Šv. Trejybės bažnyčioje, esančioje Bazilijonų vienuolyno ansamblio teritorijoje, įvairiais laikais sumesti karstai su palaidojimais patraukė mokslininkų ir restauratorių dėmesį. Išskirtinė proga portalo skaitytojams pirmiesiems sužinoti, kuo vienuolius susargdino mitybos perteklius ir kodėl jiems lūždavo šonkauliai - pokalbis su tyrime dalyvavusia antropologe, VU Istorijos fakulteto doktorante Justina Kozakaite.
Šv. Trejybės bažnyčios kriptos tyrimai
Dabartinę mūrinę Vilniaus Švč. Trejybės graikų apeigų bažnyčią 1514 m. Oršos mūšio pergalės proga pastatė LDK etmonas Konstantinas Ostrogiškis. Nuo XVI a. pabaigos kelis šimtmečius čia gyveno bazilijonų vienuoliai. XIX a. veikė stačiatikių seminarija, o I pasaulinio karo metais - ligoninė. Sovietiniais laikais ši bažnyčia perduota Valstybiniam inžineriniam statybos institutui (VISI, dab. Vilniaus Gedimino technikos universitetas), kuris ją pavertė mūro, betono stiprumo tyrimo laboratorija.
Pasak antropologės, iš viso rasti 53 karstai: vieni gana puikios būklės, iškeliami nesuiro; daugelis suniokoti, tad iškelti dėžėse; trys, deja, visiškai suardyti. Kultūros paveldo departamentui skyrus lėšų unikalios bažnyčios stogui ir kriptoms tvarkyti, archeologai ir istorikai bandė išgelbėti tai, ką dar buvo įmanoma.
„Penkių asmenų palaikai natūraliai mumifikavosi, trylikos - iš dalies. Nenuostabu, nes sąlygos tam kriptoje palankios: visus metus čia laikosi apie 16 laipsnių temperatūra ir nuolatinė drėgmė - net 99 proc., - teigė J. Kozakaitė. - Tačiau ne tai įdomiausia. Manome, kad aptikome unikalų balzamavimo atvejį Lietuvoje. Karste nr. 7 gulinčio vyro palaikai (krūtinės ir pilvo ertmė) buvo prikimšti medžio pjuvenų ir drožlių“.
Palaidotų asmenų tyrimai
Anot VU doktorantės, svarbiausias kriptoje palaidotus asmenis tyrusių mokslininkų tikslas - nustatyti jų individualius požymius (aprašyti biologinį profilį): amžių, ūgį, lytį, kiek galėjo būti palaidota viename karste (vienas ar keli), patologinius pokyčius palaikuose, pagal kuriuos galima rekonstruoti konkretaus žmogaus gyvenimo būdą, persirgtas ligas, fizinę veiklą ir pan. „Ištyrėme 49 vyrų ir 1 moters palaikus. Nustatytas gana įdomus faktas - dauguma jie buvo ilgaamžiai, t. y. 50-ies ir vyresni. Taigi, galima sakyti, šie vienuoliai mirė būdami garbaus amžiaus“.
Vidutinis kriptoje palaidotų vienuolių ir dvasininkų ūgis - apie 169 cm. Išskyrus karsto nr. 18 palaikus. „Jau vien pažiūrėję supratome, kad šis žmogus turėjo būti gana masyvus ir stambus. Taigi to žmogaus ūgis turėjo būti apie du metrus. Įsivaizduokite, kaip jis įspūdingai turėjo atrodyti tarp gana mažų miestelėnų“, - stebisi J. Kozakaitė.
Mitybos įpročiai ir ligos
Pagal kaulų patologiją antropologai išsiaiškino bazilijonų vienuolių mitybos įpročius ir fizinę veiklą. „Esant podagrai, nepasišalina šlapimo rūgštis, susidaro kristalai, kurie ima kauptis alkūnės, kelio ar pėdos kauluose (klasikinis atvejis). O ši liga siejama su gausiu mėsos, žuvies ir alkoholio (šiuo atveju - alaus) vartojimu. Galime spėti, kad vienuoliai gyveno gana turtingai, kaip to meto elitas“, - įsitikinusi antropologė.
