Kokia nuostabi ir kūrybiškai poetiška savaitė - trys žirniai grįžta prie savo romantiškų šaknų! Dailė, poezija, kūryba vėl grįžta į trasą... skendome pasakiškuose eilėraščiuose, o namai pavirto tikromis menininkų dirbtuvėmis. Mielas, džiaugsmingas chaosas...
Tie, kas skaitėte praeitų metų trijų žirnių įrašus, turbūt pastebėjote, kad esame mažumėlę kuoktelėję dėl visko, kas eiliuojasi... ir nesieiliuoja, skaitosi ir nesiskaito...
Pamąstymai apie visuomenę ir vaikų ugdymą
O štai ir kelios niūresnės gaidos.. ir vėl tie bendraamžiai. Taigi, vieną dieną belaukdama Emilijos išeinančios iš baseino, gavau "garbės" nugirsti netoliese sedėjusių draugų pokalbį (net nežinau ar "pokalbis" yra tinkamas žodis apibūdinti tam, kas ten vyko). Sedėjo du berniukai, vienas šalia kito, tačiau įsisiurbę kiekvienas į savo išmaniuosius telefonus. Amžius? Galbūt ketvirtokai ar penktokai. Iš pažiūros - faini vaikai.
Žaidė matyt kažką panašaus į Soldiers of Fortune (atsiprašau už pasenusį palyginimą, bet težinau mano laikų žaidimus; tai toks žaidimas, kai tu eini ir pirmuoju asmeniu dalyvauji kovoje, šaudai, sprogdini, draskai priešus...). "Mmm, ar tu čia buvai?... Ar tu turi mašiną? Duok man mašiną. ... bam-bam... aš dar turiu signalines raketas ... bum-bum... O! Žiūrėk aš radau žmonių! Šaudyk juos! Šaudyk juos! Dar čia žmonės! Žudyk! ... bam-bam-bum-bum... Ar tu gyvas? Kiek dar turi oranžinių?... Ehm.
Galiausiai atėjo nieko nenutuokianti mokytoja ir juos kartu su visa klase išsivedė. Berniukai nusekė visiems iš paskos... vis dar subedę nosis į ekranus, vis dar šaudydami ir žudydami kažkokius ten žmones žaidime... Ilgai galvojau apie šį tragišką pusvalandį moksleivių rūmų laukiamajame. Žinoma, piktinausi.
Mąsčiau apie visus savo giminaičius ir buvusius draugus, kurie atvirai baisėdavosi mūsų pasirinkimu mokyti vaikus namie. Kai kurie netgi būdavo pakankamai "apsišvietę" toje srityje - tai yra buvo viena akimi matę gyvą namuose mokytą individą. "Jie kažkokie keisti... nepritampa prie visuomenės", pareikšdavo.
Nepritampa prie visuomenės? Ir kokios gi visuomenės? Vat tos, kuri tarpusavio santykius kuria per telefono ekraną? Vat tos visuomenės, kuriai kasmet reikia sukurti vis labiau vaizduotę kutenančius filmus, video žaidimus? Tos visuomenes? Ačiū, galbūt susilaikysiu ir leisiu savo vaikams nepritapti prie vat tokio plauko visuomenės.
Pamąstymui... ar žinojote, kad didelis skaičius žinomų Amerikos universitetų (Harward, Cornel, Stanford) rodo vis didėjantį norą priimti į savo studentų tarpus namie mokytus vaikus? Kodėl? Nes jie ne tokie kaip jų bendraamžiai... jie tiesiog, na - kitokie. Jie mąsto už dėžučių ribų, jie turi daug geresnius savarankiško mokymosi įgūdžius, daugeliu atveju jų pažymiai yra daug geresni už įprastas mokyklas baigusius vaikus... O prieš kelis metus atlikto kanadiečių tyrimo metu, nustatyta, kad namie besimokantys vaikai yra tiesiog sumanesni (lyginant egzaminų rezultatus).
Šiuo metu Amerikoje kiekvienais metais apie 2,2 mln vaikų mokslus baigia būtent namuose. Tai nauja politikų, gydytojų, menininkų, vizionierių, mąstytojų karta. ... Faina, ane?
