Šiandien ypatinga diena kiekvienam tradicijų besilaikančiam amerikiečiui. Šiandien, ketvirtąjį lapkričio ketvirtadienį, švenčiama padėkos diena. Kodėl ji švenčiama, sufleruoja jau pats pavadinimas - tai dėkingumo šventė. Lietuviai apie šią šventę daugiausia žino iš filmų, todėl pats metas susipažinti su ja artimiau - pasidomėkime padėkos dienos istorija.

Padėkos diena JAV

Padėkos diena atsirado 1621 m., tuomet, kai atvykėliams protestantams iš Anglijos nusisekė derlius ir šie pasikvietė vietinius atšvęsti. Šventė truko tris dienas, tik tuomet vietoj kalakuto svečiai valgė keptą stirną. Tačiau dabar pagrindinis stalo atributas - kalakutas, o Padėkos diena - nacionalinė JAV šventė.

Bet neapsigaukite, per Padėkos dieną ne tik valgoma ir dėkojama! Tipiška Padėkos diena prasideda šventinio parado stebėjimu (ar tai didžiųjų miestų gatvėse, ar per televiziją). Jos metu gatve plaukia didžiulės platformos su žinomais televizijos veikėjais. Ir, žinoma, kaip gi be valgių...

Neabejotinai svarbiausias šventės atributas yra per Padėkos vakarienę gausiai valgiais nukrautas stalas: čia valgomas ne tik kalakutas, bet ir kiti tradiciniai patiekalai, tokie kaip bulvės, spanguolių padažas, daržovių ir moliūgų pyragai. Padėkos dieną tradiciškai yra minima derliaus nuėmimo pabaiga: anksčiau šią dieną būdavo dėkojama Dievui už gausų derlių ir suteiktas gėrybes.

Pasak amerikietiškos tradicijos, pirmoji Padėkos diena įvyko 1621 m. Išlikusiuose aprašymuose teigiama, kad derliaus šventėje buvo valgoma paukštiena (vandens paukščių - ančių, žąsų mėsa), elniena, kumpis, kukurūzai ir pupelės, įvairūs vaisiai ir uogos, moliūgai, omarai ir menkės. Plymute derliaus šventė išpopuliarėjo ir tapo tradicine, vėliau išplito ir po kitas Naujosios Anglijos kolonijas, tačiau nacionaline JAV švente ji tapo pamažu.

Pietinėse valstijoje Padėkos diena ilgą laiką nebuvo labai populiari, o kitose valstijoje ji buvo švenčiama skirtingu laiku. Tik 1863 m. Padėkos diena prezidento Linkolno buvo paskelbta nacionaline švente, o nuo 1939 m.

Sunku tiksliai pasakyti, kodėl būtent kalakutas tapo Padėkos dienos simboliu, tačiau yra keletas teorijų. Visų pirma, kalakutas yra kilęs iš šiaurės Amerikos - todėl dar Bendžeminas Franklinas sakė, kad šis paukštis turėtų tapti Amerikos simboliu. Šiandien per Padėkos dieną kalakutą rasite beveik kiekvieno amerikiečio namuose - netgi pati šventė kartais vadinama „Kalakuto diena“.

Keptas paukštis patiekiamas kimštas įvairiais įdarais: dažniausiai salieru, morkomis, svogūnais ir kitomis daržovėmis, kartais - obuoliais, razinomis, spanguolėmis ar riešutais, o kai kurie į kalakuto vidų net deda daugiau mėsos - kumpio ar dešrelių.

Šalia kepto kalakuto ant Padėkos dienos stalo Amerikoje patiekali įvairūs garnyrai, kurie kiekvienoje šeimoje gali šiek tiek skirtis. Daugeliui tikra Padėkos vakarienė asocijuojasi ir su spanguolių padažu, kuris valgomas kartu su kalakutiena, ir specialiu mėsos padažu (angl. gravy), kuris gaminamas iš natūralių mėsos sulčių, įmaišant įvairių kitų ingridientų.

