Sunku patikėti, bet iš tiesų vanilė - daugiametis orchidėjinių augalų šeimos vijoklis. Jo vaisiai yra plačiai naudojami kaip rinktinis prieskonis. Ši skonio naujovė Europoje sukėlė tikrą furorą! Ispanų konkistadorų atvežtoji vanilė kainavo neįtikėtinai brangiai. Ją sau leisti galėjo tik karališko kraujo asmenys.
Rusijos imperatorės Jelizavetos rūmų vaistininkas sugalvojo vanilės dėti į kepinius. Štai ir Jelizaveta įvertino egzotišką prieskonį. O Ona Austrė mėgo gerti karštą šokoladą su vanile. Neprilygstamoji markizė de Pompadur net gardindavo ja sriubą.
Ispanijos karaliaus Pilypo II rūmų gydytojas vanilę vadino stebuklingu vaistu. Jo manymu, ji gydė skrandžio skausmus, padėdavo nuo meteorizmo ir net galėjo išgelbėti nuo nuodingos gyvatės įkandimo. Prieskonis buvo nepaprastai paklausus. Paryžiaus, Londono, Ost Indijos botanikos soduose ne kartą buvo bandoma sodinti šio augalo sodinukus.
Vijoklis prigydavo, bet jos žiedai nevirsdavo tomis stebuklingomis ankštimis, mat vanilės žiedus galėjo apdulkinti tik kai kurie kolibriai ir melibona rūšies bitės, o šie vabzdžiai veisiasi tik Meksikoje. Ilgą laiką ši šalis buvo absoliuti vanilės rinkos monopolininkė. Viskas netikėtai pasikeitė 1841 metais. Meksikiečių monopoliją sugriovė berniukas, vergas Edmonas Albijus.
Jis gimė ir užaugo Reunjono saloje, esančioje Indijos vandenyne į rytus nuo Madagaskaro. Berniuką nusipirko garsus botanikas Fereolas Beljeras Bomontas (Ferreol Bellier Beaumont). Mokslininkas arbūzo pavyzdžiu paaiškino Edmonui vanilės apdulkinimo sąvoką. Mažasis tarnas buvo sumanus ir viską įsiminė.
Apžiūrinėdamas vanilės žiedus jis atkreipė dėmesį į tam tikrą pertvarą žiede. Edmonas pagalvojo, kad greičiausiai būtent ji ir trukdo apdulkinti žiedą. Atlikęs nesudėtingas manipuliacijas rankomis, berniukas apdulkino vanilės žiedą. Praėjus tam tikram laikui apstulbęs šeimininkas botanikas ant lianos pastebėjo geidžiamą ankštį. Bemokslis berniukas padarė tai, ko nesugebėjo mokslininkai, turintys mokslo laipsnius. Toks vanilės apdulkinimo būdas tapo standartine praktika.
E.Albijaus sukurta manualinė technika, padedanti gauti didžiulis pelnus, naudojama ir dabar. E.Albijaus dėka auginti vanilę tapo įmanoma ne tik Meksikoje. Šiuolaikiniame pasaulyje vanilė yra vienas brangiausių prieskonių, bet ji prieinama beveik visiems. O buvo laikai, kai šis prieskonis buvo nepaprastai retas ir kainavo beprotiškai brangiai.
Dėl gydomųjų savybių kininiai citrinvyčiai įgijo ne mažesnę šlovę negu gyvybės šaknimi laikomi ženšeniai. Rita BielskėRetų sodo augalų augintojas Jonas Matelis sako, kad kininių citrinvyčių visose augalo dalyse yra eterinio aliejaus, jų uogas, lapus ir net žievę patrynus pakvimpa citrinomis, todėl ir suteiktas toks pavadinimas.
Valgant uogas jaučiamas citrinų prieskonis ir juntamas energijos antplūdis, todėl svarbu šių uogyčių nepadauginti. Kininiai citrinvyčiai (Schisandra chinensis) - sumedėję vijokliniai citrinvytinių šeimos augalai (lianos), dar vadinami kininėmis šizandromis, paplitę Rytų Azijoje - Tolimuosiuose Rytuose, Šiaurės Kinijoje, Japonijoje.
