Šiltuoju metų laiku paukščiai sugeba pasirūpinti maistu patys, tad juos dažnas prisimename tik prasidėjus pirmiesiems šaltukams. Norėdami padėti žiemoti likusiems paukščiams puolame juos lesinti. Deja, nežinodami, kaip teisingai tai daryti, galime šiems ne pagelbėti, o tik pakenkti ar net pražudyti.
Kada pradėti ir baigti lesinti paukščius?
Laukinių paukščių lesinti negalima šiltuoju metų laiku - vėlyvą pavasarį, vasarą ar ankstyvą rudenį. Šiuo laikotarpiu maisto jie susiranda patys. Kada šaltuoju metų laiku pradėti lesinti paukščius ir kada nustoti tai darius, konkretaus laiko nėra. Tačiau, jei sugalvojote pradėti lesinti paukščius, svarbiausia, ką turite žinoti, kad tai daryti būtina reguliariai. Jei abejojate, ar galėsite tęsti visą žiemą be pertraukų, geriau išvis nepradėkite lesinti. Tai pagrindinė paukščių globos taisyklė, kurią reikia žinoti dar prieš įrengiant lesyklą ar pasirenkant lesinimo vietą.
Paukščių lesinimo pavojai
Paukščių lesinimas žiemą yra jiems reali pagalba išgyventi šį sunkųjį metų laiką. Tačiau neretai nutinka taip, kad gražus noras padėti pernelyg žmonėmis pasitikėjusiems paukščiams virsta mirtinais spąstais, kaip taip atsitiko kurapkoms šaltą 1937-1938 metų žiemą Klaipėdos krašte. Vien tais metais Klaipėdos krašte nuo šalčio ir bado žuvo apie 8-10 tūkstančių kurapkų.
Ypač ši aktuali problema išryškėja lesinant vandens paukščius - gulbes, antis, ir laukius. Paukščiai pripranta prie žmonių atnešamų „dovanėlių“ ir šąlant vandens telkiniams nesiruošia išskristi. Tokie paukščiai dažniausiai pasmerkti žūčiai. Vandens paukščius lesinti galima tik žiemą ir tik pilnai per žiemą neužšąlančiuose vandens telkiniuose. Pradėti lesinti galima tada kai telkinių pakraščiai pasidengia tvirtu ledu.
Kaip tinkamai įrengti lesyklą?
Jei esate tikri, jog galėsite globoti paukščius visą žiemą, neapgaukite jų, jei pasiryžote įrengti jiems lesyklą, pasirūpinkite, kad ji būtų saugi. Kadangi žiema yra sunkus metas ne tik smulkiems sparnuočiams, bet ir plėšrūnams, natūralu, kad prie lesyklų susidarančios paukščių sankaupos labai vilioja įvairius plėšrūnus.
Norint lesyklas lankančius paukščius apsaugoti nuo kačių ir kitų panašiu būdu medžiojančių plėšrūnų, nereikėtų jų iškelti prie pat žemės (išskyrus kai kurių tipų specialias lesyklas, kurias būtina įrengti praktiškai ant pačios žemės), tvirtinti ant tvorų, pirmų namo aukštų palangių, medžio šakų, t.y. tokiose vietose, kurios, pavyzdžiui, katėms, yra patogios pasiekti ar nepastebimai prisėlinti. Taip pat labai svarbu, kad lesyklos nebūtų uždengtos, o turėtų laisvą priskridimo - nuskridimo erdvę bent iš dviejų pusių. Tuomet iškilus pavojui iš vienos pusės, paukščiai gali pasišalinti per kitą.
Norint lesinamus paukščius apsaugoti nuo plėšriųjų paukščių, patartina lesyklas įrengti šalia krūmų, ir, pageidautina, kuo tankesnių. Taip pat reiktų pasistengti apsaugoti lesyklas ir nuo varninių paukščių (kuosų, varnų) bei uolinių karvelių, kurie paprastai vadinami tiesiog balandžiais. Efektyviausia priemonė apsisaugoti nuo šių paukščių yra apriboti į lesyklas galinčių įskristi paukščių dydį. Tai galima padaryti prie mažesnių lesyklų didesnių įskridimo angų prikalant paprasčiausias medines juosteles ir taip apriboti į vidų galinčių patekti paukščių dydį, o didesnėms, pvz., stacionarioms lesykloms, tinkamiausias stambių akių tinklas, pro kurį smulkesni sparnuočiai gali patekti į vidų.
Ką dėti į lesyklą?
Labai svarbu, kad lesyklose paukščiams pateikiamas lesalas nebūtų sūdytas, supelijęs, supuvęs ar surūgęs, pažeistas parazitų. Taip pat negalima naudoti chemikalais apdorotų grūdų ar sėklų. Vienas iš populiariausių ir visiems prieinamiausių produktų yra nelukštentos saulėgrąžos. Renkantis saulėgrąžas būtina atkreipti dėmesį į jų lukštus. Jei juose yra matomos skylutės, tai reiškia, kad jų branduoliai jau pažeisti kirmėlaičių ir paukščiams lesinti nebetinka.
Be saulėgrąžų, paukščiams labai naudingos linų ir spygliuočių medžių sėklos, nesūdyti lašiniai, taukai, varškė, kruopos, aliejuje mirkytas pyragas, obuoliai, virti ryžiai, avižiniai dribsniai. Taip pat tinka sėmenys, aguonos, avižos, pelai, sorų kruopos, kukurūzų grūdai, arbūzų, melionų ir moliūgų sėklos, tik pastarųjų nepatartina naudoti per didesnius šalčius, nes įšalusių paukščiai nesugeba išaižyti. Tinka įvairių piktžolių sėklos - balandų, dilgėlių, dagių, varnalėšų ar kibių. Paukščiams galima pasiūlyti ir specialiai paruoštų gaminių - „paukščių pyragų“.
Ko negalima dėti į lesyklą?
Kai kurių žmonių pomėgis lesinti dažniausiai miestų teritorijose gyvenančias antis ar gulbes šiems paukščiams tik kenkia. Žmonių įprastai siūlomi duonos gaminiai nėra visavertis maistas vandens paukščiams, be to, jie pripranta gauti maisto ir stojus šalčiams nesiruošia išskristi, kaip tai daro kiti jų giminaičiai.
Jis neturi būti termiškai apdorotas ar kitaip konservuotas. Netinka sūdytas „meniu“ (pavyzdžiui, sūdytos saulėgrąžos, riešutai), nes žiemą paukščiai neturi kur atsigerti. Prisikimšę sūdyto lesalo, jie pradeda lesti sniegą, dėl ko dažnai sutrinka žarnynas ir paukštis nugaišta. Taip pat šiukštu nevalia pilti į lesyklas pasenusio, supuvusio, prarūgusio, parazitų pažeisto, chemikalais apdoroto lesalo. Paukščiams negalima siūlyti citrusinių vaisių - apelsinų, citrinų, greipfrutų, netinka ir banano žievė. Beje, netinkamas lesalas yra ir gana dažnai naudojama juoda ruginė duona, nes per šalčius ji blogai virškinama, o būdama paukščio gurklyje surūgsta.