Kauno Laisvės alėjoje, širdyje senosios Lietuvos sostinės, atsidaro durys į "Odesa" restoraną. Tai vieta, kur susitinka ukrainietiškos tradicijos ir šiuolaikinė gastronomija.
Vieną dieną, einant Kauno Laisvės alėja ir mėgaujantis saule, dėmesį patraukė lauko stendas su užrašu rusų kalba apie dienos pietus. Iškart pagalvojau - „rusai puola“, tad kaip tikras Lietuvos patriotas privalau tą puolimą sustabdyti.
Prie įėjimo randu užrašą „Odessa“. Keista, pavadinimas lyg ir sufleruotų, kad restoranas ukrainietiškas, o užrašas prieš lauko terasą tai neigia.
Užeinu į vidų, o ten - tuščia, tik už baro stovi jaunutė mergaičiukė, kuriai iki aštuoniolikos gal 5 minutės. Pamačiusi mane persigąsta. Matyt, retai čia užsuka klientai. Pagalvoju - jei aš jai pradėsiu aiškinti apie užrašą rusų kalba, ir kad geriausiu atveju rusiškas užrašas Laisvės alėjoje turėtų būti po lietuvišku, ji tikrai apalps, o tada man tektų stoti už baro ją pavaduoti. Ar per tokius karščius man to reikia? Užgniaužiu pyktį ir įsitaisau prie vieno iš staliukų.
Užsakau silkės, barščių ir „Kijevo“ kotletą, o sprendimą dėl koldūnų atidedu vėlesniam laikui - gal jie bus desertui. Pamačius silkę man kilo klausimas, į kurį neradau atsakymo visą laiką, kol ją valgiau. Silkė buvo gera, pagal tai, kaip ji buvo išdorota, galiu drąsiai teigti, jog tai buvo padaryta vietoje, o ne nupirkta jau išvalyta ir išmirkusi aliejuje ir visokiuose cheminiuose junginiuose.
Ukrainietiški barščiai būtų taip pat praslydę su tuo pačiu klausimu, kad kažko trūksta. Bet prisiminiau svogūnus prie silkutės, sriuboje pamačiau svogūnus su mėsos gabalais, ir tai mane pastūmėjo prie mįslės įminimo. Pasikviečiau padavėją ir išsakiau pretenziją, o tuo pačiu - ir užsakymą: ukrainietiškos degtinės. Ji paminėjo ukrainietiškos degtinės pavadinimą, kurio aš čia neminėsiu - gal be valstiečių partijos narių dar ir nepilnamečiai skaito…
Žodžiu, kelios minutės, ir šalia barščių stovėjo stikliukas su šaltu „vandenėliu“, gardintas pipirais ir medumi… Pastaruoju metu vykstančios nuožmios kovos su alkoholiu, baimė pirkti ir tuo labiau - vartoti - taip įsisunkė į pasąmonę, kad prieš nugerdamas gurkšnį net apsižvalgiau, ar kas nestebi. O ko aš bijau?
Barščiams jokių pretenzijų: tiršti, gausūs mėsos. Labai sužavėjo sriubos, kainuojančios 3,50 euro, patiekimas. Po tokių sočių barščių ir silkės daugelis iš jūsų jau senai būtumėt čia pat ant minkštų pagalvių nukritę pokaičio. Tik ne aš, Riebus katinas.
"Kijevo" kotleto nuotrauką tą pačią dieną po apsilankymo restorane įkėliau į instagramą. Ten atsirado tokių komentarų, kurie, sąžiningai pasakius, man daro gėdą: tautiečiai drąsiai komentuoja, nors turi skurdų žinių bagažą.
Firminis „Kijevo“ kotleto ženklas - iš jo styrantis vištienos kauliukas. Įdomiai derėjo ir grikiai, gardinti pievagrybiais. Gal kiek liūdnai atrodė daržovės. Kad ir kaip aš myliu savo skaitytojus ir dėl jų aukojuosi, šį kartą koldūnų atsisakiau.
Kritika ir vertinimas
Visada vertinu visumą, o čia padavėjai geriausiu atveju verti 2/5. Paaiškinsiu, kodėl. Nuo padavėjo, kaip ir nuo barmeno iškalbos, taip pat specialybės išmanymo priklauso, kaip ilgai restoranas gyvuos.
Manote, gera virtuvė svarbiau? Klystate - jei salėje dirbs žioplys, klientas išeis net neparagavęs virtuvės patiekalų. Šį kartą apie maistą - apie patiekalus ar gėrimus kalbėjau tik aš, nesulaukiau jokių pasiūlymų. Ar man ką pasiūlė? Nieko.
Kodėl, klientui išgėrus stikliuką, ji nepaklausė: „Gal norėsite pakartoti?“ Negi jiems mokama už tai, kad saugo barą ir salę? Darbdaviams priimant į darbą padavėjus ar barmenus siūlau juos patikrinti paprašant papasakoti kokį nors anekdotą. Gabus žmogus darbo specifikos niuansus perpras per kelias dienas.
Dar vienas minusas, kuris skaudus visiems ukrainiečiams - tai nepagarba ukrainiečių kalbai. Tikiuosi nepamiršote, kad pusryčiai ukrainietiškai - сніданок, o vakarienė - вечеря.