Nei fotografijų, nei portretų, nei beveik jokių dokumentų apie tikrąją Panevėžio krašto vertybę - dievdirbį Vincą Svirskį neišliko. Vienas žymiausių Lietuvos kryždirbių ir talentingiausių senosios lietuvių liaudies monumentalistikos kūrėjų gyveno nuo 1835 iki 1916-ųjų metų. Tik išsaugoti prisiminimai bei negausūs jo darbai pasakoja apie išskirtinius šio žmogaus gebėjimus ir jausmus.
Ne kitaip, kaip Dievo pirštu tas menininkas - varganas keistuolis Vincas Svirskis buvo palytėtas. Bet vos keletas, o ypač vienas iš jų - V. Svirskis sulaukė tokio pripažinimo. Tokių kryžių, kokius savo paprastučiais įrankiais kūrė V. Svirskis, niekas kitas nesugebėjo pakartoti.
Dar pasakojama, kad šiam žmogui ne tik medžio drožimas buvo įdomus. Jis mokėjo skaityti, rašyti, kalbėjo lenkiškai, šiek tiek rusiškai. Spaudos draudimo metais V. Svirskis palaikė ryšius su knygnešiais, lietuviškų knygų platintojais. Jis tarsi savotiškas Lietuvos Leonardas da Vinčis - jo rankose ne tik gimdavo meno kūriniai. Savamokslis meistras ir daug kuo kitu domėjosi, mąstė, ieškojo. O gyvendamas pas ūkininką Burveliuose V. V. Svirskio bendraamžių jau seniai nebėra šioje žemėje.
Panevėžio rajone juos dar galima pamatyti kelis. V. Vasiliauskaitė sako, kad vienas V. Kėdainių rajone, kuriame pas ūkininkus meistras dažniausiai dirbo, taip pat yra likusių jo kryžių. Panevėžio kraštotyros muziejuje saugomi trys V. Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis sako, kad V. Svirskio darbai - viena įspūdingiausių muziejaus ekspozicijų.
Į muziejų dalis kryžių pateko 2000 metais, atvežus juos iš Kėdainių liuteronų bažnyčios palėpės. Su unikaliais V. Muziejuje parengta ir edukacinė pamoka ,,Senoji liaudies skulptūra. Kryžiaus simbolis“, jos metu pasakojama apie V. Pirmasis V. Praėjusių metų pabaigoje į Panevėžį atgabentas dar vienas unikalus žymiojo tautodailininko kryžius.
Į jo rankas dabar patekęs medinis V. Svirskio kryžius stovėjo netoli Panevėžio rajono ribos - Naujųjų Bakainių kaime, priklausančiame Kėdainių rajonui. Išskirtinai aukštas kryžius pastatytas prieš 131 metus. Daugelis išlikusių kryžių trumpesni dar ir dėl to, jog įkasto į žemę apačia per ilgą laiką nupūdavo, savininkas sutrešusią dalį nupjaudavo ir vėl įkasdavo.
Tačiau iki šių dienų išlikęs V. Svirskio kūrinys vis dėlto labai prastos būklės. Mediena labai patamsėjusi, yranti, suskeldėjusi, vietomis išsisluoksniavusi. Kryžius apaugęs samanomis, grybais, ardančiais medieną. Daug metų po lietum ir tarp vėjų stovėjęs ąžuolinis kryžius šiuo metu džiūsta ir džius ilgai. Toliau laukia konservavimo, restauravimo ir paruošimo eksponuoti darbai. Dauguma V. Svirskio kryžių ir koplytstulpių siekia 4-5 metrus.
Krekenavos valsčiuje gimusio šių unikalių darbų meistro gyvenimas apipintas legendomis. Kaip teigia Kėdainių muziejaus vadovas R. Sakoma, kad kunigai Svirskio kryžių nevertino, vadino juos,,balvonais“, net atsisakydavo šventinti. Ne vienoje Nevėžio lygumų vietoje galima pamatyti V. Svirskio kryžius.
V. Svirskio kūrybos gerbėjai šiemet į rankas gali paimti Vilniaus dailės akademijos leidyklos išleistą 2020 metų kalendorių „Vincas Svirskis“. Jame publikuojamose nuotraukose lietuvių liaudies menininko, dievdirbio kūriniai - koplytstulpiai ir kryžiai.
Daug informacijos apie šį menininką galima sužinoti gana seniai, 1966 metais išėjusioje Irenos Kostkevičiūtės knygoje „Vincas Svirskis“. Knyga išleista praėjus penkiasdešimčiai metų nuo V. Svirskio mirties. Knygoje publikuotos meistro kūrinių nuotraukos, nurodytos vietos, žyminčios anuomet buvusias jo kurtų paminklų stovėjimo vietas. Netrukus, kaip sako R. Yra žinoma, kad per savo gyvenimą V. Svirskis sukūrė daugiau kaip 200 kryžių.
Kad ilgiau stovėtų, jis juos nudažydavo. Kryžius V. Svirskis drožė tik iš ąžuolo, šventuosius ir pagražinimus kryžiams išdroždavo iš to paties medžio. Šventųjų bareljefais, horeljefais, augalų bei gyvūnų atvaizdais kryžius dabindavo iš visų pusių. Dar V. Vasiliauskaitė prisiminė pasakojimus, jog dirbdamas darbą meistras giedodavo šventas giesmes.
V. Jautrus talentingasis meistras buvo vienas svarbiausių senovinės lietuvių kryždirbystės tradicijos nešėjų. Ant visų jo kryžių išdrožti užrašai - tik lietuvių kalba. Dėl to net nukentėjo. Yra išlikęs pasakojimas, kad viename kaime pastatęs sudėtinį jaunimo kryžių, V. Svirskis naktį slapta išpjaustė jame lietuvišką užrašą.
„Jis genijus. Lietuvių liaudies meno genijus“, - neabejoja etnologė, kaip ir visi kiti susipažinusieji su V. Prieš penkiasdešimt metų režisierius R. Verba sukūrė filmą apie liaudies menininką V. Svirskį. Filmas tarsi paminklas kryždirbiui, apie kurį žinoma tiek nedaug. Gaila, bet apie V. Svirskio gyvenimą nėra likę daug patikimų žinių.
Žinoma, kad gimė jis neturtingoje valstiečių šeimoje. Vidurio Lietuvoje - Kėdainių, Surviliškio, Krekenavos, Krakių, Truskavos apylinkėse jis vaikščiodavo iš vieno kaimo į kitą, iš vieno kiemo į kitą dirbdamas kryžius, koplytstulpius. Pasak etnologės, yra likę pasakojimų, jog mylėjo vaikus, kuo turėdamas juos apdovanodavo. Tuomet ūkininkas ir atlygį meistrui sumokėdavo.
Yra žinoma, kad 1920 metais dievdirbio gyvenimu ir darbais ypač susidomėjo fotografas Balys Buračas. Užrašuose jis pasakojo, jog būdamas Burveliuose, Bakainiuose, Okainiuose, Surviliškyje ir kitur vis klausinėjęs žmonių, kaipgi atrodė V. Svirskis. Būtent B.