Žvejyba yra rimtas ir brangus malonumas. Normalus žvejo kombinezonas kainuoja du tūkstančius, grąžtas - tūkstantį litų.
Norint žvejoti Liepojos ežere, reikia dviejų leidimų: leidimo žvejoti Latvijoje (mūsų žvejo bilieto atitikmuo) bei specialios licencijos žvejoti Liepojos ežere. Pirmąjį nesunkiai gali įsigyti internetu. Leidimo kaina metams - 14 eurų su centais.
Jungtinis trijų automobilių ir valčių ekipažas - dalis Rimo suburto spiningautojo klubo pajudėjo vakarų link, kur po keturių valandų pasiekė Liepoją. Kalba visą kelią sukosi apie prakeiktus sinoptikus.
Liepojos ežeras iš ties įspūdingas. Negana savo milžiniško dydžio (3700 ha), jis yra labai seklus. Nors „Vikipedija“ pateikia, kad vidutinis jo gylis yra 2 metrai, tačiau realybėje tas gylis retai kur viršija metrą. O dažnai yra ir dar mažesnis.
Antra ežero įdomybė - svyruojanti jo lygis ir vandens skaidrumas. Ežeras yra pratekantis. Iš vieno galo į jį įsilieja Liepojos kanalas, jungiantis ežerą su Baltijos jūrą. Iš kitos - įteka Bartos upė.
Kadangi didesnioji ežero dalis - ornitologinis draustinis, tai paukščių (ir jų lizdų gausybėje mažų salelių) čia neįsivaizduojami kiekiai. Vien gulbių kiek aprėpė akiratis, suskaičiavau čia per du šimtus. O juk galėjau apžvelgti tik nedidelę dalį ežero !
Susidarė įspūdis, kad dar šiame ežere pavasaris tik tik prasidėjo. Beveik jokios žalumos - vos vienas kitas lelijos stiebelis pradėjęs kilti. Aišku tik viena - lydekos, kaip Rimas ir pranašavo, labai neaktyvios.
Man, pratusiam prie gilesnių vandens telkinių, kažkokios aiškaus vaizdo, pagal ką reiktų ieškoti lydekų nebuvo. Esu įpratęs vadovautis echolotu ir savo akimis. O čia tokių orientyrų tiesiog nėra. Viskas atrodo panašiai tūkstančiuose hektarų ežero.
Pasak jo, blogai, kai vanduo labai skaidrus. Didelės lydekos čia nebus. Blogai, ir kai visai drumstas. Geriausia - lengvai pasidrumstęs. Idealu atveju - riba tarp skaidraus ir drumsto vandens.
Antra svarbi detalė, padedanti rasti žuvį tokio tipo ežeruose yra dreifavimas - galimybė sparčiai patikrinti didesniu ežero plotus. Gaudant žolyne tam reikia nesikabinančių už žolių masalų, kitaip nuolat teks juos atkabinėti. Rezultatas - pora mažų lydekaičių, pagautų Rimo ir viena didesnė, bet nutrūkusi - mano.
Neradę sėkmės žolyne, perplaukėme į vadinamąją vagą - švaresnį nuo vandens žolių plotą. Vasarą jį valo nuo žolių specialia technika, kad netrukdytų laivybai. O kad būtų galima ją matyti - ji yra pažymėta specialiais, ant stulpų esančiais sunumeruotais trikampiais ženklais.
Plaukiant vaga atkreipiau dėmesį į vieną ženklą, kuris buvo kitoks, nei visi kiti. Mat jame raudoname fone buvo nupieštas...šauktukas. Pasirodo, jis ženklina Liepojos vandentiekio vamzdžius, kurie kažkur šioje vietoje kerta farvaterį.
Farvateryje Rimas griebėsi tvičingo ir vieną po kitos ištraukė dvi lydekas. Į mano guminuką niekas taip ir nepasikėsino. Greitas dreifavimas ir guminukai - sunkia suderinami dalykai.
Buvo nuspręstas pasiskirstyti ir ieškoti žuvies skirtingose ežero vietose. Nes esą vieni iš mūsų matė, kaip latviai, gaudę prie pat kanalo per valandą ištraukė net tris lydekas.
Mes su Rimu vėl nuplaukėme į ežero galą, o draugų ekipažai pasuko link ežero pradžios. Pradžia buvo nekokia - po kelių valandų atsakė Rimo valties elektrinis „inkaras“, tad teko dreifuoti be jo arba leisti į dugną tradicinį inkarą. Vėl geriausia veikė spinerbaitai.
Ir- kibo lydekos. Per valandas Rimas jų ištraukė gal penkias. Geriausia veikė tvičingas, tačiau vieną kitą žuvį pavykdavo pakelti ir crank tipo vobleriu.
Kodėl čia lydekos kimba, o kitur ne? Į tai atsakė kolegų turimas echolotas. Vandens temperatūra čia - per 13 laipsnių. O ežere - tik 10. Kito paaiškinimo nebuvo. Matyt, užplūdęs iš jūros šaltas vanduo, per naktį net keliais laipsniais atšaldęs vandenį ir nuvaręs lydekas į letargo būseną, šios vietos tiesiog nepasiekė.
Iš tiesų, ežeras paliko įspūdį ir norą čia dar kartą pažvejoti geresniu laiku ir aplinkybėmis. Gal šįkart jis ir nebuvo itin dosnus, tačiau sužavėjo savo specifika. Lydekų gaudymas mažame gylyje tikrai turi savo žavesio.
O kalbant apie pamokas, kurias iš čia išsivežiau, manau jų yra dvi. Pirma - net jeigu visame vandens telkinyje nekimba, kažkur galima rasti vietelę, kur žuvys dėl kažkokių priežasčių bus aktyvesnės ir pagausi. Todėl kad ir kaip nesisektų, nepavark ieškoti.
Antra pamoka - neverta užsiciklinti ties vienu spiningavimo būdu. Didesnė skirtingo tipo masalų įvairovė leidžia ne tik geriau prisitaikyti prie žūklės sąlygų ir lydekų būdo, bet ir pati žūklė tampa įdomesne.
Manau, kad nemaža dalis šio ežero žavesio ir yra tame, kad čia gali sėkmingai išbandyti pačius įvairiausius ir mūsų sąlygomis rečiau naudojamus spiningavimo būdus - gaudymą paviršiniais masalais, spinerbaitais, kelis ar keliolika centimetrų neriančiais krankais ar guminukais su ofsetiniais kabliukais. O taip pat - tvičingą sekliai neriančiais vobleriais.
Čia tikrai puiki vieta tobulinti spiningavimo įgūdžius ir įvaldyti jo technikas. Lietuvoje tokių vandens telkinių žinau vos keletą. Tad jei norite pakelti savo, kaip spiningautojo „kvalifikaciją“ - Liepojos ežeras yra vienas iš geresnių tam tinkančių „poligonų“.