Šiandien ant mūsų stalo galima rasti ne vieną patiekalą, kuriuo mėgavosi XIX a. aukštuomenė. Pasak prof. dr. R. Laužiko, šiuolaikinėje visuomenėje daugumos žmonių pragyvenimo ir maitinimosi lygis yra toks, koks XIX amžiuje buvo būdingesnis tik labiau pasiturintiems žmonėms.
Komunikacijos fakulteto dekanas, maisto ir valgymo kultūros LDK tyrinėtojas prof. dr. Rimvydas Laužikas vardija pagrindinius produktus, kurie keliaudavo ant aukštuomenės stalo: mėsa (dažniausiai jautiena, aviena, paukštiena), šakninės daržovės (morkos, ropės, pastarnokai, salierai), per pasninkus - žuvis, taip pat balta ir juoda duona, pieno produktai (grietinė, sviestas, sūriai).
Jis pažymi, kad anuomet buvo jaučiamas ryškus maisto sezoniškumas. „Jei kalbėtume apie gastronomines madas - XIX a. madingiausia buvo prancūziška virtuvė“, - priduria mokslininkas.
Kasdieniniai ir šventiniai meniu
Prof. dr. R. Laužikas išvardija ir kelis rašytiniuose šaltiniuose aptiktus patiekalus, kurie patekdavo ant bajorų stalo.
„Tarkime keli paprastos dienos (kasdieniniai) meniu:
- Radvilos, 1812 m. rugsėjo 26 d. pietūs: Balinti barščiai, mėsos (nugarinės) zrazai, keptos lazanijos, aviena su ropėmis, mėsos kukuliai, keptas viščiukas, vafliai.
- Radvilos, 1812 m. lapkričio 3 d. pietūs: Vermišėlių sriuba, gabalas mėsos, vištiena, ryžiai su grietinėle, artišokai su šparagų padažu, veršiuko kepenėlės.
- Radvilos: 1813 m. vasario 19 d. pietūs: Kruopienė su perlinių kruopų koše, jautienos zrazai, lydeka su krienais, balandžiai, perdutta iš šviežių kiaušinių“, - XIX a. meniu vardija pašnekovas.
Pašnekovas priduria, kad Lenkijos prezidento Bronisławo Komorowskio močiutės Magdalenos Komorovskos (mergautine pavarde Nelenč-Gorskos) atsiminimų „Sugrįžimas į Žemaitiją“ (Tyto alba, 2013) knygoje galima rasti gausybę XIX amžiaus pabaigos - XX amžiaus pradžios dvaro kasdienybės aprašymų.
„Magdalena Komorovska rašo: „...įprastinius pietus sudarydavo trys patiekalai: sriuba, kepsnys su salotomis ir priedais bei desertas, tai yra koks nors apkepas, aplietas sultimis, arba grietinėle su cukrumi... <...> per šventes desertą pakeisdavo į kremą, ledus arba Tėvo labai mėgstamus „andrutus“, - cituoja prof. dr. R. Laužikas.
O XVIII a. pabaigoje išleistoje Vojciecho Vielondkos knygoje „Nuostabusis virėjas“, kaip tikina prof. dr. R. Laužikas, galima rasti tokius rekomenduojamus rudens pietus, 12 asmenų, po 4 patiekalus kiekvienam: pirmasis patiekalas: kepti vėdarai ir dešros arba austrės su ropių sultiniu; antrasis patiekalas: avienos kotletai arba triušienos paštetas.; trečiasis patiekalas: kepta pularda su šviežiomis salotomis bei svieste keptais kalafiorais; ketvirtasis patiekalas (desertas): šviežių vynuogių ar riešutų lėkštė, sūris arba obuolių kompotas.
Pašnekovas išvardija ir švenčių meniu. Anot jo, viena ryškiausių Abiejų Tautų Respublikos kulinarijos istorijos asmenybių - Janas Szyttleris pateikia pasiūlymą pietų stalui (knygos „Kucharz dobrze usposobiony“ antrajame tome, išleistame Vilniuje 1833 metais).
Kuchmistro Jano rekomenduojami pietūs yra skiriami 24 asmenims. Pirmiausia, pietų stalo centre, statoma piramidė pyragaičiams ir bandelėms, o stalo galuose dar po pusdubenį pyragaičių pasidalijimui. Toliau - šaltieji valgiai. Kiekviename stalo gale patiekiama po vieną želę, blanmanže, musą, kremą, šaltą paštetą, kompotą bei šaltos žuvies lėkštę.
