Kamanė yra laukinis, tačiau labai reikalingas vabzdys sodyboms. Jos apdulkina daug augalų, kurių neapdulkina bitės, be to, skraido ir lietingomis, apsiniaukusiomis dienomis, kai bitutės neskraido. Apie kamanių naudą retai kas susimąsto, Lietuvoje, turbūt, tik vienetai yra žmonių, kurie stengiasi prisivilioti į savo sodybą šį sodo pagalbininką.
Jei sukursite pas save palankias kamanėms sąlygas, tai šis gyvūnėlis pats atskris ir apsigyvens šalia jūsų. Kamanė apdulkins ir tuos laukinius augalus, kurių neapdulkina kiti vabzdžiai. Todėl atsiradus kamanei jūsų sklype turėtų jame padidėti ir laukinių augalų įvairovė.
Kamanių Gyvenimo Būdas ir Ypatumai
Kai tik nutirpsta sniegas ir pražysta blindės, pasirodo stambiausia mūsų krašto bitė - kamanė. Stora, tankiais kailiniais pasipuošus. Nebe reikalo tokį šiltą rūbą nešioja - ne tik pavasaris, bet ir vasara pas mus ne visada lepina šiluma, o šeimą reikia maitinti, tad triūsia rūpestinga motinėlė nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro.
Kamanių Lizdai
Vos atsigavusi po žiemos miego, kamanė motinėlė imasi ieškoti vietos lizdui. Skraidydama prie pat žemės, nuodugniai apžiūrinėja visas ertmes, urvelius, kiekvieną žolės kupstą. Pievose kamanės dažniausiai renkasi senus pelėnų, kurmių, paukščių lizdus, miškuose apsigyvena išpuvusiuose kelmuose, medžių drevėse, po samanomis, upių krantuose tarp akmenų, po nusvirusia velėna, žodžiu ten, kur pakankamai sausa ir yra šiek tiek vietos.
Lizdą supina iš samanų, sausų smulkių žolelių. Dar nebaigus lizdo statybos motinėlė iš vaško nulipdo kelis narvelius ir į vieną iš jų padeda keletą kiaušinėlių. Kituose laiko medaus atsargas juodai dienai. Maždaug po 20-30 dienų išsirita pirmosios darbininkės - musės dydžio kamanės ir nuo to laiko motinėlė visą laiką būna lizde ir užsiima tik kiaušinėlių dėjimu. Antroje vasaros pusėje darbininkių būna apie 100-200, o stipriose šeimose ir dvigubai daugiau. Rugpjūčio pradžioje atsiranda patinai, o netrukus ir lytiškai subrendusios patelės.
Kamanių Atsparumas Šalčiui
Kamanė iš visų bitinių vabzdžių atspariausia šalčiui, todėl gali gyventi ir poliariniuose kraštuose, kur tik yra žydinčių augalų. Savo storų kailinių dėka gali palaikyti virš 30°C kūno temperatūrą, todėl skraido jos ir vėsų rytmetį, ir darganotu oru.
Kamanių Rūšys ir Jų Paplitimas Lietuvoje
Kamanių Lietuvoje galėtų būti apie 20 rūšių, bet tik keletas yra plačiau sutinkamų, nes, kaip ir visiems laukiniams padarams, joms dabar ne patys geriausi laikai. Žemės ūkio intensyvumas, didėjantys monokultūrų plotai baigia išnaikinti natūralias pievas ir kamanės paprasčiausiai neturi kur gyventi. Jeigu dar pridėsim vis gausiau žemės ir miškų ūkyje naudojamas chemines priemones, pamatysim, kad padėtis iš tikrųjų tragiška.
Daug kamanių lizdų sunaikinama šienaujant pievas, o kuriuos aplenkia dalgis ir nesutrina ratai - nupjautoje žolėje lengvai aptinka paukščiai ir žvėreliai, mėgstantys pasmaguriauti medumi ir lervutėmis. Ariant dirvonus, naikinant krūmynus, intensyviai kertant miškus ir ardant samanų paklotę sunaikinamos potencialios lizdavietės.
