Apie ne vieną kino režisierių įkvėpusią prancūzų virtuvę sutiko papasakoti Prancūzijos maisto kultūrą Lietuvoje puoselėjančio prekybos tinklo „IKI“ viešųjų ryšių vadovė Berta Čaikauskaitė. Šiam tinklui vadovaujantis prancūzas Gerardas Rogas jau kelerius metus stengiasi lietuvius supažindinti ne tik su savo šalies, bet ir kitų kraštų virtuvėmis.
Prancūzų mitybos įpročiai
„Vieniems maistas - organizmo degalai, reikalingi žmogaus gyvybinėms funkcijoms palaikyti, kitiems - vaistas nuo gyvenimo negandų, ypač depresijos. Prancūzams - tai vienas iš gyvenimo malonumų, mėgavimosi maistu jie niekada neišdrįstų pavadinti nuodėme. Pasak prancūzų, valgydami niekuomet neturime jausti kaltės, priešingai - tik mėgautis. Ir būtent šios taisyklės pirmiausia išmoksite lankydamiesi Prancūzijoje“, - pasakoja B. Čaikauskaitė.
Prancūzų mitybos įpročiai nekinta daugybę metų. Dažniausiai jie valgo tris kartus per dieną, vaikams prieš vakarienę leidžiama lengvai užkąsti. Mažieji, valgydami tris kartus, sulaukę pietų ar vakarienės, jaučiasi labiau išalkę, todėl yra mažiau išrankūs maistui. Šeima visuomet susiburia prie bendro stalo ir tradiciškai kalbasi apie maistą, ingredientus, jų skonį, derinius, tačiau viena iš dažniausių pokalbio apie maistą temų - jo kilmė. Tai ypač įdomu vaikams, jie noriai įsitraukia į diskusiją ir taip sužino apie sveiką mitybą, iš kur atkeliauja produktai. Nuo mažų dienų lydimi atsakingo požiūrio į maistą, valgymą, prancūzai tampa daugybę sekėjų turinčių dietų pradininkais. Žinome Madeleine‘os Gesta valgomąją, Alaino Delaboso - chronobiologinę dietas, o dėl Pierre‘o Dukano baltymų dietos pamišęs visas pasaulis.
Prancūziški pusryčiai - dažniausiai jokių pusryčių
Vienose pasaulio šalyse pusryčiams populiaru valgyti saldžius patiekalus - blynus su uogiene, klevų sirupu, grietinėle, dribsnius su pienu, skrebučius su šokoladiniu kremu. Kitur pusryčiai sotesni - kepta kiaušinienė su šonine ir daržovėmis, košės ar sotūs sumuštiniai. Prancūzai per pusryčius vengia itin saldžių valgių, nes, jų manymu, tai, kas saldu - keksiukai, spurgos, plikyti pyragaičiai ir net blynai, tinka tik kaip desertas. Pas prancūzus ryte ant stalo nerasi ir mėsos, kiaušinių, sūrio ar daržovių.
Prancūzai, pasak prekybos tinklo atstovės, pusryčiams lengvai užkanda, bet dažniausiai nevalgo nieko. „Pusryčiai Prancūzijoje ilgai vadinti déjeuner, išvertus, tai reiškia pietus. Kiek vėliau atsirado tradicija pusryčiams suvalgyti nedidelį kruasaną ar prancūziško batono riekelę su sviestu bei džemu. Rytais prancūzai dažniausiai geria kavą ar vandenį ir suvalgo kokį nors vaisių. Tokie pusryčiai vadinami mažaisiais pietumis (pranc. petit déjeuner).“
Pietūs - daug sviesto, grietinėlės ir meilės
Pietūs prancūzams - ypatingos svarbos dienos dalis. „Dažnai tradiciniai pietūs yra valgomi po darbo, vakarienės metu, o darbe suvalgoma salotų. Kadangi prancūzai valgydami nėra linkę skaičiuoti laiko, tad dažniausiai mėgaujasi trijų ar net keturių patiekalų pietumis. Jie prasideda nuo salotų, pagrindinis patiekalas ruošiamas iš mėsos (populiaru troškinta jautiena su pupelėmis, ančių krūtinėlė) arba iš žuvų. Prieš desertą gali būti patiekiamas ir sūrio užkandis“, - atskleidžia B. Čaikauskaitė.
