Vi­si - di­de­li ir ma­ži - ži­no­me, kaip se­ne­lis pa­sa­ko­je ro­pę ro­vė. Di­de­lė bu­vo ro­pė - neiš­ro­vė, tal­ką kvie­tė. Ta­čiau šių die­nų so­die­čių dar­žuo­se ro­pės jau­čia­si pri­mirš­tos. Jei­gu kas ir už­siau­gi­na, net ne­be­ži­no, kaip ro­pes val­gy­ti. Be rei­ka­lo ro­pės taip nu­stum­tos, juk jas au­gi­no­me ta­da, kai Ame­ri­ka ne­bu­vo at­ras­ta.

Botanika ir istorija

Ro­pė - bas­tu­ti­nių šei­mos at­sto­vė. Ma­no­ma, kad ro­pių tė­vy­nė - Eu­ro­pa ir Azi­ja. Tad ro­pės geog­ra­fiš­kai mums ar­ti­mes­nės nei bul­vės, ku­rių Ko­lum­bas at­ve­žė iš Ame­ri­kos. Ro­pės au­ga la­bai spar­čiai ir grei­tai duo­da der­lių. Iš tik­rų­jų ro­pės leng­vai iš­rau­na­mos. Ro­pių šak­nia­vai­siai bū­na gels­vi, bal­ti, raus­vi, ova­lūs ar verps­tės for­mos.

Se­no­vės per­sai ir egip­tie­čiai ro­pes jau au­gi­no mais­tui. Egip­te ro­pė­mis bu­vo mai­ti­na­mi pi­ra­mi­džių sta­ty­to­jai, ta­čiau kil­min­ges­ni egip­tie­čiai nuo ro­pių su­kda­vo no­sį. O se­no­vės Ro­mo­je kep­tas ro­pes šlamš­da­vo ir po­nai, ir var­guo­liai. Ro­mė­nams sa­vų ro­pių net pri­trūk­da­vo, to­dėl iš pa­verg­tų tau­tų duok­lę im­da­vo ro­pė­mis. XVI am­žiu­je Pran­cū­zi­jo­je ro­pės bu­vo toks svar­bus mais­to pro­duk­tas, jog ro­pėms neuž­de­rė­jus, kil­da­vo ba­das.

Apsk­ri­tai, au­gi­nant vie­ną ku­rią kul­tū­rą, ga­li­ma pri­si­šauk­ti bė­dų. Vė­les­niais am­žiais, kai pra­si­dė­jo bul­vių au­gi­ni­mo bu­mas, Ai­ri­ją bu­vo iš­ti­kęs Di­dy­sis bad­me­tis, ku­ris pra­žu­dė mi­li­jo­ną sa­los gy­ven­to­jų. Mat 1845 me­tais bul­vių der­lių su­nai­ki­no gry­be­lis - bul­vi­nė fi­tof­lo­ra. Už­sik­rė­tė ne tik der­lius, bet ir bul­vių sėk­la. Tre­jus me­tus pra­ktiš­kai ne­bu­vo ko val­gy­ti, žmo­nės mi­rė iš ba­do.

Grįž­ta­me prie ro­pių. Ang­li­jo­je ro­pės pra­dė­tos au­gin­ti XVI am­žiu­je, ang­lai val­gė ne tik ro­pių šak­nia­vai­sius, bet ir jau­nus la­pe­lius. Ru­si­jo­je ro­pes au­gi­no dar prieš Di­džio­sios Mask­vos ku­ni­gaikš­tys­tės įsi­kū­ri­mą. Iš tų lai­kų ir po­pu­lia­ri pa­sa­ka „Se­nis ir ro­pė“. Tuo me­tu Ru­si­jo­je ro­pės bu­vo bū­ti­nas kas­die­nis pa­tie­ka­las. Žmo­nės ro­pes val­gy­da­vo su žu­vi­mi, mė­sa, ga­min­da­vo net ro­pių gi­rą. Lie­tu­vo­je ro­pės raš­to šal­ti­niuo­se pa­mi­nė­tos 1586 me­tais, gau­siai au­gin­tos iki XVIII am­žiaus, kol jas iš­stū­mė bul­vės.

Ropių auginimas

Ro­pės ge­riau­siai au­ga prie­smė­lio ir leng­vo prie­mo­lio dir­vo­se. Ši dar­žo­vė yra sė­ja­ma pa­va­sa­rio pra­džio­je, pra­žy­dus šal­pus­niui. Ne­pa­ta­ria­ma ro­pių tręš­ti švie­žiu mėš­lu, nes tuo­met jas la­biau puo­la ken­kė­jai, užau­ga krei­vi ir ša­ko­ti šak­nia­vai­siai. Ro­pės sė­ja­mos juos­to­mis maž­daug 50 cen­ti­met­rų at­stu­mu vie­na nuo ki­tos, cen­ti­met­ro gy­ly­je. Paau­gę dai­gai re­ti­na­mi pa­lie­kant maž­daug 4-6 cen­ti­met­rų tar­pus. Jei­gu dir­vo­je trūks­ta drėg­mės, šak­nia­vai­siai su­kie­tė­ja ir bū­na kar­tūs, tad per saus­ras ro­pes bū­ti­na lais­ty­ti.

