Avietės ir gervuogės - vienos iš populiariausių uogų pas mus. Jos ir skanios, ir labai naudingos. Ne tik uogos, bet visas augalas yra vitaminingas, turintis daug gydančių savybių. Nors gamtoje avietės ir gervuogės auga daug kur savaime ir jų galima rasti daugelyje miškų bei palaukių, bet ne visos sunokina uogas. Laukinukės uogos smulkesnės, bet žymiai aromatingesnės. Bet dažniausiai smaguriaujame darže užaugintomis avietėmis, kurios yra būna stambesnės ir jas lengviau skinti.

Tiesą sakant, tik lietuviškai mes jas vadiname avietėmis, gervuogėmis, tekšėmis ar katuogėmis, bet moksliškai visa gentis vadinima vienu Rubus vardu. Taigi, kokias šios genties uogas galime rasti miške ir sode ?

Pagrindinės Rubus Genties Uogos Lietuvoje

Paprastoji avietė (Rubus idaeus)

Nuo neatmenamų laikų auga Lietuvos miškuose, pamiškėse ir pievose. Tai nedideli, dygliuotais stiebais puskrūmiai, žydintys baltais žiedais vėlyvą pavasarį. Raudonos uogos noksta liepą arba rugpjūtį. Kasmet avietės išleidžia naujus ūglius, bet jie pradeda žydėti ir nokinti uogas tik antraisiais metais. Nuderėję stiebai paprastai patys nunyksta, o auginant avietes darže - rudenį juos reikėtų išgenėti.

Dabar dažniau auginamos remontantinės avietės. Tai tokios avietės, kurios pradeda vėliau derėti, paprastai nuo rugpjūčio vidurio, be to, sunokina net kelis derlius ir dera iki pat šalnų. Šios avietės uogas sunokina ant pirmųjų metų ūglių, jų derlius būna gausus, sunokina daug ir stambių uogų. Yra sukurtų aviečių veislių su geltonomis ar net juodomis uogomis.

Paprastoji avietė - tikra gamtos vaistinėlė, nes visos augalo dalys - uogos, žiedai, lapai ir stiebai, išskyrus šaknis, turi gydomųjų savybių. Tų gerųjų savybių sąrašas tikrai ilgas, o pačias svarbiausios yra šios: tai vaistas nuo įvairių peršalimo ligų, karščiavimo, skausmo, diabeto, reumato, nevaisingumo ir t.t. Sveikuoliai avietes vadina natūraliu gamtiniu aspirinu. Žinoma, daugiau gerųjų savybių turi laukinės, o ne kiemo avietės, bet jeigu neturite galimybių prisirinkti laukinukių, tai tiks ir naminės. Vėlyvą rudenį ir žiemą bus galima mėgautis aviečių uogiene, sirupu, džiovintomis uogomis, lapų, žiedų arba stiebų arbata. Kas mėgstate pirtį, patarčiau susirišti iš aviečių šakelių vantų, kurios bus malonaus kvapo ir gydančios odą.

Avietės mėgsta derlingą ir drėgnoką žemę. Nors jos auga daugelyje vietų - smėlynuose, pakelėse, bet skanias ir stambias uogas paprastai nokina tik ten, kur užtenka maisto medžiagų, šviesos ir drėgmės.

Paprastoji gervuogė (Rubus caesius)

Irgi dažnas pamiškių krūmokšnis. Nuo avietės gervuogę lengva atskirti pagal plonus, nulinkusius, šviesiai melsvus ir labai dygliuotus stiebus. O ir uogos būna juodos, o ne raudonos. Gervuoges mažiau mėgstame, nes jas gan sudėtinga skinti, gausesni dygliai skaudžiai bado rankas, be to, jų uogos ne tokios skanios kaip aviečių. Nors vitaminų ir kitų naudingų medžiagų jose taip pat gausu. Tiesa, šiais laikais yra sukurtų bedyglių gervuogių veislių, bet savo skoniu uogos neprilygsta avietėms. Soduose taip pat auginami aviečių bei gervuogių hibridai.

Paprastoji katuogė (Rubus saxatilis)

Miške dažnai dar auga PAPRASTOJI KATUOGĖ (Rubus saxatilis), kuri yra ne krūmas, o žemas, apie 20 cm aukščio žolinis krūmelis, taip pat turintis dygliuotus stiebus. Jos raudonas uogas nedaugelis pažįsta ir renka, bet vertėtų, nes augalas gan dažnas, o uogose yra vitaminų bei mineralų, jos turi gydančių savybių. Paprastosios katuogės auga miškuose, pamiškėse ir mėgsta vietas, kur lengvas ir laidus priesmėlis.

