Eucharistija yra viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė. „Visi kiti sakramentai, kaip ir visos bažnytinės tarnystės bei apaštalavimo darbai, yra susiję su šventąja Eucharistija ir į ją nukreipti.

Eucharistijos reikšmė ir pavadinimai

Eucharistija išreiškia ir ugdo bendravimą su Dievu ir Dievo tautos vienybę, o tai padaro Bažnyčią tuo, kas ji iš tiesų yra. Neišsemiamus šio sakramento turtus išreiškia įvairūs jo pavadinimai:

• Eucharistija - nes tai dėkojimas Dievui.
• Šventoji ir dieviškoji liturgija - nes šio sakramento šventimas yra visos Bažnyčios liturgijos centras ir jos tobuliausia išraiška; tokia pat prasme šis sakramentas vadinamas ir šventųjų paslapčių liturgija.
• Švenčiausiasis Sakramentas - nes tai yra sakramentų sakramentas.
• Komunija - nes šiuo sakramentu mes vienijamės su Kristumi, kuris mus padaro savo Kūno ir savo Kraujo dalininkais, kad su Juo sudarytume vieną kūną.

Eucharistija dar vadinama šventaisiais dalykais (ta hagia; sancta) - tai pirmoji „šventųjų komunijos [bendravimo]“, apie kurį kalba Apaštalų tikėjimo išpažinimas, prasmė.

Eucharistijos auka

Eucharistinėje aukoje centrinė vieta tenka duonai ir vynui, kurie, tariant Kristaus žodžius ir šaukiantis Šventosios Dvasios, tampa Kristaus kūnu ir krauju. Būdama ištikima Viešpaties nurodymui, Banyčia ligi Jo garbingo atėjimo nepaliauja dariusi Jo atminimui tai, ką Jis darė savo kančios išvakarėse: „Jis paėmė duoną...“, „Jis, paėmęs taurę vyno...“ Duona ir vynas, slėpiningu būdu tapę Kristaus kūnu ir krauju, nenustoja buvę kūrinijos gerumo ženklai.

Senojoje Sandoroje duona ir vynas drauge su kitais pirmaisiais žemės vaisiais būdavo aukojami kaip dėkingumo ženklas Kūrėjui. Tačiau, žydams išeinant iš Egipto, jie gavo ir kitą prasmę: nerauginta duona, kurią Izraelis valgo kasmet per Velykas, primena skubėjimą išeinant ir išsivaduojant iš Egipto; dykumos mana Izraeliui visada primins, kad jis gyvena Dievo žodžio duona. Pagaliau kasdienė duona yra Pažadėtosios žemės vaisius, Dievo ištikimybės savo pažadams užtikrinimas. „Laiminimo taurė“ (1 Kor 10, 16), geriama žydų velykiniam pokyliui baigiantis, šventiniam vyno džiaugsmui suteikia eschatologinę prasmę - mesijinį Jeruzalės atstatymo laukimą.

Eucharistijos įsteigimas

Pirmasis Eucharistijos pažadas mokinius sukiršino, lygiai kaip kančios pažadas juos papiktino: „Kieti Jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ (Jn 6, 60). Eucharistija ir Kryžius yra užsigavimo akmenys. Tai ta pati paslaptis, ir ji nuolat duoda progos atsirasti nesutarimams. Jėzus Kristus, mylėdamas savuosius, parodė jiems savo meilę iki galo.

Trys sinoptinės Evangelijos ir šv. Paulius mums paliko pasakojimą apie Eucharistijos įsteigimą; šv. Taip atėjo Neraugintos duonos diena, kada reikėjo pjauti Velykų avinėlį. Jėzus pasiuntė Petrą ir Joną, liepdamas: „Eikite ir paruoškite mums Velykų vakarienę.“ Atėjus metui, Jėzus sėdo su apaštalais prie stalo. Ir tarė jiems: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas. Sakau jums, nuo šiol aš daugiau jos nebevalgysiu, kolei ji išsipildys Dievo karalystėje.“ Ir, paėmęs duonos, Jis sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano Kūnas, kuris už jus atiduodamas. Velykų puotos metu, švęsdamas Paskutinę vakarienę su savo apaštalais, Jėzus galutinai įprasmino žydų Velykas.

Eucharistijos šventimas

Bažnyčia nuo pat pradžių ištikimai vykdė Viešpaties priesaką. Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų. Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, su džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi (Apd 2, 42. Ypač „pirmą savaitės dieną“, tai yra sekmadienį, Jėzaus prisikėlimo dieną, krikščionys susirinkdavo „laužyti duonos“ (Apd 20, 7). Nuo tų laikų iki mūsų dienų Eucharistija yra nuolat švenčiama, ir šiandien ją randame visur Bažnyčioje išlaikiusią savo pagrindinę struktūrą.

