Paũkščių migrãcija - tai kai kurių paukščių rūšių ar jų populiacijų sezoninis skridimas iš perėjimo ir žiemojimo vietų. Tai istoriškai susiformavo prieš dešimtis milijonų metų kaip adaptacija prie sezoniškai besikeičiančio klimato. Paukščių migracija padeda paukščiams per visus metus optimaliai išnaudoti tinkamas gyventi buveines ir mitybos išteklius.
Paukščių migracija yra genetiškai determinuota ir kinta veikiant aplinkos sąlygoms. Keičiantis klimatui, keičiasi ir migravimo pobūdis, atstumai, laikas, kryptys, keliai. Didėja migruojančių rūšių ar populiacijų skaičius nuo pusiaujo ašigalių link.
Vienų rūšių paukščiai skrenda tik dieną, kitų rūšių - tik naktį. Yra ir dieną, ir naktį skrendančių migrantų rūšių. Paukščiai skrenda įvairiame aukštyje (kartais iki 9 km). Per dieną migruojantys paukščiai nuskrenda nuo kelių dešimčių iki poros tūkstančių kilometrų.
Didžiausią nuotolį įveikia ilgauodegė žuvėdra, kuri palikusi šiaurę skrenda per Ramųjį vandenyną ar palei Europos ir Afrikos pakrantes Antarkties jūrų link, kartais patekdama net į Indijos vandenyną. Į vieną pusę ji nuskrenda 16-19 tūkst. kilometrų. Mažesnį atstumą įveikia šelmeninės kregždės ar baltieji gandrai, iš Skandinavijos pasiekiantys Pietų Afriką.
Didžiausius atstumus migruoja paukščiai, skrendantys virš ekologiškai nepalankių teritorijų. Pvz., maži sausumos žvirbliniai migruoja virš Meksikos įlankos. Migracijų metu paukščiai orientuojasi pagal Saulę, žvaigždes, vietos orientyrus, Žemės magnetinį lauką.
Dauguma Lietuvos paukščių rūšių skrenda žiemoti į Vakarų Europą, Viduržemio jūros regiono šalis (varnėnai, dirviniai vieversiai, liepsnelės, pempės, įvairių rūšių strazdai), kiti - iki Afrikos pusiaujo ar šio žemyno pietinės dalies, į Artimuosius Rytus ar Pietų Aziją (baltieji gandrai, čiurliai, gegutės, šelmeninės ir langinės kregždės).
Paukščiai yra gausiausia ir plačiausiai Lietuvoje paplitusi sausumos stuburinių klasė. Paukščiai gyvena visuose natūraliuose ir urbanizuotuose kraštovaizdžiuose. Lietuvoje aptikta 401 rūšis (iki 2020). 21 a. 2 dešimtmetyje perėjo 225 paukščių rūšys (iš jų 16 rūšių labai retai), žiemojo 185 rūšys (84 rūšys retai). Nuo 20 a. antros pusės perinčių paukščių sudėtis keitėsi.
Pradėjo perėti 31 nauja paukščių rūšis. Nuo 1985 plačiai paplito didysis kormoranas, šių paukščių labai padaugėjo (kormoraniniai). Didėja perinčių gulbių giesmininkių populiacija (gulbės). Pradėjo perėti ir daugėja pilkųjų žąsų ir urvinių ančių (urvinės antys). Nuo 1987 pradėjo perėti jūrinis erelis, 2003 perinčių porų buvo 80, pastaraisiais metais - iki 150. Nuo 1962 plačiau išplito paprastasis kiras, šiek tiek vėliau pradėjo perėti sidabrinis kiras (kiriniai). Nuo 1959 išplito ir pagausėjo pietinių purplelių (karveliniai).
Skiriamos kelios ekologinės paukščių grupės:
- Miškų ir krūmynų paukščių yra apie 120 rūšių (bukutis, liputis, kikilis, pečialindos, musinukės, geniai, vanagai, pelėdos, slanka, jerubė).
- Pelkių ir pievų paukščių - apie 20 rūšių (griciukai, perkūno oželis, gaidukas, kuolingos, dirvinis sėjikas, gervė, tetervinas, geltonoji kielė, pievinis kalviukas).
- Laukų paukščių - apie 10 rūšių (dirvinis vieversys, kiauliukė, kurapka, putpelė, pievinė lingė, pelėsakalis).
- Vandens paukščių - apie 60 rūšių (narai, kragai, kormoranas, kirai, žuvėdros, laukys, žuvininkas, antys, žąsys, gulbės).
Pagal keičiamą buvimo vietą skiriami sėslūs, klajūnai ir migruojantys (traukiantys) paukščiai. Sėslūs paukščiai visus metus gyvena toje pačioje vietoje (naminis žvirblis, kuoduotoji zylė, bukutis, šarka, kurtinys, tetervinas, meletos, pietinis purplelis, naminė pelėda, didysis apuokas). Klajūnai paukščiai, išvedę vaikus, ieško palankesnių maitinimosi sąlygų, todėl klajoja įvairiomis kryptimis (kryžiasnapiai, didysis genys, kranklys, liputis, alksninukas, dagilis, geltonoji starta). Didelė dalis Lietuvos paukščių yra migruojantys, jie išskrenda žiemoti į kitas šalis ar net žemynus.
