Vis dar per mažai žmonių suvokia tikrąją Rusijos keliamą grėsmę tarptautinei saugumo tvarkai. Metas įsisąmoninti, kad Vakarų ir Rusijos santykiai yra kardinaliai priešiški, ir nustoti kalbėti apie dialogo su Maskva būtinybę, kuri tapo savotišku naujuoju opijumi Vakarų politinei klasei. Tai žurnalui IQ teigė Vilniuje viešėjęs prestižinės Jungtinės Karalystės idėjų kalvės „Chatham House“ analitikas Jamesas Sherras.
Vakarų atsakas į Rusijos agresiją
Ukraina ir Sirija yra du skirtingi atvejai. Pirminis atsakas į Maskvos veiksmus Kryme ir Donbase buvo geresnis, nei buvo galima tikėtis, turint omenyje dažnai linksniuojamą Vakarų vienybės stoką, Rusijos verslo interesų įtaką ir Vakarų valstybių prekybos ryšių su šia šalimi svarbą. Taip pat turint galvoje, kad labai daug vakariečių vis dar šventai įsitikinę, jog strateginė partnerystė ar bent jau ribotas bendradarbiavimas su Rusija yra būtinas ir įmanomas.
Tačiau tai nereiškia, kad Vakarų reakcija buvo adekvati. Kad ji būtų buvusi adekvati, pagrindinės Vakarų aljanso figūros, pirmiausia JAV prezidentas Barackas Obama ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel, turėjo iš pat pradžių Rusijos vadovui Vladimirui Putinui išdėstyti griežtą ir nedviprasmišką poziciją: „Turite suprasti, kad padarysime viską (nesiveldami į atvirą karą), siekdami apginti Helsinkio tvarką ir užtikrinti Ukrainos suverenumą ir teritorinį vientisumą.“
Antra problema - vis dar per mažai žmonių Vakaruose suvokia, į kokią pavojingą ir ilgalaikę konfrontaciją su Rusija esame patekę. Vertybių ir pasaulėžiūros skirtumai, išryškėję dar per 2008 m. Rusijos ir Gruzijos karą, nėra nauji ar netikėti. Jie kaupėsi ir stiprėjo ilgai, tačiau Vakarų sprendimų priėmėjai juos neigė arba sąmoningai ignoravo su tuo susijusias grėsmes.
Daugelis toliau atmeta problemos mastą ir mano, kad sankcijos, glaudesnis bendradarbiavimas ir dialogas duos trokštamą rezultatą. Jie nesupranta, kad, žvelgiant iš Kremliaus perspektyvos, Rusijos ir Vakarų skirtumai yra fundamentalūs. Jis visiškai kitaip nei mes įsivaizduoja tarptautinės teisės ir saugumo sistemos funkcionavimą. Vakarus laikydamas priešais, rusų valdantysis elitas pasiryžęs ilgalaikei konfrontacijai.
Dar daugiau, politinis ir karinis elitas įsitikinęs, kad šalis turi pakankamai išteklių tokią padėtį išgyventi, nepriklausomai nuo to, ar Vakarai taikys sankcijas, kokia bus pasaulinė naftos kaina ir t. t.
Sirijoje klostosi kitokia padėtis. Kad ir ką galvotume apie monstrišką Rusijos antskrydžių politiką ir paramą Sirijos prezidentui Basharui al Assadui, Kremliaus veiksmai nėra agresija. Jis remia režimą, kuris vis dar pripažįstamas kaip lygiateisis Jungtinių Tautų narys. Karinė parama B. al Assado režimui nėra neteisėta, net ir sutariant, kad kai kurios taikomos priemonės nelegitimios.
Problema tai, kad per daugelį metų Vakarai sistemiškai iššvaistė visas rankose laikytas kortas - jas atvertę būtų galėję sulaikyti Rusiją Sirijoje. Nusiplaudamos rankas nuo konflikto sprendimo, JAV Artimuosiuose Rytuose sukūrė galios vakuumą. Jį užpildžiusi Rusija ne tik pasiekė minimalius tikslus Sirijoje, bet ir išplėtė savo įtaką bei statusą visame regione.