Net iš II amžiaus mus yra pasiekęs šv. kankinio Justino liudijimas apie svarbiausius eucharistinių apeigų elementus. Jie išliko tie patys visose didžiosiose liturginėse šeimynose. Pagrindinė eucharistinės liturgijos struktūra per visus šimtmečius išliko ta pati iki mūsų dienų. Ar ne tokios buvo prisikėlusio Jėzaus Velykų vaišės su mokiniais? Visi susirenka. Krikščionys sueina į vieną eucharistinio susirinkimo vietą. Jų priekyje - pats Kristus, kuris yra pagrindinis Eucharistijos veikėjas. Jis yra Vyriausiasis Naujosios Sandoros kunigas ir pats neregimai vadovauja kiekvienam Eucharistijos šventimui. Jam atstovaujantis vyskupas arba kunigas vadovauja susirinkimui, prabyla po skaitinių, priima atnašas ir sukalba Eucharistijos maldą.

Žodžio liturgija apima „pranašų raštus“, tai yra Senąjį Testamentą, ir „apaštalų atsiminimus“, tai yra jų laiškus ir Evangelijas; homilija ragina priimti girdėtąjį žodį pagal tai, kas jis iš tikro yra, - kaip Dievo žodį ir pagal jį gyventi. Atnašavimas (offertorium): prie altoriaus, kartais procesijos būdu, atnešami duona ir vynas, kuriuos kunigas Kristaus vardu paaukos eucharistinėje aukoje, ir jie taps Kristaus kūnu ir krauju. Tai tie patys veiksmai, kuriuos darė Kristus Paskutinės vakarienės metu, kai „paėmė duoną ir taurę“. „Tą tyrąją auką viena tik Bažnyčia aukoja Kūrėjui, su padėka atnašaudama Jam tai, kas Jo sukurta.“ Atnašaujant ant altoriaus kartojamas Melchizedeko veiksmas, ir Kūrėjo dovanos sudedamos į Kristaus rankas. Nuo pat pradžių krikščionys drauge su Eucharistijai skirta duona ir vynu atnešdavo ir dovanų, kad pasidalytų jomis su stokojančiais. Anafora. dėkojimo giesmėje(prefacijoje) Bažnyčia dėkoja Tėvui per Kristų Šventojoje Dvasioje už visus Jo darbus, už sukūrimą, Atpirkimą ir pašventinimą.

Eucharistijos reikšmė tikintiesiems

Tą Jėzaus Kristaus įsakymą įvykdome, švęsdami Jo aukos atminimą. Eucharistija, Kristaus ant kryžiaus įvykdyto mūsų išganymo sakramentas, taip pat yra ir šlovinimo auka, dėkojant už sukūrimą. Eucharistinėje aukoje visa Dievo mylima kūrinija atnašaujama Tėvui Kristaus mirtimi ir prisikėlimu. Eucharistija yra padėkos auka Tėvui, pašlovinimas, kuriuo Bažnyčia parodo dėkingumą Dievui už visas Jo geradarybes, už visa, ką Jis yra įvykdęs kurdamas, atpirkdamas ir pašventindamas. Eucharistija taip pat yra šlovinimo auka, kuria Bažnyčia teikia Dievui garbę visos kūrinijos vardu.

Eucharistija yra Kristaus Velykų atminimas, sakramentinis Jo vienintelės aukos sudabartinimas ir aukojimas Bažnyčios - Jo kūno - liturgijoje. Šventojo Rašto prasme atminimas yra ne vien praeities įvykių prisiminimas, bet ir skelbimas nuostabių darbų, kuriuos Dievas yra padaręs žmonėms. Tuos įvykius švenčiančioje liturgijoje jie tam tikru būdu sudabartinami ir atgaivinami. Būdama Kristaus Velykų atminimas, Eucharistija taip pat yra auka. Eucharistijos, kaip aukos, ypatumas matyti jau iš jos įsteigimo žodžių: „Tai yra mano Kūnas, kuris už jus atiduodamas“; ir: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano Kraujyje, kuris už jus išliejamas“ (Lk 22, 19-20). Eucharistija yra ir Bažnyčios auka. Bažnyčia, Kristaus kūnas, dalyvauja savosios Galvos aukoje. Ji visa aukojama drauge su Kristumi. Ji vienijasi su Juo, užtardama Tėvui visus žmones. Eucharistijoje Kristaus auka tampa ir Jo kūno narių auka. Tikinčiųjų gyvenimas ir Dievo garbinimas, jų kančios, maldos ir darbai jungiasi su Kristaus gyvenimu ir Jo Dievo garbinimu, kančiomis, maldomis ir darbais, su Jo visa apimančia auka ir tuo būdu įgyja naują vertę. Visa Bažnyčia vienijasi su Kristaus auka ir Jo užtarimu. Su Kristaus auka vienijasi ne vien čia žemėje esantys Jo nariai, bet ir tie, kurie jau yra dangaus garbėje: eucharistinę auką Bažnyčia aukoja drauge su Švenčiausiąja Mergele Marija, prisimindama ją ir visus šventuosius.

