Daug kas yra įsitikinę, kad šis valgis atsirado sovietmečiu, nes beveik kiekviename didesniame Lietuvos mieste buvo įrengtos čeburekinės, kur buvo gaminami tais laikais tikrai geros kokybės gardūs ir su sultingu įdaru čeburekai. Viena porcija būdavo 20 cm x 10 cm dydžio du čeburekai.
Iš tiesų Lietuvos totoriai, gyvenantys Lietuvoje nuo XIV amžiaus, nuo Lietuvos karaliaus Vytauto laikų, atsivežė į Lietuvą savo legendinį valgį čeburekus. Suprantama, iki mūsų dienų Lietuvos totoriai čeburekus ruošė ir dabar gamina tik iš avienos.
Tikri sultingi Krymo totorių čeburekai, kaip nė vienas kitas valgis pasaulyje, yra visada paklausūs, ir paklausa niekada nemažėja. Netgi tuose kraštuose, kur niekada nebuvo čeburekų, jie tampa populiarūs, nes yra nebrangus, labai sotus, dar labiau skanus ir kvapnus valgis.
Mūsų laikais Lietuvoje „čeburekai“ turi tik šiokią tokią paklausą, nes „čeburekinių“ savininkai ir jų virėjai kvailai užsispyrę nesupranta, kad jų kepami didžiuliai neva čeburekai (o iš tiesų aliejaus prisigėrę skrudiniai) yra nepatogūs valgyti arba jie kepami tokie dideli todėl, kad jų įdaras yra niekam tikęs. Tokie skrudiniai kepami didelėse aliejaus skardose sulūžinėja, įdaro sultys subėga į aliejų, taip pastarasis virsta kancerogeniniais nuodais.
Šie lėkštėje netelpantys didieji skrudiniai nieko bendra neturi su autentiškais totoriškais čeburekais, valgant jie lūžinėja, trupa ant stalo ir valgytojo rūbų, o jų įdarai yra nesultingi ir sprangūs.
Šiandieninių čeburekinių savininkai nesuvokia, kad per tuos beprotiškai didelius aliejaus prisigėrusius skrudinius ir per valgymo nepatogumą parado didžiąją dalį savo klientų.
Tešlos paruošimas
Ruošiant tikrus autentiškus čeburekus svarbiausias dalykas yra tešla, ir kuo paprastesnis yra tešlos receptas, tuo gardesni bus čeburekai.
Klasikinis receptas yra 500 g išsijotų kvietinių miltų D-550 išmaišyti su 5 g druskos, 250 g vandens ir 30 g alyvuogių, rapsų arba saulėgrąžų aliejaus. Tešlą gerai išminkyti. Ji gausis kietoka. Tešlos gumulą įvynioti į virtuvinę plėvelę ir pusvalandį palaikyti kambario temperatūroje. Paruoštą tešlą plėvelėje palikti valandai pastovėti dubenyje šaldytuve. Po to dar kartą perminkyti, kad tešla taptų vientisa ir elastinga - tešla turi nelipti prie rankų.
Tešlai reikės:
- Miltai - ~500 g;
- Karštas vanduo - 200 ml;
- Augalinis aliejus - 40 ml;
- Druska - 1 arbatinis šaukštelis.
Gaminame čeburekų tešlą. Į dubenį pilame karštą vandenį, augalinį aliejų, beriame druską ir išmaišome. Tada dalimis sijojame miltus ir užminkome tešlą. Tešla turi nelipti prie rankų. Dedame tešlą į dubenį, uždengiame ir paliekame pastovėti apie valandą.
Kitas tešlos receptas:
Į šiltą vandenį įpilame 3 valgomuosius šaukštus aliejaus, įdedame 1 a. š. druskos ir gerai išmaišome. Į kitą indą įdedame 1/3 reikiamo kiekio miltų, ir užpylę pasigamintu skysčiu, maišome. Gerai išmaišę dedame vėl šiek tiek miltų ir pildami vandenį vėl maišome.
Tešla turi gautis lyg lipni, bet nekibti prie rankų. Nepersistenkit su miltais. Aš specialiai parašiau netikslų miltų kiekį, kad jūs patys, minkydami tešlą, nuspręstumėt, koks kiekis yra optimalus.
Įdaro paruošimas
Tikri totoriški čeburekai yra daromi tik iš 50 g tešlos gabalėlio. Iškočiojus gaunamas užkandinės lėkštės dydžio plonas paplotis, o iškeptas būna ne ilgesnis nei 20 cm ilgio ir ne platesnis nei 10-12 cm pločio.