Be daugeliui pažįstamų tradicinių Padėkos dienos patiekalų, vis dėlto egzistuoja ir nemažai regioninių bei kultūrinių skirtumų. Kai kurie amerikiečiai vietoje kalakuto patiekia kumpį arba kitus keptus paukščius, pavyzdžiui, antį ar žąsį.

Amerikoje Padėkos diena yra didžiulė nacionalinė šventė, kuri be kalakuto valgymo ir dėkojimo artimiesiems turi ir kitų tradicijų.

Lietuviškos tradicijos

„Termino kaip „padėkos diena“ Lietuvoje tikrai nebūdavo, tačiau lietuviai intuityviai švęsdavo derliaus nuėmimo ir užbaigimo šventę. Apskritai šventinis lietuvių stalas visada turėdavo simbolinę prasmę, netgi ritualus.

Nors amerikietiškoji Padėkos diena šiemet švenčiama lapkričio 23 d., Lietuvos nacionalinio kultūros centro Papročių ir apeigų poskyrio etnologės pasakojimu, lietuviai šią derliaus dieną paminėdavo kiek anksčiau - paprastai šv. Martyno dieną, lapkričio 11-ąją. Šiuo metu ūkininkai užbaigdavo paskutinius lauko darbus, įvertindavo derlių, paleisdavo bernus ir mergas, atsiskaitydavo su kerdžiumi ar kalviu. O derliaus užbaigimo šventę paminėdavo gausiu stalu, ant kurio būdavo 12 patiekalų.

„Anksčiau žmonės tikėdavo, kad yra priklausomi nuo aukštųjų galių. Žmonės tarsi apsidrausdami sueidavo prie stalo ir dėkojo už tai, ką turi. Kodėl ant stalo būdavo dedama antis? Etnologė papasakojo vieną seniausių lietuvių versijų apie pasaulio atsiradimą. Buvo sakoma, kad mėnulyje ant akmens tupėjusi milžiniška žąsis. Panorėjusi lesti, ji nuskrido ieškoti maisto. Tuo tarpu užėjęs lietus, sudrėkinęs lizdą, jame pasidariusi skylė, pro kurią kiaušinis iškritęs. Beskrisdamas atsimušęs į debesį ir perskilęs į tris dalis. Iš trynio atsiradusi žemė, iš baltymo - vandenys, iš kiauto - dangus su žvaigždėmis.

Etnologė atskleidė ir tai, kaip per skrandį pritraukti sėkmę, meilę ar pataisyti santykius su uošviene: „Kasdieniniai valgiai ne tik teikė sotumą, darbingumą, bet ir dalyvavo ritualuose, tapdami tam tikrais simboliais, įgydami maginių galių, kaip manyta, gebančių paveikti žmogaus, šeimos, ūkio likimą. Pavyzdžiui, jei tekėti pasirengusios merginos valgys ragaišį, iškeptą su putino uogomis, gali tikėtis gauti šaunų vyrą. Garbingiausiai valstiečiai, pasak jos, elgdavosi su duona. Sakydavo, jog be aukso apsieisi, o be duonos - ne. Per krikštynas dėdavo vaiką prie duonos kepalo, kaip brangiausią turtą, arba vaikams liepdavo surinkti duonos trupinukus, kad poterius greitai išmoktų. O kai degdavo kluonas, liepdavo pirmiausiai ne bėgti, o pakelti ir pabučiuoti duoną, galbūt tuomet ir kluonas nesudegs. O ir atriektą duoną dėdavo ant stalo taip, kad atriekimas būtų atsuktas į vidurį kambario, o ne į duris.

Senuosiuose šaltiniuose rašo, kad 9 amžiuje žmonės jau turėjo tvenkinius, kuriuose augino žuvį, todėl tai būtinas akcentas ant padėkos stalo. Žuvis yra sveikatos simbolis, nes išgyvena šaltam vandeny. Tuo tarpu žvynai simbolizuodavo pinigus, tad buvo tikima, kad valgant žuvį būsi turtingas. Turto simboliu laikyti ir grūdai. Ančių taukai taip pat laikyti prabangiu šventiniu produktu.

