Atliekant serumo baltymų frakcijas, išskiriamos šešios: albuminai, α1-globulinai, α2-globulinai, β1-globulinai, β2-globulinai ir γ-globulinai.

Baltymų frakcijų pokyčiai ir jų priežastys

Albuminų padidėjmui būdinga dehidratacija (kartu padidėja hematokritas). α1-globulinai padidėja dėl:

• uždegimų,
• navikų,
• nekrozinių procesų,
• parazitinių ligų.

α2-globulinai padidėja dėl:

• uždegimų (frakcijos sudėtyje yra baltymų- uždegimo mediatorių),
• navikų, ypač inkstų vėžys, plaučių vėžys,
• nefrozinio sindromo,
• reumato,
• nėštumo,
• diabeto,
• nekrozinių procesų,
• parazitinių ligų.

β-globulinai padidėja dėl:

• geležies deficito anemijos,
• gydymo estrogenais,
• hiperlipoproteinemijos,
• nėštumo.

γ-globulinai padidėja dėl Mielominės ligos ir kitos paraproteinemijos. Esant neaiškiems simptomams randama, kad piktybinės ligos paprastai pasižymi γ-globulinų frakcijos laipsnišku didėjimu, M-gradiento radimu ir kitais požymiais. Svarbu įvertinti ir tai, kaip γ-globulinų frakcija laikui bėgant kinta (laipsniškas didėjimas ar stabili koncentracija); gerybinės monokloninės gamapatijos; amiloidozės; piktybinės limfomos; ūmių uždegiminių procesų; kepenų cirozės, lėtinio hepatito; bronchinės astmos; tuberkuliozės; sarkoidozės.

Baltymų frakcijų tyrimo specifika

Baltymų frakcijų ištyrimo specifika yra ta, kad gautas rezultatas yra suminė daugelio baltymų frakcijų pokyčių išraiška. Todėl vieno konkretaus serumo baltymo pokyčių dydis, nustatomas šiuo tyrimu, gali būti nelabai pastebimas proteinogramoje.

Konkretaus serumo baltymo pokyčių dydis

Pavyzdžiui, jei yra uždegimas C-reaktyvaus baltymo koncentracija gali padidėti tūkstančius kartų. Šis ryškus padidėjimas turi atsispindėti ir baltymų frakcijų tyrimo metu analizuojant proteinogramą. Tačiau iš tikrųjų šis padidėjimas atliekant elektroforezės tyrimą vos matomas, nes C-reaktyvus baltymas sudaro labai nedidelę dalį baltymų, judančių tarp β2- ir γ-globulinų frakcijų. Net ir ryškus šios frakcijos didėjimas nedaug tepakeičia bendrą proteinogramos vaizdą, ir todėl elektroforezės tyrimas negali būti lemiamas darant diagnostines išvadas. Tuo tarpu tiesioginis C-reaktyvaus baltymo nustatymas biocheminiu analizatoriumi gali būti svarbus rodiklis tiriant vieną ar kitą patologiją (uždegimas, miokardo infarkto prognozė, pooperacinis infekcijos vertinimas ir t.t.).

Vizualinis proteinogramos įvertinimas

Kartais paprastas skaitmeninis frakcijų procento nustatymas proteinogramoje gali būti apgaulingas. Visaverčiam interpretavimui būtina įvertinti grafinį densitogramos vaizdą. Dažnai viena arba kita frakcija (naujai atsiradusi, patologinė frakcija, tyrimo artefaktas) gali būti nustatoma netipinėje vietoje, susilieti, keisti savo lokalizaciją kitų frakcijų atžvilgiu (pavyzdžiui, esant monokloninei gamapatijai, kepenų cirozei, artefaktiniam fibrinogeno poveikiui atsiranda plati γ-globulinų frakcija, β/γ tiltelis, atpinis pikas ir t.t.). Vizualinis proteinogramos (densitogramos) įvertinimas leidžia įvairiapusiškiau įvertinti randamą pokytį.

Santykinis frakcijų didėjimas ir mažėjimas

Vizualinė proteinograma yra tik atspindys to, kokiu santykiu serume pasiskirsto baltymų frakcijos. Santykinis vienos frakcijos didėjimas proteinogramoje sutampa su kitos frakcijos santykiniu mažėjimu. Pavyzdžiui, kelių globulinų frakcijų padidėjimas gali būti matomas vien dėl to, kad santykinai sumažėjo albuminų (pavyzdžiui, nefrozės, ar analbuminemijos atveju). Iš tikrųjų klinikiniu požiūriu svarbu, kokiu masteliu absoliučiai pakito įvairių frakcijų komponentai.

