Knygnešiai - tai unikalus ir gyvybiškai svarbus reiškinys Lietuvos istorijoje, kurio atminimą privalome išsaugoti. Nei vienoje kitoje šalyje tokio reiškinio neaptikta - Lietuvos knygnešių atitikmens nerasite niekur pasaulyje. 2004 m. UNESCO knygnešystę paskelbė kaip unikalų tik Lietuvai būdingą reiškinį. Mes iš tiesų turėtume tuo didžiuotis, turėtume nesumenkinti, neužmiršti, neleisti prapulti masinėje šiuolaikinės informacijos jūroje.
Deja, mokykloje sužinojau tik tiek: kad knygnešiai spaudos draudimo laikotarpiu nešiojo knygas. Niekas nepasakojo, kad knygnešys - tai ne šiaip sau statistinis vienetas, to meto profesija, gyvenimo būdas, paragrafas istorijos vadovėliuose. Už šio pavadinimo slepiasi keli tūkstančiai narsių, savo gyvybės nesaugojusių vyrų ir moterų, kurie ant savo pečių ne vien knygas nešiojo: jie nešė viltį, glėbyje lyg motina kūdikį išnešiojo mūsų lietuvišką kalbą, įkvėpė ir drąsino daugybę kitų kovotojų už laisvę. Knygnešių nudirbtas darbas - milžiniškas.
Laisvė ir Nelaisvė: Okupacijos Prasmė
Pirmiausia: kas ta laisvė? ir kas nelaisvė? Jei neužduodame ir neatsakome į šiuos du klausimus, tuomet, mano nuomone, pasakoti apie knygnešius vaikams yra bergždžias reikalas. Todėl vienas pagrindinių tikslų buvo aiškiai vaikams perteikti okupacijos (t.y. nelaisvės) prasmę. Svarbu mokinant vaikus išugdyti pagarbą kitoms tautybėms, kitų šalių kultūrai, jų istorijai, savitumui.
Nelaisvi gali būti keli žmonės, kelios šeimos, ištisas miestas, taip pat nelaisva gali būti visa šalis. Paėmiau skarą ir sakau: "Žiūrėk Emilija, įsivaizduok, kad į šitą skarą aš įsiuvau viską, kas tau patinka (kalba, dainos, tavo gimimo istorija), tai tavo tapatybė, tai esi tu." Apgaubiau Emilijos pečius. "O dabar įsivaizduok, kad ateis prie tavęs kita mergaitė, nuplėš tavo skarą nuo pečių ir uždės savo skarą. Ir pasakys, kad nuo šiol tu privalai nešioti tik jos skarą. Tavęs nebeliks, ar ne? Na, tu liksi, bet neliks svarbios tavo dalies".
Knygnešių Darbas Spaudos Draudimo Laikotarpiu
Kai šiais laikais esame apsupti daiktų ir nėra nieko, ko negalėtume įsigyti, vaikams sunku suprasti spaudos draudimo fenomeną. Kažkas knygas per sieną turėjo pernešti slaptai. Kyg-ne-šiai (tie kurie knygas neša). Knygnešiai iš spaustuvės prisikrauna maišą knygų ir jas gabena į Lietuvą, išnešioja po kaimus, dvarus. Knygnešių darbas buvo labai pavojingas. Jie buvo labai narsūs vyrai ir moterys, kad knygas gabendavo ir per lietų, ir per audrą, ir kai būdavo šalta, ir kai būdavo karšta. Ir netgi tuomet kai skaudėdavo pilvą ar koją, ar galvą. Net ir tuomet kai sirgdavo ir kai turėdavo temperatūros. Knygnešius persekiojo ir gaudė žandarai, juos bausdavo, tačiau jie ir toliau drąsiai nešiojo ir platino lietuviškas knygeles tėvėliams ir jų vaikams (tokiems, kaip jūs... tik prieš šimtą metų).
Lietuvių Kalba: Tautos Išskirtinumo Ženklas
Gimtoji kalba - ryškiausias tautos išskirtinumo ženklas. Lietuvių kalba - viena seniausių gyvų indoeuropiečių prokalbės kalbų, mažiausiai pakitusi, nutolusi nuo savo protėvių. Jau XIX a. vokietis Augustas Šleicheris pramynė takelį į lietuvių kalbos paslaptis kitiems kitataučiams kalbininkams. Mūsų senolė gretinta su senovės graikų, lotynų, sanskrito rašytiniais paminklais. Daugelyje šalių įkurti lietuvių kalbos tyrimo centrai, kur dėstoma lietuvių kalba.