Šiaip senovės lietuviai, etnologės teigimu, vaišių be tikslo ir progos nekeldavo. Anot N.Marcinkevičienės, kiaulieną reikia valgyti prieš sunkius, nuolat atidėliojamus darbus, nes tikėta, kad toks maistas gali lengviau padėti juos įgyvendinti. Vištiena būdavo nekasdienis patiekalas, tądien pritraukiantis sėkmę.

Žydų šventės

Žydų kultūra taip pat turi savitų švenčių ir tradicijų, susijusių su maistu ir bendruomenės susibūrimais.

Šabatas

Šabatas - septintoji savaitės diena (šeštadienis), prasidedanti penktadienio vakare ir trunkanti iki saulės nusileidimo šeštadienį. Senajame Testamente skelbiama: „Atmink šeštadienio dieną ir švęsk ją: šešias dienas dirbk ir baik visus savo darbus, o septintą - visus darbus daryk tik Dievui“. Šią dieną negalima dirbti kasdienių darbų, išimtis galioja tik tuo atveju, jei iškyla pavojus gyvybei ir sveikatai. Gimnazijoje kiekvieną penktadienį bendraamžių būryje švenčiamas šabatas. Po tradicinės maldos stebimi klasių pasirodymai, dainuojama, bendraujama.

Roš ha-Šana

Roš ha-Šana - žydų Naujieji Metai, švenčiami rugsėjo - spalio mėnesį. Tai nueinančių metų pabaigos ir naujų pradžios simbolis. Pirmąją šventės dieną žmonės eina prie vandens telkinio ir iškrato savo drabužių kišenes, kad atsikratytų nuodėmių. Svarbus Roš ha-Šana akcentas - iš avino rago padaryto šofaro pūtimas, kuris tikintiesiems primena apie artėjantį Dievo teismą. Naujametiniam stalui gaminami saldūs, skanūs patiekalai. Būtinai patiekiama kepta žuvis su galva, valgoma apvali chala, granatai, obuoliai, medus.

Per Roš ha-Šana visa gimnazijos bendruomenė vaišinama obuoliais su medumi, kad metai būtų saldūs.

Chanuka

Chanuka - šviesos šventė. Chanuka (hebr. atsinaujinimas, apšvietimas) švenčiama aštuonias dienas nuo Kislevo mėn. 25 d. (gruodžio mėn.). Ja paminimas pergalingas Judėjos sukilimas. II a. Aleksandrui Makedoniečiui užkariavus Jeruzalę, Judėja tapo helenistinio pasaulio dalimi.

Tai pati linksmiausia ir mylimiausia vaikų šventė, pilna šviesos, stebuklo laukimo, žaidimų ir dovanų. Per Chanuką vaikai valgo spurgas ir blynus, žaidžia su savivonu (hebr. sukučiu), uždega žvakes chanukijoje - aštuonių žvakių žvakidėje.

Sukot

Sukot - žydų išsilaisvinimo iš Egipto vergijos ir kelionės per dykumą iki Šventosios žemės šventė. Sukot prasideda Tišrėjaus mėn. 15 d. (rugsėjo - spalio mėn.) ir tęsiasi savaitę laiko. Šventės metu žydai stengiasi miegoti arba bent jau valgyti ir praleisti kuo daugiau laiko sukoje - laikinoje palapinėje, kuri statoma iš bet kokios medžiagos, svarbu, kad stogas nebūtų aklinas, turi matytis dangus.

Dar vienas šios šventės paprotys - sudaryti puokštę iš keturių rūšių augalų šakų ir lapų: lulav (hebr. palmės šakelė), hadas (mirta), arava (gluosnis) ir etrog (citronas - į didelę citriną panašus vaisius).