Dažniausiai pagrindinis patiekalas būna itin sotus, o jį ruošiant negailima ne tik meilės, bet ir sviesto ar grietinėlės. Prancūzams padažas - patiekalo esminė dalis. Tai ypač akivaizdu filme „Džuli ir Džulija“, aktorei Meryl Streep ši juosta atnešė net 11 apdovanojimų, tarp jų - Auksinio gaublio. Filmo pabaigoje rodoma, kaip garsios kulinarės Julios Child receptus išbandžiusi tinklaraštininkė Džulija jos garbei atidarytame muziejuje apsilanko nešina ne gėlėmis, o sviesto pakeliu.
Kas vakarienei? Be abejo, sūris!
Viena iš dažnai cituojamų prancūzų generolo Charles‘io de Gaulle‘io frazių yra būtent apie maistą. „Kaip galima valdyti šalį, kuri turi 246 rūšis sūrio?“, - teigė garsusis strategas. O prisimenate, ką sakė rašytojas Francoisas Rabelais? „Valgis be sūrio? Tai tas pats, kas gražiausia ledi be vienos akies.“ Iš tikrųjų sūrių pasirinkimas Prancūzijoje itin platus, tad nenuostabu, kad kiekvienas šeimos narys dažniausiai turi savo mėgstamą sūrio rūšį ir jį valgo dažnai, o ypač juo mėgsta pasilepinti vakare.
„Kaip ir minėta, daug ir ilgai dirbančių prancūzų vakarienės iš tikrųjų yra vėlyvi pietūs iš kelių patiekalų, valgio metu išgeriama taurė vyno ar paprasto vandens. Tačiau tradiciškai prancūziška vakarienė yra lengva, tai gali būti užkandis su sūriu, vaisiai ar jogurtas“, - pasakoja „IKI“ viešųjų ryšių vadovė.
Ir, beje, - jokių užkandžių dieną.
Prancūzų virtuvė - tai kitoks požiūris į maistą. Prancūzai, ištikimi savajai išgirtai virtuvei, ilgai raukėsi prieš greitojo maisto restoranus, tačiau spartėjantis gyvenimo tempas padiktavo savo taisykles. Prancūzijoje pirmą kartą greitas maistas vyrauja maitinimosi ne namuose rinkoje. Jam tenka 54 procentai rinkos. „Valgymo tradicijos prancūzams neatsiejamos nuo restoranų. Prie stalo ne tik valgoma, ne mažiau svarbus yra ir bendravimas, pašnekesiai. Ir tai ne tik prancūziškos keptos bulvytės. „Šiandien galime pasiūlyti suši, kinų maisto, sriubos, sumuštinių ir pyragėlių su įdarais. Visą šią užkandžių įvairovę prancūzai renkasi su džiaugsmu. Turėdami vis mažiau laiko ir lėšų, jie atrado, kad išsinešamas maistas gali būti nebloga išeitis“, - teigia B. Kol greitasis maistas populiarėja, prancūzų restoranai bando prisivilioti klientų naujoviškais meniu. „Prancūzai greitąjį maistą priversti rinktis dėl laiko stokos ir kainos, tačiau jis nesuteikia jokio malonumo. Bet statistika rodo, kad prancūzai dabar gerokai mažiau laiko skiria pietums.
Prancūziškos vakarienės etiketas
Persikelkime į prancūzų, o ir visų kultūrinių patirčių siekiančių turistų taip mėgstamą ritualą vakarieniauti restorane. Verta pastebėti, jog tradiciškai prancūzai vakarieniauja ilgiau, nei vakariečiai valgo visus tris kartus per dieną drauge sudėjus, t. y. kiek daugiau nei dvi valandas. Verta žinoti, kad įprastai Prancūzijoje vakarieniaujama nuo aštuntos valandos vakaro, todėl dažnas restoranas atidaromas vakarienei ne anksčiau nei pusę aštuonių. Bet kuriuo atveju, paskambinę rezervuoti stalelio, būsite informuoti, jei restoranas bus atidaromas vėliau, nei planavote pradėti vakarienę.
Vakarieniaujant paisoma etiketo taisyklių, kurioms teikiama didelė reikšmė prancūziškame restorane: gėrimų derinimas prie patiekalų, produktų parinkimas pagal sezoniškumą, kad jie būtų kuo įmanoma šviežesni, trijų patiekalų seka: užkandis (entree), pagrindinis patiekalas (plat principal), desertas (dessert), kuriam paprastai patiekiamas sūris arba švieži vaisiai, bei prancūziška bagetė, kuri skirta pasimėgauti padažais lėkštėje.
