Arbatoje, pasak japonų išminčiaus Kakudzo Okakuros, slypi subtilus žavesys, dėl kurio sunku atsispirti jos skoniui, ir kuris paverčia ją idealizavimo vertu objektu. Okakuros teigimu, arbata yra išmintingųjų, tyliųjų, santūriųjų, jautriųjų ir kantriųjų gėrimas. Tai gėrimas tokių žmonių, kurie geba pasijuokti iš savęs ir į gyvenimo netobulumą žvelgia su ironija.
Arbatos Atsiradimo Istorija
Kaip spėjama, šiuo tauriuoju gėrimu, kuris turi savo kultą ir kultūrą pradėta mėgautis daugiau nei prieš penkis tūkstančius metų Azijoje. Per tą laiką jis taip išpopuliarėjo, kad po vandens tapo antruoju pasaulyje labiausiai paplitusiu gėrimu. Azijoje arbata tarsi vienvaldis imperatorius, kuriam paklūsta ištisos kartos, o Europa ir Amerika savo noru iki šiol nuolankiai pasiduoda arbatos kerams.
Kaip iš tiesų atsirado arbatos gėrimas, gali pasakyti tik kinai. Šie arbatos atsiradimui turi sukūrę porą legendomis virtusių pasakojimų. Pirmasis prasideda imperatoriaus Šen Nongo laikais apie 2737 m. pr. Kr. Pasakojama, kad imperatorius buvęs karšto vėjo dievas, kuris rūpinosi žemės įdirbimu, dažnai keliaudamas jis mėgdavo atsigaivinti šviežiai virintu vandeniu. Taip atsitiko, kad vieną dieną, kai vanduo katiliuke jau kunkuliavo, keletas šalia augančio krūmo lapelių nukrito tiesiai į verdantį vandenį. Skystis staiga nusidažė geltona spalva ir maloniai pakvipo. Imperatorius gurkštelėjo šio gėrimo ir jis jam nepaprastai patiko. Taip gimė arbata, kurią pamėgo ne tik valdovas, bet ir jo pavaldiniai.
Kitoje legendoje tuo tarpu pasakojama, kad pamaldųjį indą Darmą kartą medituojantį stipriai suėmė miegas. Tada jis ryžosi nusiplėšti akių vokus ir numetė juos ant žemės. Per naktį jie įleido šaknis ir ryte iš jų išaugo krūmai su visžaliais lapeliais. Darma paragavo tų lapelių ir pajuto, kad visi miegai išsilakstė.
Arbatos Ruošimo Būdai
„Arbata yra meno kūrinys ir reikalinga meistro ranka, kad atskleistų jos puikiąsias savybes” sakė tas pats arbatos išminčius Kakudzo Okakura. Anot jo, yra trys arbatos paruošimo periodai: virta, plakta ir užplikyta.
Virtos Arbatos Periodas
Klasikiniu virtos arbatos periodu Kinijoje būdavo įprasta arbatžolių lapelius šutinti, sutrinti grūstuvėlyje, suformuoti plyteles ir virti kartu su ryžiais, imbieru, druska, apelsinų žievelėmis, prieskoniais, pienu ar net svogūnais. Tokį mišinį, pasigardindami iš jakų pieno pagamintu sviestu, dar ir šiandien geria tibetiečiai.
Plakta Arbata
Vėlesniu laikotarpiu žali arbatos lapeliai būdavo sumalami girnomis, užpilami verdančiu vandeniu ir bambuko šluotele suplakami iki tiršto nuoviro.
Užplikyta Arbata
Arbatai virti geriausiai tinka tyras šaltinių vanduo. Reikia sulaukti kol vanduo pereis tris virimo pakopas, tik tada juo galima bus užplikyti arbatą. Kai vanduo užverda pirmą kartą, jo paviršiuje pasirodo į žuvies akis panašūs burbuliukai ir pasigirsta tylus ūžimas. Tada švysteli tarsi srovenanti versmė su krištoliniais purslų karoliukais kraštuose. Tai - antrasis užvirimas. Po to pradeda audringai siausti bangos, tai reiškia, kad vanduo užvirė trečią kartą.
