Norvegija - viena labiausiai į šiaurę nutolusių pasaulio valstybių. Apie 1/3 šalies teritorijos yra į šiaurę nuo Šiaurės poliaračio. Norvegijoje yra šiauriausia Europos žemyninės dalies vieta - Nordkyno kyšulys (71° 08′ šiaurės platumos). Šalies pietinius krantus skalauja Šiaurės jūra, vakarinius - Norvegijos jūra, šiaurės rytinius - Barentso jūra.
Norvegijos kranto linija labai vingiuota, jos ilgis daugiau kaip 25 000 kilometrų. Krantai daugiausia aukšti, uolėti, išraižyti siaurų, ilgų, gilių jūros įlankų - fjordų. Ilgiausi fjordai - Sognefjordenas (204 km), Hardangerfjordenas (179 km), Trondheimsfjordenas (126 kilometrai). Netoli Norvegijos krantų daug (apie 150 000) uolėtų salų; jų didžiausios grupės (salynai) - Lofoteno salos ir Vesteråleno salos.
Norvegija - aukštumų ir kalnų kraštas; daugiau kaip 50 % šalies teritorijos yra aukštesnė kaip 600 m, 26 viršūnių aukštis didesnis kaip 2300 metrų. Per visą Norvegiją iš pietvakarių į šiaurės rytus nutįsę Skandinavijos kalnai (Norvegijos teritorijoje yra jų vakarinė dalis). Pietuose jie aukštesni, vyrauja plokščiakalniai, vadinamieji fjeldai; didžiausi jų - Hardangervidda, Jotunheimenas (Galdhøpiggeno viršūnė, 2469 m - Norvegijos aukščiausia vieta), Dovrefjellis.
Didelius plotus (keletą tūkstančių km2) užima karstinės reljefo formos. Daugiausia jų šalies vidurinėje dalyje, tarp Trondheimo ir Tromsø; žymiausias - Glåmefjellio plokščiakalnis (Svartiseno masyve). Jame daug karstinių urvų, iš kurių daugiau kaip 50 yra ilgesni kaip 1 km; ilgiausi karstiniai urvai - Tjoarvekraigi (12 km), Okshola-Kristihola (11 km), giliausias - Ragge Javre Raigės urvas (580 metrų). Pakrantėse yra abrazinių urvų (daugiausia jų - Mo i Ranos apylinkėse, Nordland’o fiulkėje).
Klimatas didesniojoje šalies dalyje vidutinių platumų jūrinis (žiemos švelnios, vasaros vėsios), šiaurės rytuose - subarktinis. Klimatui įtakos turi šiltoji Norvegijos srovė (Šiaurės Atlanto srovių sistemos dalis). Dėl jos ir dėl vyraujančios vakarų oro masių pernašos Norvegijos pakrantės žiemą neužšąla. Sausio aukščiausia temperatūra pajūryje Norvegijos pietvakarinėje dalyje 1-3 °C, žemiausia -1 °C, šiaurės rytuose atitinkamai -3 °C ir -8 °C, Osle -2 °C ir -7 °C, Karasjoke (šiaurėje, žemyninės Norvegijos dalies gilumoje) -10 °C ir -22 °C. Liepos aukščiausia temperatūra Bergene 19 °C, šalies šiaurės rytuose 12 °C, Karasjoke 18 °C, Osle 22 °C; liepos žemiausia temperatūra nuo 12-13 °C Norvegijos pietuose iki 7-9 °C šiaurėje.
Kalnų šlaituose tarp Bergeno ir Bodø per metus iškrinta daugiau kaip 3500 mm kritulių (vietomis 4000-5000 mm), Lofoteno ir Vesteråleno salų kalnuose daugiau kaip 1000 mm, Norvegijos rytinės dalies kalnų slėniuose mažiau kaip 400 milimetrų. Diduma kritulių iškrinta rugpjūčio-sausio mėnesiais (tada daugiausia iš Atlanto vandenyno ateinančių ciklonų), Oslo rajone ir šalies rytuose - liepos-spalio mėnesiais. Sniego danga kalnuose laikosi rugsėjį-birželį (kalnų aukščiausiose dalyse - ištisus metus), subarktinėje Norvegijos dalyje - spalį-gegužę.
