Kai Monika prieš kelerius metus pasirodė ant scenos, tūkstančiai nuščiuvo. Stipraus, išraiškingo vokalo atlikėja iš karto pelnė ir komisijos narių simpatijas bei nukeliavo iki pat projekto finalo. Antraštėse tada mirgėjo Monikos gyvenimo ypatumai, kurie kai kam atrodė sunkiai suvokiami.
Monikos Juškevičiūtės požiūris į vaikų auklėjimą
Savo gyvenime ramybę Monika atrado persikrausčiusi gyventi arčiau gamtos, į Baltąją Vokę. Ir nors, kaip pati pripažino, niekada nebuvo didelė gamtos mylėtoja, o buvimas miške nuo vaikystės siejosi su darbu - grybų, uogų rinkimu -, viskas pasikeitė, kai ji sutiko savo būsimą vyrą. Kaip pati juokėsi, būtent jis parodė, kad miške nebūtinai reikia kažką daryti, galima tiesiog vaikščioti, kvėpuoti, būti. Miškas tapo dar artimesnis, kai jų gyvenime atsirado vaikai - vyriausioji dukra Upė ir Pranas.
Gyvendama kiek toliau nuo Vilniaus, šeima visada daug laiko skyrė gamtos privalumams, ypač, kai abudu su vyru jau daug metų yra vegetarai. Tiesa, abu vaikai žino mėsos skonį. Mėsa juos dažniausiai maitina seneliai. Monika įsitikinusi - svarbiausia yra subalansuota mityba, vaikams ji stengiasi nieko nedrausti. Monikos vaikai nelanko darželio, ji pati užsiima jų ugdymu. Moteris stengiasi su vaikais bendrauti kaip su asmenybėmis, kurios yra nepavaldžios nusistovėjusioms taisyklėms.
Taip ramiai į jų gyvenimą atėjo ir trečioji dukra, gimusi per vieną sunkiausių ir neįprasčiausių žmonijai laikotarpių. Mano visi gimdymai buvo lengvi, nes aš smarkiai rūpinuosi tuo, kaip pati tame visame procese jaučiuosi. Reikėjo pasiruošti psichologiškai. Pagrindinis dalykas gimdant ar laukiantis, yra susitvarkymas su savo galva. Gimdymas nėra patologija ir tai iš principo nėra skausmingas dalykas, jeigu tavo kūne nėra įtampos, tai ir tavo galvoje jos nebus.
Tas vaizdelis man labai priminė sovietmetį (juokiasi). Jau kitą dieną visa šeimyna norėjo pamatyti dukrą. Iš principo gal man buvo paprasčiau ir lengviau, nes nereikėjo galvoti, kur vaikai bus. Jie atvažiavo jau kitą dieną ir mojavo man visi pro langą iš lauko. Na, buvo juokinga. Vyras šeimoje labiau atsakingas už laisvę.
Vis dėlto šis leliukas buvo toks visiškas bevardis, ir jai jau gimus tikėjomės, kad vardas pats mums pasirinks. Tačiau taip neatsitiko ir, aišku, turbūt taip ir nebūna. Na, ir visa šeimyna, visas klanas labai susirūpino, kaip čia bus. Kadangi savo jaunystėje ar gal labiau paauglystėje teko vaidinti Sauliaus Šaltenio pjesėje, kuri vadinasi „Riešutų duona“, mes kažkaip sumetėm, kad ten pagrindinė herojė buvo Liuka, kurią aš ir vaidinau. Todėl nuo to laiko buvo Liuka ir aš neturėjau daug sveikatos su ja kovoti.
Mano vaikas buvo toks, kaip aš vadinu, vaikas po džemperiu. Penkis mėnesius galėjau slėptis ir niekam nerodyti, niekam nesakyti. Man buvo svarbu kiek įmanoma ilgiau pratęsti tą mano vertinimą kaip „normalaus“, veiksnaus žmogaus, kuris nėra veikiamas hormonų ar kokių nors kitų veiksnių. Tad Liuka buvo toks slaptas vaikelis. Tačiau tas vaikelis gimė labai greitai, žiauriai lengvai, taip jis ir eina dabar.