Specifinių baltymų nustatymas

Baltymų frakcijų tyrimas negali pakeisti specifinių baltymų nustatymo. Atvirkščiai, baltymų frakcijų tyrimas paprastai leidžia įtarti kurio nors specifinio baltymo pokyčius ir konkrečiu atveju numatyti tolesnius tyrimus. Absoliučią daugumą proteinogramoje nustatomų baltymų galima identifikuoti tiesiogiai biocheminiu analizatoriumi: pavyzdžiui, albuminus, transferiną, komplemento frakcijas, imunoglobulinų A, E, D, G, M tipus, C-reaktyvų baltymą, cerulioplazminą, lengvąsias κ/λ grandines, β2-mikroglobulinus, α1-mikroglobuliną, α2-makroglobuliną, α-lipoproteinus, β-lipoproteinus ir t.t.

Šlapimo proteinograma

Gali būti, kad šlapime randama daug tokių proteinogramos frakcijų (specifinių baltymų), kurių to paties ligonio serume nerandama visai arba nustatoma mažai. Taip būna, kai intensyviai gaminama mažos molekulinės masės medžiaga, ji greitai pasišalina iš kraujo su šlapimu, ir serume jos nebelieka. Tokiu pavyzdžiu galėtų būti lengvosios grandinės κ/λ, kurių šlapime gali būti randama gerokai daugiau nei serume.

Elektroforezės tyrimo svarba

Elektroforezės tyrimo svarba yra ta, kad dalis serumo patologinių pokyčių gali būti nustatomi įvertinant baltymų frakcijų pokyčius. Todėl baltymų frakcijų nustatymo pagrindu atliekama preliminari atranka, tolesnis tyrimų planas.

Laboratorinių prietaisų skirtumai

Elektroforezės laboratoriniai prietaisai, naudojami skirtingose įstaigose, gali šiek tiek skirtis. Skiriamoji jų geba labiausiai matoma β-globulinų srityje. Jeigu gydymo įstaigoje naudojama metodika, kurioje globulinų frakcijoje nustatomas tik vienas pikas, tuomet visi teiginiai, pateikiami prie patologinių proteinogramų interpretacijų, turi būti vertinai kaip abiejų globulinų pokyčių suma. Jeigu nustatoma tik bendra β-globulinų frakcija (kuri iš esmės yra β1- ir β2-globulinų suma), tai konkrečiu geležies deficito atveju ji viena ir tebus padidėjusi (β-globulinų frakcijos padidėjimas).

Pagrindiniai proteinogramos tipai ir jų interpretacija

1 tipas. Hipoproteinemija

Vienodas visų baltymų frakcijų netekimas. Šiam profiliui būdinga tai, kad bendras serumo baltymas yra žemiau apatinės normos ribos. Visų baltymų frakcijų procentinės reikšmės išlieka nepakitusios (elektroforezės tyrimas - procentinė norma). Svarbi informacija susideda kaip tik iš šių dviejų faktų: 1) hipoproteinemijos ir 2) nepakitusio procentinio frakcijų santykio. Šis patologinis tipas randamas, jei yra:

1. baltymų netekimas iš virškinamojo trakto,
2. eksudacinis baltymų netekimas,
3. sulėtėjusi baltymų sintezė dėl malabsorbcijos, sutrikusios mitybos,
4. netenkama daug kraujo,
5. atliekama terapinė plazmaferezė,
6. plaučių ligos (eksudacinių procesų variantas),
7. nudegimai.

Ūmios eksudacinės būklės kartais papildomai sukelia didesnį α1-globulinų frakcijos padidėjimą. Visais kitais atžvilgiais densitograma išlieka normali. Esant šiam α1-globulinų frakcijos padidėjimui, bendro serumo baltymo koncentracija organizme taip pat sumažėja. Biocheminiu analizatoriumi tiriant uždegiminį procesą su eksudacija, bus randama sumažėjusi albumino ir transferino koncentracija. Esant uždegimui, padidėja C-reaktyvaus baltymo koncentracija. Jeigu randamos padidėjusios IgG, IgA ir IgM koncentracijos, tai galėtų rodyti lėtinį uždegiminį procesą.