Grėsmė Baltijos šalims
Baltijos šalių saugumo problemą reikia įvertinti specifiniame kontekste. Mano supratimu, Rusijos tikslas yra visomis įmanomomis priemonėmis įtikinti NATO sąjungininkus ir pačias Baltijos kaimynes, kad, nors yra galingiausio pasaulyje karinio aljanso narės, šios šalys priklauso pilkajai zonai.
Šis tikslas įgyvendinamas naudojant platų poveikio priemonių spektrą: ekonomikos ir energetikos politiką, infiltraciją, verbavimą, juodąsias technologijas, šantažą ir karinio pobūdžio provokacijas.
Reikia pabrėžti, kad Maskvos strateginis ir karinis prioritetas nėra Baltijos regionas. Esmė yra tai, ką jie vadina pietvakarių kryptimi, apimančia Kaukazą, visą Juodosios jūros regioną, pirmiausia Ukrainą, taip pat Turkiją, Rumuniją ir Bulgariją - šalis, kuriose dislokuoti NATO ir JAV oro pajėgų ir priešraketinės gynybos sistemų komponentai.
Kremliaus požiūriu, Vakarų parama Arabų pavasario revoliucijoms, priešiškumas B. al Assado režimui, NATO ir Gruzijos santykiai, Aljanso ir ES politika Ukrainos atžvilgiu - visi šie veiksniai sudaro nuoseklią daugiakryptę Vakarų politiką, ir jai sulaikyti Rusija meta didžiules pajėgas pietiniame kariniame rajone, kuriame aneksuotas Krymas ir jo militarizacija atlieka strateginį vaidmenį. Palyginti su tuo, Rusijos „karinių raumenų“ demonstravimas Baltijos šalyse gana kuklus.
NATO pajėgumai
Man nerimą kelia tai, kad NATO yra nepakankamai politiškai ir psichologiškai pasiruošusi konfliktui Baltijos valstybėse. Per mažai žmonių galvoja apie šio regiono saugumo padėtį, per mažai Aljanso pareigūnų suvokia Krymo aneksijos reikšmę.
Jei Krymas šiandien vis dar būtų Ukrainos dalis, Kremlius greičiausiai nebūtų pradėjęs karinės kampanijos Sirijoje. Visi regione nutinkantys įvykiai Vakarams būna kaip staigmenos. Net ir pastarasis agresijos proveržis Kalnų Karabache buvo netikėtas visiems, išskyrus Rusiją. Siekdama nutraukti ugnį Maskva nesikonsultavo su kitais Minsko grupės nariais, o to dar nėra buvę.
Naujas Šaltasis karas?
Analogija su Šaltuoju karu yra klaidinanti. Visų pirma, ji netinkama istoriniu požiūriu. Ją naudojantys apžvalgininkai ar pareigūnai neturėjo tarptautinių santykių iki Šaltojo karo patirties. Jie nesupranta, kad pasaulio galiūnių įtampos ir interesų konfliktai visada buvo tarptautinių santykių norma.
Dabartinę padėtį vadindami nauju Šaltuoju karu jai suteikia išskirtinę reikšmę. Mes grįžome prie kur kas senesnio konfliktų ir interesų sankirtų modelio, nors šįkart taikome smarkiai pažengusias XXI a.
Antra priežastis, kodėl analogija su Šaltuoju karu yra netiksli, - šiandienė padėtis kai kuriais atžvilgiais dar pavojingesnė. Šaltojo karo laikotarpiu konfliktų linijos buvo labai toli nuo SSRS teritorijos. Be to, aštuntojo dešimtmečio viduryje Sovietų Sąjungos pozicija reikšmingai pasikeitė, kai buvo pasirašytas baigiamasis Helsinkio aktas.
Šiandien Rusija nėra suinteresuota išlaikyti status quo - tai grobuoniška, kerštinga ir ambicinga jėga, neslepianti siekio perbraižyti saugumo struktūrą Europoje ir už jos ribų. Jau vien tai dabartinę padėtį daro kur kas pavojingesnę nei vėlyvuoju sovietmečiu.
Dar verta atkreipti dėmesį į tai, jog „brandžiuoju“ Šaltojo karo laikotarpiu nusistovėjo visiems suprantamų, iš dalies neformalių taisyklių sistema, aiškiai struktūruojanti besivaržančių karinių blokų elgseną. Sovietų Sąjunga kiekviena pasitaikiusia proga negrasino JAV paversti branduoliniais pelenais, nesigyrė turinti branduolinių ginklų - komunistai juos tiesiog pirko, ir tai buvo normali ginklavimosi varžybų praktika.