Reikia atkreipti dėmesį, jog Prancūzijoje tradicinę virtuvę pakeitė naujoji virtuvė, vadinama nouvelle cuisine. Dėmesys teikiamas ne kiekybei, bet kokybei, skoniui, originalumui ir patiekimui.
Vakarienė
Atvykus į restoraną padavėjas maloniai pakvies prie rezervuoto staliuko ir įteikęs dienos bei pagrindinį meniu (menu du jour bei a la carte) pasiūlys tradicinio aperityvo arba supažindins su vyno korta.
Verta paminėti, jog aukštesnės klasės restoranuose Prancūzijoje Jums bus pasiūlytas gurmaniškas (gourmet) meniu, kuris pradedamas aperityvu bei apetitą žadinančiais užkandžiais, prancūzų vadinamais amuse-bouche. Įdomu tai, jog skirtinguose Prancūzijos regionuose būdingi saviti aperityvai: Cremant (putojantis vynas) rytinėje Prancūzijoje, Pastis (anyžių skonio alkoholinis gėrimas) pietuose ir, kaip dera Šampanės regione, Jums bus pasiūlyta šampano. Gerame restorane galite mėgautis keturių ar penkių dalių vakariene. Vakaro meniu gali atspindėti tam tikrą regioną, derliaus nuėmimo ar kitas būdingas gastronomijos šventes.
Be ko neapsieis klasikinio prancūzų restorano meniu - tai foie gras, confit de canard arba filet de canard. Prancūzai šimtmečius gamino antį ir turi daugybę receptų skirtingiems patiekalams iš anties paruošti. Žinoma, skirtingus regionus atspindinčiame meniu aptiksite ir tokių prancūzų delikatesų, kaip varlių kojelės (cuisses de grenouilles), sraigės (escargot), baltajame vyne arba aluje virtos svogūnų sriubos (pagal pietų arba šiaurės regionų tradicijas). Jautiena burgundiškai (beouf Bourguignon) ar jūros gėrybės bus taip pat gurmano gomurio vertas pasirinkimas. Kiekvienas restoranas paprastai turi šefo rekomenduojamus patiekalus. Tad verta išbandyti būtent juos.
Desertui nuostabiai derės prancūzų mėgstami sūriai, įvairių tekstūrų vaisiai ir uogos, šerbetai. Kanelės, tradicinis obuolių pyragas (tarte tatin) ar pudingas yra labiau mėgstamas šventinių vakarienių pasirinkimas.
Kava arba digestyvu (digestif - mažiausiai 35 proc. alkoholio turintis gėrimas) galite mėgautis baigę vakarienę. Prancūzijoje digestyvas yra tikras gurmaniškas ritualas, kuriam paprastai patiekiamas aukščiausios kokybės armanjakas, kalvadosas arba konjakas. Tai pripildys Jūsų gomurį vaiskiomis natomis ir užbaigs vakarienę pilnatvės pojūčiu, kurio be abejonės nebūtų be puikios kompanijos ir malonios atmosferos restorane.
Bendri Prancūzijos virtuvės bruožai
Gastronomijos pasaulyje nedaugelis virtuvių gali pasigirti turį tokį prestižą ir įtaką kaip prancūzų virtuvė. Rafinuotumu, elegancija ir sodriais skoniais garsėjančios prancūzų kulinarinės tradicijos jau šimtmečius žavi skonio receptorius. Paslaptis paprasta - prancūzų virtuvėje visada buvo vietos ne tik tradicijoms, bet ir eksperimentams. Be to, čia visada galima rasti šviežių, natūraliai pagamintų ingredientų.
Klasikinė prancūzų virtuvė
Klasikinė prancūzų virtuvė, dar žinoma kaip „Haute kuisine„ - šalies pasididžiavimas. Tačiau, tai ne vienintelė svarbi virtuvė Prancūzijoje. Pagal griežtas klasikinės prancūzų virtuvės taisykles paruošti patiekalai sudaro mažiau nei 1% prancūzų suvartojamo maisto. Šie sudėtingi ir įmantrūs kulinarijos šedevrai dažniausiai pateikiami ištaigingose gastronomijos šventovėse, tokiose kaip „Taillevent“ restoranas, kur paprastų prancūzų piniginė ne kiekvienam leidžia mėgautis tokia prabanga.
