Daugiau nei 30 m. Vilniuje gyvenančiai kaunietei, „Vytis“ ar „skaičius“ lemia „Ieti“, intrigos dar prideda p. Tomo pasakojimas apie šiame restoranėlyje dirbančią „virtuvės šefę, kuri labai skaniai gamina, tačiau pati niekada nesirodo“.
Restorane - maždaug 30 vietų, apie 15 val. visos užimtos. Gerai, kad prieš kelias dienas šovė į galvą užsisakyti staliuką. Atėjus padavėjas mosteli į tą, kurio pati nesirinkčiau - kažkokioje ne fengšui vietoje.
Kai bandau derėtis dėl kitų - prie lango, nišoje ar prie sofutės, jis draugiškai skėsteli rankomis: tie irgi užsakyti. Geras ženklas. Vadinasi, žmonės čia ateina ne pirmą kartą, nes žino, ko nori.
Baigiant apie tą staliuką - tėvai, kuriuos pasikvietėme papietauti, jautėsi gerai. Ir prie staliuko, ir palinkę prie lėkščių. Kitas geras ženklas.
Užsakymą priėmusi mergina siūlė pabandyti degustacinį meniu - sekmadieniais toks ruošiamas nuo 15 val., keturi patiekalai kainuoja, rodos, 25 Eur. Ne, sakau, mes būsime keturiese ir norėsime „visko skirtingai“.
Panorėjusieji miško grybų pirmiausia gauna po lėkštę su baravykų ir jautienos liežuvio griežinėliais bei putpelių kiaušiniais, tada ant jų pilama skaidraus sultinio. Visiems skanu, visi laimingi. Grybų sriuba - tobula, sultinys - išraiškingo grybų ir jautienos skonio, su visais pageidaujamais lipnumais ant lūpų.
Morkų - skani, bet teko ragauti skanesnių. Bet pabandyti norisi visko, tad išsiprašau salotų su triušio kepenėlėmis, obuoliais, špinatų lapais, burokėliais, kedrų riešutais bei spanguolėmis ir karamelizuotais duonos trupiniais (šie labai derėjo!).
Išsiprašau, nes kiti apsimeta, kad oru gyvi ir jiems pakaks dviejų patiekalų. Bet padavėjas įsiūlo lėkšteles visiems. Iš pradžių neprieštarauju, paskiau pasigailiu, kai išdalijusi savąsias salotas tegaunu vos kelis kąsnelius. O juk skanu.
Kiek aitrokos kepenėlės puikiai dera prie salsvų burokėlių ir saldžiarūgščių obuolių, rūgštumo natą dar sustiprina spanguolės. Tik špinatų lapeliai - tarsi kažkokie be vietos ir dar su ilgiausiais koteliais, šie man nepatinka.
Ne per labiausiai patinka ir garbanotas kopūsto lapas, kuriuo uždengtos salotos: ak, kas gi po juo slypi? Žinau, kad lėkštėje viskas turi būti valgoma, bandau perkąsti ir tą lapą. Teoriškai jis valgomas, praktiškai - nelabai.
Kalbant apie pasirinkimą. Retai taip būna, bet tuos pietus prisimenu kelias dienas iš eilės. Geri buvo pietūs, vis pagalvoju. Tikrai šiuolaikiška, tikrai modernu.
Patiktų ir virtuvės meistrams Vytautui Samavičiui, ir Deivydui Praspaliauskui (čia reikėtų nupaišyti šypsenėlę), nes lėkštėse viskas ir aišku, ir skanu, ir su mintimi. Tačiau kažkas man kliūva, nors užsimušk. Pagaliau dingteli, kad tose lėkštėse pritrūko drąsos, laisvumo, polėkio, tarsi būtų surežisuota. Bet reikėtų šnekėti apie patiekalus.
Iš antrųjų valgiaraštyje siūloma kalakutiena, jautiena, antiena, kepta skumbrė, dar kažkas, kitaip sakant, atstovaujama visoms gyvūnų rūšims. Kalakutiena atpuola. „Jos ir taip kasdien valgome“, - sako tėtis, nors, įtariu, tai nėra tiesa. Renkamės antieną (13 Eur), jautienos didkepsnį (14,5 Eur) ir skumbrę (8 Eur). Viskas puiku.
Daugiausia liaupsių nusipelno antiena ir itin subtilus garnyras prie jos: tokie obuolių košės skryliukai ir karamelizuotos bulvės. Pirštus nusilaižytum. Skumbrės palydovai - bulvių ir burokėlių rutuliukai - gražūs pažiūrėti, bet nuobodoki, be apčiuopiamesnės skonio išraiškos. Jautiena minkšta, iškepta chrestomatiškai vidutiniškai.
Mažiausią įspūdį padaro mandarinų ir burokėlių desertas (6 Eur). Padavėjas perspėjo nesitikėti ten burokėlių, be ne, vis tiek užsisakome. Ir ką gi, burokėlių putėsių ten tikrai vos keli lašeliai. Bet ne apie tai.
