Turbūt nėra lietuviškesnio valgio, kaip rūkyti lašiniai. Jau vien jų vaizdas sukelia apetitą: sniego baltumo riebalai su raudonos mėsytės tarpsluoksniais, rusva traški odelė, skanus rūkymo dūmelio aromatas, kvepiantis kadagiais.
Lietuvos miestiečiai, dažniausiai sėdimojo darbo atstovai, mano, kad pernelyg didelio kiekio riebalų, esančių lašiniuose, neįsisavina žmogaus organizmas. Tačiau kaimiečiai bei miestų darbininkai, kuriems tenka daug ir sunkiai dirbti, gerai žino, kad ir nedidelis lašinių kąsnelis, priešingai, pagerina cholesterino apykaitą.
O naujaisiais moksliniais tyrimais nustatyta, kad lašiniai ne tik skanus, bet ir ypač naudingas maistas. Jų biologinis aktyvumas yra penkis kartus aukštesnis, nei jautienos riebalų arba sviesto. Kiek lašiniai yra reikalingi ir naudingi žmogaus organizmui galite matyti savo vaikeliuose, - pažiūrėkite kaip reikalui esant dar kūdikėliai, roplinukai, švepliukai čiumpa lašinių bryzelį ir su didžiausiu malonumu jį iščiulpia.
Neseniai spaudoje buvo rašyta apie šalčio nebijantį berniuką, kuris, matyti šią ypatybę įsigijo nuo kūdikystės valgydamas lašinius. Tai nėra spėlionė, nes ir Šiaurės tautos: čiukčiai, eskimai, jakutai ir pan.
Šiandien mes galime pasakyti tik tiek, kad apie lašinius mes dar daug ko nežinome. Nežinome net jų ateities šių dienų beprotiškose modifikuotų maisto produktų lenktynėse. Štai Amerikos, Rusijos rinkos jau užpildytos modifikuota mėsa, daržovėmis ir vaisiais.
Nė viena pasaulio tauta savo mityboje nenaudoja tiek daug kiaulės lašinių, kaip Šiaurinėje Žemės pusrutulio dalyje gyvenantys lietuviai. Kepti, marinuoti, rūkyti, sūdyti, švieži, troškinti, virti, malti, gardinti druska ir prieskoniais, lašiniai drebučiuose, net lašiniai su medumi ir šokoladu.
Senovės turguose, jomarkuose (kermošiuose) parduodantys, o ir perkantys rūkytus lašinius, žinojo šiuos dalykus, todėl savo reikmėms, savo negalėms ar ligų gydymui ieškodavo lašinių, rūkytų alksniu, beržu, drebule, juodalksniu, gudobele, guoba, lazdynu, klevu, uosiu, vinkšna, kriauše, obelimi, vyšnia. Įvairias negerybes ir nuo lašinių, ir nuo lašinius vartojančių nugindavo kvapieji augalai: ajeras, apynys, bitkrėslė, gailis, jonažolė, kanapė, kietis, raudonėlis, vingiorykštis ir pan.
„...Bet tik pridėk epušės - ir rūkylai geri, dešros, skilandžiai po trejis po ketverius metus negesdami, nepelydami iškaba, o išstovėję tokį kvapą susibrandina, kad ne tik kokybės ženklo, o net auksinės etiketės reikėtų. Dešros, netikras zuikis, paštetai, terinai Lietuvoje gaminami su lašiniais. Lašinukais prismaigstomi liesesnės mėsos didieji kepsniai, kad mėsa kepant arba troškinant gautųsi sultingesnė, riebesnė, geresnio skonio.
Lietuvių aukštojoje virtuvėje be lašinių iš vis negalima gaminti bebrienos, briedienos, danielienos, kiškienos, lokienos, laukinės arklienos, stirnienos, stumbrienos. Aukštoji lietuvių virtuvė visus kepamus arba troškinamus laukinius paukščius: einius, povus, kurtinius, tetervinus, fazanus, jerubes, kurapkas, putpeles, slankas, strazdus, karvelius, žvirblius, gulbes, žąsis, antis, laukius, vandens višteles, perkūno oželius, tilvikus apdėliodavo arba apraišiodavo lašiniais.
Beje, iš senosios lietuvių virtuvės daugelis aplinkinių tautų perėmė įdarytas žuvis, ypač tas dalykas tiko žydams ir jų „košernai“ virtuvei, todėl dabar daugelis lietuviškų įdarytų žuvų valgių yra tapę „nacionaliniais“ žydų valgiais.
Lietuvių kaimiškoji virtuvė, nors ir prastesnio lygio už aukštąją, pasaulio gurmanus gali žavėti bandelėmis su lašinukais, pagardintais cinamonais; šmotmėsiu su lašinių įdaru; duonkukuliais, blynais paliepsniais, žirninių miltų blynais papalaniais, skryliais, švilpikais, pupinukais, kiunke, slope, šiupiniu, tarke, virtinukais, kurie patiekiami su lašinių spirgais.
Šie patiekalai galėtų būti gaminami kaimo turizmo sodybose, pakelės smuklėse ir karčiamose, o miestuose tik tose vietose, kur pristatoma autentiška kaimiškoji kultūra ir kulinarija (Lietuviškas kaimiškas kulinarinis paveldas).
Maistui lašiniai vartojami švieži, sūdyti, rūkyti, marinuoti, kepti, virti, troškinti, taip pat kaip daugelio patiekalų ingredientas, iš jų daromi riebūs lietuviški padažai. Unikali lašinių savybė - jų neįmanoma persūdyti.
