Šeivamedis - plačiai Europoje paplitęs augalas, kurį turbūt esate matę ir jūs. Tai daugiametis 2-6 m aukščio krūmas arba nedidelis, iki 10 m aukščio medelis.
Pasaulyje yra apie 30 šeivamedžio rūšių, tačiau populiariausia Europoje yra juodauogis šeivamedis (Sambucus nigra), dar vadinamas europietiškuoju šeivamedžiu. Labiausiai vertinamos jo uogos, nors visas augalas, išskyrus žiedus ir uogas, yra nuodingas. Juodas jo uogas mėgsta lesti paukščiai, o parduotuvėse šeivamedžio uogos randamos uogienės, želė ar gėrimų forma.
Juodauogis šeivamedis - sausmedžių šeimai priklausantis vaistingas augalas, pavasarį pražystantis baltais ar gelsvais žiedais, į skėtį panašiose kekėse. Ypač vertinami žiedai ir uogos, plačiai naudojami įvairiose pramonėse.
Iš šeivamedžių gaminami ne tik gėrimai ar uogienės, bet ir šeivamedžio uogų sirupas, guminukai, pastilės, arbatos, maistiniai dažikliai, kūno losjonai ir dar daugiau. Tiesa, perdirbtos šeivamedžio uogos rinkoje paplitusios labiau nei šviežios.
Šeivamedis ir naudingas, ir nuodingas - tai ypatingas augalas, baltų mitologijoje laikytas šventu. Šeivamedžio uogų sveikatinamosios savybės minimos dar 400 m. pr. Kr., kuomet medicinos tėvas Hipokratas šeivamedį pavadino „vaistų skrynia“.
Šeivamedžio Uogų Sudėtis ir Savybės
Šeivamedžio žieduose aptinkama cholino, glikozidų ir eterinių aliejų, skatinančių prakaitavimą. Uogose yra kalio, aminorūgščių, karotino, askorbo rūgšties, fruktozės, gliukozės ir vitamino C.
Viename puodelyje šeivamedžio uogų yra:
- 52,2 mg vitamino C
- 10,2 g skaidulų
- 26,7 g angliavandenių
- 0,7 g riebalų
- 1 g baltymų
Šeivamedžio uogos yra fenolio rūgščių šaltinis. Tai antioksidantai, padedantys sumažinti oksidacinio streso žalą organizme. Taip pat šios uogos yra puikus antioksidantų flavonolių, kvercetino, kempferolio ir izorhamnetino šaltinis (tiesa, žieduose flavonolių yra iki 10 kartų daugiau nei uogose). Be minėtų elementų, uogose gausu antocianinų, suteikiančių būdingą tamsiai violetinę-juodą spalvą, ir pasižyminčių stipriomis antioksidacinėmis savybėmis.
Atsargumo Priemonės
Jau buvo užsiminta, jog šeivamedžio uogos gali būti ne tik maistas, bet ir nuodas. Dauguma gydytojų laikosi nuomonės, jog šviežias šeivamedžio uogas saugu vartoti tik mažomis dozėmis. Apsinuodijimas šeivamedžio uogomis retai būna pavojingas gyvybei. Tačiau neprinokusios arba termiškai neapdorotos uogos ir žiedai gali sukelti pykinimą, vėmimą, viduriavimą, pilvo ar skrandžio spazmus. Didelis kiekis net ir prinokusių uogų gali sukelti rimtesnį apsinuodijimą.
Todėl prieš vartojant šviežias uogas būtina atminti:
- įsitikinkite, kad uogos yra pilnai prinokusios;
- vaikams, nėščiosioms ir maitinančioms moterims valgyti jų negalima;
- visos likusios šeivamedžio dalys (išskyrus uogas ir žiedus) yra nuodingos: šakos, šakelės, žievė, stiebai, lapai, šaknys ir sėklos;
- žmonės su silpnu imunitetu gali jautriau reaguoti į uogas;
- išbėrimas arba pasunkėjęs kvėpavimas gali reikšti alergiją uogoms;
- būkite atsargūs, jei vartojate vaistus, skatinančius šlapinimąsi, - uogos yra diuretikas ir gali tai dar labiau paskatinti.
Jei suvalgius šeivamedžių uogų pajutote bent vieną aukščiau aprašytą simptomą, nedelsiant kreipkitės į gydytojus.
Šeivamedžio Arbata Nuo Kosulio: Receptai
Ilgėjantys tamsūs rudens vakarai ir vėstantis oras neturėtų gadinti nuotaikos ar juolab sveikatos. Gerą savijautą palaikyti padeda įvairių arbatžolių vartojimas. Vasarą buvo galima prisirinkti šeivamedžio žiedų, o dabar - šeivamedžio uogų. Gerai sunokusios jos būna juodos spalvos, o dar lengviau atskirti šį augalą padeda tai, kad šeivamedžio šakelės būna gausiai apipiltos uogomis.
Džiovintų šeivamedžio uogų su medumi arbata - geriausias preparatas nuo baimių susirgti: ši arbata užkerta kelią virusams patekti į ląsteles. Šeivamedis padeda išvengti peršalimo, slogos, kosulio.