Ro­pių der­lius nui­ma­mas praė­jus 60-70 die­nų po su­dy­gi­mo. Ro­pės au­ga grei­tai, to­dėl jas ga­li­ma sė­ti ke­le­tą kar­tų. Jei no­ri­ma ro­pių šak­nia­vai­sius lai­ky­ti per žie­mą, sė­ti rei­kia bir­že­lio pa­bai­go­je - lie­pos pra­džio­je. Ro­pės jaut­rios šal­čiui, to­dėl vė­ly­vo­sios sė­jos der­lių bū­ti­na nuim­ti prieš pir­mą­sias šal­nas.

Ropių vertė

Ro­pių šak­nia­vai­siuo­se gau­su ver­tin­gų žmo­gaus or­ga­niz­mui me­džia­gų: cuk­raus, bal­ty­mų, ląs­te­lie­nos, mi­ne­ra­li­nių drus­kų, ete­ri­nių me­džia­gų. Yra daug vi­ta­mi­nų C, PP, B1, B2, pro­vi­ta­mi­no A, taip pat kal­cio bei ka­lio. Spe­ci­fi­nį kva­pą ro­pėms su­tei­kia jo­se esan­tis gars­ty­čių alie­jus. Vi­ta­mi­no C ro­pė­se yra dau­giau nei cit­ri­no­se ar apel­si­nuo­se.

Ro­pės pa­si­žy­mi skaus­mą mal­ši­nan­čiu, an­ti­sep­ti­niu po­vei­kiu, gy­do ko­su­lį, bron­chi­tą, per­ša­li­mo li­gas, pa­de­da už­gyti žaiz­doms. Val­gy­ti ro­pes re­ko­men­duo­ja­ma tu­rin­tiems šir­dies ir krau­ja­gys­lių pro­ble­mų, virš­ki­ni­mo, ka­sos su­tri­ki­mų, kai kan­ki­na są­na­rių skaus­mai, no­rint iš­veng­ti ate­rosk­le­ro­zės.

Mitybos žinovo patarimai

Pa­sak Vil­niaus uni­ver­site­to Me­di­ci­nos fa­kul­te­to pro­fe­so­riaus, mi­ty­bos ži­no­vo Ri­man­to Stu­ko, lie­tu­vių tau­ta yra ge­ne­tiš­kai už­ko­duo­ta val­gy­ti ro­pes. Pa­sak pro­fe­so­riaus, ro­pė šian­dien yra ne­pel­ny­tai pa­mirš­ta. O tai yra dar­žo­vė, ku­rią lie­tu­viai val­gė nuo se­nų lai­kų. Maž­daug XVIII pa­bai­go­je XIX am­žiaus pra­džio­je, kai Lie­tu­vo­je bu­vo pra­dė­ta au­gin­ti la­bai daug bul­vių, jos po tru­pu­tį ro­pes „iš­stū­mė“.

Mat iš bul­vių bu­vo ga­li­ma pa­ga­min­ti daug įvai­res­nių pa­tie­ka­lų. "Ta­čiau ro­pė yra dar­žo­vė, ku­ri ge­ne­tiš­kai, iš kar­tos į kar­tą mums yra per­duo­ta ir mes esa­me, ga­li­ma pa­sa­ky­ti, ge­ne­tiš­kai už­ko­duo­ti val­gy­ti ro­pes", - tvir­ti­na pro­fe­so­rius ir gi­ria ro­pę už tai, kad ji yra la­bai ne­ka­lo­rin­ga. Jei ro­pę pa­ly­gin­tu­me su bul­vė­mis, tai 100 g ro­pių yra maž­daug 26 kcal, o 100 g bul­vių - 81 kcal. Tad ro­pė tu­ri tris kar­tus ma­žiau ka­lo­ri­jų nei bul­vė. Ro­pė­se, pa­vyz­džiui, kal­cio yra ke­tu­ris kar­tus dau­giau ne­gu bul­vė­je. Vi­ta­mi­no C ro­pė­je maž­daug 75 pro­cen­tais dau­giau ne­gu bul­vė­je.