Lietuva turi unikalų Europoje ir netgi pasaulyje 20-ies tomų „Didįjį lietuvių kalbos žodyną“, talpinantį per 250 000 dabartinės bendrinės kalbos, tarmių ir senųjų raštų žodžių. Anot poetės Ramutės Skučaitės, „jei tauta turi sielą, tai ta siela yra kalba. Juk ja kalbame, skaitome, klausome, net ant žaizdos gula, ir tuomet nebe taip skauda: juk guodžiame žodžiu”.
Lietuvos ir Lenkijos valstybės laikais kalba kentėjo nuo polonizacijos, o Rusijos imperializmas visai uždraudė lietuvišką spaudą 40-čiai metų. Knygnešystė padėjo išgelbėti mūsų klasikę kalbą.
Šiuolaikinės Grėsmės Lietuvių Kalbai
Šiandien bene viena skaudžiausių opų - raštingumo mažėjimas ir kalbos skurdinimas anglicizmais bei rusizmais. Būtent viena silpniausių grandžių - mūsų vaikai, jaunuoliai, į kalbą įsileidžiantys visokių barbarizmų, žargonų. Jie mažiausiai kontroliuoja savo kalbą. Kita vertus, yra tokia mada, jiems visada „cool“ kalbėti svetimybėmis, ypač užsienio kalbų atplaišomis.
Nemaža dalis mokinių teigia, jog ta mūsų senolė tiesiog nereikalinga, nes jie studijuos ar dirbs užsienyje. Todėl nenuostabu, jog moksleivių rašiniuose pamažu atsiranda „internetinio rašymo“ sindromas, kai nebesvarbūs lietuviški simboliai. O suaugusieji? Dažnam be išankstinio pasiruošimo nė rišlaus sakinio suregzti nesiseka. Išorinių pavojų, deja, gimtajai kalbai tik daugėja. Ir tegul kaip priesakas mumyse nemąžtančia ir nemaria jėga skamba Jono Jablonskio žodžiai: „Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos nemokėti“.
Juozas Švedas: Vienas Iš Daugelio Nežinomų Knygnešių
Niekas negali pasakyti, kiek buvo knygnešių Lietuvoje. Vienų vardai išliko, kiti, už savo veiklą atkentę caro kalėjimus, liko nežinomi. Gimęs 1863-aisiais, kai buvo uždrausta lietuviška spauda ir raidynas, jis bendravo su lietuvybės šaukliais Jonu Jablonskiu, Vincu Kudirka, kitais šviesuoliais.
Jis prašė savo draugų niekur jo neminėti. Iš to laiko, kai senelis gyveno, mažai kas išliko. Kas išliko, išsaugojo mokytojos mama Janina Žukienė. Tarp negausių daiktų ir kelios knygos. Ne tos, kurias knygnešiai gabeno, o tarpukario. Jas skaitė senelis. Iš to knygnešio anūkė sprendžia, kokia svarbi jos seneliui buvo lietuviška knyga.
Savo vaikams knygnešys J.Švedas yra pasakojęs, kaip jis bandė priešintis caro pataikūnams. Klebonas buvo liepęs per pamaldas chorui giedoti giesmes, prašančias, kad Dievas sugrąžintų baudžiavą, bet vargonininkas Juozas neklausydavo ir giedodavo priešingai. Kartą namelį, kuriame gyveno J.Švedas, apsupo žandarai. Slėptis nebuvo kur, teko lįsti į dūmtraukį. Žandarai nesumoję dūmtraukio patikrinti, todėl išvažiavo nieko nepešę. Už knygų gabenimą ir priešinimąsi carui bei pareigūnams galiausiai J.Švedas buvo suimtas. Sėdėjo Gardino ir Smolensko kalėjimuose.
Statistika ir Faktai
XX a. pradžioje buvo surengta pasaulinė paroda, kuria buvo siekiama parodyti XIX a. žmonijos pažangą. Amerikos lietuvių pastangomis parodoje įsteigtas lietuvių kambarys, kuriame, be kita ko, buvo pateikiama statistika, kiek nuo spaudos uždraudimo į Lietuvą įgabenta Prūsijoje ir Amerikoje nelegaliai spausdintų lietuviškų leidinių.
| Šalis | Leidinių Skaičius |
|---|---|
| Prūsija | Tūkstančiai |
| Amerika | Nepamatuojama |
Trys takai eidavo iš prūsų ant Kalvarijos. Moterys pasislėpę (ir kaip gudriai) nešdavo šitai. Labai daug buvo religinių, ypač maldaknygių buvo daug. Jeigu mes nebūtume turėję leistos spaudos ir jeigu nebūtų išėję „Vilniaus žinios“, mes nebūtume turėję nė Didžiojo Vilniaus Seimo 1905 m., katrą sušaukė Jonas Basanavičius. Ir nebūtume atgavę nepriklausomybės.