Iš ko gi padaryta Italija? Iš gurgždančių šviežumu marškinių ir odinių batų? Iš raudonųjų ferarių? O gal iš žinomų dizainerių baldų? Iš senųjų bažnyčių, Atgimimo epochos meno kūrinių? Ne… Italija padaryta iš aromatingos espreso kavos, iš permatomais griežinėliais supjaustyto vytinto kumpio su saldžiais melionais, iš garuojančios makaronų lėkštės, iš daugelio dešimčių sūrių, aromatinių citrinų ir apelsinų, iš šokolado ir šviežių žuvų.
„Valgyti“ italams prilygsta „gyventi“.
Italijoje prie stalo bendrą kalbą ras ir aršiausi politikos priešai, ir skirtingų futbolo komandų sirgaliai, o santūrūs Pietų Tirolio gyventojai lengvai susikalbės su saulėtojo Neapolio nenuoramomis.
Beveik visas italų gyvenimas sukasi apie tai, kaip „sukurti produktus“, „pirkti produktus“, „ruošti valgį iš produktų“ ir, ko gero, maloniausios dalies - „suvalgyti produktus“.
Dar geriau maistu mėgautis geroje draugijoje.
Tai reiškia ne šiaip paplepėti prie vyno taurės: aptariamas visas gaminimo procesas (nuo pradžios iki galo) arba tiesiog harmoningas meniu, kuris dažniausiai susideda iš užkandžių (it. „antipasti“), pirmojo (it. „primo“) ir antrojo (it. „secondo“) patiekalų.
Užkandžių kiekis svyruoja tarp trijų ir dešimties.
Užkandus keliaujama prie makaronų arba ryžių valgių, o po jų kelionė persikelia prie antrojo patiekalo.
Tai dažniausiai būna mėsos, žuvų arba koks sudėtingesnis daržovių valgis, kurį ruošiant yra naudojamos ne tik daržovės, bet ir įvairių rūšių sūriai.
Prie žuvų ar mėsos patiekalų patiekiama ir garnyrų (it. „contorno“) - tai gali būti lapų salotos, ant grotelių keptos daržovės, orkaitėje apkeptos bulvės ar pan.
Žinoma, garnyras privalo būti harmoningai susijęs su antruoju patiekalu.
Negalvokite, kad čia pabaiga, dar atneš šviežių sezoninių vaisių arba gaivinančio citrinų šerbeto.
Kas norėtų pasistiprinti laukdamas deserto, gali pasmaguriauti įvairių rūšių sūriais, kurie dažniausiai patiekiami ant medinio padėklo.
Ši tradicija skirta skonio receptoriams atgaivinti.
Tada jau galima kibti į desertą (it. „dolce“), o po jo išgerti espreso.
Ir dar ne viskas: didysis finišas - digestyvas (it. „digestivo“), liaudiškai tariant, ammazza caffè (liet. „kavos žudikas“).
Žinoma, per kiekvienus pietus ir vakarienę patiekalai derinami su vynu bei vandeniu.
Yra kelios pagrindinės vyno derinimo taisyklės: baltojo aromatinio vyno niekada negalima patiekti prie žvėrienos, o sudėtingo raudonojo - prie žuvų.
Vakarienės metu pirmiausia geriamas baltasis vynas, paskui raudonasis, pradžioje mažiau alkoholio turintis, vėliau stipresnis.
Sudėtingiausia suderinti labai gerą vyną: aukštos klasės gamintojų, gerų metų su atitinkamu patiekalu.
Toks vynas dažniausiai dominuoja ir užgožia daugelio patiekalų skonį ir aromatą.
Kaip jau minėjau, vakaro pabaigoje atkeliauja digestyvas.
Pažodžiui išvertus iš italų kalbos reiškia „virškinamasis“.
Šis gėrimas gerina virškinimą.
Dažniausiai digestyvo vaidmenį atlieka karčiosios trauktinės (it.
Italijai atstovauja daugybė visame pasaulyje žinomų produktų.
Išgirsti žodį „apelsinai“ ir galvoji apie Siciliją, nugirsti „Tropėjos svogūnai“ ir įsivaizduoji saulėtą Kalabriją (Calabria), girdi mozzarella di buffala ir mintiji apie Neapolį, girdi „parmidžanas“ ir prisimeni Parmą.
Gianduja siejasi su Turinu (Torino), o „balzaminis actas“ su Modena… Nekalbant apie skystąjį Italijos auksą - itin tyrą alyvuogių aliejų (it.