2 tipas. Nefrozinis spektras

Selektyvus baltymo netekimas. Nefrozės metu mažo molekulinio svorio baltymai - albuminai, transferinas (esantis β1-globulinų frakcijoje), mažos dalies γ-globulinų koncentracija serume mažėja dėl padidėjusios glomerulinės filtracijos. Didelės molekulinės masės baltymai - α2-makroglobulinas (α2-globulinų frakcija), β-lipoproteinai (β1-globulinų frakcija) ir IgM išlieka kraujyje, todėl jų procentinė dalis kartais padidėja.

Kai kuriais atvejais β-lipoproteinų (β1-globulinų frakcija) susilaikymas serume gali padidinti β1-globulinų frakcijos procentinę reikšmę. Taip pat α-lipoproteinų susilaikymas serume padidina α1-globulinų frakcijos dalį. Toks α1-lipoproteinų koncentracijos santykinis padidėjimas sąlygoja tai, kad kartais atsiranda papildoma frakcija tarp α1-globulinų ir albuminų. Kai kuriais atvejais nefrozinį baltymų frakcijų pokytį lydi lėtiniai arba ūmūs uždegimai. Tada gali padidėti α1-globulinų koncentracija dėl ūmaus uždegimo reaktantų koncentracijos didėjimo.

Didžioji pokyčių dalis nefrozinio tipo spektre yra santykiniai padidėjimai, ir jie pasireiškia dėl to, kad sumažėja tam tikrų frakcijų dalis serume. Bendro baltymo organizme sumažėja, šlapime randama albumino. Jeigu atliekama šlapimo baltymų elektroforezė, randama, kad šlapime dominuoja mažo molekulinio svorio baltymai - albuminas, transferinas (β1-globulinų frakcija). Taip pat šlapime gali padidėti γ-globulinų frakcija (nes santykinai padaugėja imunoglobulinų IgG ir IgA). Jeigu nustatinėjami specifiniai baltymai, randama padidėjusi serumo IgM koncentracija ir sumažėjusi IgG bei IgA koncentracija. Būdinga ir tai, kad serume randamas sumažėjęs transferino ir cerulioplazmino (β2-globulinai) kiekis.

3 tipas. Kepenų degeneracinė liga

Tai pats sudėtingiausias proteinogramos spektras, kuris gali pasižymėti neįprastais frakcijų pokyčiais. Šio tipo frakcijų pokyčiai apibūdinami bendro baltymo koncentracijos sumažėjimu, kuris labiau pasireiškia albumino koncentracijos sumažėjimu (kepenys - albuminų sintezės vieta). Hipoalbuminemija gali būti nustatoma biocheminiu analizatoriumi prieš atliekant baltymų frakcijų tyrimą. Jei yra kepenų patologija, β1-globulinų ir γ-globulinų frakcijos dažnai padidėja (dėl β1-lipoproteinų ir imunoglobulinų koncentracijos santykio padidėjimo). Priklausomai nuo kepenų pažeidimo sunkumo, kiekvienos iš šių frakcijų padidėjimas gali būti skirtingo dydžio.

Hepatitui gali būti būdingi ūmaus ar lėtinio uždegimo frakcijų pokyčiai. Progresuojant kepenų pažeidimui, α2-globulinų kiekis mažėja (dėl haptoglobino koncentracijos mažėjimo). Kai kuriais atvejais dėl padidėjusio LDH ir šarminės fosfatazės jungimosi su imunoglobulinais gali būti imituojamas monokloninės arba bikloninės gamapatijos vaizdas. Ligoniams, sergantiems lupus hepatitu, padaugėja imunoglobulinų. Tada išryškėja padidėjęs γ-globulinų pikas. Esant lupus hepatitui, gali sumažėti arba visai išnykti komplementas C3. Tada dėl šios priežasties mažėja β2-globulinų frakcija (jos sudėtyje yra komplemento C3). Sergant obstrukcinėmis kepenų ligomis, pasireiškia lėtiniam uždegimui būdingi frakcijų pokyčiai. Sergant šiomis ligomis kartu padidėja β1-globulinų frakcija (dėl to, kad šios frakcijos sudėtyje yra β-lipoproteinų).

