Gražios kalėdinės tradicijos, pasiekusios mus iš gilios senovės, šiandien neišsivaizduojamos be mažojo kūdikėlio Jėzaus, be prakartėlės ir be Šventuose raštuose minimų Trijų karalių.
Seniausia kalėdinė istorija, aprašyta Šventuose raštuose, pasakoja, kaip, tąsyk danguje sužibus ryškiai žvaigždei, pasaulis sužinojo džiugią žinią apie Kristaus ir tautų Karaliaus - visų karalių Karaliaus - gimimą. Iš jos sužinome, kaip tada trys tolimų šalių išminčiai ryškios žvaigždės vedami atkeliavo pas šventąjį Kūdikį su brangiomis dovanomis Jam nusilenkti. Tiesa, kiek vėliau tie šventuose raštuose minimi tolimųjų kraštų išminčiai Kasparas, Melchioras ir Baltazaras žmonių sąmonėje virto karaliais. Ir ką žinome, gal visa tai įvyko su paties Visagalio žinia, gal per Jo malonę, gal Jo paties taip buvo sugalvota, tą stebuklingą Kalėdų naktį, kad trys tolimųjų kraštų išminčiai-karaliai tapo neatsiejama šios gražios istorijos dalimi.
Plintant Kriščionybei Kūdikėlio Jėzaus pagarbinimas tapo gražia tradicija Europoje, o vėliau ir visame pasaulyje. Viduramžiais, o ir jau vėlesniais laikais, bažnyčios bei vienuolynai ruošdavo įspūdingas kalėdines iškilmes, į kurias iš visų apylinkių ir net tolimų vietų susirinkdavo minios žmonių.
Kalėdų dienomis, prie įrengtos prakartelės, nusilenkti Kūdikėliui Jėzui atvykdavo tikri karūnuoti karaliai, kunigaikščiai ir kiti didikai, turtingi ir vargšai, miestiečiai ir kaimiečiai, dideli ir maži, seni ir jauni. Kartais tokių kalėdinių iškilmių metu kuriame nors pasirinktame mieste vykdavo ir Europos karalių šventinis „susiėjimas“.
Rytų šalyse karaliai buvo laikomi tarpininkais tarp Dievo ir tautos. Senajame Testamente, Karalių knygoje aprašoma daugelis karalių, gyvenusių dar iki Kristaus. Iš čia sužinome apie žydų karalių Dovydą ir Saliamoną, karalių Erodą, kurį taip išsgąsdino išminčių paskleista žinia apie Karalių karaliaus gimimą ir Jėzaus - naujojo žydų karaliaus atėjimą į Šventąją žemę.
Istorija ir žmonija pažinojo daug kitų karalių, kurie ateidavo ir išeidavo istorijai nepalikdami nei jokio pėdsako. Kiti išgarsėjo savo išmintimi, teisingumu, drąsa ir žygdarbiais. Šitie išliko istorijai, juos amžių amžiais atsimindavo žmonės. Istorija žino apie Etiopijos ir Persijos karalius, apie Romą valdžiusį karalių Romulą, vėliau ir kitus ne mažiau garsius karalius. Ji liudja, kad net barbarai, puolusieji ir sugriovusieji Romos imperiją, savo genties vadus vadino karaliais - regis. Tarp šių būta ir baltų - mūsų protėvių.
Tik nuo VIII amžiaus vidurio Europoje dieviškojo karaliaus titulo suteikimo ir vainikavimo reikalus ėmėsi kuruoti bažnyčia. Krikščioniškame Vakarų pasaulyje karaliais tegalėjo būti tik gavusieji bažnyčios ir popiežiaus palaiminimą. 752 m. Pipinas (Pepin Short) - pirmasis popiežiaus palaimintas Frankų karalius. Petro bazilikoje Romoje su popiežiaus palaiminimu per Dievo malonę buvo karūnuotas imperatoriška karūna. Jis laikomas Europos karalių „tėvu“, europietiškų karalių tradicijų pradininku.