Šiaurinė katuogė (R.arcticus)

Lietuvoje auga dar viena katuogė - tai ŠIAURINĖ KATUOGĖ (R.arcticus), kurią deja, dažniau šiais laikais galima pamatyti Raudonoje knygoje nei gamtoje. Laukiniai augalai Lietuvoje dar augo XIX a. Ukmergės, Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose. Plungės r., Rietavo apylinkėse, šiaurinės avietės dar aptiktos 1960 m. Išnyko sausinant pelkes, kultūrinant žemes.

Šiaurinė avietė - žemaūgė dvimetė žolė. Dauginasi ilgais, plačiai šakotais požeminiais šakniastiebiais. Sudaro sąžalynus. Jų lapai primena paprastosios avietės lapus, žali, kartais su rausvu atspalviu, rudenį parausta visi. Lapalakščiai ploni, žali, švelniai plaukuoti, stambiai dantytais pakraščiais. Augalas dekoratyvus, birželio-liepos mėn. gausiai žydi tamsiai rožiniais stambokais žiedais. Vaisiai prinoksta liepos pabaigoje-rugpjūčio pradžioje, purpuriniai su juosvu atspalviu, sunkiai atsiskiriantys nuo žiedsosčio, labai aromatingi, saldžiarūgščiai.

Vaisiuose gausu gliukozės, fruktozės, organinių rūgščių, vitamino C ir kitų bioaktyviųjų medžiagų. Uogos labai skanios, o uogienė laikoma skaniausia Europoje. Kauno botanikos sode buvo pradėtos auginti ir dauginti iš Suomijos parvežtos kelios šiaurinės avietės veislės, kurioms tinka aukštapelkių durpių ir daržo žemės mišinys.

Paprastoji tekšė (R. chamaemorus)

Taip pat reta yra ir PAPRASTOJI TEKŠĖ (R. chamaemorus). Sausinant pelkes, kasant durpynus ir kertant miškus, buvo sunaikintos natūralios šių augalų augavietės, todėl šie nedideli ir skanias uogas nokinantys krūmeliai beveik išnyko iš Lietuvos kraštovaizdžio. Keliaujant po Skandinaviją, miškingose ir pelkėtose vietovės galima pamatyti nemažus jų sąžalynus.

Stačioji gervuogė (R.nessensis)

Taip pat retas augalas mūsų gamtoje yra stačioji gervuogė (R.nessensis), kiek mažiau dygliuota ir stačiais, o ne gulsčiais stiebais augantis krūmas.

Kvapioji gervuogė (R.odoratus)

Iš Rubus genties augalų, kurie pas mus gamtoje savaime neauga, o yra auginami soduose ir želdynuose, dar yra KVAPIOJI GERVUOGĖ (R.odoratus). Šis iki 2 m aukščio užaugantis krūmas žavi savo dekoratyvinėmis savybėmis: dideliais ir violetiškai rožinės spalvos žiedais (būna veislių ir baltais žiedais) bei stambiais ir švelniais lapais. Vasarą sunokina ir uogas - nedideles, raudonas, bet skanias.

Žemuoginė avietė (R. illecebrosus)

Dažnai auginama mūsų kiemuose. Jos uogos yra vienos gražiausių: stambios, ryškios, sudarytos iš gausybės blizgančių ir raudonų kaulavaisių, primenančių cukrinius guminukus. Nors uogų skonis specifinis ir ne toks skanus kaip įprastinių aviečių, bet jos labai tinka gėrimų, tortų ir kitų desertų puošimui. Dažnai ši avietė klaidingai vadinama braškės ir avietės hibridu, bet iš tiesų, tai yra tikra avietė, o ne hibridas. Tik ją auginant savo kieme, reikia įkasti apsaugines užtvaras šaknims, nes ji mėgsta šakninėmis atžalomis nukeliauti ten, kur nereikėtų. Beje, dauguma aviečių ir gervuogių gentainių yra linkusios plisti šaknimis.

Plunksnalapė gervuogė (R. laciniatus)

Taip pat nokina skanias uogas, bet jau spyglių tankumas ir aštrumas atima bet kokį norą smaližiauti ! Uogos - tamsiai purpurinės arba juodos ir tikrai labai skanios, bet augalas jas augina ne tokiems valgytojams kaip žmonės, nuo kurių ginasi „nagais ir dantimis“. Uogas mielai lesa paukščiai, kurie moka išvengti dyglių. Suvirškinęs saldų minkštimą, paukštelis kur nors purpteli mažą krūvelę, kurioje likusios sveikos sėklytės puikiai sudygsta, turėdamos dygimui „pradinį kapitalą“ - paukščio mėšlą.

