Sunku įsivaizduoti šiandien lietuvio stalą be bulvių. Mėgstame didžkukulius, dažniau cepelinais vadinamus, žemaičių blynus, plokštainius arba kugelį, bulvinius vėdarus. Šiandien sakoma, kad bulvės - antroji lietuvio duona. Kasdien jos ant stalo visokių valgių sudėtyje. Ir prie kopūstienės ar šaltibarščių, ir prie mėsos patiekalų.
Bulviakasis: Rudens Darbų Metas
Bulviakasis - bene didžiausias ankstyvojo rudens darbas kaime. Kasamos bulvės su talka: juk atartų negalima palikti šalnoms. O kur talka - ten juokai, pasižodžiavimai. Klausia: „Kam biedni žmonės skūrą lupa?“ „Bulvėms!“ - atsako. Žinoma, ir bulviakasio darbe seniau būta visokių burtų, tikėjimų, atodairų. Kol visos bulvės nenukastos, šeimininkė jų nekepdavo - antraip kitąmet menkos teužaugsiančios. Pagal senoviškus papročius bulves į rūsį ar kapčius pildavo tik per mėnulio pilnatį, kad gerai išsilaikytų iki pavasario. Bulviakasį seniau užbaigdavo apie Mykolines, rugsėjo 29-ąją. Dabar kitokios rūšys paplito mūsų krašte, tad ir bulviakasis žymiai ankstesnis.
Bulvių Istorija Europoje ir Lietuvoje
Į Europą pirmosios bulvės pateko prieš puspenkto šimto metų. Garsusis anglų kapitonas, karališkasis piratas Francis Drake‘as parplukdė Amerikos pakrantėje užgrobtą ispanų laivą. Pasirodo, išmokę iš indėnų bulves valgyti, ispanų jūrininkai turėdavo jų atsargas laivo triumuose. Karalienė paliepusi pasodinti bulves botanikos sode tarp kitų egzotiškų augalų. Taip augalas ir plito: iš vieno sodo į kitą. Rūmų damos bulvių žiedeliais puošdavosi plaukus. Ši naujoji žemės ūkio kultūra galėjo gelbėti valstiečius ir varguomenę nuo bado, mat anksčiau augintos ropės ar griežčiai žiemą podėliuose neišsilaikydavo iki pavasario, tad maisto ir pristigdavo. Tačiau naujovė plito Senajame žemyne labai pamažu: valstiečiai šventai laikosi to, ką darė jų tėvai ir senoliai. Bulves auginti maistui imta nuo XVII a. vidurio. Brandenburgo markgrafas Friedrichas Wilhelmas bulvių auginimą paskelbė nacionaline pareiga. Apie 1770 m. Tačiau plačiau jos paplito iš Prancūzijos Liudviko XVI laikais gana keistomis aplinkybėmis. Po karūnavimo 1775 metais valdovas pakėlė grūdų mokesčius, tada šoktelėjo ir duonos kaina. Valstybėje kilo vadinamasis Miltų maištas. Padėtį gelbėjo geras patarimas: buvęs karys Antoine`as-Augustinas Parmentier, sėdėjęs keletą kartų prūsų kalėjime ir ten maitintas tik bulvėmis, įtikino karalių jų nauda. Tačiau teko imtis gudravimų, kad paskatintų bulveles auginti savo šalyje. Karalius liepęs jomis apsodinti nemažus žemės plotus parkuose netoli Paryžiaus. Dieną laukus uoliai saugodavę gvardiečiai. Ant A. O. Parmentier kapo iki šiol žydi bulvės. O britų kapitonas seras F. Drake`as pagerbtas ir Vokietijoje: Ofenburgo mieste jam pastatytas paminklas.