Nors jas galima pamatyti beveik visur, netgi miestų pramoniniuose rajonuose, vis tik tikroji kamanių karalija yra sausos natūralios pievos, saulėti upių krantai ir smėlingų pušynų pakraščiai, kur visą vasarą nesiliauja žiedų margumas. Žinoma, gyvena jos ir ūksminguose lapuotynuose, ir pelkėse, ir ten, turbūt, yra mažiausiai pažeidžiamos, bet dėl nepakankamos žiedų gausos ir sezoniškumo nėra gausios. Pamatysim kamanes ir soduose, kiemuose, kartais jos apsigyvena žmogaus sukurtoje aplinkoje. Tik vargu ar tuo reikėtų džiaugtis. Tokiose šeimose išaugę jaunos motinėlės kitais metais ieško savo lizdams panašių vietų, o žmogaus kaimynystė nelabai patikima...
Dažniausiai Sutinkamos Kamanių Rūšys
- Žeminė kamanė (Bombus terrestris L.): Stambiausia Lietuvoje gyvenanti bitė, sutinkama visur, bet dažniausiai sausose pievose ir pamiškėse.
- Sodinė kamanė (Bombus hortorum L.): Dažna soduose ir parkuose.
- Laukinė kamanė (Bombus agrorum F.): Dažniausiai lanko raudonuosius dobilus.
Kamanių Įtaka Kultūrinių Augalų Derlingumui
Kamanių įtaką kultūrinių augalų, ypač raudonųjų dobilų derlingumui pastebėta jau seniai. 1973 m. Omsko srityje įkurtas draustinis, kuriame pradėta tirti kamanių aklimatizacija. Dabar daugelyje šiaurės šalių bandoma kamanes prijaukinti, jos įkurdinamos šiltnamiuose, sėklinių kultūrų laukuose.
Didelį susidomėjimą agronomams kamanės sukėlė dėl ypatingos kūno sandaros. Jų straublelis ilgiausias tarp bičių, 8-13 mm, gali pasiekti giliai esančias nektarines (pvz., raudonųjų dobilų), todėl jos lanko ir tuos žiedus, kurių nelanko naminės bitės, be to dėl savo plaukuotumo, kuris palaiko kūno šilumą, jos yra aktyvios ilgesnę paros dalį ir lietingomis dienomis, kai kitos bitės neskraido.
Kaip Prisivilioti Kamanes Į Savo Sodybą
Yra visiškai paprastų būdų prisivilioti kamanes arčiau namų ir taip pasitarnauti jų populiacijai. Taigi svarbiausia ko reikia kamanėms - nepertraukiamo medingų augalų žydėjimo nuo ankstyvo pavasario iki rudens ir saugios vietelės lizdui.
Jei gyvenate pamiškėje ar šalia namų yra natūralios pievos lopinėlis, tai kartu su sodyboje auginamais kultūriniais augalais to turėtų ir užtekti. Pavasarį pagrindinis maisto šaltinis yra žydintys gluosninių šeimos krūmai ir medžiai, vėliau kamanės dūzgia vaismedžiuose, o paskui įvairiausių pievų gėlynuose. Labai gerai, kai arti yra didelė ankštinių augalų įvairovė: dobilai, liucernos, gargždeniai, lubinai, vikiai, pelėžirniai... Kamanėms nereikia didelių ganyklų, tik svarbu, kad maitintųsi jos kuo arčiau lizdų ir neeikvotų energijos tolimiems skrydžiams.
Dirbtinės Lizdavietės
Yra du pagrindiniai dirbtinių lizdaviečių tipai. Galima paprasčiausiai iškasti žemėje duobutę, įdėti į vidų sausos, smulkios žolės ar samanų, iš viršaus uždengti lentele ir užmaskuoti velėna. Landą palikti siaurą, 10-15 mm. Kamanės mėgsta, kai landa yra pakankamai ilga, kad, įlindusi į urvelį, ne iš karto patektų į lizdelį.
Tvirtesnėje dirvoje galima tiesiog pradurti lazda skylę, o biresnėje suformuoti landą iš siaurų lentelių ar panašios medžiagos. Jei landa bus bent 20cm ilgio, turėtų užtekti. Besidomintys kamanių gyvenimu turėtų stebėti, kaip įrengti pievose graužikų, kurmių lizdai, kuriuos kamanės labiausiai vertina. Šios žinios toli pranoksta tas, kurios įgyjamos, darant laboratorinius bandymus.