Mitybos perteklių rodo ir kita patologija - dešinėje pusėje suaugęs stuburas. „To meto vilniečiai, priešingai, sirgo ligomis, kylančiomis dėl mitybos nepritekliaus: mažakraujyste, skorbutu, vaikai - dar ir rachitu. Paradoksalu, paprastai vienuolius siejame su asketizmu, kukliu gyvenimo būdu ir susilaikymu. Tačiau galiu pasakyti, kad Vilniaus bazilijonai pasauliniame kontekste neišsiskiria - kitus vienuolynus tyrinėjantys antropologai visur randa tų pačių skeleto pažeidimų“, - tvirtina J. Kozakaitė.
Nepaisant gausios mitybos, bazilijonai, atrodo, gyveno aktyviai ir daug meldėsi. „Blauzdos uždegimai, kuriais šiais laikais skundžiasi daug sportuojantys žmonės, rodo, kad vienuoliai daug judėjo; pečių ar klubų srities pakitimai - kad jie dažnai klūpėjo arba tupėjo, matyt, melsdamiesi. Greičiausiai vienuoliai daug bendravo, vaikščiojo ir buvo aktyvūs visuomeniniame gyvenime“, - mano antropologė.
Pasak jos, vienuolių aktyvumą rodo ir lūžę šonkauliai - jie nustatyti net 15 asmenų: „Lūžusius šonkaulius siečiau su aktyvumu. Tiesa, vienas vyras buvo patyręs daugybinių šonkaulių lūžių, matyti potrauminis stuburo suaugimas. Tai galima sieti su kritimu iš didelio aukščio ar užvirtus masyviam objektui. Dar vienam vyrui buvo sužalotas kaktikaulis, galimai kardu. Abu vyrai po traumų išgyveno“.
Kitos įdomybės
Jokių sužalojimų nepatyrė tik kriptoje rasta moteris. Beje, jai taip pat nenustatyta jokių patologinių pokyčių, taigi antropologai mažai ką gali pasakyti apie šią trapią ir labai smulkią vienuolę.
Kriptoje, be palaidotų vienuolių, rastos ir suverstų kaulų krūvos - spėjama, kad aplink bažnyčią pasauliniais karais palaidotų asmenų palaikai. Tyrėjų dėmesį patraukė kaukolės fragmentas su skyle centrinėje viršugalvio dalyje.
„Iš pradžių manėme, kad tai - šautinė žaizda. Vėliau nustačiau, kad šis vyras sirgo meningitu. O šią ligą, žinia, lydi galvos skausmas, pykinimas, traukuliai. Taigi greičiausiai norint palengvinti šiuos simptomus, jam padaryta trepanacija, t. y. atvertas kaukolės skliautas. Jau po mirties jam dar atlikta autopsija - nupjautas viršugalvis. Tikėtina, jog šis konkretus atvejis gali būti susijęs ne su pačiu vienuolynu, bet I pasauliniu karu. Be to, kai viduramžiais atlikdavo trepanaciją, kaukolę ne gręždavo, o specialiu įrankiu gremždavo“, - svarstė J Kozakaitė.
Liturginiai drabužiai
Kasdienis viršutinis unitų dvasininkų drabužis buvo ilgas, tamsus, stačia apykakle su gobtuvu, kurio priekyje prisiūtos dvi ilgos dvilinko audinio juostos, krintančios ant krūtinės. Atlikdami liturgines apeigas unitų kunigai privalėjo dėvėti epitrachilioną. Paramanas (priedas prie mantijos) yra religinis stačiatikių vienuolio aprangos reikmuo, žinomas jau nuo IV a. Vienuoliai bazilijonai, davę amžinuosius įžadus, paramanus nešiojo pasikabinę ant krūtinės.
Šv. Trejybės bažnyčios rūsyje buvo keliasdešimt netvarkingai įvairiais laikais sumestų karstų su palaidojimais. Rašytiniai šaltiniai atskleidžia nemažai detalių apie kai kurių su šia bažnyčia susijusių asmenų, dažniausiai ne vienuolių, mirtį: sužinome mirties dieną, palaidojimo vietą ar net mirties valandą.
Tyrimų metu buvo aptikti 53 karstai su palaidojimais ir dar apie 50-60 individų pavienių kaulų. Kai kuriuose karstuose besimėtančios 1965 m. laikraščių skiautės byloja, kad karstai paskutinį kartą į šį rūsį sunešti būtent tais metais. Dalis karstų puošti religiniais Šv. Jėzaus arba Šv.
