Gyvūnų gerovė - tai gyvūnų būklė, kai jie nejaučia nei fizinių, nei psichinių kančių ir yra gerai prisitaikę prie gyvenimo sąlygų. Tai humaniško gyvūnų naudojimo koncepcija, siekiant iki minimumo sumažinti gyvūnų patiriamą skausmą, kančias ir stresą, pagerinti gyvūnų gerovę visais jų gyvenimo etapais.
Jungle-fowl: Lingvistinė analizė
Jungle-fowl (liet. miško gaidys) - tai terminas, kuris naudojamas apibūdinti tam tikras laukines vištas, priklausančias genčiai Gallus, kurios natūraliai gyvena Azijoje. Kalbant apie grynai lingvistinį žodžio jungle-fowl formavimą, tai yra sudėtinis (kompozicinis) žodis, susidedantis iš dviejų elementų. Šis žodis turi ypatingą reikšmę ir vertę lingvistinėje analizėje, nes rodo, kaip kalbos vystosi ir prisitaiko prie aplinkos bei kultūrinės tikrovės.
Žodžio kilmė ir reikšmė
Šis žodis, kaip daugelis kitų sudėtinių anglų kalbos žodžių, buvo suformuotas sujungiant du pagrindinius elementus: jungle (liet. miškas) ir fowl (liet. paukštis arba vištiena). Žodis jungle kilęs iš sanskrito žodžio jangala, reiškiančio „miškas“ arba „žemė, apaugusi tankiais krūmais“. Tai rodo, kad šio žodžio semantika siejama su gamtinėmis vietovėmis, kuriose šie paukščiai dažniausiai gyvena.
Tai gana paplitusi struktūra anglų kalboje, kai du žodžiai sujungiami, kad būtų sukurta nauja reikšmė, kurią sudaro tiek pirminės reikšmės, tiek jų derinys. Naudojant sudėtinius žodžius, kalba gali sukurti tikslius apibrėžimus, kurie padeda suprasti konkretų reiškinį. Tokie žodžiai dažnai naudojami apibūdinti objektus ar reiškinius, kurie turi tiesioginį ryšį su gamta, gyvūnija ar specifinėmis geografinėmis vietovėmis.
Gyvūnų prijaukinimas ir jo reikšmė
Žmonės gyvūnus savo reikmėms naudoja jau tūkstantmečius - manoma, kad šunys buvo prijaukinti prieš 15 tūkst. m., ožkos - prieš 12, kiaulės, avys - prieš 11, galvijai, katės - prieš 10, vištos - prieš 8, arkliai - prieš 3,5 tūkst. metų. Gyvūnų prijaukinimas ir gyvulininkystės atsiradimas buvo didžiulis civilizacijos šuolis - gyvuliai leido žmonėms maistu apsirūpinti ištisus metus visose geografinėse ir klimato zonose: nuo dykumų, stepių ir skurdžių priekalnių (kur laikomos avys, kupranugariai, ožkos, arkliai) iki šiaurės tundrų toli už poliarinio rato (kur laikomi šiauriniai elniai).
Neatsitiktinai pirmieji žmonijos istorijoje archeologų rasti miestai datuojami tuo pačiu laikotarpiu kaip ir gyvūnų prijaukinimas (prieš 9-10 tūkst. m.). Beveik visą šį laiką žmonės naudojo gyvūnus, kad galėtų maitintis, išgyventi ar atlikti įvairius darbus, bet požiūris į gyvūnus buvo panašus kaip ir į pavaldžius žmones (vasalus, vergus, jaunesnius šeimos narius), t. y. Tik visuomenei modernėjant imta suprasti, kad gyvūnas yra gyvas sutvėrimas su specifiniais poreikiais, galintis jausti skausmą, baimę, turintis panašius į žmonių pojūčius.
Žmonių požiūris į gyvūnus
Ūkininkų ar kitų laikytojų interesai didžiąja dalimi sutampa su gyvūnų interesais - šiais laikais jau visi supranta, kad, norint kažką imti iš gyvūno, reikia jam kažką duoti. Norint išlaikyti gyvūnus gyvus ir sveikus bei gauti produkciją (mėsos, pieno, prieauglio ir kt.), reikia juos tinkamai ir pakankamai šerti, sudaryti minimalias laikymo sąlygas. Pažangūs ūkininkai, organizuojantys savo veiklą ekonomiškai efektyviai, be didesnių abejonių ar ginčų, vien vadovaudamiesi savo interesais, užtikrina geriausią įmanomą gyvūnų mitybą ir laikymo sąlygas.