Kristaus buvimas Eucharistijoje

Kristaus buvimas eucharistiniais pavidalais yra išimtinis reiškinys. Jis iškelia Eucharistiją virš visų sakramentų ir padaro ją „dvasinio gyvenimo tobulybe ir tikslu, į kurį krypsta visi sakramentai“. Švenčiausiame Eucharistijos sakramente „tikrai, realiai ir substancialiai yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kūnas ir kraujas išvien su Jo siela ir dievyste ir todėl visas Kristus“. Kristus tampa esantis šiame sakramente, pakeitus duoną ir vyną į Kristaus kūną ir kraują. Bažnyčios tėvai nedvejodami tvirtino, kad Bažnyčia tiki Kristaus žodžių ir Šventosios Dvasios veikimo veiksmingumu vykdant šį perkeitimą.

Tridento Susirinkimas taip apibendrina katalikų tikėjimą: „Kadangi mūsų Atpirkėjas Kristus pasakė, jog tai, ką Jis aukojo duonos pavidalu, tikrai yra Jo Kūnas, tai Bažnyčia visada buvo įsitikinusi, ir Susirinkimas iš naujo tai pareiškia, kad konsekruojant duoną ir vyną įvyksta visos duonos substancijos prekeitimas į mūsų Viešpaties Kristaus kūno substanciją ir visos vyno substancijos - į Jo kraujo substanciją. Kristaus eucharistinis buvimas prasideda konsekravimo momentu ir trunka tiek laiko, kiek išlieka eucharistiniai pavidalai.

Mišių liturgijoje savo tikėjimą realiu Kristaus buvimu vyno ir duonos pavidalais mes išreiškiame taip pat atsiklaupdami arba žemai nusilenkdami ir tuo parodydami, kad pagerbiame Viešpatį. „Šventoji saugykla“ (tabernakulis) iš pradžių buvo skirta tinkamai laikyti Eucharistijai, kad būtų galima ją nunešti ligoniams arba nedalyvavusiems Mišiose. Pagilinusi tikėjimą realiu Kristaus buvimu Jo Eucharistijoje, Bažnyčia suvokė eucharistiniais pavidalais esančio Viešpaties tylaus adoravimo prasmę. Kadangi turėjo atsiskirti nuo savųjų kaip regimas asmuo, Jis panoro pasilikti su mumis sakramentiniu būdu; kadangi turėjo pasiaukoti ant kryžiaus dėl mūsų išganymo, panoro mums palikti atminimą tos meilės, kuria mus pamilo „iki galo“ (Jn 13, 1), iki savo gyvybės aukos.

Pasirengimas Eucharistijai

Mišios neatskiriamai yra ir aukos atminimas, kuriuo įamžinama Kryžiaus auka, ir šventasis susivienijimo su Viešpaties Kūnu ir Krauju pokylis. Tačiau eucharistinės aukos šventimas ištisai krypsta į visišką tikinčiųjų susivienijimą su Kristumi per komuniją. Atsiliepdami į tą kvietimą, tokiam didžiam ir šventam momentui turime pasirengti. Šv. Paulius ragina atlikti sąžinės apyskaitą: „Kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą“ (1 Kor 11, 27-29). Eucharistijos sakramento didybės akivaizdoje tikintysis gali tik nuolankiai ir su karštu tikėjimu pakartoti Šimtininko žodžius: „Viešpatie, nesu vertas, kad ateitum į mano širdį, bet tik tark žodį, ir mano siela pasveiks“. Bažnyčia įpareigoja tikinčiuosius „sekmadieniais ir per šventes dalyvauti dieviškoje liturgijoje“ ir bent kartą per metus priimti Eucharistiją, jeigu įmanoma, velykiniu laiku, tam pasirengus Sutaikinimo sakramentu.