Šie pokyčiai iš visų disproteinemijų pokyčių yra labiausiai klaidinantys. Tai paaiškinama tuo, kad kepenys sintezuoja daugelį organizmo baltymų. Jei yra kepenų pažeidimai, pirmiausiai pradeda mažėti albumino ir haptoglobino (α2-globulinų frakcija) koncentracijos. Siekiant toliau ištirti kepenų patologiją, svarbu nustatyti infekcinių hepatito žymenų, kepenų fermentų, kitų laboratorinių rodiklių (hematologinio analizatoriaus rodikliai - MCV (padidėja), MCH (padidėja), krešėjimo rodiklių - protrombino laikas (pailgėja), bilirubino koncentraciją (padidėja). Diferencijuojant pirminį kepenų pažeidimą nuo cirozės, galima remtis IgA, IgG, transferino koncentracijos nustatymu. Ciroze sergantiems ligoniams IgA ir IgG padidėja, o transferinas sumažėja. Galima remtis GLDH, šarminės fosfatazės, laktatdehidrogenazės izofermento LD5 padidėjimu ir kitais būdingais kepenų pakenkimo rodikliais (žr. 4 tipas. Cirozė.

4 tipas. Cirozė

Šis tipas pasižymi plačiu γ-globulinų piku. Paprastai γ-globulinų frakcija išplatėja taip, kad pereina į gretimą β-globulinų sritį. Abiejų frakcijų susiliejimas žinomas β/γ-tiltelio („β/γ-bridging“) pavadinimu. Tiltelio fenomenas labai būdingas kepenų cirozei. Sergant kepenų ciroze šiek tiek mažėja α1- ir α2-globulinų koncentracijos, priklausomai nuo cirozės sunkumo. Jeigu nustatomas α2-globulinų frakcijos padidėjimas, tai gali rodyti kartu esantį uždegimą ar navikinį procesą. Šis procesas gali būti netiesiogiai susijęs su ciroze (pvz., cirozė per ilgesnį laiką gali transformuotis į kepenų vėžį).

Netikras β/γ frakcijų susiliejimas gali būti susijęs su klaidingai atlikta elektroforeze laboratorijoje (medžiaga difunduoja iš gelio, pernelyg sutrumpinus elektoforezės laiką). Šis tiltelio fenomenas kartais gali būti piktybinių ligų ar uždegiminių procesų metu be cirozės. Jei ligonis serga ciroze, turėtų būti papildomai tiriami specifiniai baltymai. Nustatomas IgG ir IgA koncentracijų padidėjimas kartu su transferino kiekio sumažėjimu.

5 tipas. Ūmus uždegimas arba stresas

Ūmaus uždegimo arba streso metu padidėja α1- ir α2- globulinų dalis. Tuo pat metu gali sumažėti β1-globulinų koncentracija dėl šioje frakcijoje esančio transferino koncentracijos mažėjimo. Taip pat gali atsirasti mini monokloninė frakcija šalia γ-globulinų frakcijos piko. Taip yra, nes C-reaktyvaus baltymo koncentracija uždegimo metu gali viršyti normą šimtus ir tūkstančius kartų. Todėl C-reaktyvus baltymas tampa „matomas“ ir elektroforezės tyrimo metu. Kartais šios mini monokloninės frakcijos radimą rekomenduojama patvirtinti imunofiksacijos būdu. Ši rekomendacija pagrįsta tuo, kad patologija kartais gali būti susijusi ne su C-reaktyvaus baltymo koncentracijos padidėjimu, bet su besireiškiančia monoklonine gamapatija.

Papildomu tyrimu patvirtinamas C-reaktyvaus baltymo ir/ar kitų uždegimo baltymų - haptoglobino, cerulioplazmino koncentracijos padidėjimas. Klasikinis uždegimas kartais gali rodyti komplemento frakcijų C3 ir C4 koncentracijos padidėjimą (to gali nebūti, jeigu yra vilkligė ar autoimuninis procesas). Neigiamų uždegimo reaktantų (albumino, transferino) koncentracija mažėja. Imunofiksacijos elektroforezė atliekama, kai įtariama mini monokloninė frakcija γ-globulinų srityje.

6 tipas. Lėtinis uždegimas

Šis profilis daug kuo panašus į ūmaus uždegimo profilį. Jei yra lėtinis uždegimas, dažniausiai padidėja γ-globulinų frakcija. Be to, šios γ-globulinų frakcijos pasiskirstymo pobūdis būna heterogeniškesnis, labiau išplitęs nei norma. Papildomai patogu nustatyti IgA, IgG ir IgM koncentraciją.