Lietuva taip pat pamėgo itališkus maisto produktus, ypač sūrius, vytintą kumpį, itin tyrą alyvuogių aliejų ir vyną.
Labiausiai Lietuvos žmonės mėgsta sūrių karalių Parmigiano-Reggiano DOP.
Lietuvoje šį sūrį dažnai pateikia kaip užkandį prieš pagrindinius patiekalus arba prie vyno taurės kaip aperityvą.
Mozzarella di bufala campana DOP, arba stalo perlas, kaip mėgsta vadinti italai.
Šis sūris daromas iš Kampanijos (Campania) regione auginamų buivolių pieno.
Tik mozzarella di bufala Campana yra apsaugotas ženklu DOP (it. „denominazione di origine protetta“ - kilmės pavadinimo apsauga) ir jo gamyba labai kruopščiai kontroliuojama.
Labiau paplitęs ir plačiau virtuvėje naudojamas mozzarella di bufala brolis mocarela.
Labai populiarus Prosciutto di Parma DOP vytintas kumpis, kuris daromas iš specialių veislių kiaulių, auginamų Parmos apylinkėse, mėsos.
Kiaulės yra ypatingai šeriamos ir tukinamos parmidžano sūrio išrūgomis.
Labai svarbu, kad parduotuvėje, kur perkamas kumpis, jį galėtų kuo ploniau supjaustyti, nes raikyti jį peiliu storais gabalais tolygu sugadinti skonį.
Labai skanus ir dietinis kumpis Bresaola della Valtellina.
Tai sūdyta ir brandinta jautiena.
Žalia mėsa sūdoma plieno rezervuaruose, gardinama maltais pipirais bei aromatinėmis žolelėmis.
Gorgoncola yra vienas mėgstamiausių pelėsinių sūrių Italijoje.
Jis yra spaudžiamas iš nenugriebto karvių pieno.
Gaminamas Lombardijos (Lombardia) regione, Milano, Komo (Como), Pavijos (Pavia) ir Novaros (Novara) provinciose, o pavadinimas sūriui atiteko iš jo kilmės miestelio Gorgoncolos (Gorgonzola), įsikūrusio netoli Milano.
Šis sūris būna dviejų rūšių: saldus (it. „dolce“) ir lengvai aštrokas ar aštrus (it. „piccante“).
Aceto balsamico Tradizionale di Modena - balzaminis Modenos actas yra teisiškai apsaugotas produktas, turintis DOP ženkliuką.
Nėra kito panašaus į šį actą: jo skonis kinta nuo rūgštoko iki saldaus, o konsistencija - nuo nelabai skystos iki likerinės.
Šis actas yra gaminamas pagal tam tikrą technologiją, laikantis taisyklių ir senos receptūros.
Yra dviejų rūšių acto: affinato išlaikytas bent 12 metų, o extravecchio išlaikytas bent 25 metus.
Rikota - tai lietuviškos varškės brolis.
Šis pieno produktas yra daromas iš karvių, avių, ožkų ir buivolių pieno.
Rikotos skonis skiriasi nuo gaminamos Lietuvoje, šiek tiek primena saldųjį lietuvišką varškės sūrelį.
Rikota pirmiausia sūdoma, paskui džiovinama.
Ši technologija populiari Pietų Italijos regionuose.
Pasta, arba Italija.
Tikriausiai nėra kito maisto, kuris galėtų taip efektingai identifikuoti daugybę Italijos gastronomijos sielų ir jas suvienyti.
Italijai atiteko istorinis ir pagrindinis vaidmuo platinant ir įtvirtinant makaronų kultūrą.
Pirmasis makaronų fabrikas buvo įkurtas Trabijos (Trabìa) mieste, arabiškos kultūros Sicilijos regione XII a.
Vėliau dar vienas fabrikas buvo pastatytas Ligurijos regione (paste di Genova).
Jis šimtmečius buvo patikima gurmanų Meka.
Makaronai (it. žodis „pasta“ - plačiau ir geriau atitinka sąvoką), rodos, padaryti specialiai, siekiant metaforiškai apibūdinti Italijos gastronomijos stilių vienovę ir įvairovę.
Makaronų tešlai gaminti beveik visada naudojami tie patys produktai, dažniausiai miltai ir vanduo, bet pati pasta susiskaido į šimtus skirtingų formų, kurių kiekviena yra skirta konkrečiam tikslui, kiekviena forma lydi konkrečius padažus.