Dėl didelių geografinių platumos skirtumų Norvegijoje didelės sezoninės dienos trukmės variacijos. Vidaus vandenys užima 5,3 % šalies teritorijos. Upės, tekančios į Šiaurės jūrą ir į Norvegijos jūrą, yra trumpos, jų didelis nuolydis. Šalies pietinės dalies upės ilgos, vietomis jų vagos labai išplatėjusios (tokie ruožai vadinami ežerais). Ilgiausios upės: Glåma (598 km), Lågenas (abi teka į Skagerako sąsiaurį), Tana (į Barentso jūrą). Beveik visose upėse yra krioklių, iš jų žymiausi: Låtefossenas, Rjukanas, Vøringsfossenas, Vettisfossenas; aukščiausias Norvegijos krioklys - Kjelsfossenas (aukštis 840 metrų).
Vyrauja ledyninės kilmės ežerai; didžiausi: Mjøsa (369 km2), Femund’as, Røsvatnas, Randsfjordas, Tyrifjordas. Dalį fjeldų dengia ledynai (jų yra apie 1700; bendras plotas apie 5000 km2); didžiausi yra Jostedalsbreeno, Vakarų Svartiseno, Folgefonnos, Ålfotbreeno ledynai.
Beveik visoje Norvegijoje flora borealinė, tik toliausiai šiaurėje (salose) - subarktinė ir arktinė. Norvegijos pietuose ir pietvakariuose yra lapuočių miškų. Juose vyrauja ąžuolai, uosiai, lazdynai, guobos, klevai, liepos, yra beržų, bukų, kukmedžių, bugienių. Einant į rytus ir į šiaurę miškuose daugėja spygliuočių. Palei fjordus lapuočių miškai auga gana toli šiaurėje. Spygliuočių miškai auga Norvegijos rytinės ir vidurinės dalies kalnų slėniuose. Juose vyrauja pušys, eglės; yra beržų, alksnių, drebulių, uosių.
Daugelyje miškų gausu vaivorų, spanguolių, tekšių. Pakrantėse visur gausu viržynų. Kalnuose - vertikalusis augalijos zoniškumas. Miškų zonoje veisiasi briedžiai ir kitų rūšių elniai, voverės, lapės, kiaunės, barsukai, pasitaiko vilkų, lūšių, rudųjų lokių, upių ir ežerų pakrantėse yra bebrų, ūdrų, iš paukščių gausu tetervinų, kurtinių, jerubių, kryžiasnapių, strazdų, genių, paukštvanagių, šarkų, kikilių, zylių. Norvegijos šiaurėje, tundroje, veisiasi lemingai, baltieji kiškiai, šiauriniai elniai, poliarinės lapės, erniai, iš paukščių - baltieji tetervinai, medžiokliniai sakalai, baltosios pelėdos; introdukuoti avijaučiai.
Norvegijos vidaus vandenyse yra lašišų, upėtakių, kiršlių, lydekų, ešerių, ungurių, jūrų priekrantiniuose vandenyse - atlantinių silkių, menkių, otų, skumbrių, kitų jūrinių žuvų. Jūrose prie Norvegijo veisiasi ruoniai; pakrantėse gausu vandens paukščių.
Norvegijos natūrali aplinka dėl žmogaus veiklos palyginti menkai pakitusi (ypač vidurinėje ir šiaurinėje dalyje), daug neapgyventų plotų. Saugomos teritorijos užima 17,2 % (55 974 km2) šalies teritorijos. Žemyninėje šalies dalyje ir prie jos yra 29 nacionaliniai parkai (2008; bendras plotas 26 464 km2), Svalbardo salyne - 6 nacionaliniai parkai (bendras plotas 33 389 km2). Seniausias yra Rondanės nacionalinis parkas (Hedmarko ir Oppland’o fiulkėse; įkurtas 1962, plotas 963 km2). Didžiausi nacionaliniai parkai yra Svalbarde (dalis jų teritorijos yra sausumoje, dalis - jūroje): Pietų Špicbergeno (13 282 km2, įkurtas 1973), Šiaurės vakarų Špicbergeno (9914 km2, įkurtas 1973), Forlandeto (4647 km2, įkurtas 1973).
