Archeologiniai duomenys rodo, kad Prancūzijos teritorijoje hominidai gyveno prieš 100 000 metų. Žymiausi ikiistorinių kultūrų paminklai rasti Bretanėje (mezolito laikotarpio megalitai), Luaros upės slėnyje, Paryžiaus apylinkėse, Šampanėje (dolmenai).
Apie 800 pr. Kr. iš Alpių kalnų regiono atsikėlė ir pradėjo vyrauti keltai (vėliau romėnų vadinti galais), archeologų siejami su Hallstatto kultūros ir jos atmainos La Tène’o kultūros žmonėmis. Viduržemio jūros pakrantes kolonizavo graikai. 7 a. pr. Kr. jie įkūrė Masalijos koloniją (dabar Marselis), iš kurios per Ronos upės slėnį prekiavo su krašto gilumos gyventojais ir labai paveikė jų kultūrą. 2 a. pr. Kr. Masalija kovai su priešiška vietos keltų ir ligūrų genčių sąjunga pasitelkė romėnus, kuriems rūpėjo kelio į neseniai jų prisijungtą Ispaniją saugumas. Romėnai sąjungą sumušė ir 121 pr. Kr.
Netrukus ją pradėjo puldinėti germaniškos kimbrų ir teutonų gentys. Dėl to ir dėl galų priešiškumo bei asmeninių ambicijų galų žemes (Galiją, romėnų dar vadintą Transalpine Galija) 58-51 pr. Kr. nukariavo Julijus Cezaris. Dėl nuolatinių vidaus nesutarimų galai stipriau pasipriešino tik per Vercingetorigo vadovaujamą sukilimą (52 pr. Kr.). Nukariautoje teritorijoje romėnai įkūrė Lugduno, Belgikos ir Akvitanijos provincijas (visų jų centras buvo Lugdunas, dabar Lionas). Jos sparčiai romanizavosi, pirmiausia Narbono Galija, kur atitarnavę Romos kariai kūrė kolonijas, pvz., Arelatą (dabar Arles’is).
Kitur tokių kolonijų buvo mažiau, administraciniais ir ūkio centrais tapo senieji galų miestai, pvz., Parizijų Lutecija (dabar Paryžius), juose vietos diduomenė statė forumus, romėniškąsias pirtis, amfiteatrus. Miestai nebuvo įtvirtinti (taiki krašto plėtra truko apie 150 metų), tarp jų nutiesti keliai. Kaimo vietovėse stiprėjo romėniškojo pavyzdžio vilos. Administravime ir švietime vartota lotynų kalba, galų (keltų) kalba sparčiai nyko. Apie 10 mln. 235 mirus paskutiniam Severų dinastijos Vakarų Romos imperatoriui atėjo anarchijos laikai (iki 285 pasikeitė 25 imperatoriai, iš jų tik vienas mirė sava mirtimi).
Krizę gilino vergų trūkumas, epidemijos, infliacija. Valdžios silpnumu pasinaudojo germanai, 260-276 Galiją nuniokojo alemanų ir frankų gentys. Valdant imperatoriams Aurelianui (270-275) ir Dioklecianui (284-305) tvarka buvo atkurta, bet kraštas pasikeitė. Miestai buvo įtvirtinti, 3 a. antroje pusėje pradėjo plisti krikščionybė, kūrėsi vyskupijos ir vienuolynai. Romos kariuomenę atitraukus ginti Italijos 405-406 per Reiną masiškai kėlėsi germanai, į vakarus nuo Reino apsigyveno frankai salijai ir burgundai, Akvitanijoje - vestgotai. 451 germanai, romėnai ir galai susivienijo, kad atremtų Atilos vadovaujamų hunų antplūdį (Katalauno laukų mūšis).