Sakramentai - malonės ženklai

SAKRAMENTAI - Kristaus įsteigti regimi ženklai, kuriais Jis mums teikia nepelnytą dovaną - malonę. Yra septyni sakramentai - Krikštas, Sutvirtinimas, Eucharistija, Atgaila, Ligonių patepimas, Kunigystė ir Santuoka. KRIKŠČIONIŠKA BENDRUOMENĖ, susibūrusi į parapiją, yra tinkama aplinka sakramentais priimtajai malonei skleistis. Gyvoje parapijoje krikščionys švenčia Eucharistiją ir kitus sakramentus, buriasi į maldos grupes ir judėjimus. Joje ir rengiamasi sakramentams. Krikštas yra krikščioniškojo gyvenimo pradžia ir pamatas, nes per Krikštą mes gimstame amžinajam gyvenimui - jau šioje žemėje prasidedančiai artimai bendrystei su Dievu ir žmonėmis. Šiuo pirmuoju sakramentu tampame Dievo vaikais ir Bažnyčios nariais, esame įskiepijami į Kristaus Kūną. Krikštu Dievas mus išlaisvina iš nuodėmės vergijos, atleidžia gimtąją nuodėmę ir visas kitas nuodėmes.

Pasirengimas Pirmajai Išpažinčiai ir Šv. Komunijai

Tėveliams pageidaujant, 8-10 metų vaikai ruošiami pirmajai Išpažinčiai ir pirmajai Šv. Pasirengimu siekiama vaiką visapusiškai krikščioniškai lavinti, tad, be tikėjimo tiesų mokymo, daug dėmesio skiriama liturginiam auklėjimui (ypač reguliariam dalyvavimui šv. Evangelijose aprašytas Jėzaus elgesys su nusidėjėliais leidžia mums tvirtai pasitikėti, kad Dievas trokšta atleisti visas mūsų nuodėmes. Kaip ir susitaikant su artimu žmogumi, taip ir priimant Jėzaus atleidimą, reikia panašių žingsnių: prisiminti savo nuodėmes, dėl jų gailėtis, tvirtai pasiryžti daugiau nenusidėti, nuodėmes išpažinti ir už jas atsilyginti (t. y. Atgailos sakramentu Dievas mus grąžina į ramybę ir laimę teikiančią bendrystę su Juo ir Bažnyčia.

Santuoka kaip sakramentas

Dievas Kūrėjas įsteigė santuoką kaip vyro ir moters sąjungą, kurioje sutuoktiniai pašaukti ypatingai bendrystei - visiškam ir galutiniam savęs dovanojimui vienas kitam. Per Santuokos sakramentą Jėzus Kristus vyrą ir žmoną apdovanoja malonėmis, suteikiančiomis galią ugdyti šią bendrystę ir įveikti nuodėmės sukeltus sunkumus. Pagal Dievo planą Santuoka yra skirta sutuoktinių gerovei ir vaikų gimdymui bei auklėjimui. Santuokos sakramentą vienas kitam teikia sužadėtiniai, viešai prisiekdami ištikimybę ir meilę iki mirties.

Eucharistijos įsteigimo aplinkybės

Pirmos trys evangelijos sieja Paskutinę vakarienę su žydų švenčiamomis Velykomis: Matas kalba apie „Neraugintos duonos dieną” (26, 17), o Morkus ir Lukas sako: „kada reikėjo pjauti Velykų avinėlį” (Mk 14, 12; Lk 22, 7). Ketvirtoji evangelija kalba apie Velykų vigiliją arba išvakares (Jn 13, 1).

Paskutinė Vakarienė kaip eschatologinė puota

Taigi Tėvo karalystę Jėzus pristato simboliškai kaip eschatologinę puotą (plg. Iz 25, 6), kurioje Jis su savo mokiniais gers naują (gr. kainon) vyną, vertą naujos tvarkos, naujos realybės, kuriuos Eucharistija pralenkia ir tampa jų simboliniais tikslais. Taigi Eucharistija yra ne vien tik Jo tikrosios mirties skelbimas ir prisikėlimo išpažinimas, bet taip pat džiaugsmingas Jėzaus atėjimo laukimas.

Sakramentas	Reikšmė
Krikštas	Krikščioniškojo gyvenimo pradžia ir pamatas
Sutvirtinimas	Sąmoningas apsisprendimas stoti į krikščioniškos brandos kelią
Eucharistija	Dievo meilės sakramentas, vienybė su Kristumi
Atgaila	Dievo atleidimas už nuodėmes
Ligonių patepimas	Paguoda ir stiprybė ligos metu
Kunigystė	Pašaukimas tarnauti Dievui ir žmonėms
Santuoka	Vyro ir moters sąjunga, pašaukimas bendrystei

---