Dėkingumas ir kasdienybė
Šią savaitę viskas gavosi neplanuotai, bet sustyguotai. Griebėmės dėkingumo temos ir atrodo visos aplinkybės atlėkė mums į pagalbą. Aš gavau šimtus progų pasvarstyti apie dėkingumą. Pirmiausia užduodu klausimą sau pačiai: ar aš esu dėkinga už tai ką turiu, o gal nuolatos verkšlenu dėl to, ko neturiu? Ar daug mano lūpose murmėjimo, skundų, nepasitenkinimo?
Jei manęs paklaustumėte, ar aš esu viskuo patenkinta, aš jums pasakyčiau, kad taip, bet po akimirkos pridėčiau dar penkiasdešimt bet. Tie penkiasdešimt bet... jei tik turėtumėm didesnį namą, jei tik nereikėtų daryti to ir ano, jei tik galėtumėm nusipirkti naują tą ir aną, nes trečias jau visai sugriuvęs...
Šią savaitę mudu su Aurimu (gal netgi daugiau Aurimas) galėjom į šią temą įsigilinti iš labai arti. Turėjom galimybę bendrauti su vienu misionierium iš Anglijos - Aurimas su juo visą savaitgalį važinėjo po Lietuvą. Vyrui - virš aštuoniasdešimt, kūnas jau diktuoja savo sąlygas, kelia įvairaus plauko apribojimus, tačiau akys jo švyti, o nuo lūpų nepasitraukia dėkingumas. Kur beeina, kas benutinka, ką bevalgo, ką besutinka, pirmiausia už viską dėkoja: Thank you, Jesus!
Viešnagės metu lipdamas laiptas stipriai nikstelėjo koją... bet nė neburbtelėjo. Vos paeidamas ir toliau niūniavo po nosimi saldų Thank you Jesus!
Dėkingumo temą palietėm ir su vaikais. Vaikštom su Emilija į baseiną. Baseinas - jos svajonė. Bet kai ši svajonė išsipildė, atsirado naujas poreikis - baseinas tapo savaime suprantamu dalyku, o dabar prie baseino reikia ir baseino kavinės. Kai pasakiau, kad į kavinę po treniruočių eisime tik vieną kartą į mėnesį, leidosi į ašaras. Kai pamėginau priminti, kad užtat du kartus per savaitę galės vaikščioti į baseiną - nesuveikė !Tiesa, nieko čia unikalaus - aš esu lygiai tokia pati.
Galiu verksšlenti dėl stringančio kompiuterio, o net nesusimąstau, kad neesu dėkinga už tai, kad iš viso turiu kompiuterį. Bambu dėl mažo kiemo, o pamirštu padėkoti Dievui už tai, kad gyvename name ir turime kiemą... Pasaka be galo. Ką gi daryti? Negraužti savęs ir mokintis dėkoti. Dėkoti, dėkoti, dėkoti. Pirmiausia išbandžiau su Emilija...
"Įeikite pro vartus su dėkojimu, į Jo kiemus su gyriumi. Tad ir dėkoju, Tau Viešpatie, už tai kad esu saugi, išgelbėta... esu visiškai soti, aprūpinta, turiu šeimą, sveikus tėvus, turiu gyvenamą vietą, transporto priemonę, esu sveika ir besilaukianti, neesu persekiojama, galiu laisvai išpažinti savo tikėjimą, turiu tiek draugų, turiu tiek veiklos, turiu viltį, pažadus... Tiesiog nuostabu.
Ps. pasirodo mokslininkai nustatė, kad reguliarus dėkingumo dienoraščio vedimas yra galingas ginklas kovoti su stresu, nemiga, išsekimu ir netgi lėtinėmis ligomis. Netikite? Paieškokit google gratitude journal. Smagu kai mokslininkai po šitiek metų atranda tai, ką Biblijoje skaitome jau tūkstančius metų.