Iki 476 vestgotai pradėjo vyrauti Apeninų pusiasalyje ir Galijos pietinėje dalyje, valdovu jie rinkosi savo karalių. Kitaip nei vestgotai, tapę arijonais, frankai salijai pripažino tą pačią krikščionybės formą kaip ir galai romėnai (pirmasis apsikrikštijo karalius Chlodvigas I, 496). Iš dalies dėl to kitoje Galijos dalyje 5 a. pabaigoje-6 a. pradžioje įsigalėjo frankai salijai. Juos valdė Merovingų dinastijos karaliai. Merovingų valdžios laikotarpiu plačiai vartota lotynų kalba, kraštas vis dar dažnai vadintas Galija. Romėnų laikotarpio ūkinio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo tradicijos nyko pamažu. Ūkio pagrindas buvo žemdirbystė (išliko daug stambių dvarų - vilų, jose dar ilgai naudotas vergų darbas, nors daugėjo laisvųjų valstiečių − kolonų) ir gyvulininkystė.
Prekyba (ypač dėl arabų įsivyravimo Šiaurės Afrikoje ir Viduržemio jūros pietinėje ir vakarinėje dalyje) smuko. Valstybės aparato reikšmė menko, didėjo gyventojų nesaugumas. Klostėsi kitokie, daugiau frankų visuomenės tradicijomis paremti socialiniai ryšiai: laisvi žmonės prisiekdavo asmeninę ištikimybę stipresniam didikui (komendacija), mainais už naudojimąsi žeme atlikdavo didiko pavedimus (prekariumas). Valdantieji galų romėnų ir frankų sluoksniai iki 7 a. supanašėjo. Naujosios aristokratijos prestižo simboliais tapo stambioji žemės nuosavybė ir tarnyba karaliui bei Bažnyčiai.
Karalių valdžia buvo paveldima. Frankai savo karalystę laikė vieningu dariniu, todėl valdovo sūnums ją pasidalijus (į Neustrijos, Austrazijos, Burgundijos ir kitas karalystes), ji ne kartą vėl buvo suvienyta. Paskutiniai Merovingai buvo silpni valdovai, politinę valdžią iš jų pamažu perėmė majordomai. 7 a. pabaigoje vienas jų - Pipinas Herstalietis (iš Austrazijos Arnulfingų giminės) sugebėjo primesti savo valdžią Neustrijos ir Burgundijos karalystėms. Jo nesantuokinis sūnus Karolis Martelis stiprino savo valdžią atiminėdamas žemės valdas iš Bažnyčios ir perduodamas jas ištikimiems vasalams.
Jis atkūrė 8 a. pradžioje pašlijusią frankų valdžią Provanse, 732 atrėmė musulmonų įsiveržimą, per daugybę kitų karinių kampanijų sustiprino valstybės rytines ir šiaurės sienas. Naujosios Karolingų dinastijos (vėlesnių istorikų pavadinta žymiausio atstovo - Karolio Didžiojo vardu) valdžią sustiprino sąjunga su Romos popiežiumi (Pipinas Trumpasis ir jo sūnūs Karolis Didysis ir Karlomanas gavo popiežiaus Stepono II patepimą). Karolis Didysis buvo stipri asmenybė ir valdė ilgai (768-814; Karlomanas 771 mirė, pirmiausia dėl to buvo išvengta Frankų valstybėje nuolat pasikartojančio vidaus karo). Su musulmonais ir Bizantija buvo sudaryta taika.
Karolio Didžiojo sukurta imperija nebuvo ilgalaikė. Ji suiro, kai Karolio Didžiojo įpėdinio Liudviko I Pamaldžiojo sūnūs 843 Verdeno sutartimi pasidalijo tėvo palikimą. Liudvikas II Vokietis gavo rytinę dalį, Lotaras I - vidurinę, Karolis II Plikagalvis - vakarinę. Tuo imperijos skaidymasis nesibaigė, iki 888 buvusioje jos teritorijoje susikūrė Prancūzijos, Navaros, Burgundijos, Lotaringijos, Vokietijos ir Italijos karalystės. 9-11 a. Prancūzijoje socialiniai santykiai, valdžios pasiskirstymas labai pasikeitė. Paskutiniai Karolingų dinastijos karaliai nesugebėjo garantuoti tvarkos.