„Be to, 24 nedidelėse porcelianinėse ar stiklinėse lėkštutėse, patiekiamos smulkios uogos (pavyzdžiui, žemuogės ar avietės), įvairūs aromatizuoti cukrūs ir konfitūrai. Ant stalo turi puikuotis 4 pusdubeniai vaisių (arbūzų, melionų, vynuogių, apelsinų, ananasų, obuolių ir kriaušių). Dar, kiekviename stalo gale statoma po vieną sriubinę.
Iškart po šių valgių, ant stalo tiekiami šilti patiekalai tokia tvarka: dvi sriubos šalta ir šilta, su kuriomis atnešami paštetukai, dvi lėkštės su mėsos gabalais, tiek pat žuvų, tada patiekiamas koks norite karštas patiekalas, šaltas paštetas, daržovės, karšta legumina, įvairūs miltiniai kepinukai su kompotu ir salotomis, kremai, musai, pyragaitis su šampaniniu vynu, desertas, žele, blamanžas, vaisiai, konfitiūrai, ledai ir kava“, - pasakoja maisto ir valgymo kultūros ankstesniais laikais tyrinėtojas prof. dr. R. Laužikas.
Tiesa, kaip pašnekovas jau minėjo, ar gausiai maistu buvo nukloti bajorų stalai, priklausė nuo šventės. Kuo prašmatnesnė šventė - tuo daugiausiai įvairiausių patiekalų.
Be to, pasak prof. dr. R. Laužiko, lietuviai visuomet mėgo skaniai ir sočiai pavalgyti, svečius pavaišinti ir pabrėžti pietų (ypač šventinių) prašmatnumą.
„Namų šeimininkai per šventes stengėsi nustebinti svečius patiekalų gausa. Kiekvieno jų patiekiama po nedaug, tik paragavimui. Tačiau, jei jūs ragaujate 10 ar 20 patiekalų iš eilės - natūralu, kad išeisite tikrai sotūs“, - juokauja pašnekovas.
Profesorius cituoja literatūroje aprašytą lietuvių aukštuomenės stalo gausą, kuris kartais gali būti pateikiamas ir su nedidele hiperbole: „Izabelė Čartoriskia iš Flemingų, apibūdindama savo tetą Aleksandrą Oginskienę, LDK etmono Mykolo Oginskio žmoną, pabrėžė jos suvalgomo maisto kiekį: „[Oginskienė] buvo tokia stipri, kad pasagas lamdė, o prie stalo su kaimynu plepėdama pramogai sidabrines lėkštes į triūbelę susukdavo. Apetitą turėjo atitinkantį tokią jėgą. Kartą pietums 60 kietai virtų kiaušinių ir du kaplūnus suvalgė, tris butelius vyno išgėrė... Užmigti negalėjo, kol vakarienei ropinės krupniko ir pusės lėkštės pyragų nesuvalgydavo.“
Pusryčiams - koldūnai, vėdarai, kotletai
Anot prof. dr. R. Laužiko, iš XIX a. gastronomijos knygų, kuriose būdavo pateikiami rekomenduojami patiekalai ir meniu, galima sužinoti, kaip atrodė dvariškių pusryčių, pietų, vakarienės stalas.
Pavyzdžiui, pagal Marijos Marciševskos (ji save vadino lietuvaite, gyvenančia Kijeve) knygą „Bajoriškoji virėja”, pusryčiams rekomenduojami šalti užkandžiai ir karštieji patiekalai. Užkandžiams - rūkytos mėsos gaminiai, mėsos vyniotiniai, sviestas, konservuotos sardinės, brandinti sūriai, rūkyti pusžąsiai, silkė, foie gras, marinuoti grybai.
Karštieji patiekalai - koldūnai, keptos silkės, sūrio kleckai, paštetas, vėdarai, keptos dešros, zrazai, veršienos kotletai, sultinys.
Pietums paprastai buvo patiekiama sriuba, keli pagrindiniai patiekalai ir desertas.
„Jei tai ne pasninko laikas, pietums galėjo būti toks meniu: citrininė sriuba su grietinėle ir ryžiais, virtos mėsos gabalas su baltu padažu ir vėžiais, kimštas kopūstas, kepti balandžiai, kepti makaronai su uogiene ir grietinėlė su avietėmis. Jei pasninkaujama - daržovių sriuba, kimšta lydeka, troškinti grybai su grietine, kepti karosai, šalti ryžiai su grietinėlės kremu“, - patiekalus, aprašytus M. Marciševskos knygoje, vardija dr. R. Laužikas.