Klasikinėje prancūzų virtuvėje privalu laikytis keleto paprastų, tačiau labai svarbių taisyklių: turi būti naudojami tik aukščiausios kokybės produktai, geriausia įranga ir virėjo talentas. Receptai yra nekeičiami ir jų būtina griežtai laikytis. Taigi, prieštaraujant plačiai paplitusiai nuomonei, derėtų pasakyti, jog būti klasikinės prancūzų virtuvės šefu visai ne kūrybinga profesija.
Daugiausiai padažų ruošimas kainuoja gana brangiai ir reikalauja daug laiko (ir čia galvoje turimos dienos, o ne valandos) bei pastangų, todėl klasikinės prancūzų virtuvės patiekalais geriausia mėgautis restoranuose.
Regioninė virtuvė
Daug patiekalų Prancūzijoje, kaip ir daugelyje kitų nacionalinių virtuvių, sudaro regioninė kulinarija. Kiekvieno regiono maisto gaminimo procesas turi savo taisykles, filosofiją ir pagrindinius ingredientus, kurie būtinai skiriasi nuo kitų regionų. Pavyzdžiui, ką bendro gali turėti: subtili Normandijos maisto ruošimo kultūra, kurioje labai paplitę gaminiai iš sviesto ir grietinėlės, su jau kiek paprastesne, bet ne prastesne, Viduržemio jūros stiliaus Provanso kulinarija, kurioje gausiai naudojamas česnakas ir aliejus, ir turtinga Elzaso virtuvė, kuri labai jau primena Bavariškąją, nes daugelio patiekalų pagrindą sudaro rauginti kopūstai? Turbūt tik tai, kad visos jos priklauso Prancūzijai.
Maisto istorija Prancūzijoje
Maistas - labai svarbi prancūzų gyvenimo tad ir prancūzų kultūros dalis. Britai garsėja popiečio arbata, amerikiečiai - bufetais, o prancūzai - ilgais pietumis ir vakarienėmis iš kelių patiekalų. Ši maisto kultūra - neatsiejama kasdienio prancūzų gyvenimo dalis.
Tradicinės Prancūzijos virtuvės atsiradimo metais laikomi 1533 m., kai Katerina de Medini iš Florencijos persikėlė gyventi į Paryžių, kur vėliau tapo karaliaus Henriko II žmona. Ją taip baugino prancūzų maisto gaminimo manieros, kad kaip vestuvių dovaną iš savo vyro ji gavo leidimą atsivežti virėjus iš savo gimtinės. Italijoje maisto ruošimas buvo laikomas tam tikra meno forma. Taigi, atvykę talentingi virėjai Paryžiui netrukus pristatė naują maisto ruošimo koncepciją, kuri ilgainiui tapo Prancūzijos „Haute kuisine".
Ką valgo prancūzai
Jų pusryčiai dažniausiai būna trumpi, o pietūs ir vakarienė - ilgi, su gausybe patiekalų.
Prancūzų pusryčiai
Pagrindinė kava Prancūzijoje - stiprus espresas (jei kavinėje paprašysite „un cafe“, jums patieks espreso), bet pusryčiams dažnai geriama kava su pienu. Ši kava patiekiama dideliame puodelyje su daug karšto pieno. Mažiau populiarios - arbata ir kakava.
Pusryčiams dažnai valgomas prancūziškas batonas su džemu, skrudinta šviesi duona su džemu (tartines), šilti kruasanai (Prancūzijoje niekas nevalgo jų nepašildytų). Mėgstamos bandelės su šokoladu, o vaikai savaitgaliais dažnai palepinami kruasanais su šokoladu. Kartais prie skrebučių, bandelių patiekiama šviežių vaisių ar natūralaus jogurto.
Prancūzų pietūs
Dalis prancūzų išeina iš darbo ir pietauja dvi valandas su vynu. Miestuose dauguma darbuotojų įsigyja sumuštinį iš gatvės prekeivių ar nusiperka kavinės maisto išsinešimui.
Trijų ar keturių patiekalų pietūs gali būti sudaryti iš salotų ar sriubos, mėsos ar žuvies su bulvėmis ar šiltomis daržovėmis, deserto, o kartais - ir sūrių pabaigai. Prie tokių pietų užsisakoma ir vyno. Be abejo, restoranuose yra ir paprastesnių pietų.
Prancūzai mėgsta jūros gėrybes, daugelio restoranų meniu rasite Nicos salotas, kurios gaminamos iš tuno, kietai virtų kiaušinių, virtų bulvių, pomidorų, alyvuogių, kaparėlių, šparaginių pupelių, kartais į jas dedama ančiuvių.