Galima daryti ir aviliukus. Jie sukalami iš neobliuotų lentų, geriau su nuimamu stogeliu. Aviliuko tūris turėtų būti apie 2 dm/3, taigi maždaug 20x10x10 cm. Priekyje išgręžiama skylė landai ir prie stogelio kelios skylutės vėdinimui. Vidinė pusė ištrinama žemėmis ir įdedama medžiagos lizdui. Pavasarį pievose galima rasti daug žieminių pelėnų lizdų, turbūt tai būtų geriausias variantas. Aviliukai gali būti užkasami į žemę ir landa padaroma panašiai kaip duobutėse, arba statomi ant žemės. Žemės paviršiuje stovintiems aviliukams landa padaroma iš lentelių, sukalus stačiakampį vamzdį, ar paliekama skylutė kaip inkile.
Svarbu, kad kamanių lizdai būtų saulės šildomoje vietoje, bet apsaugoti nuo perkaitimo, todėl aviliukų stogus reikia pridengti samanomis, velėna ar kita natūralia medžiaga. Taip pat į lizdus turi nepatekti lietaus vanduo ir drėgmė iš žemės. Didelis kamanių priešas yra skruzdės. Nuo jų sunku apsisaugot, todėl, statant aviliukus, reikia žiūrėti, ar nėra skruzdėlyno arti lizdavietės.
Lizdavietės turi būti paruoštos kamanėms pradėjus skraidyti, maždaug balandžio pirmoje pusėje. Jas galima išdėstyti grupėmis po keletą, 1-2m atstumu viena nuo kitos.
Kaip Apgyvendinti Kamanes
Geriausia, kad jos pačios apsigyventų. Galima, pastebėjus lizdo ieškančią motinėlę, ją pagauti ir įleisti į aviliuką. Jeigu jai patiks- išskridusi apsuks ratą ir grįš atgal. Kai kurie autoriai pataria įleisti motinėlę vakare prieš temstant ir užkimšti landą, o ryte atkimšti. Tokiais atvejais pravartu į vidų įdėti truputį maisto. Lizdo ieškanti kamanė skraido lėtai, pažeme, retai tupia ant žiedų, apžiūrinėja visus urvelius, plyšelius, visur stengiasi įlįsti. Dažniau tai daro antroje dienos pusėje.
Gaudant reikia būti atsargiam ir nesužaloti jos, geriau tai daryti stikliniu ar plastikiniu indu, kurį galima prinešti prie landos ir palaukti, kol kamanė aprims ir pati įlįs į vidų. Negalima gaudyti tos, kuri neša ant užpakalinių kojyčių žiedadulkes-ji jau maitina savo šeimą. Kai motinėlė apsigyvens, jūsų darbas bus baigtas. Nebent saugoti lizdus, kad jų kas nors neišplėštų. Ir, žinoma, stebėti. Rudenį, kai jaunos motinėlės palieka lizdą, žūsta visos darbininkės ir nespėjusios užaugti lervutės, ir, jeigu metai buvo geri, gal dar liko lašelis kamanių medaus?
Laukinių Gyvūnų Šėrimas: Ką Reikia Žinoti
Pasitaiko, kad žmonės žiemą į savo kiemus „prisikviečia“ laukinių gyvūnų. Nesvarbu, ar tai būtų lesyklėlė terasoje, ar įrengtos ėdžios laukiniams gyvūnams. Laukinės gamtos viliojimas gali turėti pavojingų pasekmių tiek gyvūnams, tiek žmonėms.
Į šėrimo vietas, į tą nedidelį plotą, priviliojama daugybė skirtingų gyvūnų rūšių, kurios gali virsti ligų perdavimo ir parazitų židiniu. Be to, ne visada ir ne visas maistas tinka visiems gyvūnams. Tad jų į gyvenamą teritoriją geriau nevilioti, išskyrus tik tam tikrose vietovėse (miškuose ar laukuose) įrengtas specialias šėrimo vietas.