Makaronų įvairovė nuo senų laikų yra laikoma šalies brangenybe.
Iš tikrųjų vienoda pirminė materija duoda visai skirtingus rezultatus, o makaronų patiekalams draugiją palaiko skirtingi padažai.
Pradėkime ragauti skirtingų formų makaronus, pagardintus vienodai, pavyzdžiui, sviestu ir tarkuotu parmidžano sūriu.
Spagečių šakutė nebus to paties skonio kaip penne plunksnos.
Kramtyti storus spagečius nebus tas pats, kas kramtyti labai plonus, o lygūs makaronai skirsis nuo dryžuotų.
Gal tik italas gali suprasti, kodėl su „Bolognese“ padažu arba pestu (maltų bazilikų, aliejaus, druskos, kedrinių pinijų ir česnakų padažas) negalima valgyti spagečių (Italijoje aptiksite tagliatelle con ragu alla bolognese).
Su pestu valgysime trumpuosius trofie.
O spagečius ragausime su česnakais, EVO aliejumi ir aitriosiomis paprikomis, kiaušiniu ir šoninės gabaliukais.
Orecchette ausytes krimsime tiktai su pomidorų padažu arba su ropėmis.
O kiek yra įdarytų makaronų rūšių… Ravioli, tortelli, tortellini, cappelletti ir t. t.
Kiekviena rūšis turi savo padažą.
Kitas italų sukurtas patiekalas, pavergęs visą pasaulį, žinoma, yra pica.
Jų gali būti pačių įvairiausių.
Nuo paprasčiausių, tik su pomidorų padažu ir česnakais („Marinara“) arba ančiuviais („Romana“), visų mėgstama mocarela ir bazilikais („Margherita“) iki sudėtingesnių, pavyzdžiui, su ant grotelių keptomis daržovėmis, pelėsiniu sūriu gorgoncola, šviežia dešra ir t. t.
Gaminant picą itin svarbi gera tešla.
Tešla yra mielinė ir kildinama visą parą ar netgi dvi.
Picas gamina įvairiai: neapolitietiškas storapades ir plokščiapades, vos kelių milimetrų storumo.
Kiekvienas gali susirasti savo mėgstamiausią.
Svarbiausia ją suvalgyti karštą, ištrauktą ką tik iš krosnies.
Daugelyje šalių, ypač Europoje ir JAV, yra paplitę itališkos virtuvės restoranai, kurie siūlo paragauti ir Bolonijos lazanijų, ir Milano rizoto, ir sicilietiško skanumyno cassata ir dar išgerti didžiulį puodelį kavos.
Bet Italijoje tokios virtuvės nėra.
Italijoje egzistuoja regionų, provincijų, miestų ir miestelių virtuvės.
Nevienodos sudedamosios dalys, skirtingas jų maišymo būdas.
Šiaurės Italijoje galima užtikti italų, geriančių arbatą, bet tik ne Pietuose, kur karaliauja vien kava.
Šiauriečiai valgo daugiau mėsos, o pietiečių racione daugiau daržovių ir ankštinių augalų.
Kad ir ką gamintų - avinžirnius su makaronais, baklažanų troškinį ar prinokusių pomidorų ir šviežios mocarelos užkandį - svarbiausia italams aukščiausios kokybės produktai.
Populiari yra „nulinio“ kilometro teorija, t. y.
Visi, kurie moka skaniai gaminti namuose, nevengia valgyti ir restoranuose.
Į restoranus italus traukia ne tinginystė plušti prie puodų, o naujų skonių ir poskonių paieška.
Išsirinkti iš daugybės skirtingų restoranų nėra labai paprasta.
Kur nueiti: į tratoriją, piceriją, restoraną ar osteriją?
Tratorija - tai tipinis italų restoranas, atspindintis italų mentalitetą ir skonį.
Dažnai italai teikia pirmenybę paprastesniems, bet labai aukštos kokybės patiekalams.
Tratorijose dažnai gamina moterys.
Jos suteikia valgiams naminės virtuvės dvelksmą.
Meniu nebus labai ilgas, tačiau patiekalai bus šviežiai paruošti, bus galima pasmaguriauti vietiniais gardumynais.
Čia dažniausiai siūloma paragauti pilstomo vyno.
Picerija suteikia galimybę pavalgyti neišleidžiant daug pinigų.
Be įvairiausių picų, picerijoje galima paskanauti užkandžių, salotų ir desertų.
