Stalo kultūra - tai tam tikri papročiai ir tradicijos, kuriuos paveldėjome iš protėvių ir tęsiame. Anot VU Komunikacijos fakulteto profesoriaus, Lietuvos gastronomijos istorijos tinklaraščio autoriaus dr. Rimvydo Laužiko, vienokią ar kitokią elgesio valgant kultūrą turėję pradėti formuoti dar proistorinių laikų žmonės.

Stalo etiketo raida Lietuvoje

Šiek tiek duomenų turime nuo viduramžių. Po Lietuvos krikšto mūsų krašte pamažu įsitvirtino europietiškas stalo etiketas, žinomas iš to meto etiketo vadovėlių, kuriuose jau būdavo aprašoma, kaip tinkama ir kaip netinkama elgtis prie stalo.

Viduramžiais:

• Žmonės valgydavo peiliu ir rankomis, nes maistas į stalą būdavo patiekiamas viename dubenyje dideliais gabalais arba dažniausiai išvis nepjaustytas.
• Susmulkintas maistas tais laikais būdavo suvokiamas kaip kažkieno jau paliestas.
• Kadangi valgoma rankomis, prieš valgį jos plaunamos vandeniu ar šalavijų, laurų, ramunėlių, mairūnų nuoviru.
• Pavyzdžiui, Petras Alfonsi XII a. rekomendavo, nusiplovus rankas, nieko daugiau neliesti, tik maistą. Taip pat buvo rekomenduojama prie stalo nešnypšti nosies, nesikasyti galvos, nekrapštyti užpakalio ir pan.
• „Vos atsisėdęs prie stalo, nepradėk žiaumoti duonos, kad nepasirodytum nekantrus; nekalbėk pilna burna, barstydamas trupinius; sukramtyk maistą, neryk stačiais kąsniais, kad neužspringtum; taurę prie lūpų kelk tik tada, kai nurysi maistą, kad neatrodytum kaip girtuoklis“, - mokė savo skaitytojus viduramžių mokslininkas.

XV amžius:

Kaip atrodęs stalas mūsų kraštuose, galime bandyti įsivaizduoti pagal XV a. vadinamojo Radvilų metraščio nuorašą, sako R. Laužikas. Vienoje iliustracijų vaizduojamas kunigaikštis su dvariškiais. Jų pietų stalas padengtas balta staltiese. Staltiesės kraštai - atlenkti į viršų, gali būti, kad taip buvo padaryta dėl to, kad šiais kraštais buvo valomos rankos tarp patiekalų. Ant stalo matome bendrą lėkštę, peilį, prabangią taurę, skirtą maistui sudėti, metalinę, paauksuotą kunigaikščio gėrimo taurę su kojele ir dvariškiams priklausančias kuklesnes gėrimų taures. Greta padėti keli trikampės formos duonos gabalėliai.

XVI-XVIII amžiai:

• Etiketo vadovėlius rašė daugelis įžymių žmonių, pavyzdžiui, Erazmas Roterdamietis.
• 1566 metais Krokuvoje išspausdintas Luko Gurnickio „Lenkų dvariškis“ tapo geros elgsenos vadovėliu ne vienai Abiejų Tautų Respublikos bajoraičių kartai.
• Atsirado šakutė Lietuvoje kartu su Bona Sforza - XVI a. pirmoje pusėje.
• „Tada maistas dar tiekiamas dideliais gabalais, nesupjaustytas, bet jau imamas šakute - vaizdas daugiau mažiau primena šiuos laikus. Atsiranda stalo indų, tik tiek, kad jie dar tokie universalūs, į tuos pačius dubenis galima pilti ir skystą maistą, ir susidėti mėsos gabalus.

XVII amžius:

• Lietuvą lankę prancūzai Gaspard'as de Tende ir Guillaume le Vasseur de Beauplanas pastebėjo, kad „kiekvienas bajoras savo namuose turi salę, kuri vadinama puotų sale... Joje stovi didelis, visada staltiese uždengtas stalas ir padėta daug sidabrinių indų... prieš puotą stalai serviruoti paauksuotu sidabru <...> ant kiekvienos lėkštelės padėta riekelė duonos, kuri pridengta servetėle, ir šaukštas, o žmonės čia išauklėti, niekada neliečia maisto rankomis, įrankius naudoja kruopščiai, pavyzdžiui, kurapką dalija į šešias dalis, prilaikydami šakutės galiuku...“.

XVIII amžius:

• Vietinis autorius - Andrius Kitovičius buvo kur kas kritiškesnis savo laikmečio papročiams. Jis rašė: „...Tebėra paprotys padengti stalą su visais įrankiais tik garbingiausiems svečiams. Kiti atsinešdavo ką turėjo: peilį su šakute ar tik peilį. Individualias lėkštes padėdavo taip pat tik stalo viduryje, garbingiausiems svečiams. Tie, kas nerado padėto šaukšto ar savąjį pamiršo, skolinosi iš kaimyno ar pasidarydavo jį iš duonos plutos, pasmeigtos ant peilio ir tai nebuvo laikoma prasčiokiškumu..., lėkštėmis keliese naudodavosi viena, o jai pasipildžius maisto likučių, kuris nors tarnas paimdavo, išpildavo kur pakampėje ir vėl atnešdavo, o jei tarno nebuvo - maisto atliekas išversdavo pastalėje, o lėkštę duonos pluta išvalydavo...“

XVIII a. pab.-XIX a. pr. dėl prancūzų kultūros įtakos pastebimas intensyvus stalo įrankių, indų, visų įmantrių valgymo papročių plitimas, pamažu nusistovi toks elgesys prie stalo, kokį mes dabar suvokiam kaip šiuolaikinį elgesio etiketą.