Tačiau, reikia pripažinti, depresinį niūraus sekmadienio foną pietūs nustūmė į šalį. Čia reikėtų pridurti, jog darbo dienomis „Ieti“ siūlo dienos pietus gana patraukliomis kainomis. Pvz., ketvirtadienio valgiaraštis - perlinių kruopų kruopainis su kalakutiena ir voveraitėmis (3 Eur), cukinijų sriuba (1,70 Eur), skumbrė su bulvėmis ir keptu agurku (4 Eur).
Tai ta proga europietiškos (iš tiesų prancūziškos) virtuvės restoranas „La Cave“, kurį iki šiol apeidavau, nes jis turbūt nelabai laimingoje vietoje. Ne todėl, kad jis visiškai prie Katedros aikštės ir tarp viešbučio „Kempinski“, puikaus baro „Zoe’s“ ir geriausio Vilniaus indų restorano „Sue’s Indian Raja“.
Ne todėl, kad jis yra viešbutyje „Amberton“ - nieko bloga, kad restoranas yra viešbutyje (maža to, kaip žinome iš daugelio pavyzdžių, viešbučio svečių srautas rytais sudaro tokiam restoranui labai parankų pajamų stuburkaulį).
Kažkada čia buvo italų restoranas, nepalikęs po savęs prisiminimų, paskui prancūzų „Le Gout“, kuris buvo prisirinkęs įvairių atsiliepimų, bet buvo uždarytas, nieko rimta nepasiekęs.
Dabar čia gyvena persikėlęs iš Gedimino prospekto restoranas „La Cave“ - ten tai buvo tik bistro, o dabar viskas jau kur kas rimčiau. Interjeras atrodo žaviai klasikinis, su jaukiai atskirtais staliukais salės šonuose ir kitais - salės viduryje (kaip kažkada broliai Nasvyčiai sugalvojo „Neringos“ didžiojoje salėje), su intensyvia tamsiai mėlyna spalva ant sienų.
Atėjome greitų pietų, bet dienos pietų pasiūlymo šį kartą nesirenkame: paragausime patiekalų iš viso valgiaraščio. Duona (panaši į žydišką chalą), pačių kepta, buvo geras ženklas. Malonios plėšomos struktūros, su žolelėmis ir skania oranžine plutele - nuostabu. Neįmanoma sustoti - sudorojome tą duoną visą su saulėje vytintų pomidorų užtepėle, o paskui su žaliuoju sviestu iš sraigių kiaukutų.
Sraigės (22 Lt) buvo nuostabios: karštos, kvapios, sultingos. Prancūziška svogūnų sriuba (15 Lt) buvo iš lengvesnių - sūris visas ištirpęs, be reikalo ieškojau jo gabalėlių tarp dosniai pridėtų į puodelį svogūnų ir neradau, tačiau vis tiek patiekalas buvo vykęs.
Užtat omarų sriuba (20 Lt), švelni ir dar su gardžia krevete ant viršaus, buvo tikra palaima. Tikrai galėčiau užsisakyti ir vėl. Kaip pagrindinį patiekalą užsisakėme totorišką jautienos žlėgtainį (29 Lt), kuris užrašytas kaip užkandis, tačiau nieko bloga užsisakyti užkandį kaip pagrindinį patiekalą, patikėkit manimi.
Įtartinai maža kaina (už totorišką žlėgtainį tikėčiausi sumokėti apie 50 Lt) dar kartą įrodė, kad kiek moki, tą ir valgai: patiekalas nebuvo blogas, tačiau kaparėlių kapotoje mėsoje buvo per daug, o ančiuviai kartu su jais sumalė ir sumaišė skonius ir galų gale sukūrė pojūtį, kad primaišyta visko, kas nepageidautina. Reikėtų patiekalą labiau išgryninti.
Atėjęs į prancūzišką restoraną negalėjau neužsisakyti patiekalo, kurio prancūzai kasmet suvalgo dešimtis milijonų. Kodėl? Nes aš taip galiu. Ką noriu, tą ir užsisakau. Pavydėkit. Mėsainis (26 Lt) buvo palyginti nedidelis, tačiau šiuo atveju receptūros abejonės dėl „Džiugo“ sūrio buvo išsklaidytos - stipraus skonio sūris patiekalo negadino ir neužgožė mėsos, mėsa buvo kokybiška, sūri šoninė mielai derėjo su saldoku vaisišku padažu.
Kartu su aptarnavimo mokesčiu (10 procentų čia pridedama prie sąskaitos automatiškai - tik negaukit infarkto, šykštieji žmonės, taupantys arbatpinigiams; džiaugiuosi, kad šis restoranas užsiima jūsų auklėjimu) už pietus dviese sumokėjome 152,90 Lt. Išmanus valgiaraštis ir kompetentingai pagaminti patiekalai paliko norą sugrįžti.