Eiti į restoraną Italijoje dažniausiai reiškia pavalgyti kitaip nei namuose.
Patiekalai, priklausomai nuo restorano, bus tobuliau paruošti, papuošti.
Elegantiška aplinka, didelė vyno įvairovė.
Baras - tai pagrindinė italų susitikimo vieta.
Gerame bare kaip bičių avily: visi skaito šviežutėlius laikraščius, aptaria politiką, sportą prie puodelio kapučino ar espreso ir sviestinio ragelio (brioche).
O nedideliuose miesteliuose vakarais bare susirenka vietiniai senyvo amžiaus gyventojai, kurie žaidžia kortomis ir bendrauja.
Nors Italijos nacionalinė virtuvė - viena populiariausių ir mėgstamiausių visame pasaulyje, daugelis taip pat mano, kad ji nėra labai sveika: picos, pasta, įvairūs sūriai, tiramisu ir kiti desertai tikrai nėra pats lengviausias ir sveikiausias maistas.
Taip yra pirmiausia todėl, kad be visiems žinomų picų ir pastos patiekalų, italai vartoja daug organiško maisto: šviežių vaisių ir daržovių, prieskonių, vietoje sviesto naudoja alyvuogių aliejų, kelis kartus per savaitę valgo žuvį ar paukštieną, o štai raudonos mėsos valgo retai.
Tačiau kitas svarbus aspektas yra tas, kad italai laikosi tam tikrų sveikatai naudingų, iš kartos į kartą perduodamų valgymo tradicijų, kurios leidžia labiau mėgautis gyvenimu ir išaikyti balansą tarp darbo ir poilsio.
1. Valgymas - laisvalaikio praleidimo būdas.
Italams maistas nėra vien tik maistinių medžiagų ir energijos šaltinis, bet visų pirma - tam tikras laisvalaikio praleidimo būdas.
Prieš ir po vakarienės, ypač jeigu vakarieniaujama kažkur mieste, italai dažnai eina pasivaikščioti, o šiuos pasivaikščiojimus taip pat lydi daug kalbų.
Prieš vakarienę kartais užsukama į kokį bariuką išgerti aperityvo - taurės gėrimo, kuri sužadina apetitą prieš vakarienę.
2. Valgyti tuo pačiu metu.
Lankydamiesi Italijoje tikrai pastebėsite, kad tarp 12 ir 16 val. gyvenimas miestuose tarsi sustoja: užsidaro parduotuvės ir visi kiti verslai, netgi dauguma turistų lankomų vietų.
Taip yra todėl, kad maždaug nuo 12 val. visi italai pradeda pietauti, o po pietų ilsisi: tai yra itališka siestos versija, vadinama riposo.
3. Mėgautis namų gamybos maistu.
Pietums italai valgo gana paprastą ir lengvai pagaminamą maistą.
Pavyzdžiui, pasta valgoma al dente, tai yra, nepervirta, ir gardinama ne riebiais padažais, o tiesiog alyvuogių aliejumi, baziliku ar pomidorų ir kitų daržovių padažu.
4. Svarbiausia - saikas.
Nors italai pastą valgo iš tiesų dažnai, patiekalų porcijos yra nedidelės.
Italijoje įprasta tiek pietums, tiek vakarienei, valgyti kelis mažų porcijų patiekalus.
Pirmasis patiekalas dažniausiai būna pasta, kartais risotto arba sriuba, o antrasis - nedidelis gabaliukas žuvies ar mėsos (dažniausiai paukštienos) bei šviežių daržovių salotos.
Italai su maistu taip pat dažnai geria vyną ir kartais alų, tačiau čia taip pat karaliauja saikas.
5. Jokio streso.
Itališkas gyvenimo būdas leidžia mėgautis maistu, daugiau laiko leisti su šeima ir draugais bei darbą derinti su poilsiu.
Visa tai padeda išvengti streso, kuris taip pat siejamas ne tik su blogesne psichine, bet ir fizine sveikata: daug streso patiriantys žmonės susiduria su virškinimo problemomis ir įvairiais kitais mitybos sutrikimais.
Lėtas valgymas, mažos porcijos, griežtas valgymo laiko režimas, šviežūs ir organiški produktai - visa tai lemia, kad italams pavyksta išlaikyti dailias kūno linijas.
Nors ir mėgaujasi picomis ir pasta, puikiais itališkais ledais bei kitais desertais, ir net kava su alkoholiu, italai viską daro su saiku, o valgymui ir poilsiui skiria pakankamai laiko.
