Jau tradiciniu tapęs kino festivalis šiemet žiūrovus kviečia išgirsti negražias, tačiau tikras istorijas. Trečiadienį provokuojančiu ir netikėtu filmu „Dievas myli Ugandą“ prasidėjo žmogaus teisių kino festivalis „Nepatogus kinas“.
Į septintąjį kartą vykstančio festivalio atidarymą sostinės „Multikino“ kino centre susirinkusiems keliems šimtams kviestinių svečių, atidarymo filmas tapo puikia įžanga į visą festivalio programą.
Septintasis dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ šiemet žiūrovus pakvies į daugiau nei 70 kino seansų, kurių metu pristatys net 42 tarptautiniuose kino festivaliuose jau įvertintus ir pradedančių režisierių dokumentinius filmus. Festivalio metu vyks ir edukaciniai renginiai, diskusijos, susitikimai su net 17 svečių, kino kūrėjų, filmų herojų ir visuomeninių, pristatysiančių filmus ir dalyvausiančių festivalio renginiuose.
„Viena pagrindinių šių metų festivalio temų - ryšys tarp šiaurės ir pietų, tarp Vakarų ir „trečiojo pasaulio“. Deja, neretai šis ryšys nėra nuoširdus, greičiau grįstas paviršutiniškumu, o pagalba iš šalies ne visada atneša gerbūvį valstybei, kuriai norima padėti“, - festivalio „Nepatogus kinas“ atidarymo renginyje kalbėjo G.
Nemaža dalis festivalio programos filmų, kurie suskirstyti į aštuonias temas, stebins, provokuos, tačiau rodys dokumentiką apie šiuolaikinį pasaulį, kuri ne visuomet yra maloni.
Šiemet, jau kelintus metus iš eilės, pasibaigus festivalio renginiams Vilniuje, „Nepatogaus kino“ programos filmai bus rodomi ir kituose šalies miestuose.
Festivalio programos ir temos
Septintą kartą rengiamame žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalio „Nepatogus kinas“ programoje - 42 filmai, suskirstyti į aštuonias rubrikas. Dalis jų įprastos: aplinkosaugos klausimams skirta „Žalioji programa“, atskira programa skirta žmonių lygiateisiškumui, posovietinių šalių realijoms.
„Pasaulis 2015“
„Pasaulis 2015“ - tai pagrindinė programa. Programa „Pasaulis 2015“ bando atsakyti į klausimą, kodėl prieš keliolika metų JT paskelbti „Tūkstantmečio vystymosi tikslai“ nebus įgyvendinti.
Pasak JT ir pasaulio lyderių, jau 2015 metais pasaulyje turėjo nelikti skurstančiųjų, visi vaikai turėjo eiti į mokyklą, moterų ir vyrų teisės būti lygios, o sergantieji AIDS - gydomi efektyviais vaistais. Nepaisant akivaizdžios pažangos, skurdas nedingo, praraja tarp turtingųjų ir skurstančiųjų padidėjo, o lygios galimybės atrodo utopija. Programos filmai gilinasi į klausimus, kodėl turtingos šalys nesugeba padėti tiems, kuriems reikalinga pagalba.
Jerôme’o le Maire’o filmas „Arbata ar elektra“ („Le Thé ou l’Electricité“, Belgija, Prancūzija, Marokas, 2012 ) pernai buvo nominuotas Europos kino akademijos geriausio dokumentinio filmo apdovanojimui. Režisierius trejus metus stebėjo, kaip vykdomos Atlaso kalnuose esančio Ifri kaimelio elektrifikacijos projektas. Aišku, kad gyvenimas pasikeis negrįžtamai: sunkius ūkio darbus pakeis mašinos, ilgus vakarus prie žvakės - televizorius. Senąjį gyvenimo būdą neišvengiamai pakeis naujas. Tačiau režisieriui Ifri yra mūsų pasaulio metafora.