Mokslininkai, ištyrę 53 karstus, juose rado tik 50 palaidotų asmenų - laikas suardė net trijų karstų palaidojimus. Kadangi visuose papildomai identifikuota mažiausiai po tris įsimaišiusius individus, bandymai atsekti kaulų priklausomybę buvo bevaisiai. Kituose karstuose šalia pagrindinių palaidojimų papildomai identifikuoti 26 individai.
Senovės Lietuvos kulinarija ir puotos
Kulinarinės naujovės paprastai ateidavo per aukštųjų socialinių sluoksnių žmones ir, laikui bėgant, tolygiai „leisdavosi žemyn“. XVII amžiaus Vilniuje vienoje pusėje buvo valdovai - Lietuvos didieji kunigaikščiai, o kitoje - neturtingi miestiečiai. Baroko epochos turtingųjų (valdovų, didikų, pasiturinčių miestiečių) maistui ir valgymo kultūrai būdinga svečius nustebinti ir tik po to pavaišinti. Pavyzdžiui XVII a. pabaigos Radvilų virėjo knygoje pateikiamas toks kiaušinienės receptas, kurioje nenaudojami kiaušiniai. Pasninko metu lygiai taip pat spirgai galėjo būti keičiami skrudintos baltos duonos gabaliukais ar patiekiama vėžių košė, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip paprasta kruopų košė.
LDK baroko virtuvei dar būdingas skirtingų skonių - kartaus, rūgštaus ir saldaus - maišymas viename patiekale. Barokinės mitybos supratimu riebus maistas buvo laikomas sveiku. Kadangi populiariausia mėsa - jautiena - yra nepakankamai riebi, ją ruošiant naudota daug kiaulienos lašinių ir taukų. Didelę reikšmę toje epochoje turėjo ir maisto simboliškumas, o puotos pasižymėjo teatrališkais renginiais.
Archeologiniai tyrimai rodo, kad jau prieš 2000 metų baltų tautos augino rugius, kviečius, miežius, avižas, lęšius, soras, žirnius, pupas, vėliau ir grikius. Nereikėtų pamiršti ir to, kad baltai savo protėvynėje pirmieji Europoje prijaukino galvijus ir arklius.
1588 m Lietuvos Statute nurodomos kai kurių maisto produktų kainos. Pavyzdžiui, kalakutas kainavo 20 grašių, naminė gulbė ir povas - tris kapas grašių, kaplūnas (kastruotas gaidys) - 6 grašius, žąsis ir višta - 3 grš, antis ir gaidys - 2 grš. Rugių, kviečių, miežių statinė - 20 grš, žirnių -10 grš, sorų ir pupų - 8 grš, grikių - 6 grš, aguonų - 50 grš, sėmenų - 40 grš, kanapių -30 grš, šviežų agurkų - 6 grš, raugintų agurkų - 20 grš, burokų, kopūstų, morkų, pastarnokų, ropių, ridikų - 6 grš, česnakų - 30 grš, svogūnų - 20 grašių.
Senovėje lietuviai garsėjo savo puotomis. Prisiminkime, kad Lietuvos didieji kunigaikščiai, kunigaikščiai, didikai ir bajorai buvo susigiminiavę ne tik su Biznatijos ir Romos imperatoriškomis šeimomis, bet ir su Prancūzijos, Anglijos, Vokietijos, Švedijos, Vengrijos, Čekijos, Rusijos, Moldavijos ir t.t. ir pan. kunigaikščiais, didikais ir bajorais, ir pagalvokime po kiek pasaulio šalių lietuvių kulinarai išplatino lietuviškos virtuvės valgių.Štai XVI amžiaus pradžioje Romos popiežiaus nuncijus B.Bondžiovanis, lankęsis Vilniaus Karalių rūmuose, išskaičiavęs kiek ir kokių brangenybių rūmuose yra matęs, apstulbęs rašė: “Be sidabro indų, naudojamų karaliaus ir karalienės, ižde yra 15000 auksuoto sidabro indų, kurių niekas nenaudoja, dubenys ir indai su visokiausiais žemės ir jūros žvėrimis.
| Produktas | Kaina |
|---|---|
| Kalakutas | 20 grašių |
| Naminė gulbė ir povas | 3 kapas grašių |
| Kaplūnas (kastruotas gaidys) | 6 grašiai |
| Žąsis ir višta | 3 grš |
| Antis ir gaidys | 2 grš |
| Rugių, kviečių, miežių statinė | 20 grš |
| Žirnių statinė | 10 grš |
| Svogūnai | 20 grašių |