Turbūt didžiausias karantino atradimas daugeliui mūsų - tai laukai ir miškai. Gamta tapo populiari kaip kokie akropoliai: čia dabar traukia minios. Tiesą pasakius, yra žmonių, kuriems miškai ir laukai ir yra savotiški prekybos centrai, nes čia randa viską, ko reikia išgyventi. Miesto žmogui miškas nepažįstamas, ar toli reikia lįsti, kad kažką gero atrastum? Tiesą pasakius, renkant laukinius augalus į mišką nėra ko lįsti, ten tik kiškiakopūsčiai auga. Svarbiausia pievos, pamiškės, pakrūmės, pakrantės - ten auga dauguma valgomų augalų. Todėl juos rinkti nėra sudėtinga ar baisu.
Kiškio kopūstai - kas tai?
Kas gi vaikystėje nėra ragavęs rūgščiųjų kiškio kopūstų? Tai viena didesnių atrakcijų miške, ypač kol dar nebūdavo sunokusių uogų: mėlynių, aviečių ar žemuogių. Ir niekas tuomet nesukdavo sau galvos: naudingi kiškio kopūstai ar kenksmingi? O kaip yra iš tikrųjų? Kiškiakopūstis (Oxalis) priklauso kiškiakopūstinių augalų šeimos genčiai. Yra žinoma daugiau nei 700 šios genties augalų rūšių. Dauguma jų auga atogrąžų ir paatogrąžių srityse. Lietuvoje savaime auga tik paprastasis kiškiakopūstis (Oxalis acetosella). Kiškio kopūstas - daugiametė žolė su šakniastiebiais. Užauga iki 5-12 cm aukščio. Šakniastiebis plonas, šliaužiantis, gumbuotas. Antžeminio stiebo neturi. Lapai pamatiniai, sudėtiniai, trilapiai. Naktį susiglaudžia ir priglunda prie lapkočio. Žydi pavieniais žiedais, išaugusiais ant žiedkočio. Žiedą sudaro 5 baltos arba rausvai baltos spalvos vainiklapiai. Žydi gegužės-birželio mėnesiais. Kiškiakopūsčio vaisius - atsidarančioji dėžutė. Sėklos rudos, išilgai briaunuotos, su mėsingu apysėkliu. Subręsta birželio-liepos mėnesiais. Lietuvoje kiškio kopūstai gerai pažįstami ir plačiai paplitę. Aptinkami visoje šalies teritorijoje.
Maistinės savybės ir atsargumo priemonės
Paprastieji kiškiakopūsčiai priskiriami prie valgomų augalų. Tačiau maistui gali būti naudojami tik jauni lapeliai. Ir vis dėlto dėmesio! Kiškio kopūstai kaupia oksalo rūgštį, todėl jų negalima vartoti dideliais kiekiais. Tačiau tiek kiškiakopūsčių, kad kenktų, turbūt būtų sunku suvalgyti. Tiesiog nemaišykite jų į salotas su kitais šios medžiagos turinčiais augalais - špinatais, rabarbarais, rūgštynėmis. Juose daug vitamino C ir nemažai oksalatų, kurie gali pakenkti sveikatai.
Kiškio kopūstų panaudojimas virtuvėje
Kiškio kopūstai tinka salotoms, sriuboms parūgštinti, įvairiems padažams - pesto, salsa verde, čimičiuriui gaminti. Visur, kur dedate įprastus žalumynus, galite įmesti ir saujelę kiškio kopūstų.
Šios salotos - tai pilna lėkštė žalios spalvos ir vitaminų:
- 100 g kiškio kopūstų;
- 50 g jaunų kiaulpienės lapelių arba žiedų;
- 1 vidutinio dydžio agurkas;
- saujelė svogūno laiškų;
- žiupsnis druskos ir pipirų;
- 1 v. š. aliejaus.
Kiškio kopūstai gali būti puikus vitaminų šaltinis. Ypač pavasarį, kol dar trūksta kitų žalumynų. Vienas kitas lapelis bus tik į naudą.
