Kartą vilkas sutiko girioje žmogų ir prašo: - duok man duonos! Žmogus davė. Vilkas suėdė, apsilaižė, - duona jam pasirodė labai skani. Sako žmogui: - Ką reikia daryti, kad ir aš visada duonos turėčiau? Išmokyk mane! - Gerai, - sutiko žmogus ir pradėjo vilką mokyti.
- Pirmiausia reikia žemę suarti... - O kai žemę išari, ar jau galima valgyti? - Dar ne. Reikia pasėti rugius. - O kai rugius pasėji, ar jau galima valgyti? - Dar ne. Reikia palaukti, kol jie užaugs. - O kai užaugs, ar jau galima valgyti? - Dar ne. Reikia nukirsti. - O kai nukerti, ar jau galima valgyti? - Dar ne. Reikia iškulti. - O kai iškuli, ar jau galima valgyti? - Dar ne. Reikia sumalti. - O kai sumali, ar jau galima valgyti? - Dar ne. Reikia pakepti duoną. - O kai pakepi, ar jau galima valgyti? - Galima.
Vilkas pagalvojo pagalvojo ir sako: - Geriau nekepsiu aš tos duonos, jeigu tiek ilgai reikia laukti. Kaip iki šiol be duonos apsiėjau, taip ir toliau gyvensiu.
Svarbiausia, kad kiekvienas vaikutis gavo savo duonos kepaliuką. Kad būtų lengviau pajausti duonos augintojų triūsą, visi kartu „nuėjome“ ilgą duonos kelią. Vaikai tyrinėjo kviečių, rugių, miežių grūdus, daigino želmenis, klausėsi lietuvių liaudies pasakų, mįslių, patarlių, dainavo daineles, suko ratelius. Priešmokyklinės grupės ugdytiniai patys kepė avižinius sausainius ir į juos „įdėjo“ gerų linkėjimų draugams, vaišino melisų arbata.
Pradinio ugdymo mokytojos Meilutė Greičiuvienė ir Daiva Ragažinskienė balandžio 11 dieną pakvietė tėvelius ir jų vaikučius į edukacinę programą „Kaip vilkas duoną kepė“. Atėjo gražus pulkas mažylių su mamytėmis ir tėčiais.
Etninės kultūros klasėje vaikučiai susipažino, stebėjo, kaip trečiokai vaidina pasaką apie vilką, kuris duonos užsimanė, išgirdo pasakojimą apie duonos kelią ant mūsų stalo. Vėliau technologijų kabinete programos dalyviai iš duonos tešlos formavo mažus kepalėlius, juos paženklino sėklomis, džiovintomis uogomis ir paruošė kepimui.
Kol duonelė kepė, visi svečiai pasigamino po lininę servetėlę, žiūrėjo filmuką apie duoną, šoko, patys vaidino, žaidė žaidimus. Programos dalyvius liaudies dainų ir žaidimų pamokė muzikos mokytoja Virginija Skupienė.
Duonelei iškepus, vaikai džiaugėsi jos kvapu, savo kepalėlius pasvėrė ir parsinešė į namus.
Gražų, saulėtą rugsėjo 14 - osios rytą Ukmergės lopšelio - darželio “Eglutė“ „Žirniukų“ grupės ugdytiniai išvyko į Anykščių rajone, Niūronių kaime įsikūrusį „Arklio“ muziejų. Autentiškoje kaimo sodyboje vaikus pasitiko tautiniais rūbais pasipuošusi gaspadinė Nijolė, kuri maloniai pakvietė visus užeiti į trobos vidų.
Šiltoje, duonos raugu kvepiančioje seklyčioje, šeimininkė papasakojo vaikams apie šeimos tradicijas, supažindino su senoviniais buities rakandais. Kad vaikams būtų aiškiau, pasakodama apie duonos kelią nuo rugių sėjos iki duonos riekės, pasitelkė pasaką „Kaip vilkas duonos užsimanė“.
Iš duonkubilio pasiėmusi tešlos gabalą, šeimininkė suformavo duonos kepaliuką, padėjusi ant ližės pašovė į krosnį. Kiekvienas vaikas turėjo nepakartojamą galimybę suformuoti ir, ką tik iškūrentoje duonkepėje, išsikepti savo duonos pagranduką. Kol kepė duonelė, vaikus pakvietė į kiemą pažaisti senovinių žaidimų, aplankyti Arklio muziejų, pasisupti medinėse supynėse, karuselėse.
Visą savaitę „Pelėdžiukų“, ‘Kačiukų“, „Voveriukų“ ir „Ančiukų“ grupių vaikai domėjosi, kokį kelią nueina duonelė, kol patenka ant mūsų stalo. Baigiantis savaitei vaikučiai su grupių auklėtojomis nuvyko į Prienų krašto muziejuje vykusią edukacinę programą „Duonos keliu“.
Muziejuje mus pasitiko dvi gaspadinės. Pirmiausia vaikai sustojo prie ilgo medinio stalo ir savo rankytėmis formavo duonos kepalėlius, kurias sudėliojo į skardas ir pašovė į įkaitusį pečių. Kol duonelė kepė gaspadinės pasakojo kokį kelią nueina duonelė, kol patenka ant mūsų stalo. Vaikai galėjo išbandyti darbo įrankius, kurie senovėje buvo naudojami dirbant laukuose. Besiklausant sekamos lietuvių liaudies pasakos “ Kaip vilkas norėjo duonos išsikepti“ pajutome kepamos duonelės kvapą.
Gaspadinės ištraukė duonos kepalėlius iš krosnies ir sudėjo į baltus drobinius maišelius.