Pagrindiniai gydymo dieta tikslai - sumažinti su uremija susijusius klinikinius požymius ir sulėtinti ligos progresavimą.
Pacientai, kurie maitinasi nepakankamai ir jaučiasi blogai, energijos gauna raumenų sąskaita.
Gydomųjų ėdalų, skirtų pacientams, sergantiems inkstų ligomis, sudėtyje yra mažas fosforo ir baltymų kiekis lyginant su tipiškais suaugusių augintinių ėdalais.
Maistinių medžiagų apribojimai ir priedai
Pamažintas fosforo kiekis yra ko gero svarbiausia savybė.
Baltymų apribojimas ėdale buvo tiriamas ilgą laiką, siekiant nustatyti jo vaidmenį apsaugant šunis ir kates nuo LIL progresavimo.
Tiriant inkstų ligomis sergančius šunis buvo nustatyta, kad šunų, gavusių ėdalo su Omega-3 polinesočiosiomis riebiosiomis rūgštimis (PNRR), mirtingumas sumažėjo, pagerėjo inkstų funkcija, aptikta mažiau inkstų pažeidimų ir mažiau proteinurijos nei šunims, gavusiems ėdalo su sočiosiomis arba Omega-6 rūgštimis.
Rekomendacijos dėl mitybos:
- padidinkite ėdalo kaloringumą, kad kompensuotumėte galimą mažesnį ėdalo suvartojimą.
- sumažinkite Omega-3 ir Omega-6 riebalų rūgščių santykį ėdale ir padidinkite Omega-3 riebalų rūgščių kiekį.
- laikydamiesi inkstų funkcijai naudingos dietos, venkite natrio pertekliaus ir naudokite šarminius maisto produktus, kurie padės apriboti metabolinę acidozę.
- Ėdalo papildymas Omega-3 PNRR gali pakeisti hipertenzijos ir hipertrofijos glomeruluose vystymąsi.
Klinikiniai tyrimai ir rezultatai
Tyrimuose, paskelbtuose 2003 m., buvo tiriama 50 kačių, kurioms diagnozuotas inkstų nepakankamumas. 29 katėms buvo taikoma inkstų gydomoji dieta, o 21 katė buvo šeriama įprastiniu ėdalu. Kačių, kurioms buvo taikoma inkstų dieta, vidutinis išgyvenimo laikas buvo ilgesnis (633 dienos) nei kačių, ėdusių įprastą ėdalą (264 dienos).
Tyrimo modelis nebuvo idealus, nes katėms ėdalų grupės buvo priskirtos neatsitiktinai, o veterinarams ir kačių šeimininkams buvo žinoma, kuo šeriama katė.
Visiems šeimininkams buvo pasiūlyta katėms taikyti inkstų dieta ir katės, ėdusios tą ėdalą buvo priskirtos inkstų ėdalo grupei. Katės, kurios atsisakė ėsti inkstų dietai būdingą maistą, buvo šeriamos įprastiniu kačių ėdalu su skirtingu kiekiu šviežios mėsos ar žuvies.
Kitas retrospektyvus tyrimas buvo paskelbtas 2005 m. Nyderlanduose. Autoriai analizavo veterinarijos klinikų (n=31) duomenų bazes, ieškodami kačių, kurioms buvo diagnozuotas lėtinis inkstų nepakankamumas ir kokia dieta tokioms katėms buvo paskirta.
Jie palygino išgyvenimo laiką kačių, šertų inkstų dieta (n=146) ir kačių, šertų įprastu ėdalu (n=175). Vidutinis išgyvenimo laikas kontrolinėje grupėje buvo 7 mėnesiai, kai tuo tarpu pacientų, šertų įvairiomis inkstų dietomis, vidutinis išgyvenimo laikas siekė 12-23 mėnesius.
Šis tyrimas taip pat nebuvo idealus. Jame nebuvo atsitiktinės atrankos ir jis nebuvo aklas. Kontrolinėje grupėje buvo didelė dietų įvairovė, o inkstų dietos grupėje buvo net 7 skirtingos komercinės inkstų dietos. Inkstų nepakankamumas kai kuriais atvejais buvo diagnozuotas remiantis tik azotemija, kartais - be ŠST (šlapimo specifinis tankis) tyrimo. Be to, duomenys apie dietą buvo surinkti tik iš informacijos, ar veterinaras paskyrė inkstų dietą ar ne.
Minesotoje (JAV) buvo atlikti du atsitiktinių imčių kontroliuojami klinikiniai tyrimai, siekiant įvertinti dietų modifikacijų poveikį šunims ir katėms su spontaniniu lėtiniu inkstų nepakankamumu. Abiejuose tyrimuose atsitiktinių imčių būdu savininkų šunys ir katės buvo šeriami kontroliniu ėdalu arba jiems buvo taikyta inkstų dieta (Hill’s Prescription Diet feline ar Canine k/d sausas maistas). Panašūs rezultatai buvo gauti ir su šunimis (n=38).
Perėjimas prie inkstų dietos
Dauguma veterinarų supranta, kad inkstų dieta yra svarbi LIL gydymo dalis, tačiau dideliu rūpesčiu tampa paciento pripratinimas prie naujos dietos. Pripratinti pacientus prie naujos dietos yra kur kas lengviau, kai yra ankstyva LIL stadija. Vėliau, kai pacientams suprastėja apetitas, jie prastai ėda net ir įprastinį ėdalą.
Ypač svarbu, kad nuo įprastinio ėdalo prie gydomosios dietos pacientas būtų pervedamas lėtai. Įprastai rekomenduojama pervesti per 7-14 dienų, bet nebus problemos, jei procesas užtruks ir ilgiau. Šunims ir katėms ėdalo tekstūra yra svarbi ir įtakoja ėdamumą.
Gyvūną, sergantį LIL, geriausia būtų šerti konservuotu ėdalu tam, kad padidėtų vandens sunaudojimą su pašaru. Kitas patarimas - venkite pradėti naują dietą, kai gyvūnas serga ir yra veterinarijos klinikoje.
Gyvūnas gali nenorėti ėdalo, jei jis susies dietą su pykinimu ar baime. Rekomenduojama susilaikyti nuo pašaro keitimo iki kol gyvūnas sugrįš į stabilią būklę ir atsidurs pažįstamoje aplinkoje.
Jei gyvūnas atsisako gydomosios inkstų dietos, reikia įvertinti esamą gyvūno dietą. Gali būti, kad yra dietinių pasirinkimų, kuriuos gyvūnas ės ir kurie yra tinkamesni nei esami.
Prevencija
Pagaliau, dažnai užduodamas klausimas - kokia yra prevencija? Nėra atliktų tyrimų, įrodančių, kad fosforo ir baltymų kiekio apribojimas vyresnio amžiaus kačių ar šunų su normalia inkstų veikla ėdale pavėlina LIL pasireiškimą tolimesniame jų gyvenime.