Geras jausmas, ne toks dažnas Vilniuje: ši vieta skamba ir atrodo kaip profesionalus restoranas, o ne diletantų projektas. Galbūt padeda patirtis iš sėkmingo anksčiau buvusio bistro. Gal apsimoka neišsigalvoti ir sąžiningai gaminti klasikinius patiekalus. Pasijutau nebe Rytų Europos užkampyje, o tikruose Vakaruose.
Vienas tokių, „La Cave bistro“, prieš atnaujinant buvo jauki vieta su gera virtuve ir gana priimtinomis kainomis. Pirmasis įspūdis - ne „La Cave bistro“ naudai. Tiesa, jis susijęs ne su maistu, o su techniniais dalykais. Taigi kol kas bistro yra rimčiausias pretendentas tapti vieta, kur ilgiausiai laukėme dienos pietų sriubos - 40 minučių ir dar šiek tiek. Padavėjų vis paklausdavome, - iš pradžių diplomatiškai, paskiau jau tiesiai, - kur gi tos sriubos, o kai pagaliau sulaukėme, abi buvo kaip reikiant pravėsusios.
Teisybės dėlei pirmoji, kreminė moliūgų, dėl tirštos konsistencijos sulaikė daugiau šilumos, galėjai ją valgyti. Antrosios, miško grybų, - jau nebe. Mūsų atsiprašyta už ilgą laukimą ir pasiūlyta vyno. Betgi ačiū, darbo diena.
„Už aptarnavimą rašyčiau penkis, jei ne tas laukimas“, - sako kolegė. VŽ „Restoranų gidas“ skliausteliuose rašo dvejetą. Nors aptarnaujanti mergina atmintinai išvardijo siūlomus vynus ir, apskritai, visi padavėjai dirba puikiai. Atmintinai, nes vynų čia nedaug, jie vieno importuotojo, o ir vyno kortos bistro dar neturi.
Iš tiesų, „La Cave bistro“ sukasi lėtai, gal čia toks „stiliukas“ - VŽ „Savaitgalis“ iki šiol, iki ketvirtadienio popietės, nesulaukė sąskaitos faktūros, nors buvo žadėta ją e. paštu išsiųsti tuoj pat. Tokių nebaigtų dalykų yra ir daugiau - kad ir bistro svetainė, kurios nėra. Tiesa, yra feisbuko paskyra, tačiau joje - tik lankytojų atsiliepimai.
Valgiaraštis sufleruoja, kad įstaiga pretenduoja į bistro tipo užkandinę, toks jos ir pavadinimas, tik tos žvakės ant stalų vakare rodo esant labiau restoraninių ambicijų. Be abejo, tai tik formos reikalas. Eikime prie turinio, t. y. maisto.
Sriubos buvo labai skanios, gal kad taip ilgai lauktos. Vadinamasis kišas su keturiais sūriais sukėlė šiokių tokių diskusijų: jo padukas, kuriam aiškiai trūko bent šiek tiek skrebumo, permirkęs sūriu ar kiek neiškeptas? Ponia Jolanta, prancūziškų pyragų gerbėja, tikina, kad taip ir turi būti.
Kitą dieną - juk teisybė turi paaiškėti, užsisakau čia kitą kišą - su karamelizuotais svogūnais ir ančiuviais. Et, galiausiai moju ranka, bala nematė tų padukų, - pyragai skanūs ir to gana. Kitąsyk užbėgu suvalgyti burgerio. Užsisakau su jautiena, rūkytu čederiu ir marinuotais agurkėliais (7,50 Eur). Skanumėlis!
Ir „Cezario“, ir karamelizuotų burokėlių salotos buvo skanios, tačiau lėkštės išlaižyti nesinorėjo. Kitas dalykas, kuris kelia klausimą, - ar tautiniu patiekalu tapusios „Cezario“ salotos (ar teko lankytis maitinimo įstaigoje, kuri jų nesiūlytų?) yra bendrinis bet kokių salotų, kuriose yra žalių lapų ir parmezano sūrio, pavadinimas, ar vis dėlto yra standartinis receptas, kurio reiktų laikytis, jei vadini tas salotas „Cezario“.
Dar vienas nacionalinis patiekalas mūsų maitinimo įstaigose - karamelizuoti burokėliai. Dėl šių irgi ginčijomės - kas gi yra karamelizuoti? Ar užtenka tik žinoti, kad jie tokie, ar visgi turi jaustis karamelė? Šiose, sumaišytose iš burokėlių, dehidratuotų apelsinų, ožkų sūrio, pinijų riešutų ir lapelių, jos nebuvo justi.
Kai paklausiu pašnekovės, ar skoniai dera, ji šypteli: „Žinoma. Prie gerųjų dalykų reiktų pridėti, kad dienos metu du patiekalai: sriuba ir salotos arba sriuba irpagrindinis patiekalas, siūlomi už 6 Eur.