Pasakojimai apie žvejybą Norvegijoje abejingo nepalieka nė vieno žvejo. Žuvų gausa ir jų dydžiu šis kraštas kasmet prisivilioja vis daugiau meškeriojančių lietuvių. Išbandęs žvejybos ypatumus Norvegijoje, ne vienas užkietėjęs žvejys traukia atgal.

Savo didžiuosius laimikius čia traukia ir panevėžiečių būrelis, tarp kurių yra ir aistringas žvejys Panevėžio rajono komisariato viršininkas D. Pliavga. Pareigūnas neslepia, kad kasmet į Norvegiją traukia nenumaldomas žvejybos troškulys, kuris su metais niekur nedingsta, o tik stiprėja. Sužavėti ne tik pasakiškų menkių, jūros velnių, otų, saidų, bet ir kerinčios gamtos į žvejų rojų panevėžiečiai grįžta ir grįžta, išbandydami vis naujus meškeriojimo būdus, naujas vietas.

Kelionė į Žvejų Rojų

Kelionė iš Lietuvos į Taliną prasideda naktį, čia keltu plaukiama iki Helsinkio. Dar keli šimtai kilometrų į šiaurę Norvegijos sienos link. Vėliau žvejų laukia norvegų policija, kaskart tikrinanti lietuvių ir latvių vairuotojų blaivumą, prie muitinės patikrinimas, ar nėra vežama alkoholio, cigarečių. Tokį kelią tenka sukarti užkietėjusiems romantikams, nebijantiems iššūkių, mėgstantiems keliauti žvejams.

Čia meškeriotojų rojuje juos pasitinka gamtos įvairovė - kalnai, ežerai, fiordai, vandenynas, į kuriuos žiūrint atsiveria nepakartojamas vaizdas. Sniegu dengtos kalnų viršūnės, iki pat gegužės pabaigos užšalę ežerai, mįslingas fiordų vanduo, nepakartojamų krioklių purslai - šie gamtos kūriniai traukia ne tik turistus. Šalia vandenynų žvejų laukia paruošti kateriai, speciali žvejybinė įranga, siūlomos žvejybos gido paslaugos ir, žinoma, specialiai žvejams sukurti apartamentai.

Žvejybos Ypatumai ir Iššūkiai

Nors žvejyba Norvegijoje, atrodytų, sunkus darbas - apie dešimt valandų suptis ant jūros bangų kepinant saulei ar kiaurai košiant vėjui ir visą laiką mojuoti meškere - tačiau galimybė sugauti keliasdešimt kilogramų žuvies meškeriotojams atperka viską. Grįžę iš jūros jie visą žuvį išdarinėja ir užšaldo šaldiklyje. Kiekviename kempinge šalia laivų prieplaukos stovi dar ir žuvų cechas - jame galima žuvis išdarinėti ir užšaldyti.

Važiuojant namo laimikis sukraunamas į specialias dėžes žuviai laikyti - ir per parą šaldyta filė parsivežama namo. Žuvies mėgėjai žino, kad sukrauta į šaldiklius arktinė menkė gali išbūti pusę metų. Bėda ta, kad pagal Norvegijos įstatymus kiekvienas turistas gali žvejoti fiorduose kiek tik nori, tačiau iš šalies gali išsivežti tik 15 kg žuvies.

Matydami svetimšalių žvejų godumą, norvegai pasirūpino, kad dar prieš dešimt metų leistina 25-ių kg norma būtų sumažinta. Nesilaikydami įstatymo lietuvaičiai, latviai žuvis gaudydavo tol, kol kibdavo, o į namus vežti paruošdavo net toną žuvies. Dabar pagavę svetimšalius, kurie viršija leistiną išvežti žuvies kiekį, norvegai jiems ne tik skiria baudas, tačiau ir penkerius metus nepageidauja matyti įžūlių asmenų savo šalyje.

„Anksčiau buvo leidžiama išsivežti 25 kg žuvies ir dar trofėjų. Aišku, jei laimikis viršija vieną kitą kilogramą, niekas nesismulkins ir neprisikabins, tačiau lietuvaičiai įpratę žuvies ir po toną išsigabenti“, - aiškina nuo mažens žvejojantis D. Pliavga.

Žvejybos Aistra ir Patirtis

Žvejyba D. Pliavgai - seniai didelė aistra. Pareigūnas juokauja, kad šį pomėgį paveldėjo iš senelio. Kaip ir nemaža dalis Lietuvos vyrų, vasaros savaitgaliais jis traukdavo žvejoti ir sugauta žuvimi vaišino visą šeimą.