Tai ne šių laikų išradimas, Vakarų valstybėse taip elgiamasi jau daugiau kaip šimtą metų. Tai utilitarinis požiūris - dalį išteklių investuoti į gamybos objektą, gyvūnams suteikti minimalius įmanomus resursus, kad iš jų gautų optimalų produkcijos kiekį. Jau neabejojama, kad gyvūnai jaučia skausmą taip pat, kaip ir žmonės - ir ne tik žinduoliai, bet ir paukščiai, žuvys. Nelygu gyvūnų rūšis, jie jaučia įvairių emocijų spektrą ir jų psichinės galimybės yra didelės, net palyginti su žmogumi.
Gyvūnų gerovės užtikrinimas
Visuomenė turi suprasti, kad jos gerovė visų pirma yra jos pačios rankose, o ūkiniai gyvūnai negali savimi pasirūpinti, jie visiškai priklausomi nuo laikytojų. Be to, terminai „žmonių gerovė“ ir „gyvūnų gerovė“ turi savyje šiek tiek skirtingą prasmę, jų lyginti nederėtų. Vakarų valstybių visuomenės jau seniai neabejoja gyvūnų gerovės svarba. Pavyzdžiui, dauguma Skandinavijos gyventojų, net ir nelabai žinodami, kas tai yra, nebūdami ūkininkai ar gyvulininkystės specialistai, gyvendami miestuose, per įvairias apklausas visuomet teigiamai žiūri į gyvūnų gerovę, palaiko visas su tuo susijusias iniciatyvas, yra pasiryžę brangiau mokėti už ekologiškus produktus, gautus užtikrinus gyvūnų gerovę.
Gyvūnų gerovė Lietuvoje
Lietuvos visuomenė gyvūnų gerovės klausimais yra susiskaldžiusi. Palyginti su labiau ekonomiškai išsivysčiusiomis ES valstybėmis, Lietuvoje auginamų gyvulių gerovė, tikėtina, yra blogesnė gal tik keliais aspektais. Visų pirma, smulkiuose, ekonomiškai silpnesniuose ūkiuose gyvuliai gali būti prižiūrimi prasčiau. Tiksliai palyginti Lietuvos situaciją su kitomis šalimis yra sunku, nes Lietuvoje niekas neatlieka visą šalį apimančių gyvūnų gerovės tyrimų. Paskutinį kartą Žemės ūkio ministerijos užsakymu Lietuvoje laikomų paukščių gerovė vertinta 2003, kiaulių - 2005 m. (kai dar nebuvo nei paukščių gripo, nei afrikinio kiaulių maro pavojaus).
Stresas ir jo poveikis gyvūnams
Stresas - gyvūnų fiziologinės būklės ir elgesio sutrikimas, kurį lemia kenksmingi aplinkos veiksniai (stresoriai). Stresoriai vadinami neįprasti, labai stiprūs ir ilgai veikiantys aplinkos dirgikliai. Stresas gyvūno organizmą tiesiog griauna. Esant trumpalaikiam neigiamam stresorių poveikiui, vertinant gyvūnų gerovę yra nustatomas padažnėjęs pulsas ir kvėpavimas, hormoninės sistemos (pagumburio- hipofizės-antinksčių liaukos ašis) ir kitų hormonų aktyvumas (lytinių hormonų veikla, liuteinizacijos hormono, opioidų (endorfinų) veikla) ir kt.
Gyvūnų gerovės vertinimo sistemos
Neturint konkrečių ir lengvai išmatuojamų kriterijų, vertinimo objektyvumas labai priklauso nuo vertintojo patirties, nuotaikos ir kitų šalutinių sąlygų. Norėdami įvertinti gyvūnų gerovę, turime pasirinkti tam tikrus požymius ir tikėti, kad tie požymiai apibūdina gyvūno būklę ir savijautą. Tai būtinas gyvūnų gerovės elementas. Vertinant gyvūnų gerovę, kreipiamas dėmesys į laikymo sąlygas (kitaip - resursus) - gyvenamąją vietą ir jos fizines savybes, gyvūnų šėrimą, girdymą ir pan.
Gerovės kokybės sistema
Viena naujausių ir pažangiausių galvijų gerovės vertinimo metodikų yra Gerovės kokybės sistema (Welfare Quality assessment protocol for cattle. Welfare Quality Consortium, Lelystad, Netherlands, 2009). Šiuo principu sukurtos ir veikiančios ne tik galvijų, bet ir daugumos ūkinių gyvūnų rūšių, įskaitant ir kailinius žvėrelius, vertinimo sistemos.
Pagrindiniai gerovės principai
Šioje vertinimo sistemoje identifikuoti keturi pagrindiniai gerovės principai, kurie suskaidyti į 12 nepriklausomų gerovės kriterijų. Kiekvienas gerovės principas atitinka pagrindinį klausimą, kuris keliamas norint sužinoti gerovės būklę. Identifikuojami keturi gerovės principai: tinkamas šėrimas, tinkamas laikymas, tinkama sveikata ir būdinga elgsena.