Stiprėjo regioninių pareigūnų (grafų, kunigaikščių) įtaka. Centrinės valdžios degradacija naudojosi įsiveržėliai iš kitų kraštų. Prancūzijos pietinė dalis labiausiai kentėjo nuo arabų piratų, atvykstančių iš Ispanijos, Balearų salų, Šiaurės Afrikos, plėšikavimų. Iš rytų pusės didelį pavojų kėlė vengrai, bet labiausiai kraštą niokojo šiaurėje ir vakaruose šeimininkaujantys vikingai. Jie įsiverždavo į krašto gilumą, 863-875 puolė Bordeaux, Tulūzą, Orleaną, Angers, kitaip nei arabai, gyventojų neimdavo į vergovę, bet grobdavo jų turtą. 911 karalius Karolis III Naivusis atidavė vikingams (prancūzai juos vadino normanais) apgyventi Senos žemupio slėnį, ši teritorija vėliau tapo Normandija.
Dėl gynybos poreikių krašte daugėjo pilių (normanams jas nesisekė paimti), vietiniai didikai telkė savas kariaunas, o jose tarnaujantys riteriai prasimaitinimui gaudavo žemių (feodų). Sparčiai klostėsi feodalinė socialinių santykių sistema (feodalizmas), mažėjo laisvųjų valstiečių. Tikroji valdžia perėjo į grafų ir kunigaikščių rankas, karaliaus rinkimas (paprotys, galiojęs nuo Pipino Trumpojo laikų) nustojo buvęs formalus. Greta valdovo domeno (centras − Paryžius) Prancūzijos šiaurinėje dalyje susikūrė ir stiprėjo karaliaus valdoms lygiavertės Flandrijos, Anžu, Blois, Šampanės grafystės, Bretanės, Normandijos ir Burgundijos kunigaikštystės.
Į pietus nuo Luaros upės iškilo didelės Provanso, Auvergnės, Tulūzos ir Barselonos grafystės bei Akvitanijos kunigaikštystė. Hiugas I Kapetas nebuvo stiprus valdovas, bet jį rėmė Bažnyčia ir jis sugebėjo įtvirtinti valdžios perdavimo savo palikuoniams principą (pirmiausia tais pačiais 987 metais karaliumi karūnavo sūnų Robertą; vyriausiojo sūnaus karūnavimas valdant tėvui išliko Kapetingų tradicija iki Liudviko VII Jaunesniojo valdymo laikų). Pirmieji Kapetingai tvirčiau valdė tik savo domeną, pirmiausia Île-de-France’ą − apie 160 km iš pietų į šiaurę ir apie 80 km iš rytų į vakarus nusidriekusį regioną aplink Paryžių, kitur jų valdžia buvo nominali.
Šio laikotarpio Prancūzija stiprėjo ūkiškai. Sušvelnėjo klimatas, mažėjo pavojingų ligų, daugėjo gyventojų (1328 gyveno apie 15−25 mln. žmonių). Jie plėtojo vidinę kolonizaciją, apgyvendino naujus žemės plotus, įkūrė (ypač Pietų Prancūzijoje) daug naujų kaimų. Žemės ūkyje išplito pakinktai, buvo geriau panaudojama arklio jėga, daugėjo javais apsėtų plotų. Dėl to plito vėjo malūnai, daugumos gyventojų kasdieniu maistu tapo duona. Naujosios Prancūzijos kūrimuisi daug įtakos turėjo miestų atgimimas, nors šis procesas nebuvo toks ryškus kaip gretimose Vokietijoje ar Italijoje. Pietų Prancūzijoje atgijo romėnų laikų miestų administravimo formos, šalies šiaurėje kūrėsi miestų komunos.