Ten jie auga mišriuose miškuose, vyniodamiesi medžių kamienais ir šakomis. Stiebas ilgas, 4-8 m ilgio ir 2,5 cm skersmens, tamsiai rudas, lankstus, sumedėjęs. Augintojas pastebi, kad citrinvyčiai - vienanamiai augalai, o žydinčių vien vyriškais arba vien moteriškais žiedais kartais pasitaiko, bet tada jie nedera.
Dažniausiai ant to paties krūmo susiformuoja ir vyriški, ir moteriški žiedai. Savo sode J. Matelis augina ir daugina iš Ukrainos mokslų akademijos Botanikos instituto Kijeve gautą derlingą savidulkį kininio citrinvyčio sėjinuką ‘Sadovyj 1ʼ, kuris vaisius mezga be dulkelinių augalų. Citrinvyčiai dekoratyvūs tiek vasarą, tiek rudenį.
Pasak sodininko J. Matelio, kininiai citrinvyčiai vienais metais gali gausiai derėti, o kitais duoti mažą derlių. Tai priklauso nuo to, kokių žiedų - kuokelinių (vyriškų) ar piestelinių (moteriškų) - tais metais daugiau susiformuoja ant krūmo. Gausesnio derliaus sulaukiama maždaug kas 2-3 metus.
Anot sodininko J. Matelio, kol liana dar jauna, žemutinėje jos dalyje formuojasi tik vyriški žiedai. Norint sulaukti derliaus, reikia įrengti atramas, ant kurių citrinvyčiai netrukdomi kiltų į viršų ir būtų gerai apšviesti saulės, - tada žydės ir moteriškais žiedais ir derės.
J. Matelis sako, kad kiekvienais metais vyriškų ir moteriškų žiedų santykis gali keistis. Tai priklauso nuo dirvos drėgmės, joje esančių maisto medžiagų, temperatūros ir šviesos. Citrinvyčiai gausiau dera, kai susidaro sąlygos kryžmadulkai - greta auginama bent keletas augalų.
Pasak sodininko, citrinvyčiai sodinami pietrytinėje arba pietinėje pastato pusėje, apsaugotoje nuo vėjų. Kadangi jų vainikas nėra platus, galima sodinti ir kas 1 m, jei atidžiau prižiūrima. Citrinvyčių šaknys paviršinės, dauguma auga 10-15 cm gylyje, todėl sodindami neužberkite šaknies kaklelio, nepurenkite.
Kininiai citrinvyčiai atsparūs šalčiams, žiemai jų nereikia pridengti, bet galima mulčiuoti pakrūmes. Pasak sodininko J. Matelio, citrinvyčiai dauginami sėklomis, žaliais auginiais, atlankomis ir atžalomis.
Pasak J. Matelio, pirmaisiais metais po sodinimo augalai nukenčia nuo tiesioginės saulės spindulių (galima pridengti balta agroplėvele), o augdami nedideliame pavėsyje greičiau išleidžia į viršų ūglius ir tuo pagreitina derėjimą. Citrinvyčiai gerai dera tik tuomet, kai turi apie ką vyniotis.
Genėjimas. Derančius krūmus reikia genėti, išpjaunant prie pagrindo senus stiebus ir paliekant po 3-4 produktyvius. Citrinvyčių uogos rūgščios, specifinio skonio, tinka perdirbti.
Žievė, šakelės ir lapai tinka arbatai vietoj citrinos, kaip prieskoniai raugiant agurkus ir net mėsos patiekalams paskaninti. Šviežios ir džiovintos citrinvyčių uogos bei sėklos nuo senovės vartojamos dėl stimuliuojamojo ir tonizuojamojo poveikio, jos padeda atsikratyti nuovargio ir suteikia žvalumo.