Per šią šventę mokykloje pastatytoje sukoje vyksta pamokos, vaikai mėgsta joje laiką leisti per pertraukas ir po pamokų.

Jom Kipuras

Jom Kipuras - tai viena svarbiausių žydų religinių dienų, kuri vyksta Tišrėjaus mėnesio 10 dieną (tarp rugsėjo 14 d. ir spalio 14 d.). Tai atpirkimo diena, skirta išpažintims bei apsivalymui nuo nuodėmių. Per Jom Kipurą rengiamasi baltais drabužiais, pasninkaujama ir visą dieną meldžiamasi sinagogoje.

Tu bi Švat

Tu bi Švat - medžių Naujieji metai, kurie simbolizuoja gamtos pabudimą po žiemos.

Per šią šventę gimnazijoje organizuojama mugė, kurioje mokiniai prekiauja vaisiais, pyragais, sultimis ir kitais jų paruoštais patiekalais, o surinktus pinigus siunčia į Izraelį medžių sodinukams pirkti arba aukoja vaikų namams.

Purimas

Purimas (hebr. burtai) - pavasario šventė, kurios metu švenčiamas žydų išgelbėjimas valdant Persijos karaliui Achašverošui. Tai žydų išsilaisvinimo iš piktojo Amano šventė.

Purimas yra linksma ir visų mėgstama šventė, per kurią vyksta linksmi teatralizuoti pasirodymai, karnavalinės eisenos, dovanojamos saldžios dovanos, valgomi pyragėliai „Amano ausys“.

Pesachas

Pesachas - tai laisvės ir žydų tautos išlaisvinimo iš egiptiečių vergovės šventė.

Per Pesachą valgomi macai - ploni paplotėliai iš miltų ir vandens. Tradiciniai patiekalai: kietai virtas kiaušinis, vištos sparnelis arba avienos kaulas, karčios daržovės, saldi vaisių mišrainė. Per šventę ant stalo dedamas indas su sūriu vandeniu, į jį mirkomos ir valgomos aitrios daržovės. Sūrus vanduo simbolizuoja vergų ašaras, o daržovių aitrumas - jų kančias.

Gimnazijoje ruošiamas Pesacho sederis, pasakojama žydų tautos istorija.

Šavuot

Šavuot - Toros įteikimo šventė. Praėjus septynioms savaitėms po Pesacho švenčiamas Šavuotas - Toros garbei skirta šventė. Šią dieną sinagogoje ypatingu būdu giedami Dešimt Dievo įsakymų, kurių visi klauso stovėdami.

Amerikietiškas maistas

JAV didelė šalis, imigrantų šalis, į kurią suvežtos viso pasaulio kulinarinės tradicijos, kurios čia keitėsi ir pildėsi kuo nauju. Kai kuris amerikietiškas maistas pasaulyje toks dažnas, kad net nelaikome to kažkokia ypatinga virtuve - bet už įprastų patiekalų slypi daugiau. Be to, įvairiuose JAV regionuose sukurta tik ten būdingų patiekalų.

Greitas maistas

Beveik visas Amerikos greitas maistas priklauso vienai iš šių versijų:

• Mėsainiai (burgeriai). Kas jų nežino? Apvali perpjauta bandelė ir įvairūs ingredientai viduje. Klasikiniai variantai - mėsainis (“hamburger”, su mėsa) ir sūrainis (“cheeseburger”, su mėsa ir sūriu), bet kiekvienas restoranas ar jų tinklas greta šių dar prikuria papildomų savo versijų, su visokiom daržovėm, padažais, kitokiom mėsom ir t.t.
• Submarinas. Pailgas sumuštinis, į kurį pridedama įvairiausių ingredientų ir daržovių (neretai itin daug). Submarinai būna šildyti ir nešildyti: JAV daug populiariau nei kur kitur valgyti ir nešildytus, ištisi restoranai į tai orientuojasi (pvz. “Jimmy John’s”). Unikali submarino versija - Philly Chease Steak su gausiai mėsos, atsiradęs Filadelfijoje.
• Reubenas. Tai tarsi mėsainis, kur vietoje batono - kiek tamsesnės duonos riekės. Viduje - mėsa ir rauginti kopūstai. Dažnai patiekiamas kartu su raugintais agurkais šalia. Išrastas žydų, pagal vieną versiją, į Ameriką emigravusio litvako - gal todėl ingredientai kiek primena Lietuvos ir apylinkių virtuvę, nors rezultatas kartu yra labai amerikietiškas.
• Beigelis. Žydų į Ameriką atvežtas didelis riestainis iš mielėmis kildintos kvietinių miltų duonos. Būna patiekiamas ir atskirai, bet dažnai valgomas kaip sumuštinis ar mėsainis su sūriu, lašiša ir pan.

Picos

Italų JAV gyvena ~17 mln. ir tai viena didžiausių tautinių mažumų. Itališkos picos tad įsiliejo į JAV virtuvę, bet čia buvo perkurtos savaip. Visų pirma, tradicinė pica Amerikoje - storapadė. Tokia tiekiama daugelyje picerijų, išskyrus tas, kurios jau naujai mėgina atrasti „tikrą“ itališką picą (pvz. jas valdo imigrantai iš Italijos).

Be to, skirtinguose JAV miestuose radosi skirtingų picų versijų, vadinamų tų miestų garbei:

• Čikagos pica. Nedidelė, bet superstoro pagrindo pica.
• Detroito pica. Kvadratinė pica, kurią šiaip jau sunku apibūdinti kaip picą. Labiau primena fondiu ant duonos. Ji sukurta “Buddy’s” restorane, kuris veikia iki šiol.
• Stromboli pica. Nors pavadinta Italijos ugnikalnio garbei, iš tikro ji atsirado ir yra populiariausia Filadelfijoje.

Picos JAV kur kas dažniau nei Lietuvoje perkamos vietose, kur nėra jokių staliukų: pardavinėjama vien tik išsivežimui. Picų gabaliukai populiarūs ir degalinėse. Visgi, būna ir picerijų, kuriose galima prisėsti ir valgyti.

Skrudinta vištiena

JAV populiarūs skrudinti vištos gabaliukai, paprastai dviejų rūšių - su kaulais (wing - sparnas) arba be kaulo (tender). Ištisi tinklai juos tiekia, bet, kaip ir burgeriai, jie būna ir bendro pobūdžio restoranuose.

Pusryčiai

Amerika didelė ir įvairi, bet pusryčiams valgo labai panašius dalykus. Jie bus kiekviename viešbutyje, kur yra pusryčiai, o ir amerikiečių namuose. Daugelis šių patiekalų nėra išimtinai amerikietiški, bet visur kitur pasaulyje pusryčiai gerokai įvairesni.

• Saldžios bandelės.
• Amerikietiški blyneliai. Su saldžiu sirupu.

Kadžunų virtuvė

Kartais vadinama toliausiai pažengusia JAV kulinarine tradicija, ji gimė susidūrus prancūzų (kurie Luizianą kolonizavo pirmieji), anglų ir juodaodžių kultūroms. Bene žymiausias patiekalas - Džambalaja. Tai - ryžiai, sumaišyti su daržovėmis, ypač kadžunų virtuvės “trejybe”: salierais, svogūnais ir paprikomis, o taip pat su dešrele. Yra įvairių versijų.

Panašūs pateikalai - gumbo ir etufė (étouffée). Pastaruosiuose, priešingai nei džambalajoje, ryžiai ruošiami atskirai nuo kitų ingridientų.

Kinų virtuvė JAV

Daug patiekalų, kurie mūsuose žinomi kaip kiniški, iš tikro sukurti JAV. Jų Kinijoje nėra, o dalies jų apskritai nėra niekur kitur, tik JAV. Bet unikaliausias Amerikos kinų virtuvės išradimas tikriausiai yra Burtų sausainėlis (fortune cookie; lietuviškai kartais vadinama burtų bandele) - toksai daug JAV kinų restoranų net ir neužsakius atnešamas desertui.