Plintančios Ligos
Pavyzdžiui, mokslininkai įtaria, kad mirtina elnių liga, žinoma kaip lėtinė išsekimo liga, plinta per šlapimą, seiles ir išmatas - visa tai susimaišo, kai gyvūnai susirenka prie šėryklų. Elniams šerti skirti pašarai tiesiogiai ar netiesiogiai pritraukia įvairių graužikų, meškėnų, voverių, lapių, todėl šios susirinkimų vietos ir padidina ligų poveikio ir perdavimo riziką elniams, briedžiams bei kitiems gyvūnams.
Ar Galima Šerti Bet Kuo?
Žmonės, norėdami žiemą pagelbėti miško žvėrims, daro bene pagrindinę klaidą - galvoja, kad juos galima šerti bet kuo, kas atlieka nuo jų virtuvės stalo. Iš tikrųjų, kaip pastebi gamtininkai, miško žvėrims, pavyzdžiui stirnoms, tinkamiausias šienas, o šernai labiausiai mėgsta bulves. Tiesa, šernai yra atsparesni sniego gniaužtams, todėl savimi geba geriau pasirūpinti nei stirnos. Dėl šios priežasties būtent stirnoms žiemą labiausiai ir reikalinga žmonių pagalba.
Kada ir Kuo Šerti?
Papildomai miško žvėris šerti reikėtų tik esant ypač šaltomis ir giliomis žiemomis. Stambiausių mūsų miškų žvėrių - briedžių - papildomai šerti nereikia. Norint palengvinti jų gyvenimą šaltuoju metų laiku, reikėtų tik lapuočių medžių (ypač drebulių) biržių kirtimą atidėti žiemos metui. Jeigu tai padaryti nepavyksta, miškininkai, bendradarbiaudami su medžiotojais, elninių žvėrių lankomose vietose specialiai nukerta drebulių, blindžių, šermukšnių. Nukirstų lapuočių medžių žieve ir ūgliais žiemą maitinasi ir taurieji elniai, danieliai, stirnos, zuikiai.
Šiems gyvūnams tinka ir gerai paruoštas vasaros pradžioje nušienautos žolės šienas, ypač mėgstamas yra dobilų ar natūralių pievų įvairiažolis šienas. Elniniams žvėrims žiemą papildomai šerti skirti pašarai skirstomi į tris grupes: stambieji (aukštos kokybės šienas, lapuočių medžių šluotelės), sultingieji (obuoliai, šermukšnių uogos, morkos, bulvės, pašariniai ir cukriniai runkeliai) ir koncentruotieji pašarai (gilės, kaštonai, įvairūs grūdai ir jų atliekos).
Kokios Šėryklos Tinkamiausios?
Dažnai žmonės, norėdami pašerti miško žvėrelius, sultinguosius ir koncentruotuosius pašarus tiesiog išberia ant miško paklotės, o šieną sukaišioja tarp medžių ir krūmų šakų, ant jų sukabina įvairias iš lapuočių medžio šakų surištas šluoteles. Toks šėrimas nelabai tinkamas: pašarai nuo lietaus dažnai sušlampa, susimaišo su dirvožemiu, įvairių žvėrių išmatomis ir greitai sugenda. Tokia šėrykla greitai tampa tik dvokiančiu liūnu, prisidėsiančiu prie žvėrių ligų plitimo.
Patartina tokias šėryklas kiekvieną pavasarį iškuopti, pašarų liekanas užkasti, o šėrimo vietą dezinfekuoti arba perkelti kitur. Paprasčiausias šėryklos įrenginys - stoginė su atvirais šonais. Šiose šėryklose pašarai taip pat išberiami ant žemės, tačiau juos mažiau veikia krituliai, jie ilgiau išbūna sausi ir ne taip greitai genda. Mažiausia kritulių įtaka pašarams būna juos supylus į stogines, kurių 2 ar 3 šonai yra uždari.
Biriems pašarams (grūdams, grūdų atliekoms) kartais įrengiami savotiški bokšteliai. Į juos pripilama gana daug pašaro, kuris, žvėrims maitinantis, pamažu byra į šonuose pritaisytus lovelius. Žvėrys yra sumanūs, jie greitai išmoksta paimti birius pašarus ir iš įvairiausių įrengimų. Tuo naudodamiesi medžiotojai pašarus pila į plastikines arba metalines statines su įtaisu grūdams iš statinių išbirti, į stiklinius butelius, ir t. t. Nors žvėrys iš tokių „šertuvių“ pašarą suvartoja racionaliai ir per ilgesnį laiką, tačiau jos nesiderina prie miško aplinkos, o miškas yra tik užteršiamas.