„Mano senelis buvo užkietėjęs žvejys, veikiausiai tai persidavė ir man. Vasaras praleisdavau prie lietuviškų upių - Mūšos, Lėvens ir bambukinėmis meškerėmis pradėjau gaudyti žuvis. Iki šiol atsimenu pirmąjį savo laimikį, paskui ėjo didesnis lygis - meškerės buvo su ritėmis, esu ir lydeką pagavęs. Tuomet po truputį ir užsikrėčiau“, - „Sekundei“ pasakojo D. Pliavga.

Policijos pareigūnas su draugais žvejoti į žuvingus Norvegijos vandenis vyksta jau kelerius metus iš eilės. Žvejyba vyriškiui - ir poilsis, ir sportas. Į pirmąją kelionę prieš aštuonerius metus D. Pliavga susiruošė su grupele bendraminčių. Patirti įspūdžiai pranoko visus žvejų lūkesčius, nes nepasotinamas žvejybos troškulys su metais niekur nedingsta, o tik stiprėja.

D. Pliavga pasakoja, kad jo tėvas bendrauja su draugais iš Bergeno ir į Lietuvą jie ne kartą atvykdavo sportuoti. Jis prisipažįsta, kad pirmą kartą atvyko nieko nežinodami, nemokėdami gaudyti tokias dideles žuvis. „Na ir ką? Įsitaisėme fiorduose, kur ramu, tik lietus kasdien lijo. Ir prasidėjo norvegiška žvejyba. Pirmoji pagauta žuvis buvo skumbrė, paskui menkė. Jos buvo po du, tris kilogramus. Mums buvo šokas, nes tokių žuvų Lietuvoje galime pamatyti tik akvariume. O kita vertus, Baltijos jūroje menkės kur kas mažesnės“, - prisiminė pašnekovas.

Pirmaisiais metais viešėję Bergene, viename šalies centrų, ir iš ten parsivežę prieštaringų įspūdžių, pastarosioms kelionėms panevėžiečiai renkasi ramesnes vietas, tokias, į kurias dažniausiai užklysta tik žvejai. D. Pliavga sako, kad žvejai Norvegijoje prie vienos vietos dažniausiai neprisiriša: kiekvienais metais stengiasi aplankyti vis kitas vietoves, kuo daugiau pamatyti ir pažinti kraštą, pasigrožėti gamtovaizdžiu.

Tačiau panevėžietis tikina, kad jų tikslas nėra patirti kuo daugiau ekstremalių pojūčių. D. Pliavga pasakoja, jog atviruose vandenyse užtenka baimės, kad bet kada aplink katerius gali imti sukiotis banginiai, kad netikėtai gali užklupti audra. Vyras atskleidžia, kad jiems teko susidurti su didesniais gyvūnais. Jie nekelia grėsmės, tačiau baksnoja valtis, o supykę gali jas net apversti.

„Norvegijoje oras labai permainingas. Ryte balandžio mėnesį gali būti sniego, o per pietus kaitinti saulutė. „Ten baltosios naktys: miegi, nes reikia. Tada ryte apžiūri lauką. Jei daug prisnigta, reikia nusivalyti katerių denius, nes plaukti ir sėdėti ant šlapio nesinori“, - kalbėjo žvejys.

Žuvų Paieška ir Laimikis

Pasak D. Pliavgos, gyvių Norvegijos vandenyse tikrai daug, tačiau žuvies reikia ieškoti - kur ji būriuojasi, maitinasi. Dugnui tyrinėti, gyliui nustatyti naudojami echolotai, kateryje įrengta navigacinė sistema, kranto žemėlapiai, kurie parodo, kur plaukiama, kaip grįžti atgal. Be liemenės - neišleidžiama nuo kranto net išplaukti. Pasiklysti - neįmanoma. Jei artėja audra, apie tai žvejai sužino iš anksto.

„Tačiau žvejo sėkmė priklauso nuo to, ar randa žuvų būriavimosi vietą. Standartinės menkės, pasak pareigūno, - 10 kilogramų svorio. Užkibus 30 kilogramų sveriančiam otui tenka gerokai pavargti, kol į katerį įsitrauki. Žvejai nuo kranto nutolsta trisdešimt kilometrų. Pasak D. Pliavgos, menkės plaukioja būriais ir jei vieną jų aptiksi, tai rasi visą būrį.

„Suradus menkių būrį, prasideda tikra žvejyba. Žuvys traukiamos iš 60-150 metrų gylio. „Apačioje visko tiek daug, kad niekad nežinai, kas yra dugne. Ten gali būti ir menkė, ir vėgėlė, krabas, jūrų vilkas, otas. Neįmanoma pajausti, kas ten yra“, - aiškina vyras.