Istorijos šaltiniai liudija, kad dar iki Mindaugo Karaliaus baltų protėviai, tarp jų ir lietuviai, jau turėję savus karalius ir bent taip ar panašiai juos vadino bei titulavo. Vienas iš žinomesnių senovės Europos tyrinėtojų, Austrijos Istorijos instituto direktorius, Vienos universiteto profesorius Herwig Wolfram parašytoje istorijoje apie gotus „History of the Goths“ (Gotų istorija), aprašydamas gotų karalius, nurodo juos kilus iš baltų (balthi) karalių (p. 32-33) ir patikslina, kad jie yra karališkos Baltijos (royal Baltia) giminės ir iš jos kilimo, nuo baltų žemės, esančios prie Baltijos jūros.
Jau kitas tyrinėtojas ir keliautojas apie mūsų protėvių valdovus yra pastebėjęs keletą įdomių momentų. Anglo-saksų jūrininkas Vulfstanas, lankesis prūsų žemėje į rytus nuo žemutinės Vyslos Elbingo srityje apie 880-890 m., rašo, jog ten buvę daug karalių, tarp kurių buvę daug vaidų (Lietuvių enciklopedija, t. 15, p. 282, Boston, JAV, p. 282.). Prūsijos kronika, rašyta 1529 m. dominikonų vienuolio Simono Grunau, mini apie 500 m. 1009 m. svarbiausias įvykis mūsų tautai - plačiausiuose - Viperto ir šv. Petro Damianio - šv. Brunono (Bonifaco) misijos aprašymuose pirmą kartą istorijoje paminimas Lietuvos ir karaliaus Netimero vardas bei pirmasis krikštas Lietuvos žemėje (Lietuvos istorija, A. Bumblauskas, Lietuva, 2005. p.
Istorija iki mūsų dienų išlaikė ir daugiau įvairių pasakojimų apie mūsų karalius. XIII a. pradžioje Kuršių kilmingasis Lamikis, vadinamas Kuršo karaliumi, popiežiaus Grigaliaus IX-ojo legato Otonio įgaliotinio Balduino raginamas, anksčiau už Lietuvos valdovą Mindaugą, pasižadėjo priimti krikštą. Lamikis (Lamichinus rex) drauge su kitais Kuršo pagonimis 1230 metais su popiežiaus vicelegatu sudarė krikšto sutartį. Tačiau vėlesniuose dokumentuose ir eiliuotoje Livonijos kronikoje nėra jokių duomenų, kurie leistų spręsti, kad Kurše buvusi pastovi karaliaus ar vieno vyresniojo kunigaikščio valdžia (Liet. E.t. 14. Boston, JAV, p.
Mindaugas kaip pirmasis Lietuvos valdovas, vėliau karalius, iškilo apie 1240-uosius, suvienijęs Lietuvą į valstybę. Dėl jo karūnos, karūnavimo karaliumi ir karaliaus titulo klausimų, abejonių ar kokių dvejonių, atrodo, nėra, tačiau dėl karūnavimo datos bei vietos istorikai dar ir šiandiena plačiai diskutuoja bei vieningai nesutaria. Jau 1235 m. rusų metraštininkas užsimena apie „Mindaugo Lietuvą“, o rytiniai kaimynai rusai ima jį vadinti didžiuoju kunigaikščiu, rašo istorikas prof. Edvardas Gudavičius „Lietuvos istorijoje“ (Vilnius, 1999 m. p. 46; 48.). Apie 1245-1246 m. vokiečių kronikininkas dar nekarūnuotą Mindaugą pavadino „aukščiausiuoju karaliumi“ (ten pat p. 46.), o kaip rašo žinomas lenkų istorikas Oscar Halecki knygoje „Jadwiga of Anjou and the rise of east central Europe“ (USA, 1991, p.