Lašinių sūdymas ir paruošimas
Lietuviai nuo senų senovės žinojo, kad lašiniai privalo būti sūdomi tik tamsioje patalpoje ir be salietros. Gerai atvėsusius lašinius iš visų pusių įtrinti druska (10 % mėsos svorio). Sudėtus į indus lašinius dar reikia apibarstyti druska. Lašiniai įsisūri per 2-3 savaites.
Rytų Aukštaitijoje, Dzūkijoje ir Žiemgaloje lašiniai X-XIX amžiuje nebūdavo rūkomi. Adutiškio, Antazavės, Arvydų, Bikuškio, Dusetų, Dūkšto, Šumskų, Jasonių, Jašiūnų, Leipalingio, Meikštų, Šalčininkų, Pabradės, Užpalių, Vaikutėnų, Zalavo, Augustavo, Aukštadvario, Lauksodžio, Gudučių, Lygumų, Pakruojo, Pašvinčio, Rozalimo, Žagarės, Žeimelio ir kituose dvaruose įsisūrėjusius lašinius sandariai uždengdavo kubile ir palikdavo šaltoje tamsioje kamaroje.
Aukštaičiai, dzūkai ir žiemgaliai mėgdavo lašinius valgyti žalius arba spirgintus. Ir nors vėlesniais amžiais šios lietuvių gentys jau rūkydavo lašinius, bet vistiek žmonėms, ypač kaimiečiams, mielesni valgymui būdavo sūdyti ir įvairiai prieskoniuoti lašiniai.
Kaimiški aukštaitiškai sūdyti lašiniai. Dusetų dvaro sausai sūdyti lašiniai. Dzūkiškai biednai sūdyti lašiniai. Meikštų dvaro sūdyti lašiniai. Utenos sūdyti lašiniai. Taip paruošti lašiniai išlaiko ilgesnes keliones, tad tinka vežtis į tuos kraštus, kur žinoma, kad lašinių nemokama gaminti.
Augustavo dvaro marinuoti sūdyti lašiniai. Ginkūnų dvaro marinuoti sūdyti lašiniai. Šiaulių gardieji kepti lašiniai. Aukštadvario dvaro virti raudonieji lašiniai. Lygumų dvaro virti aitrieji lašiniai. Pakruojo dvaro su medumi virti lašiniai. Rozalimo dvaro virti lašiniai. Senovėje taip ruoštais lašiniais dvaro darbininkai būdavo maitinami per sunkiuosius darbymečius.
Senoviniai virinti lašiniai iš „pa Utenas“. Šie lašiniai per darbymečius būdavo dažni pietūs, nes specialiai ruošti karštų pietų nereikėdavo, padėjai talkininkams su duonos kepalu, svogūnais, raugintais agurkais, raugintais kopūstais arba obuoliais - visi sotūs, užganėti ir laimingi.
Šalčininkų dvaro grūdinti lašiniai. Šiaulių greitieji lašiniai. Verdančiu vandeniu su česnakais ir prieskoniais užpilti lašiniai įgaudavo kitokį taurų skonį ir kvapą.
Žagarės dvaro virti lašiniai. Žiemgališki virti užkandiniai lašiniai. Juos mokėdavo ruošti beveik kiekviename Žiemgalijos dvare.
Aukštaičių bajoriški lašiniai su šokoladu. Kas pirmasis sugalvojo šį patiekalą šiandien sunku pasakyti, bet tai tikrai turėjo būti garsus gurmanas.
Žemaičių lašininskis. Žemaičių užtrinas. Šaltai rūkyta prieskoniuota kiaulės taukinė, senovėje kermošiuose būdavo pardavinėjama pintuose krepšiuose, kuriuose užtriną būdavo galima laikyti ištisus metus. Lašinių užkulas barščiams. Dzūkiškas lašinių užtepas. Darbymečiuose duodamas prie duonos vietoje sviesto.
Lašinių fiesta
Ar nereikėtų surengti pasaulinio lygio liaudies šventę „Lašinių fiestą“ su TV, koncertais, konkursais, kermošiumi ir skaniomis vaišėmis?
Specialiomis, prašmatniai išsiuvinėtomis prijuostėmis, kad valgant lašiniais nenusitaukuotų pilvai, būtų galima apdovanoti lietuviškų patarlių apie lašinius rinkėjus, dainininkus, šokėjus. Rengti skaniausių valgių iš lašinių, ploniausiai supjaustytų lašinių, labiausiai riebaluotų lūpų konkursus, kautynes su lašinių paltimis, vaikų pasivažinėjimus ant lašinių bryzo, lipimą ant stulpo, ištepto lašiniais, ėjimo rąstu, ištepto lašinais, ir t.t.
Lašinių fiestą jau nuo pirmų dienų būtų galima išgarsinti visame pasaulyje, surengus bent kelis Gineso ir Lietuvos rekordų knygoms tinkančius renginius: ilgiausio pasaulyje spirgų vėrinio, ilgiausios lašinių išpjovimo juostos, storiausios lašinių kasos pynės, greičiausią lašinių palties suvalgymą, didžiausią lašinių panaudojimo buityje demonstraciją (pav. Lašinių fiestos metu visi svečiai iš kareiviškų virtuvių turėtų būti vaišinami bulvių koše su spirgučiais.
Be to, daugelis maitinimo įmonių galėtų dalyvauti Lašinių fiestoje su savo pagamintais valgiais su lašiniais. Čia išvardinsiu (be aukščiau minėtų) tik pačius populiariausius.