Didžiausia problema Italijoje, susijusi su valgymu, yra ta, kad ypatingai sunku išsirinkti, ką skanausi iš daugybės gardžių tradicinių pagrindinių patiekalų, desertų ir gėrimų.
Kita problema - skrandyje per dieną telpa tik ribotas kiekis maisto, o juk viskas taip skanu, norisi dar.
Jums tikrai prireiks ne vienos dienos, kad išbandytumėte bent kelis skirtingus itališkus patiekalus, suteikdami jiems papildomų natų su įvairiausiomis vyno rūšimis.
Išskiriame TOP tradicinius itališkus patiekalus, kuriuos verta paragauti:
- Autentiška Margherita pica.
- Lazanija.
- „Fiorentina“ kepsnys.
- Rizotas.
- Karbonara.
- Trumais pagardinti patiekalai.
- Fokačija (ir kitos duonos rūšys).
- Tikra itališka kava.
- „Gelato“ ir „Tarfufo“ (ledų rūšys).
- Tiramisu.
Itališka virtuvė yra viena įspūdingiausių ir įvairiausių pasaulio maisto kultūrų, turinti gilias istorines šaknis ir pasižyminti regioniniu įvairumu bei kūrybiškumu.
Istorija ir Evoliucija
Itališkos virtuvės istorija prasidėjo dar senovės Romos laikais, kai buvo vertinami paprasti, bet skanūs patiekalai.
Viduramžiais itališka virtuvė buvo paveikta arabų ir normanų užkariavimų, kurie įnešė naujų prieskonių ir ingredientų, pavyzdžiui, makaronų ir ryžių.
Renesanso laikotarpiu virtuvė tapo subtili ir rafinuota, o XVII-XVIII a.
Regioninis Įvairumas
Vienas iš pagrindinių itališkos virtuvės bruožų yra jos regioninis įvairumas.
Pavyzdžiui, šiaurinėje Italijoje populiarūs risotto, polenta ir sūriai, kaip Grana Padano ar Gorgonzola.
Centrinėje Italijoje, tokiuose regionuose kaip Toskana ar Umbrija, daugiau dėmesio skiriama alyvuogių aliejui, mėsai ir šviežioms daržovėms.
Pagrindiniai Ingredientai
Itališka virtuvė žinoma dėl savo paprastumo, kur pagrindinis dėmesys skiriamas kokybiškiems ingredientams.
Svarbiausias elementas - alyvuogių aliejus, taip pat dažnai naudojami švieži pomidorai, česnakas, bazilikas, oregano ir citrinos.
Garsūs Patiekalai
Itališka virtuvė garsėja visame pasaulyje dėl tokių patiekalų kaip pizza, pasta, risotto ir Tiramisu.
Itališkos Virtuvės Filosofija
Itališka virtuvė remiasi „Slow Food“ judėjimu, kuris skatina vietinių, šviežių produktų naudojimą, tausojant aplinką ir palaikant vietos ūkininkus.
Įtaka ir Populiarumas
Itališka virtuvė turi didelę įtaką pasaulio gastronomijai.
Jos paprastumas, skonių gausa ir sveikatingumas traukia vis daugiau žmonių.
Itališka virtuvė Lietuvoje yra plačiai paplitusi ir labai mėgstama.
Pastaraisiais metais šioje šalyje pastebimas aiškus itališkos kulinarinės kultūros populiarumo augimas, kuris yra susijęs su bendru europietiškų ir tarptautinių virtuvių domėjimusi.
Itališkų Restoranų Įvairovė
Lietuvoje, ypač didžiuosiuose miestuose kaip Vilnius, Kaunas ir Klaipėda, itališkų restoranų pasirinkimas yra įspūdingas.
Šie restoranai siekia patenkinti įvairius skonius ir biudžetus - nuo prabangių restoranų iki nebrangių picerijų.
Regioninės Italijos Virtuvės Atspindžiai
Kai kurie Lietuvoje esantys itališki restoranai specializuojasi konkrečių Italijos regionų virtuvėje.
Kokybė ir Autentiškumas
Daugelis Lietuvos itališkų restoranų didelį dėmesį skiria patiekalų kokybei ir autentiškumui.
Itališka Virtuvė Kaip Kultūrinis Fenomenas
Itališka virtuvė Lietuvoje nėra tik maisto mėgavimasis; tai tapo dalimi kultūrinio gyvenimo.