Karalius - labiausiai paplitęs vyriškas monarcho titulas, laikomas aukštesniu už kunigaikštį ar didįjį kunigaikštį. Manoma, kad lietuviai šį žodį greičiausiai pasiskolino iš pietinių slavų: lenkų, čekų ar net kitų Europos tautų (karalius: čekišk. kral; lenkišk. krol; vengrišk. karaly; o moteriškas titulas karalienė: vengr. karalyne, karalyno), bet ne iš rytinių slavų, nes Mindaugo laikais rytiniai slavai tokio žodžio kaip karalius (карoлъ) dar ir neturėjo. Istorija bei dauguma rašytinių šaltinių rodo, kad slavai savus ir kaimynų valdovus vadino tik „kniaziais“. Su rusišku titulu „kniazius“ yra šiokios tokios painiavos, nes žodžio kilmė yra mistiška, o jo atsiradimas dar nėra galutinai moksliškai paaiškintas, iki šiol nėra aišku ką tas titulas iš tikrųjų reiškia. (Энциклопедия Российской Монархии, Екатеринъург, 2002, cтp. 166-167.).
Mindaugo krikštas 1251 m., vėliau 1253 m. ir jo karūnavimas karaliumi, išvedė Lietuvą į Europą, prasidėjo Naujosios Lietuvos epocha, palaipniui leidusi pamiršti Senąją Lietuvą, jos istoriją, kultūrą. Sukant link europietiškos kultūros ir tradicijų, pats Mindaugas pasirūpino, kad jam mirus nežūtų valstybė, iš anksto gavęs popiežiaus leidimą vainikuoti karaliumi vieną iš savo sūnų… (Lietuvos istorija, red. A. Šapoka, Kaunas, 1936, p. 56.).
Dar 1249 m., kaip rašo Simonas Daukantas 1850 m. rašytoje Lietuvos istorijoje, mūsų protėviai ir jų valdovai su popiežiumi sudarė sutartį, kurioje buvo labai aiškiai nusakoma paveldimumo tvarka. Pacituosime originalia knygos kalba, kurioje sakoma: „ne vien perkrišktai, bet ir netikėliai lietuviai apsikrikštiję gali savo turtą įgyti pirkimu, dovana ar kokia kita teisinga dingste, o įgytą veldėti ar savo karšinčiui (paveldėtojui) palikti. Nustipus tėvui sūnus ir dukterys veldėjo jo turtus, nesant vaikų - tėvūnai, jei tų nebuvo - žentas, ir to netekus - nustipusiojo broliai, jei tų nebuvo sesers sūnus, jei kas nepaliko karšinčių ir stipdamas savo turtų neuždovanojo, tų kartų turtas jo teko kryžeivių zakonui.“ (Lietuvos istorija, S. Daukantas, Plymouth, Pa. USA, p. 383.) Žinome, kad Vaišvilkas perėme tėvo poziciją, o gal ir karūną, nes sutartis labai aiškiai apibrėžia paveldimumo salygas.
Prieš kurį laiką buvo pasklidusi žinia, kad Mindaugo karūna išlikusi ir dabar yra Plocko katedroje Lenkijoje. Kai kurių užsienio ir lenkų mokslininkų teigimu, šios katedros lobyne esantis Burgundijos karaliaus ir kankinio šv. Zigmanto relikvijorius turįs ant galvos užkniedytą karaliaus Mindaugo karūną. Tad, atrodytų, po karaliaus Mindaugo mirties karališkoji tradicija nenutrūko ir karaliaus valdžios tęstinumas Lietuvoje nesutriko. Išlikusieji istorijos dokumentai, aktai, antspaudai bei kitas istotrinis palikimas mums liudija, kad ir vėlesnieji Lietuvos valdovai buvo tituluojami ar patys save vadino karaliais.