Tokio dydžio čeburekus labai patogu kepti pramoninėse fritiūrinėse.
Čeburekams patarimas „reikia kuo daugiau įdaro“ netinka, nes vienam delno dydžio (20x10 cm) čeburekui reikia tik 50 g mėsos įdaro - tai yra auksinė taisyklė, ir taip priimta visame pasaulyje, ypač Rytų šalyse, Kryme, net Rusijoje.
Mėsos (avienos, ožkienos, veršienos, jautienos) įdaras būtinai turi būti ne tradiciškai maltas, kaip daro lietuviai, ne faršas, o būtinų būtiniausiai kapotas.
Totoriai, Krymo ir Azijos kepėjai mėsą kryžmai kapoja aštriais peiliais.
Europoje gyvenantys totoriai, ruošiantys čeburekus masiniam pardavimui, naudoja ir mėsmales, malančias stambiai.
Net sovietiniais laikais viena porcija buvo du traškūs čeburekai, kurių tešla nelūždavo, o įdaras buvo sultingas.
Tad tikrų čeburekų įdarui 500 g kapotos mėsos reikia išmaišyti su 300 g labai smulkiai kapotų svogūnų, pagardinti 10 g druskos, 2 g maltų kalendrų sėklų ir 1 g maltų juodųjų pipirų. Būtent toks mėsos įdaras gaunasi švelnus ir skanus.
Kad įdaras būtų dar ir labai sultingas, kapotos mėsos įdaras maišomas su 200 g kefyro arba 200 g nulupto ir kapoto be sėklų pomidoro.
Įdarui reikės:
- Kiaulienos faršas - 400 g;
- Svogūnas - 2 vnt.;
- Vanduo - ~50 ml;
- Petražolės (nebūtinai);
- Druska, malti juodieji pipirai.
Gaminame čeburekų įdarą. Į dubenį dedame faršą. Svogūnus pjaustome labai smulkiai, arba tarkuojame burokine tarka. Dedame druską, prieskonius, kapotas petražoles, pilame vandenį ir viską gerai išmairome, paminkome rankomis.
Kiti įdaro variantai
Totoriškas brinzos įdaras (20 porcijų):
800 g brinzos (dabar galima imti fetos sūrį) supjaustyti smulkučiais kubeliais ir išmaišyti su 200 g kefyro, 5 g smulkiai supjaustytų bazilikų, 5 g smulkiai supjaustytų šviežių kalendrų ir 5 g smulkiai supjaustytų šviežių petražolių. Viena porcija įdaro vienam čeburekui - 50 g.
Migdolų įdaras saldžiam totoriškam čeburekui (20 porcijų):
800 g migdolų nuplikyti verdančiu vandeniu ir kiek palaikyti, kad atšoktų odelė, nulupti rudas odeles, pakepinti, sumalti ir sumaišyti su 200 g medaus ir 4 g maltų kardamonų. Viena porcija įdaro vienam čeburekui - 50 g.
Senovinis lietuviškas baravykų ir mėsos įdaras (20 porcijų):
200 g baravykų smulkiai supjaustyti ir apkepinti aliejuje su 200 g svogūnų ir juos nugarinti, - turi gautis apie 200 g grybų su svogūnais. Smulkiai supjaustyti 230 g jautienos, 430 g riebios kiaulienos, sudėti keptus baravykus, viską išmaišyti su 150 g rūgpienio (kefyro), pagardinti 10 g druskos, 5 g smulkiai supjaustytų šviežių čiobrelių arba 1 g džiovintų čiobrelių ir 1 g maltų juodųjų pipirų.
Lietuviškas kiaulienos įdaras (20 porcijų):
Smulkiai supjaustyti 660 g riebios kiaulienos, 200 g labai smulkiai kapotų svogūnų, viską išmaišyti su 150 g kefyro, pagardinti 10 g druskos, 5 g smulkiai supjaustytų šviežių petražolių arba 1 g džiovintų petražolių ir 1 g maltų juodųjų pipirų.
Lietuviškas mėsos įdaras (20 porcijų):
Smulkiai supjaustyti 230 g jautienos, 430 g riebios kiaulienos, 200 g labai smulkiai kapotų svogūnų, viską išmaišyti su 150 g kefyro, pagardinti 10 g druskos, 5 g smulkiai supjaustytų šviežių mairūnų arba 1 g džiovintų mairūnų ir 1 g maltų juodųjų pipirų.