Vakarienei buvo rekomenduojamos žuvys drebučiuose, karšti ir šalti paštetai, keptas ar virtas rūkytas kumpis, leguminos, sezoninės salotos, vaisiai, ledai, konfitiūrai, sausainiai.
Prof. dr. R. Laužikas sako, kad dar XIX amžiuje išpopuliarėjo Angliško stiliaus arbatėlės.
„Marija Marciševska pateikia siūlymus ir jų meniu: šalta grietinėlė. minkštai virti kiaušiniai. sviestas, juoda ir balta duona, šviežias grietinėlės sūris. bet kokių rūšių brandinti sūriai. rūkyta mėsa: kumpis, nugarinė, liežuvis, mėsa drebučiuose ir mėsos slėgtainiai, ikrai, silkės ir balykai (vytintos eršketo arba lašišos nugaros), kepti viščiukai, švieži vaisiai, uogos sirupe, bet kokių rūšių sausainiai ir pyragaičiai, tortai“, - aukštuomenės užkandžius, aprašytus M. Marciševskos knygoje, vardija istorikas.
Itin prabangus Kūčių ir Kalėdų meniu
Kaip ir galima nuspėti, ant aukštuomenės stalo buvo dedami dvaro ūkyje užauginti maisto produktai. Žinoma, maisto kilmė dar priklausė nuo progos ir metų laiko.
Prof. dr. R. Laužikas pasakoja, kad, pavyzdžiui, rudeniop kasdieniniams pietums galėjo būti valgoma ūkyje užauginti, dvaro tvenkinyje sugauti produktai: naminių gyvulių mėsa, žuvis, ropės, morkos, petražolės, svogūnai, rūgštynės, grybai, įvairios kruopos pagardintų grietinės, sviesto ar pieno padažais, valgomi rugine ar kvietine duona.
Papildomų produktų buvo galima nusipirkti iš vietos prekybininkų ir tai, anot pašnekovo, dažniausiai buvo prieskoniai, druska, cukrus, brandinti sūriai, citrusiniai vaisiai.
„Tačiau, jei ruošiamasi šventėms, pvz., Kalėdoms, greta vietinių, ūkio produktų, perkama daug įvairesnių ir prašmatnesnių produktų iš užsienio. Tai ne tik prieskoniai (pipirų, imbiero, cinamono, muskato žiedų, migdolų, gvazdikėlių), bet ir razinų, itališkų makaronų, alyvuogių aliejaus, ryžių, įvairių rūšių cukraus, kaparėlių, konservuotų alyvuogių, šviežių citrinų, konservuotų ispaniškų sardinių, citrinų sulčių, kavos, marinuotų ir gyvų austrių“, - šventinio stalo produktus vardija profesorius.
Dr. R. Laužikas čia pat išvardija M. Marciszewskos knygoje pateiktą Kūčių stalo meniu, kuris, kaip teigia profesorius, vargu, ar telpa į „sauso pasninko“ rėmus.
„Šis meniu iš tikro yra archaiškas, menantis barokinę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės virtuvę.
Ant Kūčių stalo būtinai turėjo būti: migdolų pieno sriuba su ryžiais ir razinomis; dar viena sriuba (kam kokia patinka, tai gali būti barščiai „su ausytėmis" ar žuvies sriuba); lydeka baltame padaže, pagaminta rūgščiai, su citrina, bet su razinomis; ešeriai, apibarstyti smulkintu kiaušiniu ir aplieti sviestu; lydeka geltoname padaže, visa (nepjaustyta gabalėliais), su šafranu ir razinomis; karpis visas rausvame padaže su razinomis; žuvų skrandukų ir kepenėlių paštetas prancūziškoje tešloje; lynai drebučiuose; kepti karosai su raudonaisiais kopūstais; grietinėlės kremas, želė arba kisielius; džiovintos vyšnios, slyvos ir kriaušės; vietoje duonos - štrudelis, iškeptas su migdolų arba aguonų pienu“, - prabangų XIX a. Kūčių meniu vardija mokslininkas, pridurdamas, kad panašiai padengtas stalas buvo Kretingos dvare.