- Gyvūnai neturi kentėti ilgalaikio alkio.
- Gyvūnai neturi kentėti ilgalaikio troškulio.
- Gyvūnai neturi būti patyrę sužalojimų.
- Gyvūnai turėtų nesirgti.
- Gyvūnai turi turėti galimybę demonstruoti kitą normalią elgseną.
- Su gyvūnais turi būti normaliai elgiamasi visose situacijose.
Matavimai neturi priklausyti nuo stebėtojo nuomonės, t. y. stebėtojas skaičiuoja ar klasifikuoja gyvūnus pagal paprastas kategorijų sekas, kurios gali būti iliustruotos piešiniais ar nuotraukomis. Atlikus tam tikram gerovės kriterijui priskirtus matavimus, duomenys yra interpretuojami ir paverčiami į kriterijaus balus, kurie atspindi ūkio, tvarto ar gyvulių grupės konkretaus gerovės kriterijaus būklę.
Istorinės paukštininkystės tradicijos Lietuvoje
Paukštininkystė, kaip ir kitos Lietuvos gyvulininkystės šakos, turi gilias tradicijas. Istoriniai dokumentai liudija, kad jau nuo viduramžių Lietuvos karalių nuostatose dvarų valdytojams minima duoklė vištomis ir kiaušiniais, „kurie paliekami mūsų virtuvėms“.
Žąsų auginimas ir jo istorija
Praėjusio amžiaus 4-ojo dešimtmečio pradžioje Lietuvos ūkininkai kasmet išaugindavo daugiau nei 0,5 mln. žąsų. Tačiau 1934 m., pašlijus politiniams Lietuvos ir Vokietijos santykiams, pastaroji ėmėsi ekonominių sankcijų, - padidino importo muitus visoms iš Lietuvos įvežamoms prekėms, tarp jų - ir žąsims.
Dėl to Lietuvos rinkoje susidarė ypač didžiulis šių naminių paukščių perteklius. Vyriausybės nutarimu, visi valstybės institucijų bei privačių įstaigų tarnautojai, pensininkai taip pat, buvo įpareigoti iki gruodžio 31 d. nupirkti iš ūkininkų tam tikrą kiekį žąsų. Prieš pradėdama žąsų akciją valdžia nutarė atlikti jų statistinį surašymą.
Žąsų surašymas ir taisyklės
Kiekvienas valsčiaus viršaitis turėdavo sukviesti seniūnus ir jiems išdalyti surašymui skirtus lapus bei korteles. Seniūnai privalėjo nedelsiant asmeniškai aplankyti visus apylinkės ūkininkus ir suskaičiuoti jų laikomas žąsis. Į Lietuvos ekonomikos istoriją įrašyta vadinamojo tarpukario laikotarpio „žąsų byla“: kurioziškas valdžios bandymas ekonominę problemą išspęsti prievartiniais pirkimais.
Beje, pirkti žąsis Vyriausybės nutarimu privalėjo ne tik valstybinių įstaigų tarnautojai, privačių įmonių darbuotojai ir netgi studentai. Gruodį į Kėdainių turgų norintys nusipirkti paukštį „su kortele“ atvažiuodavo dar prieš aušrą, nes žąsis bematant išgraibydavo.
Veislininkystės svarba
Iš viso 1934 m. Lietuvoje buvo kreipiamas dėmesys ir į veislininkystę: Žemės ūkio rūmai 1927 metais pradėjo registruoti veislinių paukščių augintojus ir skelbti juos spaudoje, kad ūkininkai žinotų, kur galima įsigyti veislinių paukščių prieauglio arba kiaušinių. Pavyzdžiui, prancūzai, norėdami gauti savo išskirtinį mėsinį viščiuką, sukūrė net 46 krosus panaudodami savo vietines veisles.
Šv. Martyno diena ir tradicijos
Nežiūrint į tai, kad Vokietija Lietuvoje supirkdavo per 5 milijonus žąsų, Mažojoje Lietuvoje beveik kiekviename ūkyje buvo auginamos žąsys ir maistui, ir turgui, bet svarbiausia, čia buvo laikomasi senovinių tradicijų per Šventąjį Martyną atsiskaityti su samdiniais ir būtinai kiekvienam, net piemenims, padovanoti po gyvą žąsį.
Šventasis Martynas - IV a. Italijoje gyvenęs vyskupas, pasižymėjęs gailestingumo darbais, ypač neturtėlių šalpa. Nuo XVI a. Dar XX a. Klaipėdos krašte per Šv. Martyną baigdavosi bernų ir mergų, t. y. žemės ūkio samdinių samdos laikas. Šią dieną su samdiniais būdavo atsiskaitoma ir kitur, pavyzdžiui, Austrijoje, kur tą dieną baigdavosi ir gyvulių ganymas ganyklose.
