Daugelis turistų paprastai renkasi tradicines keliones po Vengriją, tad būriais traukia į Budapeštą, kuriame galima pasigrožėti įspūdingu parlamento pastatu, Šv. Mūsų grupė, pasirinkusi kelionę automobiliu po Lenkiją, Slovakiją, Vengriją ir Austriją, nusprendė vengti turistų pamėgtų įžymybių ir masinio turizmo kelių, tad ir Vengrijoje nepasukome į šurmuliuojančią sostinę, o rinkomės nedidelius pasienio su Slovakija ir Austrija miestelius.
Komaromas: Miestas ant sienos
Vienas pirmųjų atradimų laukė Slovakijos ir Vengrijos pasienyje. Stabtelėjome mieste, kurį per pusę dalija ne tik Dunojus, bet ir valstybių siena: slovakams priklausanti pusė vadinama Komarnu, o vengrų - Komaromu. Slovakijos pusėje verta aplankyti Europos aikštę, kurioje kiekvienas pastatas skirtas kuriai nors Europos šaliai. Pasigrožėję itališko stiliaus barokiniais angelų veideliais, austrų mediniais balkonais ir puošniu edelveisų piešiniu, šmirinėjome po tamsiausius užkaborius ieškodami Lietuvą reprezentuojančio motyvo, tačiau taip ir neradome.
Dėras: Miestas pakilęs iš pelenų
Dairydamiesi po beveik suvalkietiškas lygumas patraukėm link Dėro, kuris įsikūręs pusiaukelėje tarp Vienos ir Budapešto, kadaise čia vingiavo vienas svarbiausių Centrinės Europos kelių. Miestą V a. įkūrė keltai, o nuo X a. jame apsigyveno vengrai. Dėrą per kiekvieną didesnį karą sugriaudavo, sudegindavo, tačiau miestas kaip feniksas pakildavo iš pelenų ir iki šiol tebėra nepraradęs savo senovinės dvasios.
Miestą dabina puošni rotušė, dėmesio verta katedra, kuri kadaise buvo romaninė, vėliau gotikinė ir galiausiai įgavo barokinių formų. Tačiau toks pasirodė tik miesto centras - atsitiktinai nuklydus į romų priemiesčius, mus pasitiko murzinų, menkai teapsirengusių vaikų ir apdriskusių, būreliais stoviniuojančių vyrų žvilgsniai, apgriuvę namai ir nešvara.
Fertėdas: Esterhazių rūmų prabanga
Kitą dieną ilgai negaišdami Dėre pasukome Fertėdo miestelio link. Čia stūkso galingi vengrų didikų Esterhazių rūmai, kuriuose prieglaudą buvo radęs ir genialusis Josephas Haydnas. Tik įžengę pro puošnius geležinius vartus, užsimerkėme nuo akinančio šviesos ir spalvų žaismo. Gelsvas rokoko stiliaus rūmų fasadas, linksmai čiurlenantis fontanas ir baltais akmenukais išpiltas kiemas sukuria stulbinantį didybės ir prabangos įspūdį ir primena pačius gražiausius Europos karalių dvarus.
Šopronas: Mažoji Praha su Alpių panorama
Toliau mūsų keliai driekėsi link Šoprono miesto, vadinamo mažąja Praha. Šoprono istorija siekia kelis tūkstančius metų, pro šią vietą vingiavo Gintaro kelias, kuriuo brangų krovinį nuo Baltijos jūros iki Romos gabendavo pirkliai, čia bandė įsikurti įvairios tautos, kol galiausiai įsitvirtino madjarai, vengrų protėviai. XIII a. Miestą, kuriame harmoningai susipynęs viduramžių ir baroko stilius, geriausia apžūrėti vaikštinėjant pėstute. Šoproną puošia siauros gatvelės, nedidelės aikštės, grakštus bokštas, į kurį užkopus galima pasigėrėti miesto panorama ir tolumoje dunksinčiomis Austrijos Alpėmis.
Turint laiko vertėtų stabtelėti prie rotušės, susirasti XIV a. sinagogą ir XIII a. liuteronų bažnyčią, taip pat verta užsukti į Romėnų muziejų, kuriame eksponuojamos didžiulės romėnų dievybių statulos, pasigrožėti secesijos stiliaus Petofi teatru. Bene labiausiai stebina, kad prie kiekvieno senamiesčio namo kabo lentelė, skelbianti, kad pastatas yra architektūros ir kultūros paminklas. Apsistojus Šoprono viešbučiuose galima ne tik pasilepinti SPA malonumais, bet ir pasitikrinti regėjimą, apsilankyti pas stomatologą. Ši keistenybė iš pradžių kėlė šypseną, tačiau miestas yra netoli Austrijos sienos, o taupūs austrai atvažiuoja ne tik pigiau apsipirkti, bet ir ieškoti pigesnių medicinos paslaugų.
Kėsegas: Miestas, sustabdęs osmanus
Į kitą miestą - Kėsegą keliavom trumpesniu keliu, per Austriją. Tik pervažiavus sieną nustebino it skustuvu nuskustos pakelės ir pedantiška švara - nė šiukšlelės. Tačiau džiaugėmės neilgai - kelias pasuko atgal į Vengrijos šabakštynais apžėlusius kelius. Kėsegas yra miestas, kuris pristabdė turkų osmanų ordas, siekiančias užgrobti Vieną.
Atėjus pietų metui ieškojome jaukios kavinės ar restorano papietauti, tačiau visur rasdavome tik ledaines ir cukraines. Šiaip ne taip išsiaiškinom, kad gatvėse, lauko kavinėse pardavinėjami patiekalai, skirti smaližiams, na, o vidiniame kieme galima skaniai, sočiai ir nebrangiai prisikirsti. Kainos šiek tiek mažesnės nei Lietuvoje, o porcijos dvigubos. Keliaujant po Vengriją tiesiog būtina paragauti tikro vengriško guliašo. Vos tik pirmas šaukštas atsiduria burnoje, supranti, kad kitos tautos, perėmusios šį patiekalą, labai nutolo nuo originalo.
O besižavintiems patiekalais, pagamintais iš aštriųjų pipirų, reikėtų nepamiršti pasimėgauti paprikašu, kuris puikiai atskleidžia visus pipirų skonio subtilumus ir savo aštrumu pakutena gomurį. Na, o pipirai Vengrijoje labai mėgstami nuo senų laikų, apie juos sukurta nemažai gražių legendų. Pati romantiškiausia pasakoja apie tai, kad vengrų kariai išlaisvino gražuolę, kurią uždaręs savo hareme laikė Budos paša.
Dar viena įdomi legenda šlovina vengrų karžygių stiprybę, slypinčią taurėje raudonojo vyno. Pasakojama, kad vengrų kariai prieš mūšį gerė raudono vynojo, o turkai pamanė, kad nuo vengrų ūsų laša jaučio kraujas, ir paknopstomis paspruko. Mat tikėta, kad tas, kuris geria jaučio kraują, įgauna šio gyvulio stiprybės.