D. Pliavga teigia, kad norvegai - tikri žuvies ruošimo specialistai, tačiau savo paslaptimis dalytis neskuba. „Lietuviai tiek nežino žuvies paruošimo būdų, kiek norvegai, tačiau pastarieji savo receptų neskuba išduoti. Vienas iš žuvies paruošimo būdų - sūdymas jos neapdorojant. Išeina labai skani žuvis, ypač tinkama sumuštiniams. Tuomet daromos visokios sriubos, troškiniai. Mes, kaip žvejai, bandėme tuos receptus išgauti. Kokius dvejus metus nesisekė, o dabar norvegai jau pradeda atsiverti: supranti, kad yra ir sūdyta, ir marinuota, ir pūdyta žuvis“, - dėsto pašnekovas.

D. Pliavga pripažįsta likęs sužavėtas ne tik norvegiškos žvejybos, tačiau ir gamtovaizdžio. „Iki Talino gamta panaši kaip Lietuvoje, o Helsinkyje vaizdas keičiasi. Ten tundra - nėra augmenijos. Augmenija skurdoka, o balti kiškiai, šiaurės elniai kelia nuostabą“, - pasakoja panevėžietis. Pamatęs tik dalį, tačiau neišdildomų vaizdų, D. Pliavga su bendražygiais svarsto galimybę į Norvegiją keliauti traukiniu.

Starkis: Vilko Pravardę Turinti Žuvis

Starkis - vidutinio dydžio žuvis iš ešerių šeimos. Savo pailgomis kūno formomis atrodo kaip lydeka, skersiniais dryžiais šonuose primena ešerį, turi dvi iltis ant apatinio ir viršutinio žandikaulių, dėl kurių iš meškeriotojų gavo vilko pravardę. Starkis - viena iš populiariausių žuvų kurias gaudo Lietuvoje. Starkio mėsa laikoma dietine dėl didelio baltymų kiekio ir mažo riebalų kiekio. Iš starkio gaminama daugybė įvairiausių patiekalų.

Starkis turi liekną, pailgą kūną, šiek tiek suspaustais šonais, kuris padengtas smulkiais ir kietais žvyneliais, kurie patikimai apsaugo starkio kūną nuo visų rūšių traumų ir kitų plėšrūnų dantų. starkio galvos ilgis yra didesnis arba lygus kūno aukščiui. Žiaunų dangteliai susideda iš trijų porų. Toks žiaunų dangčių išdėstymas starkiui užtikrina patikimą žiaunų plyšių atidarymo ir uždarymo sistemą. Tarp nugaros peleko spindulių ištempta plėvelė su tamsiomis dėmėmis.

Starkio nugarinis pelekas išsiplėtęs primena ešerio nugaros peleką ir savo standumu jam nenusileidžia. Suporuoti krūtinės ir pilvo pelekai yra apatinėje kūno dalyje, o analinis pelekas yra po uodega. Visi šie pelekai turi aštrius spygliukus, kurie patikimai apsaugo starkį nuo priešų. Skirtinguose vandens telkiniuose gyvenančių starkių kūno spalva labai skiriasi.

Dažniausiai starkis yra pilkšvai alyvmedžio kūno spalvos, su 8-12 tamsiai rudų juostelių šonuose ir pilkšvai baltu pilveliu su nežymiu gelsvumu. Giliuose vandenyse, esant šaltam vandeniui, tamsiam dugnui ir saulės trūkumui, pasitaiko tamsesnės spalvos starkių. Regėjimas - pagrindinė starkio supančio pasaulio suvokimo sistema. Starkis turi dideles akys kurios yra apvalios, išgaubtos su rudos spalvos rainele. Starkio akys puikiai prisitaiko matyti aplinką prieblandoje ir naktį.

Toks aparatas sterko regėjimui padidina jautrumą, leidžia matyti esant silpnam apšvietimui, be to, tapetumo dėka, tamsoje švyti sterko akys. Svarbus starkio jutimo organas yra šoninės linijos organas, leidžiantis pagauti menkiausius vandens svyravimus ir tiksliai nustatyti atstumą bei kryptį nuo šių svyravimų šaltinio. Šoninė linija prasideda nuo nuo žiaunų gaubtų ir eina per visą kūną, iki pat uodegos, tai kanalas su jautriomis ląstelėmis, kurį su išoriniu pasauliu jungia mažos skylutės.

Starkis turi gerai išvystytą uoslę. Starkis turi gerą klausą, gerai girdi tvenkinio krante girdimus garsus, pavyzdžiui, žmogaus žingsnius. Starkis - didžiausia ešerių šeimos žuvis. Esant palankioms sąlygoms, starkis gali užaugti iki 140 cm ilgio, o sveria iki 15-18 kg. Maksimali gyvenimo trukmė - 14-15 metų.