Žemaitijoje per Šv. Martyną kiekvienuose namuose valgydavo keptą žąsį ir iš jos krūtinkaulio burdavo. Kėdainių apylinkių merginos, norėdamos pamatyti sapne savo būsimą vyrą, Šv. Martyno išvakarėse visą dieną nieko nevalgydavo ir taip išpasninkavusios eidavo miegoti.
Advento laikotarpis ir žąsų turgūs
Lietuvoje įprasta advento pradžia laikyti lapkričio 30-ąją, Šv. Andrejaus dieną. Nemažai Šv. Andrejaus dieną būdavo ir įvairiausių spėjimų, susijusių su būsimu jaunikiu ir vestuvėmis. Klaipėdos ir Karaliaučiaus kraštuose ypač populiarūs būdavo Advento žąsų turgūs. Savaitgaliais per Adventą visuose turguose būdavo pardavinėjamos žąsys Kalėdoms.
Kulinarinis paveldas: Žąsienos patiekalai
Britvoną (taip buvo vadinama speciali žąsiai kepti storą ketinė gili aukštais kraštais keptuvė) iškloti morkų ir svogūnų griežinėliais, ant jų dėti žąsį, įpilti stiklinę vandens. Iškeptą žąsį palikti 20 minučių pastovėti. Sumedžiotą paukštį privalu dvi tris dienas palaikyti pakabintą už kaklo tamsioje vietoje ir tik paskui nupešti bei išdarinėti.
Seniau vieni laukines žąsis kepdavo britvonuose, kiti - užmautas ant alaus butelių: žąsį užmaudavo ant alaus butelio ir palikdavo stačią ant didelės lėkštės šiltoje vietoje, nes per naktį privarvėdavo žąsinių taukų. Kitą dieną su visu buteliu stačią dėdavo į britvoną, ten įpildavo pusę stiklinės vandens ir kepdavo tris valandas retsykiais palaistydami paukštį susidariusiais riebalais.
Šitaip pasiruošti žąsis maisto atsargoms buvo priimta Mažojoje Lietuvoje. Mažojoje Lietuvoje nurinkdavo nuo kaulų troškintų žąsų mėsą, sumaldavo arba susmulkindavo peiliu, išmaišydavo su žąsiniais taukais, pagardindavo druska ir maltais juodaisiais pipirais, sudėdavo į puodynes arba stiklainius ir laikydavo vėsioje vietoje.
Žąsienos taukinė ir kopūstienė
Karaliaučiaus krašto lietuvininkai - būrai gamindavo išskirtinį valgį - žąsienos taukinę. Paskui 1500g raugintų kopūstus nusunkti (jei būna labai įrūgę, perplauti), dar kartą smulkiai supjaustyti, sudėti į puodą, įdrėbti apie 50 g pomidorų tyrės, kelis laurų lapus, kvapiųjų pipirų ir, gerai uždengus, troškinti apie valandą laiko. Sudėti į puodą žąsies kogalvius: širdį, gerai išvalytą skilvį, kepenis, kojeles ir sparnelių galiukus, įmesti paukštienos 150 g, 50 g džiovintų obuolių, 50 g džiovintų slyvų, 20 g svogūnų, 20 g morkų griežinėlių, porą laurų lapų, 3-5 kvapiuosius pipirus, įpilti vandens taip, kad apsemtų ir virti tol, kol suminkštės žąsies skilvis.
Įdaryti žąsies kiaušiniai
Būtent tomis dienomis senovėje lietuviai gamindavosi sakralinį valgį: įdarytus žąsies kiaušinius. Tam imdavo tris žąsies kiaušinius, gerai juos nuplaudavo, aštriu peiliu praurbindavo nemažą skylę, išleisdavo kiaušinių turinį į dubenį, ten įtarkuodavo vieną svogūną, įberdavo apie 80 g maltų baltų džiūvėsėlių, pagardindavo druska ir maltais juodaisiais pipirais, gerai išmaišydavo, kiaušinių lukštus prikimšdavo šiuo įdaru ir kepdavo duonkepėje, o vėliau karštose orkaitėse apie 5-7 minutes.
Pagėgių bandos su žąsiena
Kai pirmą kartą apie Pagėgių žąsų bandas išgirdau Vokietijoje iš nuo Pagėgių kilusių išeivių, įsivaizdavau, kad tai turėjo būti didžiuliai būriai baltų arba pilkų žąsų. Na, bet grįžkime prie pasakiškų žąsų bandų, - taigi, 100 g džiovintų baravykų išmirkė 200 g vandens. 1 kg žąsienos be kaulų supjaustė nedideliais kubeliais ir apskrudino puode. Paskui sudėjo 100 g smulki...