Kitos kiškio kopūstų rūšys
Valgomasis kiškiakopūstis (Oxalis deppei) yra neatsparus šalčiui, todėl auginamas namuose, vazonuose kaip dekoratyvinis augalas. Užauga iki 25-35 cm aukščio ir žydi aviečių raudonumo spalva. Lapeliai taip pat labai dekoratyvūs: žali su purpuriniu viduriu. Šio kiškio kopūsto lapeliai taip pat valgomi.
Gumbinis kiškiakopūstis (Oxalis tuberosa) yra labai senovinis kultūrinis augalas, natūraliai auginamas Andų kalnuose. Užauga iki 30-60 cm aukščio. Gali būti auginami šiltnamiuose, oranžerijose. Nežiemoja. Žydi geltonai oranžiniais stiebais. Lapai ir jauni stiebai valgomi kaip lapinės daržovės, o šakniagumbiai - naudojami maistui panašiai kaip bulvės. Beje, gumbų spalva gali būti geltona, rausva, purpurinė. Pats augalas nėra labai dekoratyvus.
Raudonlapis kiškiakopūstis (Oxalis triangularis) auginamas kaip dekoratyvinis augalas vazonuose, gėlynuose, alpinariumuose. Lietuvoje nežiemoja. Po šalnų šakniastiebiai iškasami ir laikomi dėžutėse tarp durpių šaltame rūsyje. Augalo žieduose bei lapuose gausu vitaminų C ir K, karotino, organinių rūgščių. Gydomaisiais tikslais negalima vartoti ilgiau nei 5 dienas. Tai puiki alternatyva įprastai rūgštynių sriubai. Skonis labai panašus.
Kiškio kopūstų sriubos receptas
Bulves ir morkas nuskusti, gerai nuplauti. Bulves supjaustyti kubeliais, o morką sutarkuoti stambia tarka arba supjaustyti pusžiedžiais. Į puodą dėti bulves, morką, berti miežines kruopas, užpilti sultiniu ir pagardinti druska bei pipirais. Virti ant nedidelės ugnies apie 15 min. Arba kol suminkštės kruopos. Kiškio kopūstus nuplauti ir suberti į baigiančią virti sriubą. Įpjaustyti virto kiaušinio.
Laukiniai augalai virtuvėje
Šiuo metu gamtoje tikra žalumynų puota - lenda dilgėlės, žliūgės, garšvos, kiaulpienės, rūgštynės ir kitos laukinės salotos. Nė vienos iš jų nereikėtų pražiopsoti, visas siūlau paragauti, visos vertingos, visos išskirtinio skonio. Tačiau vertingiausios yra tiems, kurie žino, ką jie gali valgyti, o ko - ne. Jei aukštas kraujo spaudimas, kraujas tirštas”, venkite dilgėlių, rinkitės kiaulpienes. Jei kamuoja mažakraujystė - tada teks elgtis atvirkščiai, valgyti dilgėles ir saugotis kiaulpienių. Lygiai taip ir su kitais laukiniais augalais.
Palyginus parduotuvines daržoves su laukiniais augalais, paaiškėtų, kad pats geriausias dalykas daržovėse yra vanduo. Laukiniai augalai ilgai augo tam tikrose vietose, prisitaikė prie vietinių sąlygų, sudarė simbiotinius ryšius su vietine mikroflora. Mes irgi esame taip prisitaikę prie gimtinės, kurioje gimėme ir augome, todėl ir mūsų kraštų laukiniai augalai yra mums svarbiausias maistas ir vaistas.
Įdomu, ar miške ir laukuose yra tikrų alternatyvų įprastiems, namų ar pramoninėmis sąlygomis užaugintiems augalams ir daržovėms? O kam keisti? Tiesiog papildykime vienus kitais ir bus labai patogu, gražu ir sveika. Mūsų laukiniai augalai yra per smulkūs, per sprangūs, per kartūs, kad galėtume jais maitintis. Kai manęs klausia, ar galima išgyventi tik iš laukinio maisto, visada atsakau “taip”. Bet su sąlyga, kad medžiosite ir žvejosite, o laukiniai augalai bus priedas prie mėsos ar žuvies viralo.