Svogūnų sriuba gardžiausia - Prancūzijoje. Ji gaminama iš karamelizuotų svogūnų, su traškia šveicariško sūrio plutele. Svogūnų sriuba - prancūziška klasika.
Prancūzijoje mėgsta ir dešreles iš vytintos jautienos, kumpio ir pašteto. Šios dešrelės dedamos į prancūzišką batoną, o sumuštinis dosniai pagardinamas garstyčiomis, sūriu.
Prancūziškų lietinių būna tiek saldžių, tiek sūrių. Jie patiekiami kaip pagrindinis patiekalas arba kaip desertas. Mėgstami ir karšti sumuštiniai su kumpiu ir lydytu sūriu (Croque Monsieur) ir su bešamelio padažu arba keptu kiaušiniu. Nepamirškite keptų bulvyčių.
Nemažai prancūzų mėgsta pietauti namuose. Jie valgo šiltus patiekalus, tik gal ne tokius prašmatnius kaip restoranuose. Namuose dažniau pietauja kaimų, miestelių gyventojai.
Prancūzų vakarienė
Prancūzų vakarienės skiriasi, priklausomai nuo savaitės dienos, metų laiko, nuo to, kiek sotūs buvo pietūs. Poros, kurios pareina namo sočių pietų, vakarienei valgo mažiau, o pasisotinantys per pietus sumuštiniu vakare valgo sočiau.
Prancūzija - didelė šalis, regionuose skiriasi klimatas, tad ir vakarienės Viduržemio jūros regione ir Alpėse skiriasi. Sekmadieniais ir per šventes vakarienė būna iš kelių patiekalų (su sūriais), stalas puošiamas staltiese, šventiniais indais ir stalo įrankiais.
Jei nesate dideli kepsnių ar žuvies mėgėjai, paragaukite jų Prancūzijoje ir greičiausiai pakeisite nuomonę. O kur dar meistriškai pagaminti padažai prie šių patiekalų.
Bistro garsieji mėsos kepsniai su bulvytėmis pakepami ant grotelių ir iš karto patiekiami, ant viršaus nemažą gabalėlį sviesto (vieno ar su žolelėmis), kad jis ištirptų ant mėsos. Nereikia nė pridurti, kad prie kepsnio privalomas kalnas traškių bulvyčių ir paprastos žalumynų salotos.
Šviežia žuvis Prancūzijoje lengvai pakepinama ant grotelių, patiekiama su bulvėmis ir salotomis. Garuose troškintos Normandijos midijos patiekiamos svogūnų, raudonėlio ir baltojo vyno padaže su skrudintu prancūzišku batonu.
Mėgstama žuvienė „bouillabaisse“, kreminės sriubos, troškiniai iš mėsos (veršienos arba avienos), su baltuoju padažu.
Viščiukas vyno padaže „coq au vin“ - klasikinis prancūzų patiekalas, gaminamas su burgundiškuoju vynu, svogūnais, grybais ir kiaulienos taukais. Panašus patiekalas - vyne troškinta jautiena (tiesiog vietoje vištienos dedama jautienos).
„Cassoulet“ - sotus troškinys iš kokios nors mėsos (kiaulienos dešrelių, kiaulienos, žąsienos ar antienos) ir baltų pupelių.
Prancūzai mėgsta savo krašto vynus.
Pietūs Prancūzijoje: įspūdžiai ir patiekalai
Atvykus į Prancūziją pravartu iškart „persijungti“ į vietinių gastronominį režimą. Pusryčiams prancūzai dažniausiai valgo šviežią, dar šiltą bagetę su sviestu ir saldžiu džemu, savaitgaliais leidžia sau riekę brioche arba croissant, vėliau gurkšnoja kavą (neretai ir kokį silpną aperityvą), o pietūs trunka nuo 12 iki 14:30. Dažniausiai tokiai pertraukai užsidaro ir vietiniai verslai, nes skubėti pietaujant ir mėginti sutilpti į vieną valandą (arba dar blogiau - 45 minutes) būtų didelis nesusipratimas. Jei nesuskubsite pavalgyti šiuo laiku, apie maistą galite užmiršti iki vakaro, arba mėginti laimę numalšinti alkį nebent kokioje nors kebabinėje. Popiet restoranai ir bistro (jei tik apskritai palieka duris atviras lankytojams) tiekia vien desertus, gėrimus, kokteilius ir kavą, tačiau maisto čia neišmaldausite. Vakarienės metas - tik nuo 19:00. Beje, po 21:00 užkandžių ieškoti gali būti taip pat rizikinga, mat provincijoje žmonės ilgai naktinėti nelinkę.