Miestiečiai (net, manoma, apie 200 000 gyventojų turėjusio Paryžiaus) vis dar buvo labai susiję su žemės ūkiu, bet miestuose stiprėjo amatininkų ir pirklių sluoksnis. kryžininkai užima Jeruzalę (14 a. Tarp politinių veiksnių didžiausią įtaką šalies ateičiai turėjo Normandijos kunigaikščio Vilhelmo I Užkariautojo 1066 žygis į Angliją ir jos užkariavimas bei Kryžiaus žygiai į Palestiną. Normandijos kunigaikščiai pasiskelbė Anglijos karaliais, bet nominaliai išliko Prancūzijos karaliaus vasalais. Anžu (Plantagenetų) dinastijos Normandijos kunigaikštis Henrikas (nuo 1154 ir Anglijos karalius Henrikas II) 1152 vedė Akvitanijos kunigaikštytę Eleonorą.
Anžu dinastijos imperija plotu tapo kur kas didesnė už Prancūzijos karalių valdas, o Normandijos kunigaikščiai keliems šimtmečiams liko grėsmingiausi savo siuzerenų varžovai. 1071 Jeruzalė atiteko tiurkams seldžiukams, kurie Europos krikščionių piligrimams beveik uždarė kelią į Šventąjį miestą. Noras juos išvyti tapo viena svarbesnių kryžiaus žygių priežasčių. Su šiais kraštais stiprėjo Prancūzijos prekybiniai ryšiai (didėjo Marselio, kuris tapo piligrimų, prekybos ir kariuomenės perkėlimo punkto, reikšmė), riterių karingumas buvo nukreiptas Prancūzijos karaliams nepavojinga linkme. Kapetingų valdžia ypač sustiprėjo valdant Pilypui II Augustui (1180−1223), kuris buvo geras administratorius, diplomatas, sumanus politikas.
Vienas didžiausių jo laimėjimų - jam pavyko iš Anglijos Plantagenetų perimti Prancūzijoje esančio jų domeno didžiąją dalį. Pasinaudojęs tuo, kad Anglijos karalius Jonas Bežemis tris kartus kviestas neatvyko į Prancūzijos karaliaus vasalų susirinkimą, Pilypas II Augustas paskelbė nusavinąs visas jo žemes ir šį faktą sutvirtino 1204−06 karu prisijungdamas Normandiją, Anžu, Meną ir Touraine’ą. Prancūzijos karaliaus domenas plėtėsi visomis kryptimis, Pilypo II Augusto valdymo pabaigoje iš didžiųjų teritorijų už jo ribų liko tik Akvitanija, Bretanė, Flandrija, Šampanė, Burgundija ir Tulūza. Jis leido popiežiui skelbti kryžiaus žygį į Pietų Prancūziją, kur išplito albigiečių erezija (albigiečių karai), pats jame nedalyvavo, bet sudarė sąlygas savo įpėdiniui Liudvikui VIII Liūtui prisijungti pralaimėjimą patyrusio Tulūzos grafo Raimondo VII žemes.
Įgytose teritorijose dauguma senųjų tradicijų nebuvo laužoma, tik teritorijas administruoti buvo skiriami karaliaus dvaro pareigūnai. Pilypas II Augustas perėmė pažangias Normandijos iždo tvarkymo tradicijas, jam valdant valstybės pajamos padidėjo nuo 128 000 iki 438 000 livrų. Centrinės valdžios tvirtumas ypač atsiskleidė valdant Liudvikui IX (1226−70). Jo mažametystės laikotarpiu regente buvusi karalienė Blanka Kastilietė numalšino diduomenės, siekiančios grąžinti renkamos monarchijos laikus, sukilimą, o dėl apgalvotos paties Liudviko IX šalies administravimo politikos (karaliaus paskirti vietininkai galutinai įsitvirtino provincijose, vietos administravimas tapo realus) sumenko feodalinio lojalumo karaliui svarba, Prancūzija tapo nacionaline monarchija.
Valstybės administravimas tapo labiau specializuotas ir biurokratinis (nebepanašus į didelio dvaro valdymą), mokesčiai − nuolatiniai. Buvo uždrausti privatūs feodalų karai, ribojamas regioninių pinigų kaldinimas. Išmirus Tulūzos grafams ir numalšinus Béziers vikonto sukilimą karaliui atiteko didelės dar neprijungtos Languedoco sritys. Paskutiniu didžiu Kapetingu dauguma istorikų laiko Pilypą IV Gražųjį (valdė 1285−1314), kuris dar sustiprino karaliaus valdžią. Padedamas gabių ir ambicingų patarėjų Guillaume’o de Nogaret ir Pierre’o Dubois jis naikino vietos tradicijas, ribojančias karaliaus valdžią (provincijų ar senųjų pareigūnų įvairias privilegijas).