Pirmojoje virimo pakopoje į vandenį įberiamas mažytis žiupsnelis druskos (panašiai tiek, kiek telpa ant kiniškos valgymui skirtos lazdelės galo), antrojoje pakopoje - yra sudedamos arbatžolės. Trečiojo užvirimo metu į verdantį vandenį yra įpilamas kaušelis šalto vandens, tam, kad vanduo atgautų gyvybingumą ir nusėstų arbatžolės. Vandens temperatūra tada būna apie 70-80oC. Paskui gėrimas išpilstomas į puodelius ir geriamas.
Kinų teigimu, pirmasis puodelis tik suvilgo lūpas ir gerklę. Antrasis - panaikina vienatvės jausmą, trečiasis - prasismelkia į sielą, ketvirtasis sukelia lengvą prakaitavimą, kad per odą pasišalintų visas gyvenimo blogis. Penktas puodelis - apvalo, o šeštasis jau kviečia į nemirtingųjų valdas.
Arbatos Klasifikacija Kinijoje
Pagal kinų arbatos klasifikavimo tradiciją, arbatos skirstomos į pagrindines stambias grupes, kurios atstovauja tam tikrą spalvą. Apie kiekvieną arbatų grupę galima būtų parašyti ne vieną knygą, nes kiekviena jų turi savo kilmės legendą, ilgų šimtmečių istoriją ir suvaidino didelį vaidmenį Kinijos dvasiniame, kultūriniame, ekonominiame, evoliuciniame gyvenime. Taip pat labai daug informacijos gausu apie konkrečios rūšies arbatos sudėtį ir poveikį žmogaus organizmui.
Žalioji Arbata
Tai populiariausia kinų arbatos grupė, turinti daugiausiai rūšių (minima apie 1000 skirtingų rūšių). Pasižymi plačiausiu ir universaliausiu poveikiu žmogaus organizmui. Tokia rūšių gausa atsirado dar nuo senovėje vykusio žaliosios arbatos “konkurso”. Arbatos augintojai, išgavę naują arbatos skonį, siųsdavo ją imperatoriui. Jei arbata įtikdavo imperatoriui, naujos arbatos rūšies išradėjas būdavo gausiai apdovanojamas. Reikia išskirti vieną žaliosios arbatos pogrupį: žaliąją jazmininę arbatą. Ši grupė taip pat turi gana daug skirtingų arbatos rūšių. Įvairus jazminų panaudojimas arbatoje yra seniausias ir populiariausias žaliosios arbatos aromatizavimo būdas.
Baltoji Arbata
Pati natūraliausia ir mažiausiai fermentuota arbata. Galima sakyti, kad tiesiog nuskinta ir sudžiovinta. Jos kokybę mums gali išduoti baltų “plaukelių” kiekis ant arbatos lapelių. Dėl šių baltų plaukelių arbata ir gavo savo pavadinimą. Šios arbatos pavadinimą kinų kalba, galima būtų išversti taip: "baltasis pūkelis". Beje, ir užplikyta arbata labiausiai primena vandenį, nes turi tik vos vos gelsvą atspalvį. Pagal legendą, ją skina nekaltos mergelės auksinėmis žirklėmis. Viena iš priežasčių, kodėl ši arbata yra gana brangi, tai jos trumpas derliaus nuėmimo laikas. Baltoji arbata yra skinama tik vieną kartą metuose (anksti pavasarį) ir tik kelias dienas. Šią arbatą ypač vertina gurmanai dėl jos subtilumo, nepaprasto švelnumo. Taip pat ją renkasi labai jautrūs ir dvasingi žmonės. Iš visų mano išvardintų arbatų, būtent baltoji arbata yra rekomenduojama nėščioms moterims.
Geltonoji Arbata
Viena rečiausių iš visų arbatos rūšių (ko gero, pati rečiausia kinų arbatos rūšis). Sunkiai apibūdinamo skonio, jos tiesiog reikia paragauti. Ilgą laiką ji buvo laikoma kaip kultūrinė vertybė, kurią parduoti užsienio pirkliams buvo griežtai draudžiama. Pirmasis žmogus, išdrįsęs parduoti geltonąją arbatą, buvo imperatoriaus šeimos narys.