7A tipas. Geležies stokos anemija

Jei yra geležies deficitas, padaugėja transferino ir sumažėja geležies. Transferino padidėjimas gali būti netiesiogiai matomas atliekant baltymų elektroforezę. Tada padidėja β1-globulinų frakcija, kurioje randamas transferinas. Šie pokyčiai daug kuo panašūs į nustatomus nėštumo metu.

Kiti geležies deficitinės anemijos ypatumai nesunkiai nustatomi tiriant laboratorinius rodiklius: feritiną (koncentracija sumažėja), transferiną (koncentracija padidėja), tirpaus transferino receptorių (koncentracija padidėja). Hematologinio analizatoriaus rodikliai MCV ir MCH geležies deficito metu sumažėja, o RDW - padidėja.

7B tipas. Hemolizinė anemija

Šis tipas dažnai turi tik minimalius pokyčius. Sumažėja α2-globulinų frakcijos dalis. Tai įvyksta dėl to, kad šioje frakcijoje yra haptoglobino. 7B elektroforezės tipo patvirtinimas atliekamas nustatant bilirubiną, haptoglobiną ir kitus rodiklius. Hemolizės metu didėja netiesioginio bilirubino koncentracija. Transferinas, geležis, feritinas praktiškai nekinta. Tirpaus transferino receptoriaus koncentracija didėja. Kraujo tepinėlyje matoma polichromatofilija, retikulocitozė.

8 tipas. Polikloninė gamapatija

Šiam elektroforezės tipui būdingas heterogeninis imunoglobulinų frakcijos (γ-globulinų) padidėjimas. Labai daug nespecifinių patologinių procesų gali sukelti imunoglobulinų gamybos suintensyvėjimą. Neretai šis baltymų frakcijų pokytis gali būti siejamas su:

1. lėtinio uždegimo paūmėjimu,
2. kepenų liga,
3. jungiamojo audinio patologija.

Toliau tiriant šiuos pokyčius, atliekama specifinių baltymų analizė siekiant išsiaiškinti polikloninės gamapatijos prigimtį. Jeigu yra uždegimas, tada ūmios fazės baltymai - CRB, haptoglobinas, cerulioplazminas, turėtų būti padidėję. Albumino ir transferino koncentracijos gali būti sumažėjusios. Komplemento frakcijos C3 ir C4 mažėja vykstant autoimuniniams procesams. Įvertinant kepenų ir jungiamojo audinio patologiją, svarbu ištirti IgG, IgA ir IgM.

9A tipas. Monokloninė gamapatija (normali imunoglobulinų koncentracija)

Šis tipas identifikuojamas pagal tai, kad nustatoma mažai paslanki, gana siaura frakcija, esanti γ-globulinų srityje. Norint įsitikinti, kad tai tikra monokloninė gamapatija, reikia atlikti baltymų elektroforezę imunofiksacijos būdu. Šio tipo būdingas skiriamasis bruožas galėtų būti imunoglobulino tipas, kuris vyrauja monokloninės gamapatijos metu. Dažnai stebimi bikloniniai ir trikloniniai gamapatijų variantai.

9B tipas. Monokloninė gamapatija (sumažėjusi imunoglobulinų koncentracija)

Panašiai kaip ir 9A tipo atveju, pokyčiai vyksta γ-globulinų srityje. Tačiau šiuo atveju monokloninis globulinas gali būti beveik bet kurioje densitogramos vietoje (pvz., net arti α1-globulinų frakcijos ar kurioje nors kitoje dalyje). Skiriamasis šio tipo bruožas yra tas, kad nerandama jokio heterogeninio γ- globulinų fono. Serume rekomenduojama atlikti imunofiksacinę elektroforezę identifikuojant monokloninę baltymo p...

Kraujo plazmos baltymai

Kraujo plazmos baltymai atlieka transportinę, imuninę, detoksikacijos funkcijas: perneša maisto medžiagas, biologiškai aktyvias medžiagas, chemines medžiagas, palaiko vandens ir elektrolitų, rūgščių, šarmų pusiausvyrą bei dalyvauja kraujo krešėjime ir imuninėse reakcijose.