Kitos Uogos, Vertos Dėmesio Sode

Jei turite nors lopinėlį žemės, greičiausiai auginate kokį nors augalą, nokinantį skanius vaisius: obelaitę ar kriaušę, serbentą ar šilauogę, braškes ar žemuoges. Tai mums įprasti sodo augintiniai, kurių vaisius mėgstame. Bet juk yra ir nemažai tokių, kurių derlius irgi labai skanus, bet jie retai auginami - gal todėl, kad palyginti neseniai atkeliavo į Lietuvą ir yra dar per mažai žinomi.

1. Aktinidija (Actinidia) - vijoklinis augalas, tad ją reikia sodinti šalia atramų, kad turėtų kur vyniotis. Iš tiesų aktinidijų vaisiai pasaulyje geriau žinomi kaip kiviai, tik ši stambiavaisė rūšis Lietuvoje neauga, nes jai čia per šalta. Vaisiai būna stambaus riešuto dydžio, žali arba rausvi, sunoksta rugsėjį. Sunokę vaisiai pasižymi saldžiarūgščiu skoniu, jie vitaminingi ir sveiki, tik gan greitai nubyra nuo šakelių. Aktinidijos turi dvi įdomias savybes. Viena ta, kad norint sulaukti derliaus, reikia šalia sodinti du augalus - vyrišką ir moterišką, antraip uogų nebus. O dar įdomu tai, kad aktinidijas mėgsta katės, jos trinasi į šių augalų stiebus panašiai kaip į valerijonus, nes jas traukia kvapas, bet jei augalas pakankamai didelis, tai katės bėdos nepridarys.
2. Sausmedis (Lonicera) - nokinančių valgomas uogas sausmedžių rūšių Lietuvoje auginama keletas. Tai kamčiatkinis, melsvauogis ir valgomasis. Jie kilę iš Sibiro, Kamčiatkos ir kitų Tolimųjų Rytų regionų. Šie iki 1-2 m aukščio užaugantys krūmai ypatingi tuo, kad vieni pirmųjų mūsų krašte sunokina valgomas uogas, anksčiau už braškes ir žemuoges. Tiesa, uogos gan rūgščios, bet kaip pirmosios ir turinčios daug vitaminų bei mineralų, yra labai vertinamos. Uogos tamsiai mėlynos, su vaškiniu apnašu, pailgos, apie 2-3 cm ilgio. Kadangi šie augalai kilę iš šaltųjų regionų, tai šalčiui jie visiškai atsparūs. Augalas yra kryžmadulkis.
3. Šilkmedis (Morus) - šilkmedžiai užauga iki 12-15 m aukščio medžiais arba aukštais krūmais. Lietuvoje auginamas baltasis, juodasis ir raudonasis šilkmedžiai. Jie tarpusavyje labai panašūs, tad lengviausia atskirti pagal uogas. Visų medžių uogos sunoksta birželio pabaigoje arba liepos mėnesį ir greitai nubyra. Jas taip pat labai mėgsta lesti paukščiai. Rytuose baltasis šilkmedis labiau žinomas dėl savo lapų, kuriais minta šilkverpio vikšrai, gaminantys plonas šilko gijas.
4. Medlieva (Amelanchier) - dar vienas krūmas, nokinantis skanias uogas. Anksčiau medlievų krūmus, kurie užauga iki 5-8 m aukščio, dar vadindavo ameliankiais arba korintais. Lietuvoje gali augti kelios medlievų rūšys: varpinė, alksnialapė, kanadinė, Lamarko, paprastoji ir kitos. Visų jų uogos valgomos, bet skaniausios, ko gero yra Lamarko ir kanadinės medlievos. Uogos valgomos šviežios ir džiovintos, jos malonaus skonio, saldžios, tamsiai mėlynos spalvos. Kaip ir daugumą uogų, jas mėgsta paukščiai.
5. Geltonžiedė sedula (Cornus mas). Sedulų rūšių Lietuvoje auga ne viena, bet kaip dekoratyviniai krūmai, tik geltonžiedės sedulos uogos yra valgomos. Šis krūmas gali užaugti iki 5-8 m aukščio. Ankstyvą pavasarį pražysta ryškiai geltonais ir kvapniais žiedais, kuriuos mėgsta bitės. Tamsiai raudonos, pailgos ir 2-3 cm ilgio uogos su stambiu kauliuku sunoksta rugsėjo mėnesį. Jos sultingos, vitaminingos ir vaistingos, gan rūgščios, skoniu primena vyšnias. Iš geltonžiedžių sedulų vaisių galima gaminti uogienes, kompotus, taip pat ir šaldyti. Augalas yra kryžmadulkis kaip ir valgomasis sausmedis. Mėgsta vidutinio derlingumo ir drėgnumo dirvą, saulėtas vietas.
