Spalio 7 d. minime žymiosios jungtinio katalikų laivyno pergalės prieš turkų laivyną prie Lepanto metines.
Lepanto mūšis krikščioniškai Europai tapo civilizacijos gynimo simboliu, įkvėpusiu daugybę krikščionių kartų.
Šis mūšis įdomus bent dviem labai svarbiais aspektais: 1) kaip krikščioniškos ir islamiškos civilizacijų susidūrimas ir svarbi krikščionių pergalė stabdant musulmonų ekspansiją į Europą; 2) kaip pamoka, kad dvasinius dalykus reikia saugoti ir materialiomis kovomis, o materialios kovos tėra dvasinių kovų atspindys.
Galerų mūšis prie Lepanto
Nuo XIII a. pab., iškilus galingai ir gerai organizuotai turkų Osmanų imperijai, musulmonų invazijos į krikščionišką Europą grėsmė stipriai išaugo ir praktiškai pasiekė VIII a. lygį, kuomet musulmonams užkariavus krikščionišką šiaurės Afriką ir Pirėnų pusiasalį, islamo invazija buvo sustabdyta tik Prancūzijoje, žymiajame Puatjė mūšyje, vadovaujant būsimo Europos statytojo Karolio Didžiojo seneliui Karoliui Marteliui.
Osmanų imperijos galybė augo, ir galiausiai ji sugebėjo užimti net Bizantijos imperijos ir Rytų krikščionijos dvasinį ir politinį simbolį Konstantinopolį (1453 m.).
Konstantinopolio griūtis lėmė, kad krikščionys prarado svarbių Viduržemio jūros prekybinių kelių į Rytus kontrolę.
Būtent šie prekybos keliai sukūrė vieną didžiausių Europos kultūros ir meno centrų - Venecijos respubliką, kuri iš prekybos finansavo tai, ką dabar kasmet lanko milijonai turistų.
Venecijos galybė po truputį pradėjo braškėti, ir situacija dar labiau pablogėjo, kai 1522 m. turkams pavyko užimti strateginę Rodo salą.
1560-aisiais Osmanai atnaujino Viduržemio jūros užkariavimo kampaniją ir greitai užkariavo didžiąją dalį šios jūros rytuose esančių salų.
1570 m. užkariauta ir Kipro sala, tuo metu valdyta Venecijos respublikos.
Turkai neslėpė savo tolesnių tikslų pulti Veneciją ir jai priklausiančias žemes bei Popiežiaus valstybę ir Romą.
Kritus Kipro salai, Venecija 1570 m. kreipėsi pagalbos į popiežių Pijų V.
Šventasis popiežius Pijus V, gerai suprasdamas gresiantį pavojų visai krikščionijai, tais pačiais metais kreipėsi į katalikus Europos valdovus, kviesdamas po ilgos pertraukos (nuo Kryžiaus žygių epochos) ir vėl susivienyti prieš bendrą priešą.
Deja, skirtingai nei Kryžiaus žygių atveju, kvietimas nepasiekė didelių rezultatų.
Europa buvo suskaldyta ir draskoma protestantų revoliucijos, o žvelgiant į ilgesnę perspektyvą - nuvarginta maro epidemijų ir Šimtamečio karo bei užsiėmusi naujai atrastomis žemėmis.
Susitelkimas ties vidinėmis problemomis lėmė, kad Europos lyderiai Osmanų užkariavimuose neįžvelgė sau didelės grėsmės.
Ispanija labiausiai rūpinosi savo naujosiomis žemėmis Amerikoje ir konkurencija su Anglija, o Prancūziją tuo metu valdė silpnos sveikatos ir valios karalius Karolis IX, net sudaręs trapų aljansą su turkais.
Ispanijos karalius Pilypas II vis dėlto atsakė į popiežiaus kvietimą ir pasiuntė savo brolį Chuaną Austrą bei skyrė keliasdešimt laivų.