Citrinvyčių uogose yra daug šizandrino - stipriai tonizuojančios medžiagos. Bandymais įrodyta, kad citrinvyčių preparatai sustiprina centrinės nervų sistemos refleksinę veiklą, kartu stimuliuoja kvėpavimą ir širdies kraujagyslių sistemą.
Ar svajojate apie mažus, saldžiai rūgštelėjusius citrusus, kuriuos galima valgyti su žievele? Galbūt jau matėte nuotraukose ar parduotuvėje pastebėjote miniatiūrinius mandarinus? Tai kinkanai. Kinkanai (Fortunella) - tai nedideli, 2,5-4,5 metrų aukščio krūmai ar medeliai, priklausantys rūtinių (Rutaceae) šeimai ir artimi mandarinų giminaičiai.
Skirtingai nuo daugelio kitų citrusų, kinkanų vaisiai valgomi su visa žievele, kuri yra saldesnis nei vidus. Kinkanai, natūraliai augantys 9-11 atsparumo zonoje Kinijoje, Japonijoje ir Pietryčių Azijoje, Lietuvoje gali būti auginami tik patalpose ir išnešami į lauką nebent šiltuoju metų laiku.
Japoninis kinkanas (Fortunella japonica) - populiariausia rūšis su apvaliais, maždaug 2-4 cm skersmens vaisiais. Lietuvoje populiariausi japoniniai kinkanai ir jų artimos rūšys, nes jie kompaktiškiausi ir geriausiai pritaikyti auginti vazonuose.
Norint sėkmingai auginti kinkanus Lietuvos sąlygomis, būtina suprasti jų pagrindinius poreikius. Kinkanams reikia daug šviesos, bet ne tiesioginių saulės spindulių, ypač vasaros viduryje. Kinkanams reikalingas lengvas, pralaidus, silpnai rūgštinis (pH 5,5-6,5) substratas. Kinkanai mėgsta tolygią drėgmę, tačiau jautrūs užmirkimui.
Vegetacijos periodu (nuo kovo iki rugsėjo) tręškite specialiomis trąšomis citrusinėms kultūroms kas 2 savaites. Kinkanai mėgsta drėgną orą, todėl reguliariai purkškite lapus minkštu vandeniu, ypač šildymo sezono metu. Kinkanai gerai reaguoja į genėjimą, kuris skatina krūmo formavimąsi ir šakojimąsi.
Vienas dažniausių klausimų, kylančių kinkanų augintojams - ar įmanoma sulaukti šių mažų citrusinių vaisių Lietuvos klimato sąlygomis? Atsakymas paprastas: taip, galima, tačiau tam prireiks šiek tiek kantrybės, žinių ir tinkamų aplinkos sąlygų. Kinkanai pradeda derėti sulaukę maždaug 3-5 metų amžiaus, todėl ką tik įsigyti jauni augalai paprastai dar vaisių neveda.
Sėkmingam derėjimui būtinas žydėjimas, kuris dažniausiai vyksta pavasarį - balandžio ar gegužės mėnesį. Nors kinkanai iš dalies yra savidulkiai, siekiant geresnio derliaus patariama žiedus apdulkinti rankiniu būdu - tam puikiai tiks minkštas teptukas, kuriuo pernešamos žiedadulkės nuo vieno žiedo ant kito. Nuo žydėjimo momento iki pilnai sunokusių vaisių gali praeiti nuo šešių iki dvylikos mėnesių, todėl būtina kantrybė.
Patirtis rodo, kad sėkmingiausiai vaisius užaugina tie, kurie vasarą augalus išneša į lauką arba balkoną (natūrali oro cirkuliacija ir vabzdžiai padeda apdulkinti), o žiemą suteikia jiems būtiną vėsų poilsį.
Norintiems turėti daugiau šių egzotiškų augalų savo kolekcijoje arba pasidalinti su draugais, pravartu žinoti kinkanų dauginimo būdus. Sėklomis. Tai ilgiausias ir sudėtingiausias būdas. Auginiais. Žaliaisiais arba pusiau sumedėjusiais auginiais, paimtais vasarą. Skiepijant. Patikimas, bet sudėtingiausias būdas, dažniausiai naudojamas profesionalių sodininkų. Orine šaknimi. Tinkamas namų sąlygoms.