Starkis mėgsta didelius vandens plotus ir yra labai reiklūs vandens švarumui ir deguonies kiekiui, todėl vengia telkinių su stovinčiu vandeniu, kur nėra srovės. Starkis mieliau gyvena didelėse upėse, jose renkasi vietas su akmenuotu ar smėlėtu dugnu. Upėse lydekos mieliau laikosi giliose vietose: duobėse, verpetuose. Starkis mėgsta apsistoti tose vietose, kur smarkiai keičiasi gylis, vadinamuosiuose perkritimuose, vagoje ir artimuose pakraščiuose. Smulkus starkiai dažnai stovi sekliose vietose. Medžioklei vakarais ir rytais eina į seklius upės ruožus kur sumedžioja smulkias žuveles.

Starkis gali gyventi ne tik upėse, bet ir dideliuose bei giliuose ežeruose bei telkiniuose su tekančiu vandeniu. Čia jis taip pat prilimpa prie giliausių vietų, užtvindytos vagos atkarpų, buvusių daubų, gilių duobių. Starkis - tipiškas plėšrūnas. Zooplanktonu minta tik gimusios sterkų lervos: ciklopai, vabzdžių lervos ir bestuburiai. Iki 500 gramų užaugę minta daugiausia smulkiomis žuvelėmis.

Sugavęs ir prarijęs grobį starkis atsistoja pastogėje, prie akmens ir laukia, kol jo prarytas grobis bus suvirškintas, tik po to vėl tęsia medžioklę. Suaugęs starkis apetitu lenkia net lydekas ir ešerius, palankiomis sąlygomis per 2 metus gali užaugti iki 1 kg svorio. Starkis pasiekia brendimą ir pradeda dalyvauti neršte sulaukęs 4-5 metų. Patelės subręsta kiek anksčiau, patinai kiek vėliau.

Nerštui starkis dažniausiai renkasi seklias vandens vietas, kurios gerai įšyla, dažniausiai tai yra smėlynai, akmenėtas dugnas. Neršto metu patinas dugne sukrauna lizdą, pilvu ir pelekais išvalydamas būsimo kiaušinėlių dėjimo vietą nuo dumblo. Tada patelė priartėja prie lizdo, ji nuleidžia galvą ir pakelia uodegą, užimdama beveik vertikalią padėtį ir išleisdama kiaušinėlius. Patelė skatina kiaušinėlių išsiskyrimą siūbuodama uodegą.

Patinas sukasi aplink patelę ir išskiria pieną. Ikrai yra apie 1-1,5 mm skersmens, turi gelsvą atspalvį. Viena patelė, priklausomai nuo jos dydžio, padeda nuo 100 iki 300 tūkstančių kiaušinėlių. Patinas, skirtingai nei patelė, lieka prie lizdo ir saugo būsimus palikuonis. Su pelekais jis padidina vandens cirkuliaciją aplink padėtus kiaušinėlius, taip užtikrindamas deguonies patekimą.

Mirus lizdą saugančiam patinui, jo vietą užima kitas patinas, kuris lizdą saugo vietoj mirusiojo. Lizdą saugantis patinas yra labai agresyvus kitų žuvų atžvilgiu. Išskleisdamas pelekus ir iškišęs žiaunų gaubtus, žandikaulių patinas puola priešą. Spiningas - vienas populiariausių starkio gaudymo būdų, kadangi žvejyba dažniausiai vykdoma tinkamame gylyje, toliau nuo kranto, gaudant spiningu, patartina naudotis valtimi.

Kai kurie meškeriotojai žvejoja nuo kranto, prieplaukų, pylimų, tiltų ar stačių skardžių, tačiau daug geriau žvejoti iš valties. Labai populiarus gaudymo būdas - žvejyba dugnine meškere. Su tokiu įrankiu starkius galima gaudyti visą atviro vandens sezoną. Žvejybai naudoja paprastą dugninę meškerę, kurio apkrova yra 100-150 gramų. Kad ir kaip gaudysite starkius pats geriausias metas žvejybai prasideda nuo saulėlydžio. Dieną starkis kimba kur kas prasčiau.

Starkio mėsa laikoma vertingu dietiniu produktu dėl didelio baltymų kiekio (18,4 gramo baltymų 100 gramų) ir mažo riebumo (1,1 gramo riebalų 100 gramų). Baltymų kiekis mėsoje viršija 18%, joje yra 20 aminorūgščių, iš kurių 8 yra būtinos. Be to mėsoje yra daug įvairių mineralinių elementų, būtinų normaliai žmogaus organizmo veiklai. Starkis gaminamas visais įmanomais būdais.

Starkio Maistinė Vertė (100g)

Komponentas	Kiekis
Baltymai	18.4 g
Riebalai	1.1 g

---