Šiaurės Norvegijos fjordai - Geirangerfjordas ir Nærøyfjordas - įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą (nuo 2005). Šiaurės Rytų Svalbardo (1976-97), Nordhordlando (nuo 2019, plotas 6698 km2) biosferos rezervatai (UNESCO programa Žmogus ir biosfera).
Žvejyba Norvegijoje
„Nuobodu bus dabar žuvauti Lietuvos ežeruose“, - pareiškia man sutuoktinis po savaitės žvejybos Šiaurės jūroje, prie Norvegijos krantų. Negaliu jam nepritarti. Skumbrės, menkės, plekšnės, kefalės, vėjažuvės, krabai - toks buvo mūsų kasdienis laimikis.
Plaukiame žvejoti į atvirą jūrą iš įlankos, kurios pakrantėje išsinuomojome dviejų kambarėlių su virtuve medinį vasarnamį. Erikas nenuleidžia akių nuo pulkais neaukštai skraidančių jūros paukščių. Jie - tarsi kelrodis, rodantis kryptį, kuria turėtume plaukti žvejoti. Jos apsupa sprindžio dydžio silkes ratu. Aš maniau, kad tai vos ne išgalvota graži legenda iš „žuvų gyvenimo“.
Tačiau jau kitą dieną, gerai įsikalusi šią pamoką į galvą, dairausi, kur spiečiasi ir staiga į jūrą grobio sminga paukščiai. Mūsų laimikis taip pat yra ten. Dar prieš išplaukdama nusistebėjau, kad valtyje nėra, mano supratimu, būtino žvejybos įrankio - meškerių. Tačiau mūsų guvusis draugas paėmęs prietaisų, iš pirmo žvilgsnio panašių į lygintuvus, apvyniotų valu, prie jų pritvirtinta dirbtinio masalo: keli spalvoti mažojo rankos piršto storio ir ilgio plastikiniai vamzdeliai, panašūs į neplonus sliekus, blizgės. Yra ir panašaus į mažus aštuonkojus.
Kai išplaukiame į atvirą jūrą, Erikas vynioja valą ir svarelis, o paskui ir spalvotasis dirbtinis masalas grimzta gilyn į jūrą. Prietaisą, ant kurio vyniojamas valas, jis pakiša po suolu valtyje, o mums reikia valą apsivynioti aplink ranką, tada nutiesti per rodomojo piršto vidurį - tuomet geriausiai pajuntama, kada viena žuvis ar daugiau jų užkibo. Plaukiame lėtai, sukamės ratu. Žuvaujant plūdės stebėti nereikia - jos paprasčiausiai nėra. Nuolat tenka būti akylam, kad valas neapraizgytų valties variklio.
Buvo dienų, kai žvejai grįždavo su keliomis dešimtimis skumbrių, kai kada - tik su keliomis. O kartą užkibo viena vienintelė. Apie ją Erikas pasakė taip: „Tai vienišė. Skumbrės plaukioja pulkais ir dažniausiai, jei užkibo viena, aplinkui pasisukiojus valtele, jų sugaunama ir daugiau. Užkibo viena, pasirodys ir kitų.“ Tačiau tąkart kiek laukėme - daugiau nepagavome. Ant grotelių keptos, šiek tiek prieš kepimą citrinpipiriais pabarstytos skumbrės buvo mūsų skaniausia, burnoje tirpstanti norvegiška vakarienė.
Kartą ant valo, kuriuo tradiciškai gaudomos skumbrės, užkibo gražuolė melsvai raudona aštriapelekė, jos lotyniškas pavadinimas Labrus bimaculatus. Tą patį vakarą ryškiaspalvė žuvis, kuri dėl to man pasirodė net nelabai tinkama valgyti, atsiduria mūsų lėkštėse.
