Namuose valgant ne visi laikosi etiketo taisyklių, tačiau atsidūrus svečiuose, restorane ar visuomeniniame priėmime galite atsidurti keblioje situacijoje, jei netinkamai suvalgysite vieną ar kitą patiekalą. Aptarsime esminius itališkos picerijos postulatus.

Picos valgymo etiketai

Picos valgytojai

Pas mus picos valgyti eina studentai, bedarbiai ir šiaip - socialinė smulkmė. Verslo rykliai, valdžios žmonės ir įvaizdžio belaisviai picos valgyti paprastai nevaikšto, nebent patyliukais, pica į namus, kai visuomenė nemato.

Italijoje picas valgo viešai visi. Romos „Campo di Fiori“ kvartalo picerijose vakarais susidursime su SPQR - Romos istorine formule: „senatus populusque romanus“. Matysime senatorius (su apsauga arba be jos), matysime tautą. Matysime kiekvieno euro skaičiuotojus, Giorgio Armani rūbų vilkėtojus, „La Sapienza“ universiteto egzaminų sesijos dalyvius, turistus iš viso žemės rutulio.

Ar žinote, kodėl Italijoje baigia išnykti komunistų partija? Jos vaidmenį perėmė picerijos. Prieš gerai iškeptą picą visi lygūs.

Kaip taisyklingai valgyti picą?

Kaip ir minėjau, etiketui labai svarbi aplinka, su kuo esate ir kur esate. Jei aplinka ir proga yra nors šiek tiek formalesnė, pavyzdžiui, verslo pietūs ir Jūs labai norite picos, tuomet rekomenduoju imti įrankius. Taip yra todėl, kad neišsiteptumėte rankų, nereikėtų kolegai ar užsakovui duoti riebaluotos, nes ji vis tiek nenusivalys taip gerai su servetėle. Valgydami su įranikiais neapsitaškysite patys, bus kur kas estetiškiau. Jeigu valgote su draugais, neįpareigojančioje aplinkoje, galite ją valgyti rankomis.

Pica valgoma elegantiškai - rankomis. Italijos respublikos senatoriai pasiraitoja savo armaniškųjų kostiumų rankogalius, polo marškinėlius vilkintiems studentams ir turistams vasarą to daryti nereikia. Netgi ceremoningieji britai pagaliau nusprendė atsipalaiduoti, tikriau tariant, jiems taip liepė įtakingas etiketo gidas „Debrett‘s“.

Labai lengva patikrinti, kurią picą galima imti rankomis, ir kurią geriau pasilikti valgymui su įrankiais. Jeigu picą paėmus į rankas, jos galas yra sunkus, labai daug priedų, jis nusvyra, viskas bėga ir krenta - reikėtų pasitelkti įrankius. Nieko blogo neatsitiks, jeigu ir neformalioje aplinkoje ją valgysite su įrankiais.

Valgymas rankomis suteikia galimybę pažinti picą ne tik pasitelkus skonį, bet ir lytėjimą. Tai malonus, šiltas procesiukas. Beje, picos lankstymas prieš įsidedant į burną irgi yra menas - kaip ir spagečių vyniojimas ant šakutės.

Picerijoje, žinoma, galima ir toliau eiti generalinio direktoriaus pareigas, mosuoti peiliu bei šakute, ceremoningai prie lūpų spausti servetėlę.

Ar reikėtų picos gabalėlį perlenkti pusiau?

Vienas iš 2017 metais Italijoje vykusio Picos pasaulio čempionato nugalėtojų Stefano Cirene, kurio picerija pripažinta geriausia Australijoje, atskleidė, kaip iš tiesų reikėtų valgyti tradicinę Neapolio picą. Norint, kad ant viršaus esantys priedai nenukristų, picerijos savininkas siūlė picą sulenkti pusiau, o po to - dar per pusę.

„Reikia suspausti picos kraštus - kairysis ir dešinysis kraštai turi susiliesti. Ir pica privalo būti minkšta. Tai - neapolietiškos picos taisyklė. Ji niekada neturėtų būti traški“, - paaiškino S.Cirene interneto svetainei „News Corp“.

S.Cirene teigė, kad šitaip sulankstytą picą žmonės valgo Neapolyje.„Tai - gatvės maistas, valgomas einant, beveik kaip sumuštinis ar portafoglio (tai yra, dėklas)“, - sakė jis.

Šitokiu būdu sulankstydami visą picą, užuot ją supjaustę trikampiais gabalėliais, galėsite nebijoti, kad ant viršaus esantys ingredientai ir padažas nuvarvės. Taigi, padėkite picos pjaustyklę į šoną, taip pat ir šakutes su peiliais.