Gimtoji kalba ir orai
Šios savaitės tema: orai. Vėjas, lietus, orų progronzė, orų spėjimai ir įvairios su tuo susijusios literatūrinės grožybės. Prisismaginom su vaikais iki ausų galiukų. Pokalbių krypčiai nustatyti panaudojau Vaivorykštės vadovėlį (iš ten ir savaitės tema), tačiau vadovėlis buvo tik atspirties taškas... O pradėjom nuo orų prognozės.
Nors mes įprasto TV neturime, tačiau vaikai dažnai nuklysta pas senelius - o seneliai labai mėgsta "orus pažiūrėti" - tad man vaikai ir išdėstė pamoką apie dėdę, kuris prie žemėlapio stovi ir apie orus pasakoja ir kad tai orų prognoze vadinama. Emilijai parūpo sužinoti kaip jie ten tuos orus nuspėja, todėl pakalbėjom apie metereologijos stotį ir apie pačių meteorologų darbą (vėl pravertė youtube: dainelė apie orų pranešėją, automatinė orų stebėjimo stotelė, vėjo matuokliai, meteorologijos stotis).
Iš nūdienų nušokom atgal į tuos laikus, kai dar jokie dėdės per TV orų nespėdavo, nes ir TV dar net ir nebuvo išrasti. Tad kaip gi žmonės orus numatydavo senovėje? O pasirodo jie išradingi buvo ir spėjo juos pagal įvairius gamtos ženklus. Jei vištos smėlyje maudosi - bus lietaus.
Daugiau orų spėjimų čia. Tiesa, ta pačia proga galėjome visą savaitę stebėti orus ir kiekvienos dienos pastebėjimus surašyti lentelėje, vėliau panagrinėti visos savaitės rezultatus (koks vyravo oras, kokių dienų buvo daugiausia ir pan), tačiau mes tiesiog visko nebeaprėpėm. Tačiau dalinuosi pasiūlymu - gal kažkas kitas laiko turės daugiau.
Vėjas. Vadovėlyje vaikų prašo, kad sugalvotų kuo daugiau žodžių apie vėją. Tad galvojom ir mes. Koks gali būti vėjas? Kvapnus, švelnus, stiprus, įtūžęs, gaivus, piktas, šaltas, šiltas, jūrinis, banguotas, mylintis ... Ir tikroviškai, ir šiek tiek poetiškai. Emilija prisiminė, kad vėjas gali pūsti iš pietų, rytų, vakarų, šiaurės, tuomet jis būtų vadinamas piečiu, ryčiu, vakariu, šiauriu.
Vienaip vadinam stiprų, o kitaip lengvą vėją: vėjelis, štilis, vėtra, uraganas. Taip iškračius savo žodžių skryneles atrodo būtų buvę net nepadoru nepaskaityti kokio eilėraščio apie vėją. Tokių yra daug, bet mūsų mėgstamiausias - J.Marcinkevičiaus "Vėjas". Neesu tikra, kaip literatūriškai pavadinti šį kūrinį - tai eiliuota pasaka, it karoliai suverta iš aštuonių eilėraščio formos dalelių. Manai, man lengva? Renku ir sėju. Prabunda Vėtra. Ir daug papasakot galiu...
"Vėjo pasaką" rasite rinkinėlyje "Laukinė Kriaušė" (į rinkinį įtraukti visi programiniai kūriniai: ir "Grybų karas", ir "Voro vestuvės", ir "Greitoji pagalba" ir eilėraščių rinkys "Utititi, šalta"; rekomenduoju turėti savo namuose).
Lietus. Panašiai smaginomės ir su lietumi. Pirmiausia aptarėm, kad lietus gali būti pavadintas įvairiais žodžiais. Sakom, kad lauke dulksna, arba, kad krapnoja, krapyja, o kai labai stipriai lyja - žliaugia, pila. Vaikai prisiminė, kad kartais sakoma, kad pila kaip iš kibiro.
Man dingtelėjo mintis sužinoti, kaip kitų tautų žmonės užvadinę smarkų lietų. Štai taip išradingai lietų apibūdina įvairių tautų žmonės. O kaip skirtingai lietų mato skirtingi poetai? Radau tris eilėraščius ir juos perskaičiau vaikams.