Be skumbrių, kurios liepos pabaigoje-rugpjūčio pradžioje kibo, mums atrodė, lyg pasiutusios, nors Erikas tvirtino, jog dabar pats blogiausias metas žvejybai, Šiaurės jūroje žuvys geriausiai kimba pavasarį ir rudenį, kai vandens temperatūra apie keturis laipsnius, mūsų laimikiais tapdavo nedidelės menkės, plekšnės ir nemažos, iki trijų kilogramų (svarstyklių neturėjome, tad sprendėme iš akies), sidabrašonės kefalės. Kai jų pirmą kartą įsipainiojo į jūroje užmestą Eriko tinklą, jis negalėjo atsistebėti sugavęs tokių iki šiol jam nematytų žuvų, jas tuojau pat praminėme monstrais.
Vėl verčiame knygą apie žuvis. Lyginame paveikslėlius ir nustatome - tai kefalė. Akivaizdu, sušilus Šiaurės jūros vandeniui, žuvys, kurių tradiciškai būdavo pagaunama prie Kanarų salų, plečia savo gyvenamąją vietą. Nemažų kefalių tinkle, kuris pagal taisykles pažymėtas tinklo savininko atpažinimo ženklais su pavarde, valties numeriu, aptikome ne vieną kartą. Jas Eriko šeima mikliai išdarinėjo, išpjovė filė, sudėjo į šaldymo kamerą, vėliau sukrovė į kelioninį šaldiklį ir išsigabeno namo. Kepėme ir ragavome jų. Skanios ir sočios, sukirtęs gabalą kefalės be jokių garnyrų jautiesi taip, lyg būtum privalgęs lietuviškų lašinių.
Menkės gaudomos ant to paties valo kaip ir skumbrės, tik tuomet uždedama viena norimo dydžio blizgė, ji nuleidžiama ant dugno, po to truputį pakeliama ir nuolat timpčiojama. Valtis dreifuoja, bangos ją lėtai neša, belieka sūpuotis, lengvai timpčioti valą ir laukti savosios menkės. Keletą nedidelių vyrai sugavo, tačiau tikroji, ypač didžiųjų menkių žvejyba, prasidės rudenį, kai atšals. Jei giliau jūroje būtume metę tinklus, gal būtume sugavę ir didelių menkių, tačiau ir taip žuvų nebeturėjome kur dėti.
Užmetę blizgę ir plaukdami valtimi vyrai sugavo ir man iki šiol nematytą - ilgą ir ploną, ilgu lyg paukščio snapu vėjažuvių šeimos žuvį - lydekinę skumbrę. Jos ne tik išvaizda keista, o išvirtos kaulai pažaliuoja, nes juose yra kažkokios medžiagos, ji ir pakeičia įprastą kaulų spalvą. Vėl verčiame norvegiškos trumpos žuvų enciklopedijos lapus. Jų sugaunama nuo Kanarų salų iki Norvegijos, taip pat Juodojoje jūroje. Prie Norvegijos krantų pasirodo pavasarį ir vasarą. Informacija lieka informacija, o ilgasnapė vakare, kaip ir kitos gražuolės, jau čirška ant prigesintų žarijų. Ji taip pat skani, tik gal, palyginti su kitomis, kiek sausoka.
Populiarios žuvys Norvegijoje
Lietuviška Wikipedia: otas - lot. Psetta maxima ir daug kitų lotyniškų sinonimų, ang. Turbot. Paltusas - lot. Angliška Wikipedia: Halibut atlantic - lot. Hyppoglossus hyppoglossus. Halibut pasific - lot. Hyppoglossus stenolepis (kai kurioje literatūroje žuvis dar vadina northen halibut, Alaska halibut).
Turbot - lot. Anglai dar turi pavadinimą Brill, lot. Scophthalmus rhombus, labai panaši į Turbot žuvis. Taigi otas (ang. Turbot; pranc. Turbot, Barbue; vok. Steinbutt; It. Rombo chiodato; isp. Sollo ) ir panašios žuvys (Brill, kurios dar neturime lietuviško pavadinimo), gyvena rytų Atlante, Baltijos ir Viduržemio jūrose.