Galiausiai dar vienas skirtumas: pripratę prie Šaltojo karo tikrovės, nuoširdžiai besidomėdami perpratome priešingos barikadų pusės stipriąsias ir silpnąsias puses. Šiandien taip nebėra, nes šios srities žinovai išėjo į pensiją - netekome milžiniško kolektyvinės ekspertizės aruodo. Nors tarptautinės tvarkos sąlygos keičiasi, kol kas rimtai nemąstome nei apie savo silpnybes, nei apie stiprybes.
Rusijos ekonomika ir strategija
Reikia suprasti, kad Rusija yra ambicinga, bet sykiu jaučiasi pažeidžiama. Todėl svarstant apie Kremliaus veiksmus neverta puolimo atsieti nuo gynybos. Rusams gynyba reiškia ne tik karinę gynybą, bet ir aktyvią reakciją į mūsų vertybių sistemos, valdymo modelio artinimąsi prie jų sienų.
Rusų veiksmai tarptautinėje erdvėje yra tikslingi ir apgalvoti. Sirijos operacija - klasikinis pavyzdys. Aiškiai nurodoma, kas yra priešas, kokios jo stiprybės ir silpnybės, kaip įgyti maksimalų pranašumą naudojant ribotas priemones.
V. Putinas puikiai supranta, kiek kartų NATO šalių ekonominė ir karinė galia lenkia ribotus Rusijos išteklius. V. Putinas yra labai drąsus lošėjas, bet manau, kad kol kas jo prisiimta rizika buvo racionali ir gerai apgalvota.
ES sprendimus priima rizikos vengiantys žmonės, ateinantys iš susitarimais ir dialogu pagrįstos aplinkos. Jiems būtina rasti konsensusą 28 nepriklausomų narių sąjungoje. Vertinant pagal Šaltojo karo laikų Vakarų lyderių nustatytus standartus, dabartiniai vadovai neabejotinai yra pernelyg atsargūs. Šis disbalansas naudingas Rusijai.
Rusijos priešiškumas Vakarams
Iš Kremliaus perspektyvos - tai visiškai nenauja era. Šis etapas naujas tik tuo požiūriu, kad Rusija pajuto būtinybę ir pasitikėjimą savo jėgomis elgtis ryžtingiau ir mesti iššūkį visai Helsinkio aktu nustatytai saugumo tvarkai.
Įvykiai Kryme tėra atomazga maždaug 15 metų trukusio proceso, kai nuosekliai augo Rusijos priešiškumas Vakarams ir po Šaltojo karo nusistovėjusiai tarptautinei saugumo tvarkai. Turint omenyje šį procesą, būtų klaidinga manyti, kad viskas pasikeitė po Krymo aneksijos.
Santykiai su Rusija
Rusijos ir Vakarų santykiai iš esmės priešiški. Strateginis iššūkis Vakarams, net ir patiems šviesiausiems ir toliaregiškiausiems piliečiams, yra ne atkurti bendradarbiavimą, o taikiai ir protingai suvaldyti agresorę.
Šių pamatinių skirtumų nepanaikinsime jokiu Vakarams visiškai priimtinu būdu, tikrai ne bendravimu ir dialogu, kurie vakariečiams tapo savotišku opijumi. Esminis klausimas yra ne tai, ar mes plėtojame dialogą? Jį nuolatos plėtojame. Klausimas, ką mes sakome? Ar suprantame, apie ką kalbame? Ar nutuokiame, kaip rusai interpretuoja mūsų žodžius?
Vienintelis dalykas, kuris galėtų panaikinti Vakarų ir Rusijos antagonizmą, - ryžtas mums išsižadėti principų. Vadinamasis didysis sandėris, kai mes pareiškiame: „Gerai, nuo šiol bendradarbiausime kovodami su islamistais ir teroristais, mainais už tai pasiimkite Vidurio ir Rytų Europą.“ Žinoma, Vakaruose esama įtakingų intelektualų, atsistatydinusių generolų, parlamentarų ir kongresmenų, kurie tiki, kad Vakarai turėtų sudaryti tokį sandėrį su V. Putinu.