Raudonoji Arbata
Ko gero, ji yra mažiausiai populiari arbata Kinijoje (kai, tuo tarpu, Pietų Azijoje ji yra pati populiariausia). Raudonoji arbata yra labiausiai fermentuota. Lyginant su šviesiosiomis arbatomis (balta, žalia, geltona), ši arbata kardinaliai skiriasi savo sudėtimi ir savybėmis. Geriausias laikas gerti šią arbatą yra šaltuoju metų sezonu. Ji vertinama, kaip iš vidaus šildanti arbata.
Juodoji Arbata
Išskirtinė arbata. Vienintelė arbata, kuri skinama nuo arbatos medžio (visos kitos kinų arbatos rūšys skinamos nuo arbatos krūmo). Arbatžolėms naudojami didžiausi lapai. Šios arbatos skonio ir kvapo niekada nesumaišysite su jokia kita arbata. Užplikyta arbata būna labai tamsi (nuo tamsaus kaštono iki beveik juodos spalvos). Pagal skonio ir kvapo savybes, ji vadinama “Žemės aromato” arbata.
Šios arbatos receptas atsirado labai atsitiktinai. Kinijos imperija rengėsi karui, tad imperatorius liepė savo arbatos meistrams paslėpti arbatos atsargas. Meistrai, pasiėmę dideles ąžuolines statines (bačkas),kietai sluoksniais sudėjo į jas arbatos lapus. Statines su arbata užkasė po žeme. Po kelių metų, pasibaigus karui, imperatorius liepė atkasti arbatos statines. Paragavęs arbatos nusprendė, kad ši arbata bus išimtinai imperatoriaus arbata ir ją turės teisę gerti tik imperatoriaus šeima. Arbatos fermentacijos būdą gaubė didžiulė paslaptis.
Ši arbata prilygsta vynui. Kuo ji ilgiau išlaikyta, tuo ji geresnė, brandesnė ir, žinoma, brangesnė. Jauniausias Pueras gali būti maždaug 1,5-2 metų. Norint paragauti kiek įmanoma brandesnio Puero, Lietuvoje yra galimybė jo įsigyti maždaug iki 30 metų senumo.
Mėlynai Žalia (Turkio) Arbata
Arbatos pavadinimas “Ulong” į lietuvių kalbą verčiamas: "juodasis drakonas". Šis pavadinimas kilęs nuo šiaurinio regiono ulongų, nes arbatžolės yra beveik juodos spalvos ir savo forma primena drakoną. Pietinio regiono ulongų arbatžolės yra mėlynai žalios spalvos, todėl vadinama turkio spalvos arbata.
Pagal legendą, šią arbatų rūšį atrado kinų vienuoliai. Vienuolynai buvo įsikūrę aukštai kalnuose. Šalia vienuolyno buvo ir sodai, kuriuose vienuoliai augino vaisius, daržoves ir arbatos krūmelius. Arbatą skinantys vienuoliai užsiaugindavo nagus, kad arbatos lapelių nesuspaustų pirštais ir skindami nepažeistų, tad arbatos pumpurėlius (pirmus tris lapelius) tiesiog nugnybdavo nagais. Visus tris arbatos lapelius susukdavo taip, kad jie nenuplyštų nuo bendro kotelio. Kadangi arbata buvo prižiūrima ir gaminama vienuolių rankomis, ji laikoma dvasine (meditacine) arbata. Tikėtina, kad arbatos gaminimo procese vienuoliai būdavo meditacinėje būsenoje. O dėl savo augimo vietovės (aukštai kalnuose), sakoma, kad šį arbata yra gimusi tarp žemės ir dangaus.