Iššūkiai ir Galimybės
Vienas iš iššūkių, su kuriuo susiduria itališkos virtuvės atstovai Lietuvoje, yra aukštos kokybės ingredientų įsigijimas ir jų kainos.
Apibendrinant, itališka virtuvė Lietuvoje yra ne tik mėgstama dėl savo skonių ir kokybės, bet ir yra svarbus kultūrinis ir socialinis reiškinys.
Pirmasis dienos maistas Italijoje, kaip ir visur kitur, yra pusryčiai, vadinami colazione.
Tradiciškai jie šioje šalyje yra saldūs ir panašūs kaip Prancūzijoje, Ispanijoje ar Portugalijoje.
Italo, kuris kasdieniams pusryčiams rinktųsi sotų anglišką variantą, pavyzdžiui, kiaušinius su kepta šonine ir pupelėmis, reikėtų su žiburiu paieškoti.
Dažniausiai neatsiejama pusryčių dalis yra latės kava (caff e latte), kapučinas (cappuccino) arba puodelis stipraus espreso (espresso), o vėliau renkamasi pagal skonį.
Itališka duonelė arba į skrebutį panašus fette biscottate, perteptas sviestu ir džemu arba šokoladiniu kremu? Dabar šioje šalyje sparčiai populiarėjantys sausi pusryčiai su pienu? Gal raguolis (brioche)? O galbūt paprasčiausi sausainiai?
Beje, pastarasis valgis yra bene populiariausias ir mėgstamiausias Italijoje.
Įdomu, kad kas skirta pusryčiams, tas ir valgoma tik ryte: pradedant kava ir baigiant minėtais sausainėliais.
Kavos su pienu tikras italas niekada negers, pavyzdžiui, po vakarienės, nes pienas pripažįstamas tik kaip pusryčių ingredientas.
Italai itin mėgsta pusryčiauti ne namuose.
Jie šiam valgymui neskiria daug laiko.
Pietūs Italijoje vadinami svarbiausiu dienos maistu.
Jeigu tik leidžia galimybės, italai netgi grįžta namo, kad galėtų pavalgyti su visa šeima, giminaičiais ar draugais.
Įprastai toks sotus pusiaudienio pasisėdėjimas trunka net kelias valandas.
Tačiau dabar laikytis šios tradicijos dėl įtempto gyvenimo rimto tampa vis sunkiau.
Nepaisant to, giliai širdyje kiekvienas svajoja apie gražius šeimos pietus.
Tradiciškai visoje Italijoje jie valgomi nuo 12 iki 14 valandos, tik pietinėje šios šalies dalyje kiek vėliau - nuo 12.15 iki 14.15 valandos.
Paprastai tradiciniai pietūs, itališkai pranzo, - sočiausias dienos maistas - susideda iš kelių patiekalų.
Pirmiausiai tiekiami užkandžiai antipasto, pavyzdžiui, itališka duonelė, nedideli skrebučiai (bruschetta), alyvuogės, įvairūs mirkalai.
Vėliau seka pirmasis patiekalas.
Dažniausiai tai būna sriuba, makaronai, virtinukai (ravioli) ar rizotas.
Galiausiai tiekiamas pagrindinis patiekalas iš mėsos arba žuvies su daržovių garnyru.
Paskutinis akcentas - saldus kąsnelis.
Neatsiejamas vidudienio valgymo kompanionas - taurė mėgstamo ir prie konkretaus maisto tinkamo vyno.
Tarp pietų ir vakarienės, maždaug 15-17 valandomis, egzistuoja užkandžio merenda metas.
Šis valgymas ypač svarbus vaikams.
Vakarienė, vadinama cena, Italijoje valgoma vėliau nei įprasta, pavyzdžiui, Lietuvoje.
Vakarienei paprastai tiekiami panašūs valgiai, kaip ir pietums, tik lengvesni ir mažesnėmis porcijomis.
Tai gali būti salotos, sriuba, rizotas ar tiesiog tai, kas liko nuo vidudienio valgymo.
Italai neturi įpročio maisto atidėti rytdienai, tačiau jeigu šis valgis tos pačios dienos - tai daro be jokių svarstymų.
Itin gajus įprotis po sotesnės vakarienės suvalgyti lėkštę šviežių daržovių, mat tikima, kad toks paskutinis kąsnelis palengvina virškinimą.
Italai itin mėgsta šviežiai gamintą naminį maistą, tačiau vakarienę jie mielai valgo ir ne namuose.