Tikrieji artimi migrantai skrenda žiemoti į Vakarų Europą (dauguma ančių ir kragų, pempė, kirai, dirvinis vieversys, kielės). Į Lietuvą migruojantys paukščiai parskrenda kovo mėnesį: paprastasis suopis (pirmoje mėnesio pusėje), varnėnas, erelis rėksnys, pempė, dirvinis vieversys (mėnesio viduryje), baltasis gandras, pilkasis garnys, gervė, didysis baublys, pilkoji žąsis, perkūno oželis, laukys, keršulis, paprastasis griciukas, baltoji kielė (antroje mėnesio pusėje); balandžio mėnesį: ausytasis kragas, nendrinė lingė, paprastoji raudonuodegė, slanka (pirmoje mėnesio pusėje), upinis kirlikas, upinė žuvėdra, gegutė, šelmeninė kregždė, žalioji pečialinda, geltonoji kielė (antroje mėnesio pusėje); gegužės mėnesį: čiurlys, žalvarnis, langinė kregždė, volungė, sodinė ir rudoji devynbalsės, didžioji krakšlė, griežlė, paprastoji medšarkė.
Riba tarp sėslių, klajūnų ir migruojančių paukščių yra sąlygiška.
Didysis Baltasis Garnys (Ardea alba)
Didysis baltasis garnys (lot. Ardea alba, sin. Egretta alba, Casmerodius albus, angl. Great White Egret, Great Egret, vok. Silberreiher) - garninių (lot. Ardeidae) šeimos gandrinis paukštis (lot. Ciconiiformes), kurį 1758 m. Į Lietuvos raudonąją knygą didysis baltasis garnys įrašytas 2007 m. ir nuo 2007 m. buvo priskirtas 4 (I) kategorijai. Didysis baltasis garnys paplitęs visame pasaulyje. Eurazijoje jo arealas driekiasi nuo pietinės Čekijos, Slovakijos ir Austrijos iki Ramiojo vandenyno, o šiaurėje siekia Dnepro, Dono, Volgos žemupius, Šiaurės Kazachstaną, Mongoliją bei Amūro vidurupį. Pietuose rūšis paplitusi iki okeaninių pakrančių, Irano, Mažosios Azijos ir Balkanų pusiasalio. Taip pat gyvena Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Afrikoje, Australijoje, Zondo salose bei Naujojoje Zelandijoje.
Žiemoti šie paukščiai skrenda į pietines arealo dalis. Lietuvoje didysis baltasis garnys anksčiau buvo retas, pirmą kartą pastebėtas 1959 metais, tačiau perėti pradėjo tik 2006 metais. Šiandien jis yra įprastas Nemuno deltoje bei žuvininkystės tvenkiniuose, o kai kuriais metais paukščių sankaupose susitelkia net keli šimtai individų.
Didžiausios grėsmės šiai rūšiai Lietuvoje kyla perėjimo vietose, nes dažnai jie peri greta pilkųjų garnių ir kormoranų kolonijų, kurios specialiai trikdomos. Be to, maitinimosi vietose - žuvininkystės ūkiuose - jie neretai yra baidomi kartu su pilkaisiais garniais ir kormoranais.
Mėlyngurklė (Luscinia svecica)
Mėlyngurklė arba paprastoji mėlyngurklė (lot. Luscinia svecica, angl. Bluethroat, vok. Blaukehlchen) - strazdinių (lot. Turdidae) šeimos žvirblinis paukštis (lot. Passeriformes), kurią 1758 m. Į Lietuvos raudonąją knygą mėlyngurklė įrašyta 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirta 4 (I) kategorijai. Nuo 2019 m. Lietuvoje taikytos kategorijos buvo panaikintos ir pagal Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos (IUCN) kategorijas, mėlyngurklė priskirta DD kategorijai.
Mėlyngurklė yra plačiai paplitusi Eurazijoje - jos arealas driekiasi nuo Portugalijos ir Norvegijos vakaruose iki Beringo sąsiaurio rytuose. Neaptinkama tik šiaurinėje azijinės Rusijos dalyje. Pietuose paplitimas yra fragmentiškas, ypač Pietų ir Vakarų Europoje.
Mėlyngurklės populiacijai grėsmę kelia hidrologinio režimo pokyčiai, ypač vandens lygio mažėjimas. Taip pat buveinių kokybę gali neigiamai paveikti augalijos pokyčiai - užaugimas nendrėmis, krūmynų sutankėjimas.
Paukščių Stebėjimas Lietuvoje
Lapkritis yra idealus metas stebėti tuos paukščius, kurie į Lietuvą atklysta iš šiaurės - Arkties salų ir tundrų. Vėlyvas ruduo ir pirmosios žiemos dienos mūsų platumose, kol žemės dar nesukaustė įšalas, o vandens telkinių neužtraukė ledas, šiauriečiams paukščiams atrodo lyg tropikai. Jie čia leidžiasi ilsėtis, maitintis ir dažnai užsibūna iki pirmųjų didelių šalčių.
Ornitologas teigė, kad Kaunas ir žiemą išlieka geriausia vieta paukščiams stebėti. Žemiau hidroelektrinės esanti Nemuno atkarpa neužšąla, tad ten susitelkia nuo kelių iki keliolikos tūkstančių žiemojančių vandens paukščių.
Patarimai Lesinantiems Paukščius
M. Karlonas įspėjo, kad nereikėtų šių paukščių lesinti per anksti, kol nepradeda spausti šaltukas. Paukščius patartina lesinti natūraliomis grūdinėmis kultūromis, tinka ir smulkintos daržovės. Lesalą reikia pilti į vandenį, seklumoje, maždaug 5 cm gylyje. Šerti paukščius reikia tik tose vietose, kur vanduo neužšąla ir tik tada, kai visi kiti vandens telkiniai jau būna užšalę.