Gramatika, garsinė analizė, dailyraštis
Eilėraščiais maloninomės, o kitus darbus dirbom. Darėm garsinės analizės pratimus e ir ė raidei. Emilijai daviau dvi korteles: viena su Ė, kita su E raide. Aš sakiau žodžius, o ji man rodė girdimą garsą. Taip pat klausiau ar garsą girdi pradžioje, ar pabaigoje. Vėl rašėm diktantą bei raitėm raides.
Literatūra
Praeitą savaitę užbaigėm Kalio Bliukvisto trilogija, o šią savaitę griebėmės lietuviškų nuotykių. Pradėjome skaityti V.Tamulaičio "Skruzdėlytės Greitutės nuotykius". Fantastiška knyga. Autorius ją parašė 1935 m., būdamas vos 23 metų (anuomet turbūt žmonės anksčiau suaugdavo prasmingam darbui...).
1935 m. V.Tamulaitis baigė Kauno karo mokyklos aspirantų kursus, trubūt todėl ir karo, kariuomenės, karo belaisvių, kautynių, patriotizmo, karo didvyrių motyvai tokie ryškūs ir vaizdingi šioje knygoje. Smagi knygelė, nors vietomis teko skaityti sulaikant šypseną (arba visai praleidžiant pastraipas)... ypač skyriuose apie priešų stovyklos kareivio Narsio meilę pagrobtajai vergei Greitutei (tačiau turint omeny tuometinį autoriaus amžių... Ši knyga įtraukta į 1 kl. Privaloma literatūra 1-2 kl. Matutis. Vytė Nemunėlis. R.Skučaitė. Dž.
Matematika
Šiam įrašui apie matematiką išsamiai neparašysiu, kitą savaitę viską aprašysiu smulkiau. O trumpai būtų taip: toliau tvirtinome atimtį, prisiminėm sudėtį. Šiame etape Emilija mokėsi įsiminti įvairius sudėties bei atimties variantus iki 10. Sugalvojom tokį žaidimą... Žaidimo esmė tokia.
Atsispausdinau visas atimties variacijas, sukarpiau kortelėmis. Gavosi keliasdešimt kortelių. Pradedam žaidimą: imu saują kortelių, dedu užverstas ant stalo. Emilija verčia po vieną, perskaito kas užrašyta, duoda atsakymą. Jei atsakymas teisingas - kortelė atitenka jai, jei suskaičiuoti nepavyksta - kortelė atitenka sniego ėdrūnui (per pusę perlenkta servetėlė, kuri mėgsta valgyti matematikos korteles). Ir žiūrim kas laimės - ar Emilija, ar sniego ėdrūnas. Baisiai smagu ir naudinga.
Taip pat mokėsi atimti nebenaudojant pveiksliukų ar apčiuopiamų daiktų: iš atminties; skaičiuojant -1, -2, -3 žinsgnius ant skaičių juostos. Be to, reikėjo ir užrašyti žodžiu pateiktą matematinį uždavinį skaičiais: pvz. ant stalo gulėjo šeši obuoliai, du nurktio, kiek liko. Vaiko užduotis parašyti: 6 - 2 = 4.
pvz. Turėjau tris raudonus ir du geltonus kamuolius, kiek žaislų turėjau iš viso? Mama iškepė dešimt keksiukų. Į du keksiukus įdėjo siurprizą, kiek keksiukų bus be siurprizų?
Nors ir atrodo, kad daromi tie patys pratimai, kaip ir prieš tai, tačiau visgi gebėjimas pasirinkti uždavinio sprendimo būdą - t.y. ar naudosim atimtį ar sudėtį - yra ypatingai svarbus. Ir įdomiausia yra tai, kad vaikas gali tiksliai žinoti, kad 10 - 2 yra 8, tačiau, kai reikia tai išgauti iš žodinio uždavinio ir dar tai užrašyti būna sunkiau. O kai vaikas visgi pagauna kampą - basta, galima eiti toliau.
O kita tema mūsų vadovėlyje: Kelintiniai skaičiai.