Picos ir malkos

Esminis klausimas, kurį užduoda sau italai eidami į piceriją: einame rimtos picos ar užkąsti. Jeigu rimtos, tai ji kepama malkų krosnyje. Todėl jeigu picerijos iškaboje, ties pavadinimu nematome patikslinimo - „forno a legna“ - malkų krosnis, vadinasi, tai nebus picos ritualų vieta.

Neapolyje to niekas nerašo, nes tai savaime suprantamas dalykas. Visur kitur reikia ieškoti ugnies. Be ugnies nėra tikrosios picos.

Picos dydis

Vaikiška? Šeimyninė? Didelė? Maža? Pamirškime. Itališkoje picerijoje rinkodarinių žaidimų niekas nežaidžia. Picų dydis yra vienas visiems - ir kūdikiams ir vilkintiems XXL dydį. Bet išeitis visada yra. Jeigu įpusėjome picą ir trūksta kvapo, bet palikti gaila, paprašysime, kad leistų dėžutėje neštis namo.

Picos kraštai

Mes jų nevalgome ir tai - savaime suprantamas dalykas. Kieti ir miltingi picos kraštai yra amžinas picos minusas. Todėl paslaugūs picų kepėjai stengiasi įtikti valgytojams ir daryti picas beveik be kraštų.

Nueiname į piceriją Romoje ar Neapolyje ir matome picą su vos apdegusiais kraštais. Tai lyg ir siaubingas optinis signalas, kad teks dirbti peiliu. O iš tikrųjų apdegę kraštai - geros, malkų krosnyje keptos picos ženklas. Picos kraštai nevalgomi tada, kai pica lenktyniauja su blogai iškeptu steiku.

Picos pagardai

Jeigu ant picos tenka pilti ketčupą, vadinasi, kaltas ne kliento gastronominis išsilavinimas, o picos kepėjas, nesugebantis iškepti picos. Jeigu pica bloga - pilame ketčupą, protestuojame. Itališkoje picerijoje ketčupo irgi kartais reikia prašyti, ypač Šiaurėje - tarp Milano ir Venecijos.

Pica ir užkandžiai

Jokių salotų, sūrių ir panašių įžangų. Pica yra vieno patiekalo valgis.

Pica ir gėrimai

Neseniai vienos bene garsiausios Neapolio picerijos „Sorbillo“ savininkas ta pačia pavarde pareiškė, kad prie tikros picos geriausiai tinka prancūziškas šampanas. Sutikti su tuo ponu nėra sunku, nes taurė „Veuve Cliquot“, iš tiesų, tinka prie visko. Gal net ir prie picos.

Kai kurie someljė sako, kad prie raudonų picų (su pomidorų tyrės pagrindu) reikia derinti raudonąjį vyną, o prie baltų - baltąjį. Ir dar sako, jog kai kurie riebesni variantai su kumpiu verčia galvoti apie ąžuole brandintus baltuosius. Someljė darbas - kurti derinimo teorijas.

Bet picos praktika yra kita. Bent jau Italijoje. Prie picos tinka alus. Gazuotas mineralinis vanduo. Arba silpnas putojantis baltas vynas be pretenzijų - iš ąsotėlio. Taip buvo, yra ir, matyt, dar ilgai bus.

Pica ir pinigai

Demokratiškas picos valgymo ritualas reikalauja ir demokratiškų (draugiškų, jeigu kažkam nepatinka šis politizuotas išsireiškimas) mokėjimo formų. Galbūt todėl, užsieniečiai nuėję būriu pavalgyti picos ir pradėję atskirai kiekvienas už save mokėti, nes vienas gėrė vandenį, kitas alų, vienas valgė picą su buivolių mocarela, kitas paprastą, susilaukia niekinančio „cameriere“ (it. padavėjo) žvilgsnio.

Bendros valgymo taisyklės

Tačiau jei valgant, kai jis yra vienas, nesukelia sunkumų bet kaip mesti maistą sau į burną kad ir kanopomis, vis dėlto valgant kitų žmonių akivaizdoje, džentelmenas žino, kad privalu laikytis tam tikrų taisyklių. Tas taisykles beprasmiška ignoruoti, nes džentelmenas žino, jog jos egzistuoja tam, kad palengvintų gyvenimą jam pačiam, o patį malonų valgio procesą padarytų tvarkingesnį bei švaresnį.