Pilna troba, bet visi vieni kitais labai rūpinasi. Kiti vaikai puikiai priėmė, žiauriai myli. Jeigu verkia kūdikis, tai nebūtinai aš bėgu jo žiūrėti, o pirmiausia bėga brolis. Šis kūdikis yra chaoso kūdikis. Geriausiai miega, kai yra alasas namuose.
Nė vienas mūsų vaikas kol kas nekrikštytas. Mes smarkiai nepropaguojam visokių religinių momentų. Na, tikėjimas visą laiką yra, bet labiau toks prijautimas, kad Dievas nepriklauso jokiai religijai. Jei kažkas staiga sugalvotų, kad reikia krikštyti, aš tikrai nepulčiau kryžiumi ir nesakyčiau „ne!“. Manau, kad tai įvyktų, jei tuoksimės, tai visus tris kartu ir pakrikštysim. Spėju, taip ir bus (šypteli).
Tiesą pasakius, kai neturėjau vaikų ir mes susilaukėm pirmagimio, nežinau, čia gal pirmo vaiko sindromas, nes atrodė, kad ir to nedarysi, ir to nedarysi. Aišku, jei tam yra būtinybė. Vėlgi, yra labai daug pavyzdžių, kur turi eiti dirbti vardan savo sveikatos, duoti sau kažkokio laiko. Tai va, manau, nėra jokios blogybės nei vaistų neduoti, nei į darželį leisti, jei yra galimybės ir sveikas, natūralus noras būti su tuo augančiu vaiku ar kūdikiu.
Moterų sveikata yra labai skirtinga, būna, po gimdymo atsitinka visokių momentų, depresijų ir kitų dalykų, tada, manau, reikia moteriai ieškoti, kur ji yra laiminga, nes vaikus auginant svarbiausia mano pačios būsena ir sveikata, nes jei aš blogai jausiuosi, viskas pakriks.
Man atrodo, kad kai pati maitinu, esu taikoje su savimi ir galiu išmaitinti savo vaiką, vaistų tikrai nereikia. Anksčiau nebuvo tokios situacijos, kad reikėtų imtis kažkokių priemonių. Gimus trečiam vaikui, supratau, kad svarbiausia, nesvarbu kokiomis priemonėmis, išlaikyti save sveiką, stabilią ir mylinčią, nes labai greitai gali ateiti nuovargis, erzinimas, blogi jausmai. Esi visą laiką pavargęs, visą laiką pajungtas, todėl svarbiausia viso to išvengti. Happy mom, happy kids. Healthy mom, healthy kids. Tai yra tokia pagrindinė malda.
Birutės Iljinienės patirtis auginant vaikus kaime
Prieš keletą metų Birutė ir Andrejus Iljinai su dviem sūnumis iš Vilniaus, kur lig tol gyveno dešimtmetį, išsikraustė į Trakų rajoną. Jie rinkosi kaimą ne toliau kaip 50 kilometrų nuo sostinės. Dar nedidelių vaikų mama B.Jakučionytė-Iljina, interneto tinklalapio Ekodaiktai.lt sumanytoja, pilietinių iniciatyvų “Aš ir tu - draugiški šeimai”, “Užleisk vietą” bei kitų autorė, sako ekologija iš esmės susidomėjusi kaime, mat kaimietiškas gyvenimo būdas ir gamtosauga - glaudžiai susiję.
“Gyvendamas kaime savaime nori įsilieti į gamtą, būti jos dalimi. Ir tuomet žingsnis po žingsnio prasideda ekologija: mažiau vartoji maisto iš parduotuvės; rūšiuoji šiukšles, kitas atliekas ir t. t.” - vardija sąsajas Birutė. “Kartais jauni žmonės, sužinoję, kad auginame keturis vaikus, stebisi - kaip jūs išgyvenate? Kaip išgyventi mieste jaunai šeimai, auginančiai keletą vaikų, kai būsto šildymas ir dar daug kas labai brangu?