Gamtoje sutvarkyta taip, kad aptikę pašarus pirmiausiai pasimaitina stambesnieji, stipresnieji bandos nariai. Tad šernų jaunikliams įrengiamos specialios stoginės šėryklos, kurios aptveriamos rąstais ar lentomis, o prie žemės paliekamas tarpas, kad pro jį pralįsti galėtų tik maži paršeliai.
Šienui įrengiamos tradicinės dengtos arba nedengtos ėdžios arba pastatomi bokštai su pakeliamu stogu. Bokštai patogūs tuo, kad į juos galima sukrauti visos žiemos šieno atsargas. Žvėrys šieną iš bokšto peša pro šonuose paliktus tarpus. Prie ėdžių ar šieno bokštų, ant medžių ir krūmų šakų gali būti kabinamos lapuočių medžių ir krūmų šluotelės.
Atskiras kanopinių žvėrių papildomo maitinimo būdas yra pašariniai laukeliai. Juose, paprastai įdirbamose miško aikštėse ar pamiškėse, sėjami įvairūs javai, kukurūzai, runkeliai, bulvės, topinambai, kmynai, įvairios kultūrinės žolės ir kiti žvėrių mėgstami augalai. Gerai, kai tokie laukeliai yra aptveriami, o žvėrys maitintis įleidžiami norimu laikotarpiu praardžius dalį tvoros ar atvėrus plačius vartus. Taip žvėrys maitinasi kaip įpratę natūraliomis sąlygomis, nesusikoncentruoja į labai mažą šėryklų plotą, todėl sumažėja galimas ligų platinimo pavojus.
Druskos Laižyklos
Elniniams žvėrims prie šėryklų ar atskirai būtina įrengti druskos laižyklas. Jos būna taip pat įvairių konstrukcijų. Paprasčiausia yra stulpinė laižykla, kai druskos ritinys užmaunamas ant kuolo. Nuo lietaus druska tirpsta, tirpalas teka stulpu žemyn, o žvėrys jį laižo. Jeigu naudojama biri druska, ant stovo viršaus pritvirtinamas koks nors indas su mažomis skylutėmis druskos tirpalui ištekėti. Druskos laižyklos gali būti įruošiamos medžių kelmuose, loviuose ir pan.
Kanopinių žvėrių šėryklų negalima įruošti arti jaunų miško želdinių, nes net ir paėdę elniniai žvėrys skabys medelių ūglius ar laupys žievę.
Kurapkos
Tenka apgailestauti, kad dabar mažai kur medžiotojai žiemą lesina kurapkas. Kurapkų sparčiai mažėja visoje Europoje. Sunkesnėmis žiemomis, kai susidaro storesnė sniego danga, o ypač kai sniegas pasidengia ledo plutele po atlydžių ir lijundrų, laukų vištelėms išgyventi labai sunku. Kurapkoms dažniausiai iš eglišakių pastatomos slėptuvės-lesyklos, kurių viduje išberiama įvairių grūdų, grūdų atliekų, smulkintų šakniavaisių ir daržovių, šieno nuobirų, piktžolių sėklų.
Slėptuvės įruošiamos prie laukuose esančių tankių spygliuočių medžių želdinių, dygių krūmų (erškėčių, gudobelių) sąžalynų, kad paukščiams būtų kur slėptis nuo vanagų. Jeigu žiemą daug sniego, aplink lesyklas-slėptuves būtina jį nukasti. Labai efektyvus pagalbos būdas kurapkoms, kai, suderinus su žemių savininkais, sniegas ruožais nustumdomas nuo žiemkenčių pasėlių. Taip palengvinamas ir zuikių bei stirnų gyvenimas, o žiemkenčiai per daug nenukenčia.
Laukiniai Gyvūnai Nėra Naminiai
Kiekvienas, žino, kad laukiniai gyvūnai gali atrodyti mieli ir švelnūs. Tačiau visi jie, net ir maži, gali pakenkti, net ir maisto ieškančios voverės gali jums įkasti, todėl visuomet reikia išlikti budriems ir saugiems.