Pagrindinė taisyklė: jeigu nepažįstate įrankių, nežinote, kokį patiekalą su kokiu įrankiu reikia valgyti (kartais tikrai taip būna), svarbiausia taisyklė, kurią turite žinoti, yra ši: pirmas patiekalas valgomas su toliausiai nuo lėkštės esančiais įrankiais ir kiekvieno patiekalo metu keliaujama centro link.

Kiti patiekalai ir etiketas

• Ananasas: Dažniausiai patiekiamas jau supjaustytas skiltelėmis arba žiedais, kuriuos reikia dar kartą supjaustyti šakute (jei jis kietas - peiliu) kąsnio dydžio gabalėliais. Supjaustytus gabalėlius valgyti su šakute.
• Arbūzas arba melionas: Jei riekė patiekiama su žieve, peiliu padarykite vertikalius pjūvius minkštime iki pat žievės. Tada peiliu pjaukite pagrindą palei žievę ir padarytus gabalėlius verskite į lėkštę. Gabalėliai valgomi tik šakute, sėkliukės išrenkamos tik šakute. Jei patiekiamas jau supjaustytas, valgomas tik šakute.
• Artišokai: Kaip paprastai, artišokas yra patiekiamas kaip vientisas nesupjaustytas vaisius. Džentelmenas pirštais ištraukia kiekvieną lapelį, pamirko jį padaže (jei toks yra patiektas), kiša į savo burną ir pro sukąstus dantimis traukia lapelį į išorę burnoje pasilikdamas lapelio minkštimą. Kai visi lapeliai yra nuvalgyti, artišoko branduolys pjaustomas ir valgomas su peiliu bei šakute.
• Austrės ir kiti moliuskai: Geldelę būtinai reikia prilaikyti viena ranka, o kita su specialia šakute smeigti minkštimą. Pasmeigtą gabalėlį galima merkti į padažą. Valgyti tik vienu kąsniu. Jei esate tarp draugų ar artimųjų, geldelėje esančias sultis (vadinamas „likeriu“) galima išgerti, tačiau svetimoje kompanijoje tai daryti nelabai padoru.
• Avokadas: Dažniausiai patiekiamas nenuluptas, bet perpjautas per pusę. Ant viršaus kartais gali būti pridėta priedų ar salotų. Jei vaisus yra prinokęs, tada jo minkštimas skobiamas šaukštu, jei neprinokęs - valgomi tik jo priedai. Jei avokadas yra patiekiamas nuluptas arba kaip sudedamoji salotų dalis, pjaunamas ir valgomas su peiliu bei šakute.
• Bulvių košė: visada semiama šakute, bet verčiant šakutę aukštyn kojomis tepama ant atpjauto mėsos ar kito valgio gabalėlio.
• Citrina arba laimas: patiekiami perpjauti per pusę arba supjaustyti skiltelėmis. Aukštos klasės restoranuose perpjauti per pusę ir dar įvynioti į medžiaginę servetėlę. Citrina arba laimas visada yra tik išspaudžiami kaip maisto arba gėrimo pagardas, tačiau visada tik viena ranka, kita pridengiant vaisių, kad jo trykštančios sultys ir sėkliukės neaptaškytų kitų svečių bei Jūsų marškinių.
• Ikrai: dažniausiai patiekiami kaip hors d'oeuvre, užtepti ant krekerių ar batono riekelių. Valgomi vienu kąsniu. Tačiau gali būti patiekti ir kaip pirmas patiekalas indelyje, įstatytame į ledukų šūsnį, pagardinti džiūvėsėliais, trintais arba keptais svogūnais, virto kiaušinio gabalėliais, kaparėliais. Tokiu atveju valgomi šaukšteliu arba tuo pačiu šaukšteliu (jokiu būdu ne peiliu) tepami ant batono riekelių ar krekerių.
• Greipfrutas: visada patiekiamas perpjautas per pusę. Jei yra patiektas su žieve, ji nulupama specialiu dantytu šaukštu. Jei tokio šaukšto nėra pridėta, džentelmenas peiliu ir šakute atlupa žievę nuo minkštimo (kuo atsargiau, kad sultys neaptaškytų kitų svečiu bei savo marškinių). Nulupto greipfruto minkštimas pjaustomas ir valgomas peiliu bei šakute arba tuo pačiu dantytu šaukštu, priklausomai nuo to, kas yra padėta Jūsų stalo įrankių rinkinyje.
• Kebabas: pradžiai šakute arba iešmeliu mėsos gabalėliai ir daržovės ištraukiami iš kebabo tiesiai ant lėkštės. Pjaustomi ir valgomi peiliu bei šakute.