Taip pat bus parodytas Jerry Rothwello „Bėgikų miestas“ („Town of Runners“, D. Britanija, 2012) apie mažo Etiopijos miestelio gyventojus, norinčius tapti ilgų distancijų bėgikais, Rogerio Rosso Williamso filmas „Dievas myli Ugandą“ („God Loves Uganda“, JAV, 2013), pasakojantis apie tai, kaip viena religingiausių Afrikos visuomenių tampa krikščionių fundamentalistų idėjų bandymų lauku. Filmo „Duokit mums pinigų“ („Give Us the Money“, Švedija, 2012) režisierius Bosse Lindquistas kalbino populiarias žvaigždes, politikos ir ekonomikos garsenybes bei kitus aktyvių kampanijų prieš badą ir skurdą organizatorius ir dalyvius.
Šių dienų Afrikos problemos rūpi ir filmo „Išvogti Afriką“ („Stealing Africa“, Danija, 2012) režisieriui Christofferiui Guldbrandsenui, kuris pasakoja apie Tarptautinių korporacijų veiklą besivystančiose valstybėse.
Į Indiją nukels kitas programos filmas - Steve’o Hooverio „Kraujo brolis“ („Blood Brother“, JAV, 2013). Jo herojus, jaunas amerikietis Rocky Braatas Indijoje ieškojo savęs, bet šios paieškos jį nuvedė į ŽIV ir AIDS sergančių vaikų namus. Poros mėnesių savanorystė pakeitė jo gyvenimą.
Dylano Mohano Gray’aus filmas „Liepsnojantis kraujas“ („Fire in the Blood“, Indija, 2012) taip pat kurtas Indijoje ir skirtas ŽIV. Jau 1996 metais atsirado galimybė pradėti gaminti pigius ŽIV stabdančius vaistus, tačiau Vakarų farmacinės kampanijos dėjo visas pastangas, kad išlaikytų vaistų monopolį ir aukštas jų kainas. Per dešimtmetį buvo įmanoma išgelbėti milijonus gyvybių, tačiau to padaryti nepavyko dėl korporacijų godumo.
Monos Eldaie ir Jehane Noujaim filmas „Saulės mamos“ („Solar Mamas“, JAV, Danija, Egiptas, 2012) pasakoja apie projektą „Basakojų universitetas“, kurio dalyvės - skurdžių šalių kaimo vietovėse gyvenančios moterys - kviečiamos į Indiją mokytis tam tikrų praktinių įgūdžių.
Iljos Koko ir Willemo Timmerso filmas „Statom į rėmus“ („Framing the Other“, Olandija, 2011) rodo, kaip primityvus kultūrinis turizmas griauna vietos gyventojų tradicijas. Kasmet tūkstančiai turistų iš Vakarų atvyksta į Etiopijos pietus pažiūrėti į mursi genties moteris: jų apatinėse lūpose įstatytos medinės lėkštutės, spalvoti piešiniai ant nuogo kūno ir keisti drabužiai atrodo egzotiškai.
„Nereikalingi žmonės“
Programa „Nereikalingi žmonės“ skirta herojams, kuriuos visuomenė norėjo nurašyti, išstumti į užribį, geriausiu atveju tiesiog apsimetant, kad jie neegzistuoja. Nors dalis šių filmų pasakoja tolimų šalių („Saulės šešėlyje“, „In The Shadow Of The Sun“, D. Britanija, Tanzanija, 2012, rež. Harry Freeland) ar dešimtmečių senumo įvykius („Nematomi“), šiuose filmuose kiekvienas įžvelgs Lietuvos realijų: lyčių lygybės („Patiekalas“, „Dish: Woman, Waitressing & The Art Of Service“, Kanada, 2010, rež. Maya Gallus), etninės neapykantos („Nesuskaičiuoti žmonės“, „A People Uncounted“, Kanada, 2012, rež. Aaron Yeger), neįgaliųjų ar pagyvenusių žmonių teisės į pagarbą ir orumą („Auksinis ruduo“, „Goldherbst“, Vokietija, 2012, rež. Jan Tenhaven) problemas.