Pietums sustojame paprasčiausiame pakelės restoranėlyje šalia viduramžius menančio Turren miestelio Dordonės slėnyje. Pilnutėlis aplink besidarbuojančių (bet švariai nusipraususių ir tvarkingai apsirengusių) darbininkų, vietinių moteriškių, nenorinčių gaišti laiko prie puodų, pagyvenusių keliautojų ir aiškiai verslo savininkų draugų ir bičiulių, nuolatinių šios užeigos klientų.
Susidaro įspūdis, kad prancūzai pernelyg myli maistą, kad patys imtų ieškoti būdų, kaip susiaurinti savo kasdienį racioną. Meniu čia nėra, bet niekas ir nesiteirauja, kas pietums. Tik prancūziškai kalbantys vidutinio amžiaus vyras su žmona, vikriai besisukiojantys tarp plastmasinių lauko staliukų ir betraukantys išskleistus skėčius, mėgindami apsaugoti klientus nuo kaitrių vidurdienio saulės spindulių, paklausia vienintelio klausimo - vyną gersite raudoną ar roze? Dviem žmonėms - pusė litro. Ne, prisipažinimų „aš abstinentas“, „veganas“ arba „atsisakau glitimo“ čia taip pat niekas nedeklaruoja, o ir apskritai susidaro įspūdis, kad prancūzai pernelyg myli maistą, kad patys imtų ieškoti būdų, kaip susiaurinti savo kasdienį racioną.
Pirmas ant mūsų stalo atkeliauja puodas sriubos. Apsidairau aplink - galbūt jis skirtas dar ir gretimam staleliui, nes sriubos čia pakaktų 6-8 žmonėms, bet ne dviem. Tačiau ne - tai „porcija“ porai. Pilkitės, kiek tik telpa, čia nėra įprasta sriubą skaičiuoti samčiais. Tirštas naminis kaimiškas sultinys su makaronais, morkomis ir... matyt, vakarykštės padžiūvusios bagetės riekėmis. Prisipažinsiu - vaizdas keistas. Tačiau paragavusi piluosi dar ir mėgaujuosi kvapniu sultiniu ir ypač juo prisigėrusia prancūziška duona. Nuo šiol namuose taip darysiu ir aš, kaip puikiai sugalvota!
Po sriubos ant stalo keliauja šalti užkandžiai: visą lėkštę uždengianti vytinto kumpio (jambon) riekė ir gabalas sviesto. Jei nemėgstate kumpio - jums patieks bulvių salotas, pagardintas marinuotais agurkais ir creme fraiche. Jei galvojate, kad tai jau viskas - anaiptol! Laikas karštiems patiekalams. Didžiulė lėkštė virtų šparaginių pupelių pasidalinimui dviem valgytojams bei grietinėlės padaže troškintos vištos krūtinėlės jau garuoja ant stalo. Vyrukai, kuriems vištiena atrodo moteriškas pasižaidimas, gauna troškintos veršienos šmotą, plaukiantį aromatingame padaže su grybais.
Po tokios puotos ant stalo atkeliauja sūrių lėkštė. Na, koks puskilogramis 3 rūšių riebių prancūziškų gražuolių. Dviem. Tai kas, kad tiek neįmanoma suvalgyti - niekas ir nesistengia visko būtiniausiai sukimšti. Tiesiog atsipjauna tiek, kiek norisi. Bet jei norėsis visko - mielai prašom!
Laukiate (kaip ir mes) čekio? Tai teks dar minutę kitą palaukti, mat po sūrių jums priklauso kava ir desertas. Du didžiuliai rutuliai ledų, arba vaisių salotos su grietinėle, šokoladinis musas, arba trys choquette pyragėliai su švelniu vanilės padažu.
Štai taip atrodo prancūziški eilinės darbo dienos pietūs vietoje, kurią, jei reiktų, kažin ar surasčiau žemėlapyje. 13 eurų: tiek šiandien kainavo kompleksas mano išvardintų patiekalų ir glėbys pozityvių emocijų, šypsenų, malonaus aptarnavimo ir pietų meto idilės atsiduodant tam, kas kiekvienam prancūzui šventa: geras maistas, vynas, ir bičiulių kompanija.