Prieš keletą metų B. ir A. Iljinai išsikėlė iš sostinės, kur lig tol gyveno dešimtmetį, į Trakų rajono Gervinių kaimą. Tiesa, išsikraustė tik iš dalies - Vilniuje liko Andrejaus darbovietė, į kurią jis važinėja kas rytą, iš Vilniaus daugiausia “minta” ir Birutės idėjos. Kokiame nors Skuodo ar Joniškio rajone jiems verstis būtų sunkiau. “Vilniuje jau su dviem vaikais mums pernelyg brangu, - prisipažįsta Birutė.
Marijampolės pedagogikos aukštesniojoje mokykloje įgijusi pradinių klasių mokytojo specialybę, Birutė pagal ją dirbti nenorėjo - labiau traukė organizuoti renginius ar ką nors panašaus veikti. Įsidarbino Visagino kultūros namuose, vėliau atvyko į Vilnių. “Tada sutikau Andrejų, kuris apie daug ką mąsto panašiai kaip aš. Nuomojomės sostinėje būstą, o kai gimė antras vaikas, nusprendėme keltis gyventi į kaimą. Andrejus Birutei nesipriešino. “Jis sakė - nesvarbu, kur gyventi, tik kad būtų internetas”, - juokiasi prisiminusi vienintelį vyro prašymą.
“Antrajam sūnui Bernardui buvo 3 savaitės, kai nusprendėme ieškoti sodybos. Mat už gautą paskolą geriausiu atveju galėjome įsigyti tik trijų kambarių butą. Artimieji įspėjo, esą ieškoti teks ne mažiau kaip dvejus metus. O aš jau seniai domiuosi visokiomis mistikomis, tai pasakiau: “Kur mūsų, ten mes ir rasime. Jei mums skirtas namas, niekas kitas jo nenupirks.”
Sudarėme planą, kur ir kaip ieškosime: ne toliau kaip 50 kilometrų nuo Vilniaus, nuo Trakų Suvalkijos link. Numatėme, kokio dydžio turi būti tas namas, kiek žemės prie jo ir t. t. Kai šią sodybą radome, nelabai daug už ją ir 1,5 ha žemės sumokėjome - 95 tūkst. litų. Namas iš tiesų mūsų laukė”, - prisimena pašnekovė. Per tuos keletą metų, kuriuos Iljinai gyvena kaime, jiems gimė dar du sūnūs, taigi šeimoje - jau šešiese: Andrejus, Birutė, sūnūs 9 metų Kristupas Pijus, 6 metų Bernardas, 5 metų Kostas Marijonas ir vienų metukų Teodoras. Be to, kartu įsikūrė Birutės sesuo Rasa su sūnumi, tad iš viso - aštuoniese.
“Kai parduotuvė ne kitapus gatvės, o toli, ilgainiui ir noras pirkti mažėja, dažniau negu mieste svarstai, ką įsigyti, ir apskritai, ar verta pirkti. Perkame ne kasdien, kaip kad būdavo mieste, o tik sykį per savaitę. Sudarome būtiniausių produktų sąrašą ir siunčiame Andrejų į parduotuvę. Išsikėlęs gyventi į kaimą netrukus supranti, kad nebūtina kiekvieną dieną valgyti dešrų, lašišų, riebių sūrių, kitų gardėsių. Gyveni gyveni ir pamatai, kad tų brangių ir nebūtinai sveikų produktų tau nereikia. Tiek daug drabužių ir batų kaime irgi nereikia.
Gyvulių Iljinai neaugina. “Kai čia atsikraustėme, Andrejus pasakė: “Šiuose namuose neaugs joks gyvūnas, kuris po to būtų suvalgytas.” Andrejus jau 20 metų vegetaras, be to, abstinentas, nerūko. Ir aš keletą metų buvau atsisakiusi mėsos, tik laukdamasi kūdikių šiek tiek valgydavau, kad būčiau stipresnė. Vaikams irgi nedaug jos reikia. Sodybos šeimininkai augina tik ponį.