Pagal tradiciją, ši arbata geriama pagal tik jai vienai sukurtą ritualą, kurio metu naudojami du indeliai (puodeliai), kurių vienas (aukštesnis, plonesnis) vadinamas “dangaus indu”, o kitas (žemesnis, plokščias) - “žemės indu”. Ši arbata yra stipriau fermentuota nei žalioji arbata, bet mažiau fermentuota, nei raudonoji arbata.
Geriausiai arbata atsiskleidžia arbatos ceremonijos metu, bet žmonių, kurie turi arbatos ceremonijos priemones (spec. stalelį, įrankius, indus) ir žinias, kaip ceremoniją atlikti, yra vienetai visoje Lietuvoje. Tuo labiau, kad mūsų šalyje nėra parduotuvės, kurioje būtų galima įsigyti kinų arbatos ceremonijos reikmenų. Tačiau yra rekomendacijų, kaip namų sąlygomis teisingai užsiplikyti arbatos pagal svarbiausius arbatos ceremonijos principus.
Patarimai, Kaip Teisingai Užplikyti Arbatą
Arbatžolių amžius ir kokybė yra labai svarbūs, jei siekiama mėgautis puikia arbata, bet visų svarbiausias komponentas - vanduo. Netinkamas vanduo gali sugadinti net ir pačią geriausią arbatą, o tinkamas vanduo gali puikiai atskleisti arbatos gerą skonį, kvapą net ir su žemesnės kokybės arbatžolėmis. Jei yra galimybė, rinkitės gyvą vandenį - iš šaltinio ar šulinio. Nesivadovaukite šiuo faktu vienareikšmiškai, nes kai kurie šaltiniai ir šuliniai gali turėti didelį kiekį trąšų liekanų (žiūrint kokios paskirties yra aplinkinės žemės).
Kita rekomendacija -pirkti geros kokybės geriamą vandenį ir į jį įmerkti kristalus (pvz.: kalnų krištolą). Nemažiau svarbu yra ir vandens temperatūra. Apskritai, kiekvienai arbatos rūšiai yra rekomenduojama būtent jai tinkamiausia plikymo temperatūta. Kad nereiktų smulkintis, namuose siūloma visas minėtas arbatas plikyti 70-80 laipsnių karščio vandeniu.
Puiku, jei Jūsų arbatinukas turi termometrą. Jei neturi, įsigykite vandens termometrą ir stebėkite, kaip atrodo vanduo, pasiekęs 70 laipsnių. Turėkite omenyje, kad arbatinuko viršuje vanduo yra vėsesnis, nei apačioje. Neturit termometro, galite nustatyti temperatūrą “iš akies”, pagal senovinę kinų tradiciją. Turite stebėti vandenį, kol pamatysite vandens paviršiuje atsirandančius mažus sūkurėlius, lengvą vandens bangavimą. Ši vandens virimo stadija vadinama “vėjas pušų viršūnėse”. Pasiekęs šią fazę, vanduo yra tinkamos temperatūros arbatos plikymui. Niekada nenaudokite verdančio vandens.
Yra gandų, kad reikia pilnai užvirinti vandenį ir palaukti dešimt minučių. Jokiu būdu nesivadovaukite tuo dėl dviejų priežasčių: pirma - pilnai užviręs vanduo jau yra miręs vanduo (netinkamas arbatai visiškai), antra - šioje instrukcijoje nepaminėtas kiekis. Arbatžoles plikykite tik arbatinuke, ar bet kokiame kitame indelyje su dangčiu, bet ne tame pačiame puodelyje, iš kurio ketinate gerti arbatą. Jei gersite arbatą iš puodelio, kurio dugne bus arbatžolės, tai geros arbatos turėsite tik pusę puodelio, nes kuo žemiau arbatžolių, tuo arbata bus stipresnė.
Geriausiai arbatą plikyti Cino (Zino) molio arbatinuke (tačiau ne taip lengvą tokį rasti Lietuvoje). Besirinkdami iš visų kitų arbatinukų, niekada nesuklysite pasirinkę stiklinį arbatinuką, nes galėsite matyti , kada arbata yra tinkamo stiprumo. Plikant aukštos kokybės arbatą vienam žmogui, pakanka dviejų gramų arbatžolių. Jei ruošiatės gerti žemesnės kokybės arbatą, kurios dar nesatę gėrę, vienam žmogui plikykite pusę arbatinio šaukštelio arbatžolių. Kitą kartą jau žinosite, ar pakako šio kiekio, ar reikia didinti (mažinti).
