nuo stogo“, pristuojė pri monės kap žaltīs „pristojo prie manęs kaip žaltys“, naujė prīvarptēlė padėrbau - jimk „naują prievarptėlę (tokią verpiamojo ratelio dalį) padariau - imk“, kāp to drīsā kėbtė priš anū (anon)? „kaip tu drįsai kibti prieš jį“, priš pati pėitu laika parejė „prieš patį pietų laiką parėjo“, ons tėkros prīšgėma īr „jis tikras priešgima (beprasmiškai prieštarauti linkęs žmogus)“.
Ir žodžius priedas, nuošukos „pakulos“ daugumas taria prīds, nūšokas - tik kur ne kur pasitaiko prėids, noušokas. Viename kitame žodyje galimas ir priešingas santykis: pouks „pūkas“, štouls „stula“, vėišnė „vyšnia“; galimas ir visai netikėtas ou, ėi: joukoutė „juokauti“, plousts „plaustas“, šėinoutėis „šienauti“, toupītė „taupyti“, daug kur - kėistė „keisti“, švėistė „šveisti“ (lyg bk būtų *kiesti, *šviesti).
Yra ir priesagų, lyg ir tokių pačių kaip bendrinėje kalboje, bet turinčių pastovų -ī- - būdingiausia iš jų matyti šiuose žodžiuose: bulbīnė „bulvienė“, kuopūstīnė „kopūstienė“, lapīnė „lapienė, burokų lapų barščiai“, šiaulītis „šiaulietis, apskr. aukštaitis“, vuokītis (ir vuokītīs) „vokietis“ (plg. Galūnėse galimi tam tikri svyravimai: vienur, pvz., sakoma anėms „jiems“, baltėms, gerėms, kitur - anims, baltims, gerims.
Ir dar viena pastaba. Jeigu tarmės uo, ie sutampa su bk uo, ie ir žodis neprimena tikro skolinio, būkime labai atsargūs: veikiausiai tai nesenas knyginis atklydėlis. Tikrai mūsų tėvai protėviai neturėjo žodžio gražuolė, o vietoj ruoštė pėitus tikrai sakydavo taisītė pėitus ar tiesiog vėrtė pėitus.
Žodžio kamieno trumpieji balsiai dažniausiai rašomi taip, kaip tariami, t.y. trumposiomis raidėmis, pvz.: litā „litai“, tik, tiktā, tris „3 (galininkas)“, plėkė „pliki“, kėšo „kišu“, lėpk „lipk“, vesk, medos „medus“, rask, kas, lapā „lapai“, skoto „skutu“, soskems „suskiams“, šius „šiuos“, tus „tuos“.
Įsidėmėtina, kad šiaurės žemaičių šaknyse i, u dažniausiai pasitaiko vadinamųjų telšiškių plote - jie beveik visada kaitaliojasi su ė, o, pvz.: driskis, driski, driskiu „driskių“, driskius, bet drėskė „driskio“, drėskiou „driskiui“, drėskē „driskiai“, drėskems „driskiams“ arba suskis „nususėlis, susna; niežai“, suski, suskiu „nususėlių“, suskius, bet soskė, soskiou, soskē, soskems.
Būtina įsidėmėti vieną svarbią išmintį Trumposiomis raidėmis žymimi ir balsiai, „atsitiktinai“ pailgėję dėl kirčio tam tikrose pozicijose; gerai įsiklausę galėtume pastebėti, kad jie kiek trumpesni už „tikrus“ ilguosius balsius ir tariami kiek staigiau, plg.: vāka „vaiką“ (“tikrasis“ ilgasis balsis) : taka „taką“ (dėl kirčio pailgėjęs a), sklõstė „sklęsti“ : sklėstė „sklisti“.
Atskirai reikia aptarti trumpuosius balsius galūnėse. Mat žemaičiai (ypač šiaurės vakarų) ryškiai yra sutrumpinę žodžio galą. Jeigu galūnė yra buvusi trumpa ir niekada negali turėti kirčio, balsis visai išmetamas.
Tokiu atveju taip ir rašome be galūnės balsių, pvz.: ved „veda“, bieg „bėga“, mīl „myli“, knės „knisa“, lauks „laukas“, gers „geras“, kėts „kitas“.
Išmesdami iš galūnės balsį a, žemaičiai dažniausiai nepalieka ir prieš jį esančio priebalsio j, pvz.: kraus „kraujas“, naus „naujas“, vies „vėjas“, rēkalau „reikalauja“, lašnuo „lašnoja“.
Įsidėmėtina, kad išnykus galiniam balsiui kai kada išlieka minkštasis priebalsis - jo minkštumą būtina žymėti apostrofu: visuotinai taip tariamas veln’s arba vel’s „velnias“, labai dažnai - gal’ „gali, galima“, nagal’, kel’s „kelias“, žal’s „žalias“, pačiose pietinėse šnektose - gul’ „guli“, mīl’ „myli“, tīl’ „tyli“ ir t.t. (žr. Trumpieji balsiai išlieka, jeigu galūnė turi ar bent iš principo gali turėti kirtį, pvz.: varna, sėina „siena“ (plg. daina, spīna), kartės „kartis“, klietės „klėtis“ (plg. naktės „naktis“), 2 a. Trumpasis balsis a ne...