Pasak jos, gyvenimas kaime turi dar vieną didelį pranašumą - vaikai čia visada randa, ką veikti. “Jie labai greitai pripranta prie gyvenimo kaime. Nereikia visą laiką galvoti, kuo man juos užimti, ir beveik nereikia ganyti. Štai Kristupas sumanė įrengti malkinėje sendaikčių muziejų. Padedamas suaugusiųjų, pririnko įdomių daiktų, o lankytojai turėdavo už litą nusipirkti bilietą, tik pasiūliusieji kokį nors seną daiktą būdavo įleidžiami nemokamai.
Svečiuojantis pas Iljinus, dėmesį patraukė kambaryje kabanti didelė varinė lėkštė. Egzotiškų muzikos instrumentų kolekcionavimas - vienas Iljinų pomėgių. Galbūt kada nors susiburs šeimos kapela koncertuoti šiais instrumentais. O kol kas Birutė sumaniusi demonstruoti juos mokyklose. Tai - tik viena idėjų, kurių ši kūrybinga verslo moteris sukuria kasdien. Birutė kuklinasi, esą tos idėjos jai kyla tarsi iš nieko. Šitaip lyg netyčia kilo ir ekodaiktų idėja. “Ieškojau internete domeno mūsų šeimos veiklai, surinkau žodį “ekodaiktai” - neužimtas!
Šitaip, pasak jos, galima ugdyti vaikų kūrybiškumą, bendrauti su jais ir kartu panaudoti atliekas. Jos mama Teresė Jakučionienė užaugino aštuonis vaikus - penkias dukras ir tris sūnus. Neseniai Iljinai sumanė Andrejaus biure Vilniuje įkurti ekodaiktų parduotuvėlę. Joje galima įsigyti Birutės ir jos mamos bei seserų mezginių, kitų rankdarbių. Yra ten ir vaikų išmargintų paukščių inkilų, lesyklų, įvairių žaislų, kartono namelių.
Dar prieš atsikraustydama į Gervinius ji pagal užsakymus rengdavo viduramžių puotas Trakų pilyje, bajoriškas - bajorų palikuonių dvaruose, originalias gimtadienių, kitokias šventes. Todėl ji ir sumanė “Amatų kamarą” - ekologiškų daiktų gamybos mokyklą. O netrukus Iljinų sodyboje atvers duris ir reali amatų kamara. “Rekonstravome ūkinį pastatą, sumūrijome jame suvalkietišką duonkepę, liko sudėti grindis ir paskelbsime kamaros atidarymą.
Šeimos galės atvažiuoti čia su savo vaikais švęsti jų gimtadienių, kitų švenčių, galės dirbti įvairius ekologiškus darbus: kepti duoną, dažyti inkilus, pinti juostas, drožti instrumentus ir t. t. Jei paprašys, pamokysime, parodysime. B.Iljina yra sumaniusi ne vieną konkursą vaikams ir jaunoms šeimoms. Vienas naujausių - ilgiausio saldainių popierėlių kilimo.
“Dažniausiai saldainių popierėliai išmetami, o juk jie gražūs. Ilgiausio saldainių popierėlių kilimo konkursui darbus šiemet pristatė 85 krašto mokyklos. O bendras visų kilimų ilgis buvo daugiau nei 4 kilometrai. Dabar rengiamasi pasiūlyti vaikams naują užduotį - per vasaros atostogas surinkti išmėtytus plastikinių butelių kamštelius.
Mes domimės ekologija, mokomės gyventi gamtoje, su gamta, iš gamtos. Tądien mes būsime atviri visiems norintiesiems gyventi ekologiškai, pasidalysime viskuo, kas mums įdomu, patinka. Vakare svečiai bus pakviesti į “Gongų naktį”. Tai, pasak Birutės, didžiausia ekodaiktų festivalio staigmena.