Traidenis, Vytenis, Gediminas, Algirdas, Kęstutis istoriniuose dokumentuose tituluojami karaliais, naudojami titulai: Regis, Rex, Rege, Regem. 1383-aisiais Jogaila jau skelbiasi karaliumi, o vėliau prisistato kaip „Didysis Lietuvos karalius“ (Great king of Lithuania). Mūsų kaimyninių valstybių, o ypač Lenkijos, istorija leidžia geriau suprasti ir Lietuvoje susidariusią situaciją, kuri susiklostė, žuvus pirmajam krikščioniškam karaliui.
To meto Lenkija buvo susiskaldžiusi į daugybę kunigaikštysčių, net į 23 atskiras. Vengrijoje irgi buvo problemų, o Vokietija susikalžiusi į daugybę karalysčių ir kunigaikštijų išgyveno iki Bismarko aikų. Tačiau, jose, kaip bebūtų keista, po karūnuotojo karaliaus mirties niekas „nesikėsino“ į valstybės statusą ir karalystės „neperkrikštijo“ į kunigaištystę, o karalių palikuonių į kunigaikščius, kaip nutiko senovės Lietuvoje. 966 m. Mieško I pirmasis Lenkijos valdovas priėmė krikštą, o Boleslovas I Narsusis tik 1025 m. buvo karūnuotas pirmuoju Lenkijos karaliumi. Tačiau jau Boleslovo Narsiojo sūnus Bezprym atsisakė Lenkijos karališkųjų simbolių, juos grąžino Šventosios Romos imperatoriui. Lenkija prarado karalystės statusą. Tuo metu ypač suaktyvėjo kova prieš Bažnyčią ir kunigus, sugrižta prie pagonybės Lenkijoje.
Lenkijos karalius Boleslovas II Narsusis garsėjęs žiaurumu ir nelabai padoriu gyvenimu, mėgo svetimoteriauti bei grobti savo bajorų žmonas. Dėl to vyskupas Stanislovas, būdamas ryžtingas, tiesus ir teisingas, ekskomunikavo Lenkijos karalių. Apie tai sužinojęs ekskomunikuotas karalius įtūžęs įsiveržė į vyskupo koplyčią Krokuvos priemiestyje ir šv. Mišių metu nužudė vysk. Stanislovą. Popiežius Šv. Grigalius VII dėl to Lenkijai paskelbė interdiktą (bažnytinę bausmę). Nusikaltęs karalius pabėgo į Vengriją. Todėl kunigaikštis Vladislovas Uolektinis (Lokietka), nesulaukęs popiežiaus palaiminimo ir karūnos, lenkų bajorams pritariant, pats pasiskelbė karaliumi bei buvo pašventintas vietinio vyskupo net ne senojoje Lenkijos sostinėje Gniezne, o Krokuvoje - dar tik būsimoje valstybės sostinėje (M. Bogucka, Dawna Polska, Warszawa, 1998, p. 92).
Kaip istorikai nurodo, po Mindaugo ir jo sūnų žūties, Lietuvoje nelieka nei karaliaus, nei karalystės. Mindaugo įkurtoji valstybė - karalystė, po šio mirties kažkodėl „perkrikštijama“ į didžiają kunigaikštystę. Kodėl? Tačiau, praėjus ne taip ilgam laikui po karaliaus Mindaugo mirties ir naujam, talentingam bei stipriam valdovui Lietuvoje iškilus, atskiruose šaltiniuose vėl pasirodo karališkas titulas. 1270-taisiais Lietuvos soste įsitvirtino Kernavės kunigaikštis Traidenis. Šis Kernavės sosto valdovas atgavo Mindaugo laikų galybę ir sutvirtino pirmojo Lietuvos karaliaus įkurtosios valstybės pamatus. Šaltiniai Traidenį dažnai vadina karaliumi, tuo pabrėždami jo įsigalėjimą visoje Lietuvoje.