Tačiau visus šios programos filmų herojus vienija bendras bruožas - neįtikėtina dvasios stiprybė ir valia. Nepaisant neigiamo visuomenės nusistatymo, institucinės diskriminacijos, o kartais ir tiesioginės grėsmės gyvybei, šie žmonės nepalūžo ir tapo pavyzdžiu kitiems. Tai ypač akivaizdu Sébastieno Lifshitzo filme „Nematomi“ („Invisibles“, Prancūzija, 2012), kurio herojai - prancūzų gėjų judėjimo pionieriai, nusprendę nebeslėpti tapatybės tada, kai Prancūzija panėšėjo į šių dienų Lietuvą, o gėjų eitynės už lygias teises keldavo visuomenės pasipriešinimą.
„Visi į gatvę!“
Programa „Visi į gatvę!“ skirta masiniams protestams. Prieš dvidešimt penkerius metus daugiatūkstantiniai Sąjūdžio mitingai buvo varomoji pokyčių valstybėje ir visuomenėje jėga. Tačiau dabar gatvės protestas daugeliui asocijuojasi tik su Seimo langus daužančiais chuliganais ir „ubagų karaliais“.
Ar interneto amžiuje gatvės protesto kultūra prarado reikšmę, klausia šios programos filmų herojai. Kai demokratiškose šalyse pagrindinėmis žiniomis tampa žvaigždžių lovos reikalai, gatvės protestas yra veiksminga priemonė bent trumpam atkreipti visuomenės dėmesį į socialines problemas.
Šioje programoje bus parodyti ir trys filmai apie protestus Rusijoje - Kirilo ir Ksenijos Sacharnovų „5 minutės laisvės“ („5 minut svobody“, Rusija, 2012) bei ne vieną svarbų kino festivalį apkeliavę Mike’o Lernerio ir Maksimo Pozdrovkino „Pussy Riot - pankiška malda“ („Pussy Riot - A Punk Prayer“, Rusija, D.
„Posovietinė panorama“
Programa „Posovietinė panorama“ kvies žiūrovus įdėmiau pažvelgti į posovietinių valstybių realijas. Deja, tačiau per dažnai šis žvilgsnis priverčia pasijusti taip, lyg būtume laiko mašina nukeliavę į jau primirštą praeitį.
Garsios rusų dokumentininkės Marinos Razbežkinos kino mokyklos studentų kolektyvinis filmas „Žiema, bėk iš kiemo!“ („Zima, uchodi!“, Rusija, 2012) pateikia susiskaldžiusios Rusijos opozicijos ir jos lyderių portretą. Filmas užfiksavo autentišką, kartais komišką, bet vis dėlto slogią atmosferą, patvirtinančią, kad greičiausiai į Rusiją žiema atslinko ilgam.
Kiti programos filmai nukelia į tolimesnius buvusios Sovietų Sąjungos kampelius. Į Azerbaidžaną, kur po spindinčiu „euroremontu“ slypi ne tokia graži tikrovė („Nuostabusis Azerbaidžanas!“, „Amazing Azerbaidjan!“, D. Britanija, 2012, rež. Liz Mermin), į šachmatų šalį Kalmukiją, kur net vaikai žino, kad svarbiausia figūra - karalius („Kirsano planeta“, „Planeta Kirsan“, Lenkija, 2010, rež. Ewa Pięta), į Ačinsko miestą Sibiro gilumoje, kur realybę sunku atskirti nuo siurrealistiško sapno („Miegančios sielos“, „Les Âmes Dormantes“, Prancūzija, 2013, rež. Aleksandras Abaturovas), bei formaliai neegzistuojančią, tačiau bauginančiai tikrą valstybę Europos pakraštyje - Padniestrę („Tvirtovė“, „Pevnost“, Čekija, 2012, rež.
„Teisė žinoti“
Programa „Teisė žinoti“ paneigs išankstinę nuostatą, kad interneto ir socialinių tinklų laikais žodžio laisvė, galimybė skleisti ir gauti objektyvią informaciją yra savaime suprantamos. Vienose šalyse, pavyzdžiui, Kinijoje, vis dar veikia valdžios taikomi cenzūros metodai („Naujos technologijos, sena tvarka“, „High tech, Low life“, JAV, 2012, rež. Stephen T. Maing), kitose žodžio laisvė ribojama padedant privačioms kompanijoms („Laisvės šešėliai“, „Shadows of Liberty“, D. Britanija, 2012, rež. Jean-Philippe Tremblay) arba patenka į kriminalinio pasaulio rankas („Reporteris“, „Reportero“, Meksika, JAV, 2012, rež. Bernardo Ruiz).