Lietuviškas veršienos įdaras (20 porcijų):
Smulkiai supjaustyti 430 g veršienos, 230 g riebios kiaulienos, 300 g labai smulkiai kapotų svogūnų, viską išmaišyti su 150 g kefyro, išspaustomis trimis skiltelėmis česnako, 10 g smulkiai supjaustytų krapų ir petražolių, pagardinti 10 g druskos, 1 g džiovintų krapų ir 1 g maltų juodųjų pipirų.
Čeburekų formavimas ir kepimas
Ruošiant tikrą totorišką čebureką svarbiausias dalykas yra gerai sulipdyti perlenktą tešlos skritulį, kad skrudinant iš čebureko neišvarvėtų įdaro sultys ir nesugadintų aliejaus bei pats čeburekas neprarastų savo tikrojo skonio. Labiausiai paplitęs būdas yra tešlos skritulio kraštus teptuku pavilgyti vandeniu. Sulenkimą tvirtai suspaudyti ir dar sutvirtinti šakute.
Tešlą dar paminkome, suformuojame pailgą volelį ir supjaustome lygiomis dalimis. Tešlos gabalėlius iškočiojame plonai į didoką apvalų lakštą, vienoje pusėje uždedame įdaro, kita lakšto puse uždengiame ir pirštais arba šakute užspaudžiame kraštus.
Kaip jau aukščiau minėjau, iš 50 g tešlos gabalėlio reikia iškočioti plonytį paplotį, gražumo dėlei paplotį galima apipjauti uždėjus ant jo lėkštutę, ant vieno jo krašto sudėti įdarą, užlenkti tuščiąją dalį, kraštus pavilgius vandeniu apspaudyti pirštais, o paskui šakute, bet taip, kad nebūtų perdurta tešla, nes kepant išvarvės įdaro sultys.
Pasigaminę tešlą suskirstome ją į 5 vienodus kamuoliukus, iš kurių ir formuosime čeburekus. Ant miltais pabarstyto stalo plonai iškočioję čeburekų tešlą ant jos dėkite įdarą. O užlenkę tešlą taip, kad ji paslėptų įdarą, šakute padarykite joje įspaudus, kad kepant čeburekai neišsižiotų. Kad šakutė nekibtų prie tešlos, ją prieš tai sušlapinkit vandeniu.
Kepkite keptuvėje, į kurią įpilkite tiek aliejaus, kad paguldyti čeburekai nebūtų visiškai apsemti, o tik iki pusės. Kelias minutes apkepus vieną pusę, čeburekus apverskite ir kepkit dar kelias minutes.
Kepti pramoninėje skrudintuvėje (fritiūrinėje) 2-3 minutes įkaitintame iki 180 laipsnių aliejuje. Dar geriau dėti 5 g smulkiai supjaustytų šviežių kalendrų arba 1 g džiovintų kalendrų.
Į keptuvę pilame aliejaus tiek, kad beveik apsemtų čeburekus, įkaitiname. Gilioje keptuvėje įkaitiname aliejų. Jo temperatūrą patikriname taip: įmetus duonos ar tešlos gabaliuką, aliejus turėtų iš karto pradėti linksmai burbuliuoti, jei burbuliukai vangūs - aliejus per vėsus, jei burbuliukai labai linksmi, gali būti, kad jau per karštas. Tik jokiu būdu aliejus neturi pradėti rūkti - tada blogai ir pavojinga, paprastai jis ant vidutinės kaitros įkaista per kokias 7 minutes. Čeburekus su mėsa kepame apie 10 minučių, keletą kartų pavartome, kad abu šonai gražiai paruduotų.
Iškepusius traukiame lauk ir guldome ant popierinio rankšluosčio, kad nuvarvėtų riebalų perteklius.
Galima iš anksto paruošti įvairių čeburekų ir atskirose žymėtose dėžėse juos užšaldyti šaldiklyje. Teisingus čeburekus gaminame namie. Naminiuose čeburekuose, bent jau mūsų šeimoje, mėsos kiekis yra proporcingas tešlos kiekiui.
Valgydamas teisingą čebureką tu nevargsi ieškodamas jame mėsos - jos atsikąsi su kiekvienu čebureko kąsniu. Jausi svogūnų, česnakų bei krapų aromatą.