Karaliaus iždo ir politikos poreikiams buvo verčiami paklusti vyskupai, didikai, miestai. Pilypas IV Gražusis aneksavo Franche-Comté, Lioną, dalį Lotaringijos. Norėdamas prisijungti Flandriją ir stokodamas pinigų jis įsivėlė į ginčus su popiežiumi Bonifacu VIII dėl dvasininkų apmokestinimo ir šią kovą laimėjo. Dėl Pilypo IV Gražiojo įtakos 1305 popiežiumi buvo išrinktas Prancūzijos atstovas (popiežius Klemensas V), kuris popiežiaus dvarą perkėlė į Avinjoną. Tokia iždo gausinimo politika (be to, iš šalies išvyti žydai, vykdytos represijos prieš Tamplierių ordiną; karalius pasisavino jų turtą) nusmukdė monarchijos autoritetą.
Dėl to, nors karaliaus administracija 14−15 a. veikė sėkmingai, bet monarcho prerogatyvos dažnai ginčytos. Nuo Vilhelmo I Užkariautojo žygio į Angliją laikų Anglijos ir Prancūzijos valdantieji sluoksniai tapo panašūs (kalbėjo ta pačia prancūzų kalba, Anglijos poetai rašė prancūziškai, Eleonora Akvitanietė Anglijos karaliaus dvare įtvirtino prancūzų tradicijas). Abiejų šalių monarchų dinastijos dėl giminaičių vedybų per kelias kartas susipynė. Anglijos karalius Eduardas III (Prancūzijos karaliaus Pilypo II vaikaitis) siekė įsitvirtinti pirmtakų valdytose žemyninės Europos teritorijose ir vengė omažo (vasalo ištikimybės priesaika siuzerenui), kurį jis, būdamas Akvitanijos kunigaikščiu, privalėjo duoti Prancūzijos karaliui.
Karalius Pilypas VI apkaltino Eduardą III feodalinių papročių nesilaikymu ir nusavino Akvitaniją. Įsiplieskė ilgalaikis konfliktas, vėliau pavadintas Šimtamečiu karu. Karas sutapo su 14 a. 4 dešimtmetyje kilusia ūkio krize. Dėl kelių iš eilės nederlingų metų ir maro epidemijų (išmirė apie trečdalį Prancūzijos gyventojų) sutriko žemės ūkio darbai, prekyba ir pinigų apyvarta. Italijos pirkliai pasirinko naujus kelius Anglijos vilnai įsivežti (Reino upe, jūra iš Flandrijos į Genują), Šampanės mugės prarado ankstesnę svarbą. Krizė ir 1453 pasibaigęs karas nualino šalį, bet ji išliko viena galingiausių Europoje.
Pašlijusį karaliaus autoritetą sėkmingai susigrąžino karalius Liudvikas XI (valdė 1461−83). Jis įveikė stambiųjų feodalų opoziciją, palaikomą didžiausio šio laikotarpio Prancūzijos priešo − Burgundijos hercogo Karolio Drąsiojo, ir beveik baigė pajungti karaliaus valdžiai dalines Prancūzijos kunigaikštystes (nepriklausomos liko tik Navara ir Bretanė; Karoliui Drąsiajam žuvus Prancūzija prisijungė dalį jo žemių). Kitaip nei, pvz., Anglijoje, kur stiprėjo gyventojų renkami institutai, Prancūzijos karaliui Generalinių luomų teises pavyko apeiti. Valdant Karoliui VIII (1483−98) ir Liudvikui XIII (1498−1515) Prancūzijoje baigėsi vidurinių amžių epocha, prasidėjo naujieji laikai. Karolis VIII vedybomis prisijungė Br...