Programos filmuose taip pat atskleidžiami naujausi, su informacinėmis technologijomis susiję teisės žinoti iššūkiai („Google“ ir pasaulio smegenys“, „Google and the World Brain“, Ispanija, D. Britanija, 2013, rež.
„Tibetas iš arčiau“
Programa „Tibetas iš arčiau“ pristatys du filmus: „Saulę už debesų“ („The Sun Behind the Clouds“, D. Britanija, Indija, 2009, rež.
„Žalioji programa: vanduo“
„Žalioji programa: vanduo“ dėmesio centre - vanduo, be kurio žmonija negalėtų egzistuoti. Aštraus siužeto psichologinį trilerį, bet ne filmą apie gamtą primenanti „Juodžuvė“ („Blackfish“ , JAV, 2012, rež. Gabriela Cowperthwaite) - tai pasakojimas apie vieno delfinariumo žvaigždę orką, kuri nužudė kelis savo prižiūrėtojus.
Vizualiai stulbinantis filmas „Vejantis ledą“ („Chasing Ice“, JAV, 2012, rež. Jeff Orlowski) įamžino Arkties tyrinėtojus. Filmo kūrėjai nori parodyti globaliu atšilimu abejojančiai visuomenei, kaip greitai Arktyje vyksta pokyčiai.
Geriausiems tiriamosios žurnalistikos darbams prilygsta „Paskutinis laimikis“ („The Last Catch“, Vokietija, 2012, rež. Markus CM Schmidt). Kartą per metus būriai mėlynųjų tunų vis dar migruoja iš Atlanto vandenyno į nerštavietes Viduržemio jūroje. Tačiau tai ilgai nesitęs, nes šios žuvies ištekliai drastiškai artėja prie išnykimo ribos. Nepaisydami to, žvejai šią žuvį gaudo net neršto metu.
Poetiškas „Šulinys: Etiopijos vandens garsai“ („The Well: Water Voices from Ethiopia“, Italija, 2011, rež.
Kastinė diskriminacija ir „neliečiamieji“
Šokiruoja? Deja, tai ne pasaka ir net ne istorijos dalis, o kasdienybė daugybei Pietų Azijos bei kitų pasaulio regionų gyventojų. 2014-aisiais metais pasaulyje gyvena daugiau nei 260 milijonų “neliečiamųjų.” Jie yra vadinami dalitais, “penktąja kasta,” “Dievo vaikais,” o daugybės iš jų darbo pobūdis mažai kuo skiriasi nuo šio aprašymo.
Aukštesnės kastos turi daugiausiai teisių ir mažiausiai pareigų, žemesnės kastos turi mažiau teisių ir daugybę pareigų. O “neliečiamieji” - dalitai - yra išvis už kastų sistemos ribos. Tai reiškia, kad jie praktiškai neturi jokių teisių ir yra priversti dirbti pačius juodžiausius ir pavojingiausius darbus - tokius, kaip žmonių išmatų surinkimas rankomis - o už tai dažniausiai yra niekinami kitų kastų atstovų.
Sunku įsivaizduoti, kad tokio rimtumo problema gali būti tokio masto. Juk 260 milijonų - nemažas skaičius žmonių. Bet ar piliečiai Lietuvoje, netgi visoje Europos Sąjungoje, yra bent kartą girdėję apie dalitų problemas ar bent patį terminą “neliečiamasis”? Šiek tiek neįtikėtina, kaip sėkmingai ši problema yra pasislėpusi tarp kitų pasaulio realijų.