Todėl, kad juos galima išpiešti ir tai skatina vaikų kūrybiškumą. Viena įmonė gamina tik kartotinius baldus. Jie tokie smagūs, o juk vaikai viską išauga - ar tikrai verta pirkti įprastus plastmasinius baldus ir vėliau juos keisti? Kieviena lėlytė, kiekvienas žaislas yra iščiupinėtas menininkės rankų. Jie visi - su savo charakteriu, visi skirtingi. „Litexpo“ atstovė teigė, jog vis daugiau žmonių užvaldo idėjos, kaip prikelti daiktus „antram gyvenimui“, aktyvėja įvairiausi mainai, nereikalingų daiktų atidavimas.
B. Jakučionytė prisimena, jog idėja jį kurti kilo iš labai gyvenimiškos situacijos. „Jie neperdirbami! Vaikai klausia, į kurį kibirą mesti saldainių popierėlius? B. Pati Birutė vaikus moko senovinio ir gana lengvo užsiėmimo - pinti iš šiaudų vadinamuosius sodus. Keli pažįstami Birutei užsiminė, jog rombo forma harmonizuoja namus. Savo rankomis baldus gaminantis meistras į „Stebuklų šalį“ užsukusiems vaikams dalijo medines plokšteles su pritvirtintu magnetu. Birutė žavisi ir vienos bendrovės kuriamomis jungiamosiomis detalėmis darbeliams iš kartono.
Tačiau B. Jakučionytė teigia, jog reikėtų pradėti ne nuo ekologiškų sauskelnių. „Labiausiai vaikams kenkia vartotojiškumas ir jo skatinimas. Nuoširdžiai pasakysiu: įvairūs gamintojai siūlo tai, ko auginant vaikus visai nereikia. Ir iš viso nereikia! Bet tai supranti tik augindama trečią, ketvirtą vaiką… O pirmiesiems dviems reikia visko: ir to, ir šito, ir trečio,“ - linksmai patirtimi dalijasi B. Keturių berniukų mama įsitikinusi, jog daugybę dalykų, reikalingų auginant vaikus, galima perdaryti, skolintis, apsimainyti.
„Namuose neturime televizoriaus. Vyriausiam berniukui yra aštuoneri. Nė vieno neleidžiame prie kompiuterio. Nei valandos per dieną - nė kiek. Nenaudojame jokių farmacijos produktų ir apskritai medicinos sistemai esame labai prasti klientai,“ - vardija B. Moteris mano, jog jos gyvenimo būdą bei suvokimą stipriai pakeitė gyvenimas kaime. Todėl jai sunkiai pavyksta sugalvoti patarimą ekologija besidomintiems miestiečiams.
„Kaime tavęs neįtraukia tokia masinė psichozė pirkti ir vartoti. Pamenu, kaip gerus pora metų turėjau save stabdyti: „Ak - Kalėdinis išpardavimas! Visi bėga, perka - ir man reikia! Iškepsim meduolių, įdėsim naminio obuolių sūrio ir viskas bus daug gražiau bei skaniau. Tačiau tai labai sunku atsekti tai, ką įteigia visuomenė. Tiesiog visuomet stovėdami prie vitrinų labai gerai pagalvokite - ar tikrai man to reikia? Ar tikrai to reikia mano vaikams?
Kai kalbinome Trakų rajone Gervinių kaime gyvenančią Birutę Jakučionytę, ji paskutines dienas nešiojo ketvirtąjį sūnelį. Pati Birutė augo didelėje šeimoje, ji buvo penkta aštuonių vaikų šeimoje. Tėvai gyveno ūkiškai, daug dirbo. „Kai vaikų šeimoje daug, tėvų dėmesys pasiskirsto kitaip.