Profesorius cituoja dar vieną rašytinį šaltinį. „Kaip atsimena Helena Klotilda Tyszkiewicz-Ostrowska, „...valgiai buvę gausūs, trys sriubos (migdolų sriuba, barščiai su "ausytėmis" ir vyno sriuba, vadinta szodonowa), trijų rūšių žuvys (kimšta lydeka, karpis su razinomis ir keptos žuvys), saldūs patiekalai (kisielius, kleckeliai su aguonomis ir džiovintų vaisių kompotas)...", - atsiliepimus apie šventinį stalą cituoja dr. R. Laužikas.
XIX a. Lietuvos teritorijos virtuvė
Nors atrodytų, kad aukštuomenės ir valstiečių maisto racionas turėtų skirtis, pasak prof. dr. R. Laužiko, kai kuriais atvejais valstiečių šeima valgydavo daug geresnį maistą nei bajorai.
Pagrindinis veiksnys, kuris lėmė, kokie patiekalai dedami ant pietų stalo, yra ne tiek formalus priklausymas luomui, kiek šeimos turtingumas.
O pastarasis, anot profesoriaus, priklausė nuo to, kokiame regione ūkininkaujama. „Turtas, tokiame žemės ūkio krašte, kokia buvo XIX amžiaus Lietuvos teritorija, labai priklausė nuo žemės derlingumo, gyvenamo regiono, naudojamų žemdirbystės ir gyvulininkystės technologijų. Tarkime, jei lyginsime neturtingą Rytų Lietuvos bajorą su pasiturinčiu, moderniai ūkininkaujančiu, Vokietijai tuo metu priklausiusio Klaipėdos krašto valstiečiu ar valstiečiu iš derlingomis žemėmis garsėjančios Užnemunės, kurioje baudžiava buvo panaikinta XIX amžiaus pradžioje. Tokiu atveju galime netikėtai aptikti, kad klaipėdiškis valstietis valgo tikrai ne prasčiau, o gal net geriau už uteniškį bajorą“, - pasakoja dr. R. Laužikas.
Profesorius pateikia pavyzdį, kaip Mingės kaime prieš Pirmąjį pasaulinį karą vasarą valstiečiai valgydavę penkis kartus: pusryčiams - kavos, duonos, sviesto, liesos ar riebios keptos mėsos, kiaušinienės, keptos žuvies; priešpiečiams - kavos ar arbatos, duonos, sviesto, dešros, o pietums buvo verdama mėsiška sriuba su bulvėmis.
„Taip pat valgydavo virtą ar kepta žuvį, mėsą - avieną ar kiaulieną, o rudenį...“
Šventiniai patiekalai
Per Velykas stalai paprastai lūžta nuo įvairiausių patiekalų - nuo tradicinių įdarytų kiaušinių, salotų iki išskirtinių mėsos patiekalų.
Žuvies, jūros gėrybių receptus taip pat daugelis drąsiai įtraukia į vaišes, pastebi Gintarė Kitovė, „Iki“ komunikacijos vadovė. Jie neabejotinai paįvairina šventinius susibūrimus ir įneša daugiau lengvumo bei jūros gaivos į pavasarišką meniu.
„Silkės receptų niekada nebus per daug, ypač prieš didžiąsias metų šventes. Kiekvienos šventės pas mus su šiuo skanėstu. Tad imkite mielieji ir gaminkite“, - rašo tinklaraščio „Samčio užrašai“ autorė Odeta.
Kalakutą daugelis sieja su ypatingomis progomis ir gausiai vaišėmis nukrautu stalu, tačiau dažnas vis dar vengia jį ruošti namuose. Mat vis dar vyrauja įsitikinimas, jog paruošimo procesas sudėtingas, o mėsa neretai tampa sausa ir blankaus skonio.
„Skanūs šie pyragėliai ir šilti, ir šalti. Puikiai jie tiktų ir Šv. Kūčių vakarienei“, - sako tinklaraščio „Kviečiu į virtuvę“ autorė Ingrida.
„Kalėdų stalo neįsivaizduoju be baltos mišrainės ir silkės pataluose. Kas Jums būtina ant šventinio stalo? Galbūt turite kažkokių tradicijų? O aš kadangi užkandį su silke ruošiau šventiniams pietums, tai gaminau konditeriniame žiede viską sluoksniuodama ir suformuodama bokštą“, - sako tinklaraščio „Kviečiu į virtuvę“ autorė Ingrida.
Ieškote idėjų, ką padėti ant šventinio stalo? Dalijamės su jumis tinklaraščio „Gera virtuvė“ autorės Dalios karališkos mišrainės su raudona žuvimi ir ikrais receptu.