Chuanui Austrui, prisidedant ir kitoms Viduržemio valstybėms, pavyko suburti 208 galeras (žmonių irkluojamus laivus) ir 6 venecijiečių sukonstruotus didesnius laivus - galeasus.
Ši sąjunga pavadinta Šventąją lyga, o ją sudarė Ispanija, Venecijos respublika, Popiežiaus valstybė, Genuja, Maltos ordinas, Toskana ir kai kurios kitos Italijos valstybėlės.
1571 m. spalio 7 d., ankstyvą sekmadienio rytą, Šventosios lygos ir Osmanų imperijos laivynai atsidūrė vienas prieš kitą į pietus nuo Lepanto miesto (dabartinis Naupaktas, Graikija).
Šventosios lygos laivyną sudarė apie 214 laivų, o turkų laivyną - beveik 300 laivų; karių skaičius buvo panašus ir siekė po 25-30 tūkst. abiejose pusėse (nors kai kuriuose šaltiniuose nurodomi žymiai didesni karių skaičiai ir didesnis turkų pranašumas).
Mūšis truko beveik visą dieną ir buvo kruvinas - sakoma, kad jūra raudonavo dar daug kilometrų nuo mūšio vietos.
Nors ryte vėjas buvo palankus turkams, dienos eigoje jis staiga pakeitė kryptį ir tapo palankus krikščionims.
Šventoji lyga laimėjo ir neteko apie 8-9 tūkst. karių, bet prarado tik apie 12 laivų.
Tuo tarpu pralaimėjęs turkų laivynas neteko panašaus skaičiaus karių, bet dar tūkstančiai jų pateko į nelaisvę; be to, nuskandinta apie 50 turkų laivų ir dar daugiau nei 100 laivų perimti krikščionių.
Nors krikščionims mūšis pareikalavo daug aukų, mūšio metu apie 10 tūkst. krikščionių buvo išlaisvinti iš vergijos turkų galerose.
Popiežius Pijus V apie pergalę sužinojo daug anksčiau, nei žinios apie ją galėjo pasiekti Romą, ir apie tai paskelbė viešai.
Spalio 7 dienos vakare, susitikęs su savo iždininku, šventasis popiežius staiga pakilo nuo kėdės, pažvelgė pro langą ir tarė: „Dabar ne metas piniginių reikalų aptarinėjimui; skubėkime padėkoti Dievui, nes mūsų laivynas šią akimirką laimėjo pergalę prieš turkus.“
1573 m. turkams vis tik buvo perleistas Kipras, Venecijai ir Osmanų imperijai pasirašius taikos sutartį ir taip užbaigus 1570-1573 m. trukusį Kipro karą.
Tad Kipras, dėl kurio formaliai įsiplieskė Lepanto mūšis, galiausiai atiteko turkams.
Vis dėlto Lepanto mūšis buvo pirmoji didelė krikščionių laivyno pergalė prieš turkų laivyną ir turėjo toli siekiančių padarinių.
Pralaimėtas mūšis sudavė smūgį turkų dominavimui Viduržemio jūroje ir neleido jiems čia galutinai įsigalėti.
Be to - ir tai daug svarbiau - Lepanto mūšis palaidojo bet kokias turkų viltis tęsti invaziją į Europą iš pietų.
Kaip žinome, Osmanų imperija vėliau bandė tai daryti kitu keliu - iš rytų, bet šiuos ketinimus sustabdė 1683 m. laimėta dar viena didi pergalė prie Vienos.
Daugybės istorikų manymu, jeigu pergalę prie Lepanto būtų išplėšę turkai, jie būtų puolę toliau ir nuniokoję Europą.
Ši didi pergalė paliko atgarsį literatūroje ir dailėje.
Pavyzdžiui, garsusis Migelis de Servantesas, sužeistas besikaudamas Lepanto mūšyje, buvo taip įkvėptas šios pergalės, kad mūšio elementus inkorporavo į savo literatūrinį šedevrą „Don Kichotas“.
Vienas garsiausių anglų katalikų rašytojų G. K. Čestertonas 1915 m. sukūrė baladę...