Kastinė diskriminacija egzistuoja. Šiandien lygiai taip pat, kaip ir vakar. Plačiajame pasaulyje. Ji yra masinė. Problemą taip pat bando sumenkinti oficialūs šalių, kuriose gyvena nemažai dalitų, atstovai, kurie savo Vakarų partneriams situaciją dažnai nušviečia kaip religinių vertybių ir kultūrinio paveldo dalį, be to, išdėsto oficialią poziciją, kad “neliečiamybės” tradicijos ir diskriminacija prieš dalitus yra uždraustos įstatymu. Tas tiesa.
Bet nei griežti įstatymai, kurie toli gražu nėra sėkmingai vykdomi, nei lengvatos, nei kvotos dalitams valstybės tarnyboje, nei faktas, kad vienas iš Indijos prezidentų, K. R. Narayanan’as, buvo dalitas, negali paneigti fakto, jog kastinė diskriminacija egzistuoja. Šiandien lygiai taip pat, kaip ir vakar. Plačiajame pasaulyje. Ji yra masinė.
Nepateisinama, kad dvidešimt pirmajame amžiuje šimtai milijonų žmonių gyvena tokiomis nežmoniškomis sąlygomis, kad jie beveik nėra laikomi žmonėmis, jie gimsta ir miršta surakinti griežtos sistemos, iš kurios negali išsilaisvinti savo jėgomis. Negalime būti nejautrūs pasaulio problemoms, ypač jei tikimės, kad pasaulis nebus nejautrus mūsiškėms. Taip, kaip ugdome visuomeniškumą mūsų bendruomenėse ir mūsų šalyje, turime ugdyti ir pasaulinį visuomeniškumą, pasaulinį pilietiškumą savo pasąmonėje.
Galbūt kova už dalitų teises ir skamba egzotiškai, bet yra nemažai žmonių iš įvairių šalių, kurie šia problematika domisi ir kurie skiria savo jėgas ir laiką, bandydami padėti kastinės diskriminacijos liūne skęstantiems žmonėms. Visų antra, kuo daugiau užsiimsime savo pačių švietimu ir domėjimusi pasauliu, tuo labiau galėsime prisidėti prie jo kūrimo ir formavimo. Kuo daugiau mūsų piliečių turės kokybiškų žinių apie pasaulines temas bei problematiką, ypač tas, kurios tiesiogiai nepaliečia jų pačių gerovės, ir kuo aktyviau prisidės prie jų sprendimo, tuo efektyviau Lietuva galės tapti įvairių sričių pasauline lydere, o ne pasekėja. Galbūt dalitų problematika ir netaps viena iš šių sričių, Lietuvai sutelkiant didžiąją dalį dėmesio į savo regiono problemas.
Šiuo metu dauguma ES šalių vangiai žiūri į kastinės diskriminacijos klausimą ir nedaro beveik nieko, kad suformuotų konkrečią Sąjungos politiką šiuo klausimu ir sistemiškai, europiniu lygmeniu, pamėgintų palengvinti dalitų gyvenimą. Tačiau kreipdamiesi į savo politikus, į Europos Komisiją, ragindami Europos Parlamento narius sukilti į kovą už “neliečiamųjų” teises, įtraukti šią problematiką į ES dokumentus ir į derybas su Pietų Azijos šalimis, Europos piliečiai, tarp jų ir lietuviai, tikrai gali paveikti teigiamus pokyčius kastinės diskriminacijos srityje ir padėti 260-iai milijonų kenčiančiųjų.
Festivalio svarba ir poveikis
„Į šią kritiką mes atsakome paprastai - demokratinėse visuomenėse institucijos remia nevyriausybininkus ne tam, kad šie išsakytų oficialią valstybės poziciją, o tam, kad pilietinė visuomenė ir ją sudarančios organizacijos galėtų dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Brandžiose demokratinėse šalyse oficialios pozicijos išsakymui samdomos viešųjų ryšių agentūros, o nevyriausybinės organizacijos remiamos tam, kad atstovautų pilietinėje visuomenėje egzistuojančią nuomonių įvairovę, kad nors kartais ir skirtingi, valstybės ir pilietinės visuomenės požiūriai papildytų vienas kitą“, - sakė G.