Augindami kinkanus namuose anksčiau ar vėliau galite susidurti su kenkėjais ir ligomis. Laiku pastebėjus problemas ir tinkamai reagavus, galima išsaugoti augalą ir grąžinti jam sveikatą.
Be dekoratyvinio aspekto, kinkanai siūlo daug naudingų savybių ir panaudojimo būdų, kurie gali praturtinti jūsų kasdienybę ir sveikatą. Kinkanų vaisiai valgomi švieži, kartu su žievele, kuri dažnai būna saldesnė už rūgštoką minkštimą. Iš jų gaminami įvairūs gardumynai: džemai, marmeladai, sirupai, kompotai.
Kinkanų vaisiai pasižymi ir gydomosiomis savybėmis. Tradicinėje kinų medicinoje kinkanai naudojami kaip natūrali priemonė nuo kosulio, gerklės skausmo ir kvėpavimo takų infekcijų.
Be to, kinkanai turi reikšmę ir dvasinėje praktikoje. Nors Lietuvoje kinkanai negali augti lauke ištisus metus, jie puikiai tinka auginti kaip kambariniai augalai, kurie vasarą gali būti išnešami į balkonus ar terasas.
Citrinvyčio uogos - mažos, tačiau išskirtinės savo maistine verte ir sveikatai naudingomis savybėmis. Jų kilmė siejama su Azija, tačiau šis augalas atranda vietą ir Lietuvoje, kur jau pradeda tapti populiarus tiek dėl savo dekoratyvinių savybių, tiek dėl sveikatai naudingų poveikių.
Citrinvyčio uogos, dažniausiai vadinamos tiesiog šizandromis, yra raudonos, mažos, apvalios, apie 1 cm skersmens, ir noksta tankiose kekėse. Vis dažniau citrinvyčiai auginami ne vien dėl dekoratyvios išvaizdos, tačiau ir dėl naudingų bei gardžių uogų. Citrinvyčio uogos pasižymi didele maistine verte.
Citrinvyčio uogos taip pat labai vertinamos dėl savo išskirtinių vaistinių savybių. Liaudies medicinoje šizandros vartojamos šviežios, džiovintos, miltelių, sirupų, nuovirų ir pan. pavidalu. Šios uogos buvo naudojamos kaip natūralus tonikas, kuris padidina energiją, ištvermę ir padeda sumažinti nuovargį. Šiandien citrinvyčio uogų vaistinės savybės pripažįstamos ir mokslo bei tradicinės medicinos.
Jau žinoma, jog jos turi daugybę naudingų sveikatai savybių, kurios įtakoja įvairius organizmo procesus:
- Imuniteto stiprinimas.
- Energijos palaikymas.
- Kepenų apsauga.
- Nervų sistemos sveikata.
- Virškinimo sistemos gerinimas.
- Antimikrobinės savybės.
- Kraujo stiprinimas.
- Kvėpavimo sistemos stiprinimas.
Citrinvyčio uogos puikiai tinka naudoti įvairiuose patiekaluose. Džiovintos uogos dažniausiai yra vartojama forma, tačiau galima naudoti ir šviežias uogas, nors jų skonis gali būti šiek tiek intensyvesnis.
Taip pat iš jų gaminami ekstraktai, kurie naudojami maisto papildų gamyboje. Nors ir labai naudingos, dėl savo stipraus poveikio, citrinvyčio uogos gali sukelti šalutinį poveikį, ypač jei vartojamos dideliais kiekiais. Citrinvyčio uogos - tai ne tik maistingos, bet ir daug naudos sveikatai teikiančios uogos, kurios turi adaptogeninių, antioksidacinių, antimikrobinių ir kitų sveikatą stiprinančių savybių.
Jos puikiai tinka norint stiprinti imunitetą, gerinti virškinimą, palaikyti energiją ir atmintį, bei apsaugoti kepenis ir kraujo sistemą.