Pro­fe­so­rius Ri­man­tas Stu­kas ži­niask­lai­do­je aiš­ki­na, jog lai­mės hor­mo­nas - se­ra­to­ni­nas yra sin­te­zuo­ja­mas žar­ny­ne. Nors bu­vo ma­ny­ta, kad se­ra­to­ni­nas at­si­ran­da sme­ge­ny­se. Kuo dau­giau se­ra­to­ni­no, tuo mes jau­si­mės ge­riau. "Tai­gi, ro­pė yra dar­žo­vė, ku­ri mums ga­li la­bai pa­dė­ti. Svar­biau­sia, kad ga­li­me ją val­gy­ti ža­lią, o kas mėgs­ta - ga­li ir iš­si­vir­ti“, - pa­ta­ria pro­fe­so­rius, ir pri­du­ria, jog, no­rint val­gy­ti ro­pes, ypa­tin­gų ku­li­na­ri­nių su­ge­bė­ji­mų ne­rei­kia. Ro­pę rei­kia nu­plau­ti, nu­skus­ti, su­pjaus­ty­ti grie­ži­nė­liais, ir jau ga­li­ma val­gy­ti.

Ga­li­ma ro­pę su­tar­kuo­ti, įmai­šy­ti į ki­tas dar­žo­ves taip tu­rė­si­me ska­nią ir svei­ka­tai pa­lan­kią miš­rai­nę. Ža­lių ro­pių ne­pa­ta­ria­ma val­gy­ti tiems, ku­rie ser­ga opa­li­ge, gast­ri­tu. Ta­čiau vir­tas, kep­tas ar ga­rin­tas ro­pes ga­li val­gy­ti vi­si. Rū­siuoe lai­ko­mo­se ro­pė­se nau­din­gos me­džia­gos jo­je iš­lie­ka iki pat vė­ly­vo pa­va­sa­rio. Vi­ta­mi­no C ga­li kiek su­ma­žė­ti, bet mi­ne­ra­li­nės bei skai­du­li­nės me­džia­gos iš­lie­ka vi­sos.

Ropių laikymas

Pa­žįs­ta­ma bir­žie­tė Bri­gi­ta anks­ty­vo­jo der­liaus ro­pių, kai ku­rias ken­kė­jų pa­žeis­tas vie­tas iš­pjaus­to, o svei­kas da­lis su­pjaus­to ga­ba­liu­kais ir su­šal­do. Nau­do­ja sriu­boms, sa­lo­toms, troš­ki­niams. Vė­ly­ves­niam der­liui so­die­tė ro­pes sė­ja lie­pos pra­džio­je. Ta­da šak­nia­vai­siai užau­ga svei­kes­ni. Lai­ko­mi rū­sy­je iki pa­va­sa­rio.

Ropė - labai naudinga daržovė, turinti mažai kalorijų, todėl užtikrina sveiką mitybą ir padeda lieknėti. Ją į racioną galima įtraukti gana nesunkiai, tiesiog visur vartoti kaip alternatyvą bulvėms. Ropę naudinga valgyti ne tik norint apsisaugoti nuo peršalimo, bet ir nuo vėžio, nes joje yra vitamino C ir priešvėžinių junginių.

Receptai su ropėmis:

• Troškinys su ropėmis, morkomis ir burokėliais: Svogūną smulkiai supjaustykite ir pakepkite svieste. Vėliau sutarkuokite ropę, morkas, burokėlius ir viską sudėkite į keptuvę. Troškinkite ant nedidelės ugnies. Pagardinkite troškinį druska, pipirais ir sumaišykite su miltais.
• Sriuba su ropėmis ir perlinėmis kruopomis: Ropę, morką ir svogūną nuvalyti ir supjaustyti šiaudeliais. Perlines kruopas išmirkyti ir užpilti 2 l verdančio vandens. Tuomet į kruopas sudėti visas daržoves, pagardinti prieskoniais ir virti sriubą 30-35 min.
• Salotos su obuoliais, morkomis ir ropėmis: Sutarkuokite obuolius, morką, ropę supjaustykite šiaudeliais. Viską sumaišykite, pagardinkite druska, pipirais bei majonezu ar grietine.

Ropė yra vienmetis arba daugiametis žolinis augalas, priklausantis šeimai Amaranthaceae. Ji yra paplitusi visame pasaulyje, dažniausiai auga laukinėse vietose, pavyzdžiui, pakelėse, apleistose žemėse ir soduose.

Keičiantis metų laikams, keičiasi ir mūsų lėkštės turinys. Ką turėtume valgyti atvėsus orams ir kuo naudingos lietuviškos daržovės? Dietologė Edita Gavelienė LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“ sako, kad šaltuoju metų sezonu daržovių nevalia atsisakyti. „Trečdalį lėkštės turėtų užimti šviežios daržovės“.

---