Tex-Mex virtuvė

Tai, ką dažniausiai vadiname Meksikietiška virtuve, iš tikro nėra kilę iš dabartinės Meksikos! Tai - pietinių JAV virtuvė, Teksaso ir kt. Dar vadinama “Tex-Mex”. Pačioje Meksikoje tokių nelabai rasi (arba jie atrodo kiek kitaip), tačiau 90% visų restoranų anapus Meksikos ribų, kurie prisistato kaip meksikietiški, tiekia būtent šios virtuvės patiekalus (ar “meksikietiškų patiekalų teksasietiškas versijas”).

Indėnų virtuvė

Indėnai JAV tesudaro 1% žmonių, o daugelis jų kultūrų sunaikintos, taigi, menkai liko ir virtuvė. Visgi, yra išimčių. Navahų regione (tai - didžiausia išlikusi JAV indėnų tauta) ir aplink populiarūs navahų takai (Navajo taco) - ant indėniškos duonos tarsi ant pocos sukrauta daržovės ir mėsa. Tiesa, tarkime, navahų takas, tikėtina, išrastas XIX a.

Sušiai JAV

Sakome, kad sušiai yra japonų patiekalas ir tai tiesa, bet daug kas iš to, kas aptinkame sušinėse JAV (o ir visame Vakarų pasaulyje bei Lietuvoje) yra atsiradę Amerikoje. Jau vien pavadinimai sufleruoja: California, Philadelphia… Apskritai amerikietiškuose sušiuose į vieną sušį sudedama gerokai daugiau ingredientų, nei Japonijoje. Tokių dalykų kaip apskrudinti sušiai Japonijoje nerasi išvis.

Gėrimai

• Kola. “Coca Cola”, “Pepsi” ir daugybė jų kopijų. Tai tikriausiai pats tikriausias JAV nacionalinis gėrimas, jį visi sieja su JAV ir jį JAV geria beveik visi, nuo vaikų iki šimtamečių senelių, išskyrus kai kuriuos imigrantus ar į tam tikras subkultūras linkusius.
• Limonadas.
• Root beer. Pažodžiui pavadinimas reiškia “šaknų alus”, bet iš tikro tai ne alus, o saldus nealkoholinis gėrimas, gaminamas iš šaknų žievės ir JAV tiekiamas beveik visur, kur ir kola bei vaisvandeniai (net McDonald’s ir pan. restoranuose). Priešingai nei kiti amerikietiški vaisvandeniai, jis labai mažai išplitęs anapus Šiaurės Amerikos.

Paprastai būna didelis gėrimų pasirinkimas, nes JAV įprasta, kad kas nors, pavyzdžiui, geria tik “Coca Cola”, bet ne “Pepsi”. Taip pat gausu visokių dietinių versijų be cukraus - “Light”, “Zero”, be kofeino ir pan. Taip pat ilgainiui atsirado visokių paskanintų versijų - kola su vanilės poskoniu, kola su vynuogių poskoniu ir pan.

Kalbant apie alkoholinius gėrimus, didelė dalis gėrimų, pagamintų Amerikoje, yra kitų kraštų gėrimai. Pvz. Amerikos vynai (garsiausi - iš Napos slėnio Kalifornijoje), Amerikos alūs (dabar itin populiarios visokios “microbrewery”).

Porcijos ir restoranų tipai

Vienas dalykas, siejantis daugelį amerikietiškų restoranų - porcijų dydis. Įprasta amerikinė porcija Lietuvoje skaitytųsi dviem asmenims.

Amerikietiški restoranai būna kelių tipų:

• Greito maisto restoranai.
• “Casual dining”.
• Prabangūs restoranai.
• Bufetai.

---