XIX amžius:

• XIX a. antroje pusėje valstietiškoje kultūroje šakutė dar būdavo skirta tik svečiams, naudojama daugiau švenčių metu, o pagrindiniai įrankiai vis dar būdavo peilis ir šaukštas, dažnai valgyta rankomis.

Tarpukaris:

VGTU Kūrybinių industrijų fakulteto dekanė Ž. Sederevičiūtė-Pačiauskienė sako, kad tarpukario lietuvių stalo kultūrą gerai iliustruoja 1920 m. istorikės Bronės Švilpaitės žodžiai: ,,Kaip gaila, kad mes, galėdami valgius valgyti peiliu ir šakute, viską dar valgome šaukštu...“

Sovietmetis:

R. Laužikas apgailestauja, kad sovietmetis mūsų gastronominei kultūrai padarė itin didžiulę žalą. „Liko tik trys įrankiai: šaukštas, šakutė ir peilis bei kelios bazinės taisyklės. Žinoma, žmonės žinojo, kad nekultūringa srėbti, šnerkšti, valgį imti rankomis - tie pamatiniai dalykai niekur nedingo, bet labai daug dalykų supaprastėjo iki minimumo. Įsivaizduokite sovietinę valgyklą - standartiniai, su bet kokia estetika „susipykę“ šaukštai, šakutės, metaliniai dubenėliai, visiems žinomos briaunuotos stiklinės. Kokie įrankiai - tokie ir papročiai“, - kalba mokslininkas.

Šiuolaikinis stalo etiketas

Dabar mes lėtai, po truputį vėl mokomės stalo etiketo paslapčių. Pašnekovas įsitikinęs, kad stalo etiketas turi būti ugdomas nuo vaikystės, tad prireiks ne vienos kartos, kad grįžtume į vakarietišką stalo etiketo erdvę. Etiketo entuziastė Indrė Sapagovaitė-Briedelienė LRT.lt mediatekos laidoje „Etiketas šiandien“ sako, kad svarbiausia išmanyti bazines stalo etiketo taisykles.

Pagrindinės taisyklės:

• Servetėlės naudojimas: Išlanksčius, servetėlę reikia perlenkti pusiau, lenkimo liniją nukreipiant į save ir pasidėti sau ant kelių. Kuomet ateina laikas nusivalyti burną, pasiimame vidinį servetėlės kamputį, lengvai pasivalome lūpas, vėl užlenkiame servetėlę ir taip abi jos pusės lieka švarios ir niekam negadina apetito.
• Įrankių laikymas: Įrankiai turėtų lengvai pasidėti ant jūsų rodomųjų pirštų - jeigu nespaustumėte ir paleistumėte, jie balansuotų ant rodomųjų pirštų pagalvėlių. Alkūnes nuleiskime ir laikykime kuo arčiau savęs, kad nesibaksnotumėte su kaimynais. Valgant ir naudojant šakutę ir peilį, šakutės dantukai turi būti nuleisti žemyn.
• Įrankių naudojimas: Pradėti reikia nuo tų įrankių, kurie yra toliausiai nuo lėkštės.
• Baigus valgyti: Įrankius reikėtų sudėti vieną šalia kito. Šakutės dantukai atversti į viršų. Abu įrankiai padedami pakreipiant juos 45 laipsnių kampu.
• Bendravimas prie stalo: Stenkitės bendrauti tyliau ir nekalbėkite kontroversiškomis ir dideles diskusijas keliančiomis temomis (politika, religija ir kita). Kaip žinoma, telefonu kalbėti prie stalo nemandagu.

Šiuolaikinės tendencijos

Restoranų verslo specialistai įsitikinę, kad staltiesė yra neatsiejama ne tik prabangios vakarienės, bet ir jaukaus pasibuvimo namie dalis. Staltiesė būtina priimant garbius svečius, tuomet restoranai laikosi stalo aptarnavimo taisyklių, kitaip vadinamų protokolu.

Staltiesės pasirinkimas:

• Minimalus ilgis yra iki kėdės pradžios, o pageidautina, kad staltiesė būtų iki grindų.
• Natūraliausios staltiesės yra prabangiausios, tokios yra medvilninės arba medvilnės su linu.
• Prabangiausia spalva yra balta, o raštai nėra labai svarbūs.

Dekoro elementai:

• Stalo dekoro elementų aukštis turėtų būti iki 30 cm arba ne aukščiau nei riešas pastačius ranką alkūne ant stalo statmenai. Išimtis - plonos, ilgos žvakės.

Servetėlės:

• Serviruojant stalą, vienkartinės popierinės arba medžiaginės servetėlės dedamos kairėje pusėje šalia šakutės.
• Kuo servetėlė didesnė - tuo elegantiškiau atrodys, tad ji gali būti iki 50 cm x 50 cm

Kaip žmogui rūbas, taip ir kiekvienas stalas gerai atrodys tik su jo formą atkartojančia, tinkamų matmenų staltiese. Tad nepirkite staltiesės „iš akies“. Būtinai išmatuokite ne tik savo stalo kraštines, tačiau ir jo aukštį nuo kėdės.

---