6. Kininis citrinvytis (Schisandra chinensis) - dar vienas vijoklinis augalas, Lietuvoje auginamas jau senokai. Jis kilęs iš Tolimųjų rytų, kur laikomas auksiniu augalu. Iš tiesų, visas citrinvytis naudojamas vaistams - jo lapai, stiebai, žievė, uogos. Citrinvyčio preparatais gydomos įvairios ligos: skorbutas, tuberkuliozė, vėžys, dizenterija, bronchitas, išsekimas ir daugelis kitų bėdų. Tiesa, uogų skonis yra gan savotiškas, nes visose augalo dalyse gausu eterinio aliejaus, be to jas reikėtų vartoti saikingai, nes turi stiprų tonizuojantį poveikį.
7. Ožerškis (Lycium) - ožerškio uogos pastaruoju metu ypač išpopuliarėjo, tik dažniausiai parduotuvėse jos parduodamos Goji uogų pavadinimu, ir kartais dar vadinamos super maistu. Lietuvoje auginamos dvi ožerškių rūšys - dygliuotasis ir kininis, jos abi vadinamos Goji, bet tik kininio ožerškio uogos turi visas tas puikias savybes, dėl kurių vertinamos, o dygliuotojo uogos yra mažesnės vertės. Kininio uogose yra žmogui reikalingų amino rūgščių, polisacharidų, stiprinančių imuninę sistemą bei įvairių naudingų karotenoidų. Taip pat gausu ir kitų įvairių vitaminų ir mineralų. Šios uogos gydymui naudojamos virš 2000 metų kaip vienas svarbiausių vaistų tradicinėje kinų medicinoje. Jas tebenaudoja kraujo ir viso kūno stiprinimui, organizmo tonizavimui bei išsekimo gydymui po ligų, nuo įvairių kepenų ligų ir ypač regėjimo gerinimui. Jos lėtina senėjimą, normalizuoja kraujo spaudimą, stiprina imunitetą, gerina miegą, padeda sergant diabetu ir menopauzės metu. Jos turi ir daugiau visokių teigiamų savybių, iš kurių daugelis įrodyta ir moksliškai.
8. Paprastoji cidonija (Cydonia oblonga) dažnai dar painiojama su svarainiu, nes anksčiau abu augalai buvo vadinami atvaisomis. Iš tiesų, jie nelabai panašūs: cidonija užauga iki 5-6 m, žydi baltai rausvais žiedais, jos vaisiai stambūs ir pūkuoti, o svarainis - žymiai mažesnis krūmas smulkesniais vaisiais ir raudonai oranžiniais žiedais. Cidonijas augina dėl stambių ir puošnių žiedų bei, kaip minėta, dėl kvapnių geltonų vaisių, kurie sunoksta rudenį. Vaisiai vitaminingi, ir nors švieži nevalgomi, bet iš jų gaminamos uogienės, gaivieji ir stiprieji gėrimai.
9. Žilakrūmis (Elaeagnus) - mums vis dar egzotiškas augalas, nors Lietuvoje buvo auginamas ir prieš šimtą metų. Pas mus auga keletas dekoratyvinių ir dvi nokinačios valgomas uogas žilakrūmio rūšys. Tai gausiažiedis ir skėtinis žilakrūmiai. Uogos sultingos, malonaus saldžiarūgščio skonio, su stambiu kauliuku. Jos valgomos šviežios arba perdirbtos. Uoguose gausu vitaminų ir mineralų, amino rūgščių, turi gydomųjų savybių. Krūmai geriausiai auga ir dera ne užmirkusiose ir derlingose dirvose bei saulėtose vietose. Žilakrūmio uogelės nėra didelės, bet skanios, sultingos.
10. Gudobelė (Crataegus) - mums gerai žinomas Lietuvos pamiškių medelis arba krūmas. Bet lietuviškosios gudobelės vaisiai nėra skanūs, nors ir labai sveikuoliški. Jų visų uogos, tiksliau moksliškai vadinamos obuolėliais, yra sultingos, skanios ir raudonos spalvos (nors yra sukurta veislių ir geltonomis ar rožinės spalvos uogomis). Uogos skaniausios šviežios, bet jas galima džiovinti, šaldyti ar gaminti uogienes. Beveik visos gudobelės turi aštrius dyglius, tad reikia būti atsargiems, skinant uogas. Jos užauga iki 6-10 m aukščio medeliais arba krūmais.

Tad naudokimės šiomis nuostabiomis gamtos dovanomis, nes dabar pats jų metas ir gerumas - valgykime aviečių uogas, skinkime lapus, ruoškime maisto ir vitaminų atsargas žiemai, riškime vantas. Skindami avietes ar gervuoges miške, neskriauskime gamtos - neišlaužykime daug šakų, o tik vieną kitą šakelę, nenudraskykime visų lapų, palikime uogelių ir paukščiams. Juk menkavertė bus žolelių arbata, jeigu šitaip ją nedraugiškai surinksime.

---