„Net neabejoju, kad visi esate girdėję, kad šv. Kučių vakarą tvarte gyvenantys naminiai gyvūnai prakalba. Bet ar jūs girdėjote, kad tuo metu silkės vaikšto po barus? Ir jos ten ne tik vaišinasi stipriaisiais gėrimais, jos juose tiesiog plaukioja... Netikite ar negirdėjote???“ - sako tinklaraščio „Gera virtuvė“ autorė Dalia.
„Dar viena labai lengva ir gaivi mišrainė su marinuotais kelmučiais, tinkanti šventiniam laikotarpiui. Tik šią mišrainę paruošę pateikite ją iš karto. Nes po nepilnos paros, kad ir šaltai laikant, agurkas išskiria per daug drėgmės“, - sako tinklaraščio „Gera virtuvė“ autorė Dalia.
„Man labai patiko šios nepaprastai gaivios ir lengvos lašišos salotos. Tai buvo vienas iš ukrainiečių gaminamų patiekalų. Praėjus savaitei aš jau svajojau apie jas vėl. Troškau pajusti tą nuostabų švelniai juntamą citrinos žievelės lengvą poskonį, susipynusį su obuolių ir lašišos skoniu. Patogu, kad šias salotas galima paruošti iš keptos ar troškintos lašišos likučių“, - sako tinklaraščio „Gera virtuvė“ autorė Dalia.
Kalėdos nenumaldomai artėja, o jeigu ieškote idėjų, kuo papuošti šventinį stalą, dalinamės su jumis tinklaraščio „Gera virtuvė“ autorės mišrainės „Ananasas“ su vištiena receptu.
„Šią mišrainę prisimenu nuo vaikystės. Sovietiniais laikais tikrai nebuvo didelis valgių ir receptų pasirinkimas. Bet yra atmintyje išlikę tikrai skanių patiekalų. Vienas iš jų burokėlių mišrainė su pupelėmis.
Kūčių vakaras daugelio namuose neįsivaizduojamas be žuvies patiekalų, todėl šį sekmadienį, iki didžiųjų metų švenčių liekant vis mažiau laiko, TV3 laida „La maistas“ pakvies odei, skirtai šamui! Apsilankęs Baisogaloje esančiame ūkyje, Gian Luca ne tik sužinos, kaip šios žuvys auginamos, bet ir turės progą paragauti daugybę šamo delikatesų… O galiausiai žiūrovus originaliu receptu nustebins ir pats - ar kada esate ragavę užkeptą šamą su perlinių kruopų risotto?
„Baltos mišrainės receptą tikrai žinote, o ar teko ragauti baltą mišrainę su raudonais ikrais? Jei ne, tuomet rekomenduoju pasigaminti. Tai dar vienų salotų receptas, kuris puikiai tiks šventiniam stalui“, - rašo tinklaraščio „Gamink su Audrone“ autorė.
„Artėja šventės ir vis daugiau šeimininkių galvoja ką dės ant šventinio stalo.Aš irgi suku galvą, kuo šiemet stebinsiu šeimyną.Tad kiekvieną savaitę pasidalinsiu po naują silkės receptą, kad ir jūs turėtumėte iš ko pasirinkti.Parodysiu ir senus savo receptus, iškelsiu vėl į dienos šviesą.
Receptai
- Silkės mišrainė
Ingredientai: 3 vnt. silkės filė; 100 g konservuotų žirnelių; 3 virti kiaušiniai; 1 poro baltoji dalis; 1 didesnis arba 3 mažesni marinuoti agurkėliai; 2 šaukštai majonezo; 1 šaukštelis dižono garstyčių. Silkės filė, agurkėlius ir kiaušinius supjaustome kubeliais. - Marinuota silkė
Ingredientai: 3 vienetai svogūnų, 6 vienetai silkių, 1 arbatinis šaukštelis garstyčių, 1 saujelė svogūnų laiškų, 1 stiklinė acto. Silkės filė supjaustyti gabaliukais, svogūnus - žiedais. Silkę ir svogūnus užpilti actu, dėti garstyčių, pamaišyti ir palikti marinuotis kelioms valandoms. - Sumuštiniai su silke ir burokėliais
Ingredientai: 2 vienetai burokėlių (virti (vakume)), 150 gramų silkių, šiek tiek česnakų, šiek tiek majonezo, šiek tiek krapų (švieži), šiek tiek duonos. Virtus burokėlius sutarkuojame ir išmaišome su majonezu ir česnaku. Tada dedane ant duonos, o ant viršaus - po silkės griežinuką ir pabarstime sumuštinukus smulkintais krapais.