• Keptas viščiukas: labai retas patiekalas aukštos klasės restorane. Tačiau jei yra patiektas draugų kompanijoje, galima valgyti pirštais. Juoba kad tai visada lengviau, nei bandyti nulupti mėsą nuo kaulų peiliu ir šakute. Tokiais atvejais privalu turėti ir servetėlę pirštams nusivalyti. Jei patiekiamas kaip mėsa be kaulų - visada valgomas tik su peiliu ir šakute.
• Krabas: kad gautumėte maksimalų mėsos kiekį ir malonumą, pradžiai rankomis nuplėškite krabo kojas. Jose esančią mėsą iščiulpkite kuo tyliau. Tada per perskeliate krabo nugarinį kiautą (specialiu plaktuku, tačiau jei jo nėra, peiliu ir šakute) ir viduje esančią mėsą ištraukiate šakute. Jei nėra pateiktos ir tam skirtos specialios mažos šakutės, naudokitės įprastąja. Krabo mėsa valgoma tik šakute.
• Kukurūzo burbuolė: beveik niekada nepatiekiama aukštos klasės restorane, bet gali būti aptinkama dažname piknike. Užtepkite sviesto išilgai burbuolės korpuso, ir, suėmęs jos galus abejomis rankomis, graužkite grūdus viena eile nuo vieno burbuolės galo iki kito. Pasiekus burbuolės galą, paverskite ją, užtepkite sviesto ir vėl kartokite iš naujo.
• Padažas: jei patiekiamas atskirame inde, jame turi būti ir šaukštas. Padažas visada pilamas tiesiai ant patiekalo.
• Pasta (kitaip „Makaronai“): jokiu būdu nepjaustyti. Kaire ranka laikomo šaukšto dugnas tarnauja kaip pagrindas, į kurį atremta šakute, sukama apie savo ašį ir apvyniojama „makaronais“.
• Prancūziškos bulvytės: įprastoje aplinkoje valgomos tik pirštais. Svetimoje kompanijoje valgomos šakute, niekada nepjaustomos. Jei bulvytė yra pernelyg ilga, laikoma pasmeigta ant šakutės, kol nebus visa suvalgyta keliais kąsniais. Niekada nededama atgal į lėkštę. Jei šalia patiekiamas ir padažas, džentelmenas jo šiek tiek įsipila į savo lėkštę.
• Sraigės: turi būti patiekiamos kartu su specialiais įrankiais - mažomis replytėmis kiautui prilaikyti ir maža šakute mėsai iš kiauto ištraukti.
• Sumuštiniai: visada valgomi tik laikant abejomis rankomis. Labai didelius galima pjaustyti ir valgyti peiliu bei šakute.
• Suši: galima valgyti pirštais arba lazdelėmis. Jei valgote pirštais, suši gabalėlį imkite tik nykščiu bei viduriniuoju pirštu. Po to būtinai nusiplaukite rankas, kad būtų panaikintas žuvies kvapas.
• Šparagai: jei yra patiekti šalti ir be padažo, galima valgyti pirštais arba šakute.
• Vyšniniai pomidorai: gali būti sultingi ir saldūs bet kuriuo metų laiku, tačiau jų sultingumas gali sukelti problemų. Visada valgomi tik su šakute, ar tai bebūtų sudedamoji salotų dalis ar pateikti kaip garnyras. Jei yra maži, valgomi vienu kąsniu, jei didesni, pjaunami per pusę. Niekada nekandami.
• Vynuogės: jei yra patiektos kekėje, pasirinkta kekė suimama vienos rankos pirštais. Ant jos kabančios vynuogės skabomos ir valgomos pirštais. Jei patiektos be kekės, galima valgyti pirštais arba šakute.
• Vėžiai: tikras delikatesas, tačiau ir katastrofa, jei nežinote, kaip juos teisingai valgyti. Tai labai teplus ritualas, ir bene vienintelis atvejis, kai valgytojas yra skatinamas užsirišti servetėlę ant kaklo. Kai kuriuose aukštos klasės restoranuose vėžių užsisakiusiems svečiams siūlomi netgi specialūs seilinukai. Pradžiai, rankomis nusukite nuo vėžio žnyples, atskirkite priekines žnyplių dalis nuo užpakalinių. Specialiu spaustuku sulaužykite žnyples, iešmeliu ištraukite iš jų mėsą. Ją suvalgęs, atskirkite uodegą nuo vėžio kūną. Pirštais nulupkite žvynus, iešmeliu arba šakute ištraukite mėsą. Ją suvalgęs, nuplėškite mažąsias kojas, kurių iš kurių mėsą iščiulpkite.
• Žirniai: visada smeigiami šakute iš viršaus. Niekada nesemkite jų šakute kaip šaukštu.

---