Lytinis ugdymas

Kartais klaidingai manoma, kad lytiškumas susijęs tik su lytiniais santykiais, kurie, savaime suprantama, neturėtų dominti ikimokyklinio amžiaus vaikų. Augdamas vaikas pats paklaus jam rūpimų klausimų į kuriuos tėvams reikėtų atsakyti, atsižvelgiant į vaiko amžių.

• Lyčių skirtumus.
• Kūnų skirtumus. Pavyzdžiui, visi berniukai turi varpas, bet jų visų kūnai truputį skiriasi.
• Kūno funkcijas.
• Lytinių organų pavadinimus.
• Higienos taisykles. Lytiniais organais reikia rūpintis taip pat, kaip ir visu kūnu.
• Privatumo sąvoką. Niekas (ypač vyresni vaikai ir suaugusieji) neturi teisės lįsti prie vaiko kūno, prašyti nusirengti arba liepti žiūrėti į savo nuogą kūną.

Padorumo taisykles. Savo kūno nereikia gėdintis, tačiau turėtume būti apsirengę. Asmenines ribas.

Pratindami vaiką nuo mažens varpą, sėklides, vulvą, makštį ir kt. Lytinius organus įprasta vadinti pačiais įvairiausiais žodžiais, išskyrus jų anatominius pavadinimus. Be to, aiškus lytinių organų įvardinimas ir jų pažinimas padeda vaikui apsisaugoti nuo seksualinio išnaudojimo - specialistų teigimu, vaiko apsišvietimas ir savo paties kūno suvokimas gąsdina potencialius išnaudotojus, juos atbaido.

Nesodinkite vaiko „rimtam“ pokalbiui, o tiesiog atsakykite į jam kylančius klausimus, neslopinkite jo smalsumo. Kalbėkitės periodiškai, po truputį. Atsakykite į vaikui kylančius klausimus.

Mažiems vaikams dažniausiai visiškai pakanka lakoniškų, labai konkrečių, jų suvokimą atitinkančių atsakymų. Venkite perteklinės informacijos.

Neskatinkite gėdos jausmo. Ugdykite privatumo supratimą, nustatykite asmenines ribas. Vaikui jo lytis ir lytiniai organai neturėtų kelti gėdos, tačiau jis turi žinoti taisykles, kurių laikosi visi žmonės.

Pasitelkite knygeles, filmukus. Lytiškumo ugdymą remkite savo vertybėmis.

Liesti savo lyties organus ne tik tyrinėjant, bet ir tikslingai, t.y. Liesti savo lyties organus ne tik tyrinėjant, bet ir tikslingai, t.y. 6-7-erių metų vaikų lytiškumui būdingas latentinis periodas, kuomet vaikas tarsi nustoja domėtis savo lytiškumu, nebeklausinėja, nebeteikia jam reikšmės, tampa kuklus. Domėtis savo lytimi, lyties organais, lytiniais santykiais, pastojimu, vaikų gimimu.

Kaip palengvinti vaiko adaptaciją darželyje?

1. Įvertinkite vaiko brandą. Svarbiausia, kad darželį pradedantis lankyti vaikas sugebėtų bent šiek tiek pabūti kitų suaugusiųjų (pvz., senelių, tetų ar pan.) globoje, t.y. jo neturėtų kamuoti stiprus išsiskyrimo nerimas.
2. Skatinkite vaiko savarankiškumą. Savimi gebančiam pasirūpinti vaikui adaptuotis bus paprasčiau, todėl dar prieš pradėdami leisti vaiką į darželį ugdykite ir skatinkite jo savarankiškumą.
3. Pasirinkite tinkamiausią darželį.
4. Supažindinkite vaiką su darželio koncepcija. Papasakokite, kas yra vaikų darželis, kodėl tėvai ten nuveda vaikus, ką jie ten pasilikę veikia. Žaiskite vaidmenų žaidimus apie darželį (pavyzdžiui, vaidinkite, kad į pliušinis meškinas į darželį veda savo vaiką kiškutį. Kiškutis darželyje visiems sako „labas“, žaidžia, valgo miega, o vakare jį pasiima tėtis meškinas, jie keliauja namo).
5. Skirkite laiko adaptacijai.
6. Paruoškite vaiką įvairioms situacijoms. Vaikai patiria mažiau streso, jeigu jie yra paruošti „kritinėms“ situacijoms - su vyresniais vaikais jas galite aptarti žodžiu, su mažyliais - suvaidinti žaidimo metu. „Nenoriu valgyti“ - reikėtų visko po truputį paragauti.
7. Visuomet atsisveikinkite! Tyliai išsmukę nepamatysite vaiko ašarų, tačiau neabejotinai sukelsite jam skausmo, nepasitikėjimo, vienišumo ir kitus negatyvius jausmus.
8. Pasiimkite vaiką sutartu laiku. Kelionės į darželį arba atsisveikinimo metu susitarkite, kada pasiimsite vaiką ir susitarimo būtinai laikykitės.
9. Pasikalbėkite apie dieną darželyje. Dažnai mažiems vaikams lengviau prisiminti detales, keliaujant per dieną nuo naujausių įvykių iki seniausių, t.y. nuo vakaro iki ryto. Pavyzdžiui, „Dabar mes einame iš darželio. O ką veikei prieš tai? Valgei vakarienę? O kas buvo vakarienei? Ar patiko?
10. Stebėkite vaiko elgesį. Mažam vaikui gali būti sunku prisiminti arba aiškiai įvardinti, kas įvyko darželyje, tačiau daug ką atskleidžia vaiko elgesys.

Vaiko elgesio stebėjimas

Mažam vaikui gali būti sunku prisiminti arba aiškiai įvardinti, kas įvyko darželyje, tačiau daug ką atskleidžia vaiko elgesys.

Žodyno paaiškinimai

kner̃kti, -ia, -ė 1. neaiškiai, pro nosį kalbėti, sniaukroti: Jų kalbos negal suprasti: jie per nosis knerkia. 2. verkšlenti, zyzti, ingzti: Toks neramus vaikas - knerkia ir knerkia. Jegu mažam neduosi, ko jis noria, tai ir kner̃ks kiaurą dieną. Jei kūdikis tavo kner̃kia, duok papą jam. Ir ko dabar knerkì? Ar nekirmysi! Bent kartą jau nustok knerkęs. Kad anam neduoda, ko užsimano, ir eina paskui kner̃kdamas. Lijo lietus per karaliaus pietus, karalienė verkė, karaliukai knerkė. 3. verkiant prašyti, kvykti, kriūkti: Vaikeliai verkia, duonelės knerkia. | Kiaulės po kūtę kner̃kia ėsti, lipa ant sienų. 4. kverkšti: Ko tos vištos tam tvarte taip kner̃kia? Ar tik ne šeškas įsisuko. Zuikis kner̃kia, kad rėkia. 5. pykti: Šnerkštė, kner̃kė ir kyrėjo, pačią tvoti norėjo. Kner̃kia ir kner̃kia tas mūsų senelis, nebeįtiksi jam.

• nukner̃kti, -ia, nùknerkė. neaiškiai, pro nosį ką pasakyti: Kažin ką per nosis nùknerkė, nieko nesupratau.
• pakner̃kti, -ia (pàknerkia), pàknerkė. paverkti, pačirpti.
• sukner̃kti, -ia (sùknerkia), sùknerkė. 1. suvirkti, sučirpti; surikti: Keliskart liūdnai suknerkė naujagimis. | Kaip pabaidytos žąsys ar viščiukai, vanagą pajutę, suknerkė paskutiniosios kražietės. 2. ji bus patalpinta vietoj esamos.

---