1930 m. Varšuvoje lenkų istoriko Hendryk Paszkiewicz išleistoje studijoje „Regesta Lithuaniae Ab Origine Usque Ad Magni Ducatus Cum Regno Poloniae Unionem“ apie XIII-XIV amžiaus Lietuvą, Traidenis devynis kartus minimas kaip karalius (naudojami žodžiai Rex, Regis, Rege, Regem) ir tik du kartus kaip kunigaikštis (Dux). Visa tai rodo, kad karaliaus valdžios tęstinumas Lietuvoje nesutriko ir, kaip rašo prof. E. Gudavičius, karinė Lietuvos monarchija (monarchija - karaliaus valdžia - V.
Vytenį, kaip ir jo garsųjį brolį Gediminą, amžininkai vadino karaliais, nors, pagal mūsų istorikų teiginius, jie to titulo neturėjo. Jau minėtoje lenkų istoriko H. Paszkiewicz studijoje „Regesta Lithuaniae Ab Origine…“ Vytenis kaip karalius minimas net 21-ną kartą ir tik vienintėlį kartą Duce. Vytenis buvo Pukuvero sūnus, taip 1292 m. savo kronikoje įsakmiai pažymėjo Petras Dusburgietis. 1296 (1295) m. P. Dusburgietis, kuriam anksčiau Vytenis tebuvo „Lietuvos karaliaus sūnus“, užrašė, jog „rex Vithenus“ darė žygį į Livoniją. 1296 m. Vyteniui įsiveržus į Livoniją prūsų kryžiuočiai nutarė naikinti karaliaus (Vytenio) žemes. Vytenio laikais lietuviai kovose su kryžiuočiais parodė daug energijos ir išvystė veiklią gynybos sistemą.
P. Dusburgiečio žodžiais tariant „Lietuvos karalius (Vytenis) pasienio pilims ginti paskirdavo mėnesiui ar ilgesniam laikui tam tikrą skaičių ginkluotų vyrų, kurių pakeisti atvykdavo kiti apylinkės vyrai“ (Liet. E. t.34. JAV, 1966, p. 404). Kartą, kai 1313 m. kryžiuočiai pasistatę „karo laivą su sienomis ir daug kitų laivų“ atplaukė pulti Junigėdos, išgirdęs apie to laivo sukeltą garsą, lietuvių karalius Vytenis atsiuntė narsų kilmingąjį Surminą su 100 laivų. Vytenio mirties aplinkybės nėra žinomos. Nuo 1315 m. jo vardas daugiau neminimas. P. Dusburgietis yra paskutinis, kuris pažymi, jog „Vithenus rex Lethowinorum“ 1315 m. rugsėjį buvo apgulęs Christmemelį. Vytenį pakeitė jo brolis Gediminas. Šis buvo visapusiškas valdovas: geras politikas bei puikus karvedys, gerai supratęs tautos ir valstybės poreikius, galimybes ir pavojus.
Paprastai rašytiniuose šaltiniuose jis vaizduojamas taikiu Lietuvos kultūrintoju, geru administratoriumi ir gabiu diplomatu. Vakarų kaimynai jį laikė karaliumi, popiežius į jį jau irgi kreipėsi tuo titulu. Gediminas pirmasis ketino sukultūrinti Lietuvą ir kvietėsi vyskupus, kunigus, domininkonų ir pranciškonų ordino vienuolius, pirklius, riterius, įvairius amatininkus: meistrus, kurpius, račius, akmenskaldžius, druskininkus, malūnininkus, sidabrininkus, svaidomųjų prietaisų gamintojus; žvejus, žemdirbius iš Vakarų, jiems pabrėždamas, kad jis pastatęs dvi pranciškonų bažnyčias „vieną mūsų karališkame mieste, vardu Vilnius (in civitate nostra regia,Vilna dicta), ir antrą Naugarduke (Gedimino laiškai, Vilnius, 1966, p. 37-47.). 1323 m. gegužės 26-tos dienos laiške pranciškonų ordino vienuoliams Gediminas save tituluoja lietuvių ir rusų karaliumi, o popiežius Jonas XXII-asis savo laiške Gediminui į jį kreipiasi šiais žodžiais „Žymiajam ir kilniajam vyrui Gediminui, lietuvių ir daugelio rusų kar...