Mes augome šeimoje, kur tėvai savo meilės vaikams per daug nedeklaravo - nebūdavo glamonių, apsikabinimų. Bet augome prižiūrėti ir materialiai aprūpinti, mūsų stalas visada būdavo gausus. Aš labai didžiuojuosi tuo, kad prezidentas V. Adamkus prieš savo kadencijos pabaigą įteikė mano mamai apdovanojimą už nuopelnus Lietuvai, kad išaugino ir išauklėjo tokį būrį vaikų.
Dabar, pati augindama tris ir laukdamasi ketvirto, suprantu, kad su būriu vaikų yra ką veikti. Mes su vyru neturime ūkio, mano vyras negeria. O mamai reikėdavo ir ūkį prižiūrėti, ir vaikais pasirūpinti, o tėvelis kartais išgerdavo. Kai dabar pagalvoju, ji buvo labai stipri moteris. Ji stebisi, kad kiekvienu savo nėštumu aš labai džiaugiuosi. O ji, sužinojusi, kad turės dar vieną vaikelį, visąlaik verkdavo.
Atrodo, mano vaikystės patirtis turėjo atbaidyti nuo minčių apie didelę šeimą. Birutė laimingos šeimos receptų neturi. Sako, kad pati kasdienybė sukuria įdomiausių situacijų.
Birutė tada sukviečia savo drauges, kurios turi vaikų, ir visi surengia kūrybines dirbtuves. „Vienais metais dekupažo technika pridekoravome medalių. Vaikai vėliau džiaugėsi, kad viską pardavė. Birutė sako, kad tokių situacijų, kai į darbą žiūrima tarsi į malonumą, jos ir Andrejaus Iljino šeimoje būna labai daug.
Neretai tėvams tai būna galvos skausmas. O Birutė sugalvojo, kad geriausia vaikų gimtadienius švęsti pagal kalendorines aktualijas. Nebereikia nei jokių scenarijų, nei linksmintojų - visi savaime įsitraukia į veiklą. Kad tavo gyvenimas būtų įdomus ir laimingas, turi stengtis ir daryti, kad taip būtų. Savaime vargu ar išeis, jei nedėsi pastangų. Mes su vyru nuolat sau „plauname smegenis“, vaikštome į visokius seminarus, stengiamės gyventi harmoningai. Mus didelė šeima „veža“.
Daržovės vaikų mityboje
Nors mamos dažnai skundžiasi, kad jų vaikai nevalgo jokių daržovių, išskyrus bulvytes, gydytojos dietologės dr. Editos Gavelienės teigimu, įvairiaspalves daržoves ragauti mažuosius reikia pratinti nuo pat kūdikystės: „Tėvai turėtų pasirūpinti, kad vaikas nuo mažens maitintųsi visavertiškai ir taip gautų kuo daugiau organizmui būtinų maisto medžiagų. Jei namuose nuolatos bus pjaustytų daržovių užkandžiams, jei vyresniesiems bus į mokyklą įdėta daržovių lazdelių, vaikai įpras prie įvairesnių skonių.
Gydytoja dietologė primena, jog visos tamsiai žalios spalvos daržovės pasižymi ypatinga nauda žmogaus organizmui: „Jos - tikras mikroelementų ir įvairių vitaminų šaltinis. Gydytoja dietologė priduria, kad brokoliai pasižymi išskirtinėmis savybėmis, dėl to šias daržoves tiesiog būtina įtraukti į kasdienės mitybos racioną: „Juose yra medžiagų, prevenciškai apsaugančių nuo širdies ir kraujagyslių ligų, cukrinio diabeto.
Žaismingas maisto dekoravimas neturi nieko bendro su apetito skatinimu, daržovių „paslėpimu“ tarp kitų produktų, bandymu vaiką papirkti maistu ir kitokia apgaule. Esu laiminga, kad gyvenimas man padovanojo dvi galimybes. Išmokydamas nė nepastebint tapti stipresne, jautresne ir labiau užjaučiančia, supratingesne bei labiau mylinčia, išmoko vertinti laiką čia ir dabar, ne rytoj, ne už metų.