O kada bulvės pasiekė Lietuvą? Vyskupas Motiejus Valančius „Antano Tretininko“ pasakojime taip rašo: „Pilypas Brazdauskis, Salantų parakvijos, Nasrėnų sodos, pasiturįs ūkininkas, metuose 1806, pavasarį, iš Klaipėdos parvažiavęs, tarė šeimynai savo: „Šitai pirkau Klaipėdoj septynias kartopeles - vokiečiai sako esant jas iš Amerikos parvežtas, labai naudingas ir skanias... Pilypas, gavęs rudenį iš penkių bulvių tris dešimtis tris, keletą išvirino, ir visi ragavo, o likusiąsias sėklai užlaikė... Užrašiau tai, kad būtų žinoma, kaip neseniai tas vaisius žemės įveistu paliko Žemaičių krašte“.
Bulviniai Patiekalai Lietuvoje
Pastebėtina, kad plokštainį dažniau vadiname kugeliu - pagal vokišką apskritą indą pyragams kepti. Didžkukuliai vadinami cepelinais pagal dirižablių kūrėjo vokiečių grafo Ferdinando von Zeppelino pavardę. O tariamai lietuviškas patiekalas yra taip pat nesenas pramanas. Mėsos subproduktų prikimštus cepelinus patiekdavo karčiamose - mat sunkus maistas prašyte prašosi poros bokalų alaus... Ypač šaltuoju metų laiku - ir verslas klesti!
Rauginti Kopūstai ir Kopūstienė
Ukrainiečių virtuvė garsi ne tik visiems žinomais ir mėgstamais tradiciniais barščiais - įvairiose šalies vietose ne mažiau populiari ir kita, raugintų kopūstų bei kiaulienos sriuba „Kapusnyak“. Nors kartais, priklausomai nuo regiono, skiriasi jos ingredientai, o ši sriuba verdama ne su mėsa, bet su žuvimi arba grybais, tačiau jos receptas vis tiek neįsivaizduojamas be raugintų kopūstų. Tai - rudens ir žiemos patiekalas, kai norisi šilto, sotaus bei aromatingo maisto. Sveikatai palankios mitybos konsultantė, gydytoja dietologė dr. Edita Gavelienė akcentuoja, kad rauginimas, dėl maiste susidarančių gerųjų bakterijų, mūsų sveikatai yra vienas geriausių konservavimo būdų.
Kopūstų raugimo tradicijos gyvos ne tik pas mus, bet ir netolimose šalyse, o kopūstienės variantų turi ir lietuviai, ir lenkai (ten populiaru tokią sriubą virti su dešra), ir ukrainiečiai. Pasak gydytojos dietologės dr. Editos Gavelienės, rauginimo metu maisto produktuose atsiranda organinių rūgščių, kurios labai svarbios virškinimo procesui, taip pat - probiotinių bakterijų, vadinamų „gerosiomis bakterijomis“. „Vartodami raugintus produktus rūpinamės savo virškinimo sistemos sveikata, nes juose esantys probiotikai gerina žarnyno veiklą ir bendrą organizmo būklę. Rauginti produktai yra puikus pagrindinių maistinių medžiagų: vitaminų, mineralų šaltinis. Be visa ko, raugintose daržovėse gausu C ir B grupės vitaminų, geležies, cinko bei ląstelienos. Kaip žinia, virškinimo sistema yra vienas pagrindinių žmogaus imunitetą formuojančių organų, o ten gyvenančios bakterijos gamina medžiagas, darančias įtaką kraujotakai, kepenų ir kitų organų bei sistemų veiklai ar net mūsų emocijoms“, - sako dr. E.
Ji įspėja, kad kiekvienas turėtų rinktis raugintus produktus individualiai bei vartoti juos saikingai, atsižvelgiant į savo organizmą, mat daugumoje raugintų produktų yra ir nemažai druskos.
„Renkantis raugintas daržoves parduotuvėje, reikėtų perskaityti jų sudedamųjų dalių sąrašą, kad visada pasirinktumėte sveikatai palankiausią variantą. Būtinai patikrinkite ar gamintojas nepridėjo skonio stipriklių, pavyzdžiui, mononatrio glutamato arba daug cukraus, kad gaminys būtų saldesnis.