Enciklopedia Larousse Gastronomique 2000 metų nurodo, kad šios žuvys vienos iš skaniausių ir vertingiausių jūrinių žuvų. Paprastai auga iki 40 - 50 - 75 cm., ir sveria 2 - 4 kg.. Žuvis, sveriančias 1 - 1,5 kg., enciklopedija vadina viščiukiniais otais. Ką tenka valgyti Lietuvoje paprastai būna apie 0,5 kg., rečiau iki 1 kg..
Paltusas (ang. halibut; pranc. Fletan du Pasifique; it. Halibut; jap. Ohyo; isp. Halibut). Literatūra nurodo, kad yra baltasis ir juodasis paltusai. Pastarojo mėsa be kaulų. Jie gyvena giliuose šaltuose šiaurės Atlanto ir Ramiojo vandenyno vandenyse. Užauga iki 2,5 metro ilgio, patelės sveria iki 350 kg.. Kai kurios žuvys aptinkamos daugelyje pasaulio vietų. Netgi įvairių žinynų duomenys skiriasi.
Įvairiose šalyse skiriasi reikšminiai žuvų ir jūros gėrybių pavadinimai. Kyla ginčai, kaip vadinti tą ar kitą žuvį, o ypatingai sunku susitarti Lietuvoje, kur daugelio rūšių iš viso nėra ir mūsų lituanistai nėra jų nei matę, nei gaudę, nei ragavę. Galėtų nepasididžiuoti ir pasitarti su žmonėmis, kurie su tuo susiduria kasdien. Ypatingai tai liečia meniu restoranuose. Kaip minėjau, manau, kad paltusas yra rusiškas pavadinimas.
Abi aptartos žuvys gali (turi) būti vertinamos ne vien pagal skonines savybes bet taip pat atsižvelgiant į šių žuvų mažėjančią populiaciją vandenyse. Otai niekur nėra aptinkami gausiai, tačiau tai labai vertinama žuvis, dažnai gaudoma neršto metu. Tiek Baltijos, tiek Šiaurės jūroje otai dažniausiai gaudomi tinklais. Jie taip pat sugaunami kaip priegauda žvejojant tralais. Manoma, jog otai galėjo būti pergaudyti. Dabar kai kuriose Baltijos jūros vietose jų ištekliai šiek tiek atsikuria. Lietuvos priekrantėje retai sugaunamos didelės šios rūšies žuvys. Dėl čia vykusios intensyvios specializuotos žvejybos vyrauja 30-35 cm ilgio žuvys, kurios ar ne visos yra neršusios.
Paltusas - itin plėšri žuvis, mintanti menkėmis ir kitomis žuvimis. Paltusai savo dydžiu išsiskiria iš visų plekšninių žuvų. Paltusai sugaunami prie Grenlandijos, Niufaundlendo, Airijos, Škotijos krantų, Barenco jūroje ir palei Norvegijos krantus. Paltusai yra smarkiai pergaudyti, nes dėl lėto augimo ir brendimo jie itin nukenčia nuo intensyvios žvejybos. Šiuo metu daugelyje vietų paltusų sugaunama ženkliai mažiau.
ES įstatymai reglamentuoja, jog etiketėse turi būti nurodyta ar ši žuvis užauginta, ar sužvejota. Taigi, paskaitykite kas rašoma etiketėje.
Pagrindinės Norvegijos žuvys
| Žuvis | Angliškas pavadinimas | Lotyniškas pavadinimas | Paplitimas |
|---|---|---|---|
| Otas | Turbot | Psetta maxima | Rytų Atlantas, Baltijos ir Viduržemio jūros |
| Paltusas (Atlantinis) | Halibut (Atlantic) | Hyppoglossus hyppoglossus | Šiaurės Atlantas |
| Paltusas (Ramusis) | Halibut (Pacific) | Hyppoglossus stenolepis | Ramusis vandenynas |
| Brilijantas | Brill | Scophthalmus rhombus | Rytų Atlantas, Baltijos ir Viduržemio jūros |