Turėkite omenyje, kad kuo daugiau arbatžolių reikia vienam puodeliui arbatos, tuo arbatžolės yra prastesnės kokybės. Taip pat svarbu laikytis taisyklės, kad geriau per silpna arbata, nei per stipri! Atkreipkite dėmesį į arbatos surinkimo datą. Arbata yra tinkama naudoti daugiausiai dešimt mėnesių nuo jos surinkimo ir laikant tik labai geroje (hermetinėje) pakuotėje. Nesirinkite arbatos, kurios galiojimo laikas nurodomas dar 2-3 metus į priekį .Tokia arbata gali turėti sintetinių kvapų, dažų (tam, kad greitai ir ryškiai nudažytų karštą vandenį).
Atkreipkite dėmesį bei palyginkite, kaip vandens spalvą keičia pigi “prikvepinta” arbata ir natūrali geros kokybės arbata. Pirmuoju atveju, įmerkę arbatos pakelį į karštą vandenį, pamatysite nuo jo besiskiriančias ryškios spalvos sroves (sluoksnius). Taip “elgiasi” kai kurios rūšies dažai. Nepaprastai svarbus yra arbatos plikymo laikas. Aukštos kokybės arbata vienam žmogui plikoma 3-5 sekundes, o ant arbatžolių pilama maždaug pusė stiklinės vandens. Tad labai kokybiškas arbatžoles vienam vidutiniam puodeliui plikykite maždaug iki 10 sekundžių. Kai išgersite šį puodelį, galite drąsiai iškart plikyti tas pačias arbatžolės antrą (trečią, penktą, dešimtą) kartą, tik kaskart plikykite truputėlį ilgiau.
Šiuo atveju turėsite galimybę justi, kaip keičiasi arbatos skonis su kiekvienu plikymu. Žemesnės kokybės arbatą vienam puodeliui įprasta plikyti maždaug pusę minutės ir iki minutės. Naudojantis stikliniu arbatinuku, galite pasikliauti arbatos spalva. P.S. turėkite omenyje, kad baltoji arbata yra labai šviesi ir labiau primena vandenį. Tad jei lauksite, kol vanduo nusidažys įprastai arbatai būdinga spalva - sugadinsite arbatą. Na, ir kritiškai įvertinkite plikymo laiko rekomendacijas, kurios būna užrašytos ant arbatos pakelių.
Svarbu turėti omenyje, kiek žmonių gers arbatą. Jei arbatą geriate vienas, tuomet, plikant arbatą, ant arbatžolių pilkite tiek vandens, kiek maždaug tilps Jūsų puodelyje. Kai arbatžolės arbatinuke pritrauks, visą arbatą iš arbatinuko susipilkite sau į puodelį. Jei arbatą gersite su draugu, tuomet Jums bus reikalingas dar vienas indas (geriausia antras arbatinukas, kuris gali būti be dangtelio). Jei pilsite arbatą tiesiai į puodelius iš arbatinuko, kuriame yra arbatžolės, tuomet pirmasis arbatos puodelis gali būti per silpnas, o antrasis - per stiprus. Taigi, neturėsite nei vieno puodelio geros arbatos.
Tam išvengti reikalingas antras arbatinukas, į kurį supilama visa arbata iš arbatinuko, kuriame buvo plikoma. Antrajame arbatinuke arbata susimaišys, tuomet iš jo išpilstykite arbatą į puodelius. Būtų puiku, jei prieš geriant arbatą, arbatinukus ir puodelius pašildytumėte, laikinai pripilant į juos karšto vandens iki to momento, kol jie bus reikalingi arbatai. Tai yra svarbiausi akcentai, “pasiskolinti” iš kinų arbatos ceremonijos, kad ir namų sąlygomis galėtumėte mėgautis puikia arbata.