Baltymų elektroforezės metu išmatuojamas bendro baltymo ir albuminų kiekis, nustatomos pagrindinės globulinų frakcijos:

• a1 globulinai
• a2 globulinai
• a globulinai
• b globulinai
• Y globulinai

a1 globulinai

Ši frakcija gausėja eant infekcinės ir alerginės kilmės uždegimui, kepenų pažeidimui, audinių irimui, onkologinei ligai.

a2 globulinai

Šios frakcijos baltymų gausėja esant ūminiams uždegimams (pūliuojančios žaizdos), jungiamojo audinio ligoms, oktybiniam navikui.

a globulinai

Kiekis sumažėja yrant eritrocitams (hemolizė), kepenų pakenkimo, kraujo perpylimų, chirurginių traumų metu. a (a1 ir a2) globulinų frakcijos pokyčiai atsiranda praėjus 24-48 val. po pažeidimo.

b globulinai

Pagrindiniai šios frakcijos baltymai yra lipoproteinai ir transferinas. b globulinųgausėjimas būdingas uždegiminio proceso antrai pusei, kai ūmūs reiškiniai pradeda slopti. Frakciniai pokyčiai susiję su geležies stok, kraujavimu, ligomis, kurios sutrikdoriebalų apykaitą.

Y globulinai

Tai imunoglobulinai: IgA, IgM, IgG, IgE, IgD.Frakcijos padidėjimas lemia sintezės suintensyvėjimas, kaulų čiulpai gamina nenormaliai didelį kiekį imunoglobulinų ar jų dalių. Tai gali būti sergant lėtinėmis kepenų ligomis, jugiamojo audinio ligomis, lėtinėmis bakterinėmis, parazitinėmis, grybelinėmis infekcijomis, esant piktybinei ligai, kai kraujyje atsiranda nenormalių baltymų - paraproteinų.

Visų frakcijų baltymų gali santykinai padaugėti esant organizmo dehidratacijai (skysčių netekimas), sumažėti netekus daug baltymų per virškinamąjį traktą.

Bendras baltymas

Bendro baltymo (TP) kiekis kraujyje priklauso nuo albuminų ir globulinų kiekio, taip pat nuo jų sintezės ir suirimo procesų. Kraujo plazmos baltymai atlieka svarbias funkcijas: transportuoja medžiagas, dalyvauja imuninės sistemos veikloje ir užtikrina organizmo detoksikaciją.

Bendro baltymo padidėjimas gali būti pastebimas esant autoimuninėms ligoms (pvz., sisteminei raudonajai vilkligei), taip pat sergant ūmiomis ar lėtinėmis infekcinėmis ligomis. Kitas dažnas priežastinis veiksnys yra stipri dehidratacija. Kai kurios ligos, ypač piktybinės kraujo ligos, lemia paraproteinų susidarymą - tai nenormalūs baltymai, kurie funkciškai skiriasi nuo normalių kraujo plazmos baltymų. Paraproteinų buvimas diagnozuojamas atliekant elektroforezės tyrimą.

Sumažėjęs bendro baltymo kiekis dažniausiai susijęs su albumino koncentracijos sumažėjimu, kuris atsiranda dėl baltymų netekimo (nudegimų, nefrozinio sindromo) arba sutrikus jų sintezei (kepenų ligos, prasta mityba, sutrikęs baltymų pasisavinimas). Bendro baltymo kiekio tyrimas yra naudingas bendrai paciento būklei įvertinti.

Albuminas (ALB)

Albuminas (ALB) yra pagrindinis kraujo plazmos baltymas, atliekantis svarbias funkcijas. Jis padeda palaikyti normalų kraujo tūrį ir slėgį bei yra pagrindinė transportinė medžiaga, pernešanti bilirubiną, tulžies rūgštis, kalcį, cinką, hormonus ir medikamentus. Albuminas sintetinamas kepenyse ir sudaro apie 60 % viso kraujo plazmos baltymų kiekio.

Albuminas sumažėjimas gali būti susijęs su įvairiomis patologinėmis būklėmis, tokiomis kaip:

• Uždegimai;
• Širdies nepakankamumas;
• Sutrikusi sintezė kepenyse (dėl kepenų ligų, nepakankamos mitybos ar piktybinio proceso);
• Baltymų netekimas (nudegimai, nefrozinis sindromas, virškinamojo trakto ligos).

Kartais albumino koncentracijos pokyčiai gali turėti įtakos kitų medžiagų, tokių kaip kalcis, koncentracijai kraujyje.

---