Geografija
Žemynai, vandenynai (šią savaitę bandome parodyti be dainelių). Lietuva, Egiptas, Indija, Izraelis, Italija, Graikija, Viduržemio jūra (tiesiog pakartojom tai ką mokam). Iš smulkesnio Biblijos atlaso: Derlingasis pusmėnulis, Tigris, Eufratas, Nilas, Persijos įlanka, Raudonoji jūra, Sinajaus pusiasalis, Sinajaus kalnas, Kipras, Kreta, Mažoji Azija, Juodoji jūra, Kaspijos jūra, Negyvoji jūra.
Biblijos istorijos
Daug daug kartų skaityta Biblinė istorija apie du dvynius: Ezavą - gauruotą medžiotoją, tėvo Izaoko numylėtinį ir Jokūbą - begaurį... mamos Rebekos numylėtinį. O buvo taip, kad vieną kartą Ezavas grįžęs iš ilgos medžioklės buvo alkanas kaip žvėris... ir būdamas toks labai labai alkanas jis pardavė savo pirmagimio teises už lęšių (ar pupų) troškinį...
Izraelitų kultūroje pirmagimio teisės buvo labai rimtas dalykas, tad reikėtų įsivaizduoti, kad Ezavas matyt merdėjo iš bado... jei jau tas teises taip lengvai atidavė... Vėliau Jokūbas mamos Rebekos pamokytas dar apgauna savo aklą tėvą Izaoką ir gauna iš jo pirmagimiui skirtą palaiminimą, kurio Izaokas atšaukti nebegali. Įtūžęs Ezavas nusprendžia pribaigti savo brolį, ir tas yra priverstas bėgti į kitą šalį...
Toj kitoj šaly veda dvi žmonas (gana ironiškai ten su tom žmonom gaunas... beveik norisi pasakyti, kad Dievas tikrai turi humoro jausmą... juk Jokūbas Lėjos imti į žmonas nenorėjo, tačiau jos tėvas ją Jokūbui pakiša naktį, kai jis npatamsy nieko nematė... ). Žodžiu, gana ryški istorija.
O ją prisiminti išviriau ir aš lęšių viralo. Tik deja mūsų namuose lęšių ar pupų patiekalai nėra "ant bangos"... tad turėjau skanauti aš viena. Dar viena nuostabi istorija apie nevykusius šeimos santykius, pavydą, kerštą, kančią ir atleidimą. Ypatingai gražiai ši istorija aprašyta vaikiškoje "Jesus Storybook Bible" (rekomenduoju iš visos širdies; kažkada turėtų pasirodyti lietuvių kalba).
Šiai istorijai prisiminti yra sugalvota begalės įvairiausių veiklų ir darbelių. Mano mėgstamiausias - dvylikos brolių karpinys štai ten apačioje (kirpau iš didesnio nei A4 piešimo lapo, todėl nereikėjo klijuoti). Tuomet reikėtų išsirinkti vieną žmogeliuką ir jį papuošti - tai Juozapas su savo margaspalviu apdaru. Šį kartą puošėme blizgančiais klijais.
Dar viena suplanuota ir atlikta veikla - batika. Tiesa, neturėjom marškinėlių, tad darėm tiesiog ant medžiagų skiaučių. Taip pat, nespėjau susiorganizuoti tekstilės dažų, bet Agnė pasufleravo, kad galima pamėginti su akriliniais (tik juos praskiesti vandeniu). Laukėm tiek, kiek kantrybė leido... ir tada gerėjomės savo kūriniais.
O kūriniai išties pranoko mūsų lūkesčius - buvo žavingai margi. Sofija pavydėjo Emilijai, Emilija Sofijai... (visai kaip tie Juozapo broliai). Tiesa, akriliniais dažais nedažykite kažko, ką galvotumėte nešioti... Nebespėjome deramai įsigilinti, todėl paminėjau labai paviršutiniškai.
Anglų kalba
Kadangi bendra savaitės tema - orai, tad ir angliškai kalbėjome apie orus. Šią savaitę pasistengiau anglų kalbą įpaišyti kuo paprasčiau ir natūraliau. Jau pastebėjau, kad pernešti taip mums įprastą 45-min pamokų modelį į namų aplinką yra beprasmis dalykas (apie tai kalba visi homeschooleriai), todėl pam...