Šeivamedžių sirupas
Nuo kosulio ir karščiavimo liaudies medicina siūlo paruošti tokį gėrimą: dvi saujas šeivamedžių uogų atsargiai kaitinti su trupučiu vandens, kol uogos sutrūkinės. Tada išspausti per sietelį ir į tyrę įberti 2 šaukštus cukranendrių cukraus. Nuolat pamaišant virti, kol mišinys sutirštės. Sirupą pagardinti gvazdikėliais, muskatu, cinamono milteliais ir dar karštą supilstyti į mažus indelius.
Šeivamedžių žiedų arbata
Nuodingoms medžiagoms ir šlakams kartu su prakaitu iš organizmo pašalinti, be liepžiedžių arbatos, nėra nieko geresnio už šeivamedžių žiedų arbatą. Reikia 2-3 šaukštelius šeivamedžio žiedų (džiovintų arba šviežių) užplikyti 1/4 litro vandens, palikti 10 minučių pritraukti ir nukošti.
Kiti arbatų receptai peršalimui gydyti
Mėtų, gysločių ir saldymedžio šaknų arbata nuo kosulio: Sumaišyti: 4 dalis mėtų lapų, 3 dalis gysločių lapų, 3 dalis saldymedžio šaknų. Paruošimas: 1 valgomąjį šaukštą šio mišinio užvirinti stiklinėje vandens, palikti 30 minučių, nukošti. Gerti šiltą, po pusę stiklinės kas 3 valandas.
Imbiero ir uogų arbata: Reikės: 2 šaukštelių tarkuotos imbiero šaknies, Citrinos sulčių, Pusės puodelio mėlynių (tinka šaldytos ir šviežios), Medaus, Cinamono. Paruošimas: Imbiero šaknį užvirinkite 0,5 litro vandens, pridėkite puse puodelio mėlynių ir pavirinkite dar 20 minučių. Įpilkite pora šaukštelių citrinos sulčių, įdėkite pora šaukštelių medaus ir įberkite puse šaukštelio cinamono. Gerkite šiek tiek pravėsusią, tačiau vis dar šiltą.
Svarainio sėklų arbata geriama nuo kosulio, sergant ūmiomis kvėpavimo takų ligomis. 1 šaukštą džiovintų žiedelių reikia užplikyti 500 ml verdančio vandens, užpilą palikti valandai pritraukti. Galima gerti ir svarainio lapų nuovirą. Jo paruošimas: 4 gramai lapų užpilami stikline verdančio vandens ir uždengus pavirinami vandens vonelėje 25 minutes. Nuoviras paliekamas 45 minutėms kambario temperatūroje atvėsti, perkošiamas, papildomas vandeniu iki pradinio kiekio. Geriama po 2 valgomuosius šaukštus 3-4 kartus per dieną prieš valgį.
Patarimai ruošiant žolelių arbatas
Kalbant apie arbatų paruošimą, vaistininkas M. Lukštaraupis užsimena, kad saldinti arbatas galima, tačiau geriausia tai daryti medumi. Daug žmonių linkę medų dėti į arbatą, tačiau, jei ši labai karšta, iš medaus - jokios naudos. „Labai svarbu medų tirpinti jau pravėsusioje arbatoje, priešingu atveju medus praranda savo vaistingąsias savybes. O norint iš medaus gauti kuo daugiau naudos, geriausia vartoti jį atskirai, nededant į arbatą“, - sako BENU vaistininkas.
M. Lukštaraupis taip pat akcentavo, kad netinkamai paruoštos žolelių arbatos neturės gydomųjų savybių, todėl vertėtų plačiau pasidomėti jų paruošimo metodais. Jeigu iki šiol žolelių arbatų nevartojote, prieš pradėdami, išsiaiškinkite pasirinktų žolelių neigiamas savybes, kada jas galima vartoti, o kada nerekomenduojama.
Vaistininkas pateikia kelis aktualius pavyzdžius:
- Nėščiosioms čiobrelių, ramunėlių, šalavijų ir mėtų nerekomenduojama vartoti.
- Šalpusniai turi kancerogeninių junginių, todėl vietoj jų rekomenduojama rinktis kitus augalus, nerekomenduojama jų duoti vaikams.
- Kai kurios žolelės gali sąveikauti su vaistais, todėl labai svarbu pasidomėti plačiau, ar pasirinktos vaistažolės dera su vartojamais vaistais.
Žolelių arbatas rekomenduojama gerti mažiausiai 3 dienas po 5-6 kartus per dieną. Anot vaistininko, svarbiausia, kad gydymas žolelių arbatomis būtų nuoseklus, kelių kartų, norint greitai pasveikti ir sumažinti žiemos negalavimus, gali ir neužtekti.
Kitos priemonės peršalimui gydyti
Peršalimo simptomus mažinti padeda ne tik šilti skysčiai, bet ir inhaliacijos - kvėpavimas garais, gerklės skalavimas. Jiems paruošti puikiai tinka mėtos, medetkos, čiobreliai, aviečių lapai. Gerklei skalauti rekomenduojamas čiobrelių nuoviras. Čiobreliai mažina gerklės skausmą, gelbsti užpuolus tonzilitui, be to, veikia raminančiai. Inhaliacijoms tinka mėtos - kvėpuojant mėtų garais kelis kartus per dieną, galima nesunkiai sumažinti užgulusios nosies simptomus ir palengvinti kvėpavimą.